Šią savaitę A. Aleinikovas kartu su grupe atlikėjų iš Lenkijos (Joanna Kisiel, Agata Omelańska, Barbara Krupa, Valentyna Shaiko, Lizzy, Mareku Gluzińskiu) pristatys performansą „Lucidity“. Sausį Vroclave pirmą kartą parodytas performansas (kuratorė Paulina Brelińska-Garsztka (Lenkija), kurio organizatoriai – Kauno bienalė ir Vroclavo kultūros institutas), yra ES platformos „MagiC Carpets“ ir galerijos „Meno parkas“ projekto „Eteris. 2023“ dalis, kurį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Pokalbis su menininku – apie jo kūrybos kelią, darbą Vroclave su vietos bendruomene ir ko žiūrovai gali tikėtis performanso metu.

– Esi tarpdisciplininio meno kūrėjas, tavo kūryboje susipina daug skirtingų meno rūšių. Gal gali apibūdinti, kas tave domina mene, kūryboje ir dirbant su skirtingomis žmonių grupėmis?

– Esu smalsus, todėl man patinka labai skirtingos temos. Mane domina kvantinė mechanika, realybės tema, juodosios skylės, bet ir žmogus, jo semantinė struktūra. Jei nežinau, kaip kažkas veikia, man smalsu išsiaiškinti.

Kalbant apie darbą su bendruomenėmis – stengiuosi būti empatiškas. Rezidencijos Vroclave metu stengiausi neateiti su paruošta idėja ir veiksmų planu, nes manau, kad dirbant su bendruomene tai nepadeda. Turi dirbti realiu laiku ir stebėti, ką bendruomenė gali tau suteikti, kuo ji gyvena. Priešingai nei tradiciniame dramos ar šokio teatre, kur ateina režisierius ar choreografas su idėja, o aktoriai ar šokėjai yra atlikėjai ir taip bandoma įgyvendinti vieno žmogaus ar grupės viziją. Man šis procesas šiame kūrybiniame etape nelabai įdomus. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete baigiau vaidybos studijų programą ir per tuos ketverius metus įgijau patirties mokydamasis kurti tradiciniame teatre.

Tuomet Prahoje, Performatyvaus meno akademijoje, studijavau alternatyvaus teatro režisūros magistro programoje. Studijų metu turėjau visko mokytis iš naujo. Šioje akademijoje mokėmės kolektyvinės kūrybos, kur turinį kuri su kitais žmonėmis, komanda. Darai koliažus iš skirtingų turinių, medžiagų, vizualiojo meno, atlieki meninius tyrimus ir galiausiai kažką iš to sukuri. Kitaip sakant, daugiau dėmesio skiri procesui, nei galvoji, kaip įgyvendinti vieną ar kitą idėją ir pasiekti rezultatą.

– Nors esi jaunas menininkas, tačiau tavo kūrybinė biografija labai įvairiapusė. Gal, žvelgdamas į savo kūrybinę istoriją, galėtum išskirti laikotarpį, kuris tau buvo reikšmingiausias ir kodėl? Kaip įvardytum kūrybinį laikotarpį, kuriame esi dabar?

– 2017 m. kūriau spektaklį „#Yolo“, kuris buvo konstruojamas iš dokumentinių istorijų. Jis buvo apdovanotas „Fortūnos“ diplomu. Buvau trečiame studijų kurse ir tai man buvo reikšmingas įvertinimas. Kadangi esu savikritiškas, sunku savo kūrybą teigiamai vertinti. Tačiau, kai būdamas 22-ejų, iš profesionalios komisijos gauni tokį įvertinimą, pagalvoji, kad galbūt turi kažką įdomaus pasiūlyti. Nors savikritiškumo strėlės – šalia, bet jos su laiku neberezonuoja taip stipriai.

Kitas svarbus etapas buvo, kai mane priėmė į Prahos performatyvaus meno akademiją, nes ten buvo didžiulis konkursas, o po visų etapų  priėmė mus šešis. Tai buvo antras kartas, kai pajutau, kad kažką darau gerai.

Kai suvokiu, kaip kažkas veikia ar gali vykti, tampa nebeįdomu. Vis sugrįžta organiškas noras domėtis ir sužinoti.

Dabar man vis dar ieškojimų periodas, galbūt taip ir liks. Kai suvokiu, kaip kažkas veikia ar gali vykti, tampa nebeįdomu. Vis sugrįžta organiškas noras domėtis ir sužinoti. Dabar jaučiuosi tvirtesnis nei anksčiau, bet vis dar esu paieškose. Dirbu dėstytoju, turiu kitų projektų, tad darbas su žmonėmis man yra įdomus ir vis prisimenu savo ankstesnes kūrybines mintis, kurios dabar vėl tampa aktualios. Galbūt anksčiau joms gvildenti neturėjau pakankamai žinių ar patirties.

– Kauno publikai kovo 17 ir 18 d. galerijoje „Meno parkas“ pristatysi tarpdisciplininį performansą „Lucidity“. Tai mėnesį trukusios „MagiC Carpets“ rezidencijos Vroclavo kultūros institute, Lenkijoje, vykdytos kartu su vietos bendruomene, rezultatas. Koks buvo šios rezidencijos tikslas ir ko žiūrovai gali tikėtis dalyvaudami šiame performanse? Ar jie bus įtraukti į pasirodymo veiksmą?

– Šis procesas prasidėjo 2022 m. vasarą, kai gavau iš Kauno bienalės pasiūlymą vykti reziduoti Vroclave. Esu bendradarbiavęs su „MagiC Carpets“ anksčiau. Kartu su aktore kolege Edita Niciūte dirbome prie bendruomenei skirto projekto Kaune „Eiliuoti Šilainių kiemai“. Šiai rezidencijai buvo ieškomas menininkas, kuris dirbtų su kūno tema, tad nusiunčiau savo CV ir rezidencija buvo patvirtinta. Aptariant galimas idėjas prisiminiau, kad Prahoje buvau paruošęs šią koncepciją ir planavau ją įgyvendinti. Deja, dėl pandemijos planai nusikėlė. Kadangi idėja vis tiek atrodė įdomi, panaudojome jos pagrindą kūrybinėms dirbtuvėms.

Mano pagrindinė mintis, arba tiriamasis laukas, buvo klausimas, kaip suvokiame kūną dabar, kas yra tas kūnas, kokie jo įvaizdžiai yra virtualiojoje erdvėje, kaip jis kinta, kokie mūsų reikalavimai jam pereinant į skaitmeninę realybę. Turėjome numatę pagrindinius metodus. Tai somatinis judesys, automatinis rašymas, ekstatinis šokis, kuris susipina su reivu, ir kaip vieną iš technologinių aspektų pasiėmėme 3D skenavimą. Žiūrėjome, kokios yra galimybės nuskenuoti 3D kūną ir kaip jis rezonuoja, kai deriname besikeičiantį maketą su fiziniu kūnu. Mes galvojome apie „Meta“, kuris vis tiek ateityje bus išvystytas iki tokio lygio, kai galėsi gulėti lovoje užsidėjęs 3D akinius ir būti virtualiajame bare.

Manau, kad ateityje atsiras du ryškūs pasauliai. Vienas iš jų bus visiškai skaitmeninis, o kitas – materialioji (fizinė) realybė, kurioje atsiribojama nuo skaitmeninių technologijų, išmaniųjų priemonių ir koncentruojamasi tiktai į gamtą, kūniškumą.

Manau, kad dabar keičiasi kūno suvokimas. Ta naujoji realybė – kokia ji yra iš tikrųjų? Ar ji tik skaitmeninė, ar tarpinė, ar kokia? Manau, kad ateityje atsiras du ryškūs pasauliai. Vienas iš jų bus visiškai skaitmeninis, o kitas – materialioji (fizinė) realybė, kurioje atsiribojama nuo skaitmeninių technologijų, išmaniųjų priemonių ir koncentruojamasi tiktai į gamtą, kūniškumą.

Pats pasirodymas yra kūrybinio proceso koliažas. Jame yra ir somatinio judesio, ir reive sutinkamos choreografijos, kuri, skambant technomuzikai, nukelia atlikėjus ir pasirodymo stebėtojus į kitą realybę. Visos naudojamos priemonės yra skirtos tam, kad rezidencijos dalyviai, kurie pasirodys, ir žiūrovai, kurie stebės šį pasirodymą, galėtų patyrinėti savo kūną per somatiką, aktyvų šokį, galiausiai gautų naudingos, galbūt naujos informacijos apie savo kūną. Spektaklis turi tam tikrą choreografiją, bet jame yra ir daug laisvės.

Performanso metu yra dvi projekcijos. Vienoje rodomi tekstai, kurie yra suformuoti kūrėjų ir kurių dramaturgijoje susipina trys pagrindinės temos – tamsa, kūnas ir identitetas. Automatinio rašymo metodu sukonstruotus tekstus papildo vokiečių filosofų Wernerio Heisenbergo ir Jano Christopho Westerhoffo, amerikiečių neurologo Davido Eaglemano ir eksperimentinės psichologijos profesoriaus Briano Rogerso mintys.

Kitoje projekcijoje yra dokumentiniai kadrai iš dirbtuvių ir 3D kūnų skenai, kuriuos suformavome dirbtuvių metu.

Mano nuomone, pasirodymas yra labai dinamiškas ir kintantis. Jis yra kaip kelionė. Kadangi erdvėje, kurioje šis performansas bus pristatytas, nėra daug vietos, pasirodymas bus gan intymus. Kalbant apie žiūrovų įtrauktį, ji yra, bet nenoriu išduoti, kokia.

– Esi minėjęs, kad pasirodymas yra apie kūną, kuris egzistuoja technologijų amžiuje. Kaip manai, ar mes vis dar galime egzistuoti įprastoje, materialioje realybėje, ar mums lemta paskęsti virtualiajame pasaulyje?

– Kas yra ta realybė? Manau, kad ją kiekvienas susikuria, suvokia, interpretuoja savaip.

Galvoju, kad vis dar įmanoma egzistuoti realybėje be technologijų, bet tai vis sunkiau ir sunkiau. COVID-19 pandemijos laikotarpis įrodė, kad kai mes metus praleidome uždaryti savo namuose, tai turėjo (ir vis dar turi) ilgalaikių padarinių. Man atrodo, kad pandemija buvo tam tikra bendra žmonijos trauma ir mes vis dar ją gydomės. Daugelis žmonių net nesuvokia, kad ji baigėsi, kad jos padariniai tęsiasi. Jie mano, kad jeigu ji teoriškai baigėsi, viskas, ji nebeegzistuoja, gyvename toliau. Tačiau, pavyzdžiui, pokalbiai per „Zoom“ platformą, socialines medijas, hibridinis darbo pobūdis, nuotolinis mokymasis tapo neatskiriama mūsų gyvenimo dalis.

Neseniai Miunchene dalyvavau kultūros žurnalo pristatyme ir ten buvo grupelė jaunų žmonių, kurie nebesinaudoja socialinėmis medijomis. Neabejoju, kad tokių žmonių yra ir Lietuvoje – tik galbūt jų taip dažnai nesutinkame. Galbūt dabar esame pereinamajame periode, kai suvokiame, kad tas „skrolinimas“, buvimas „Facebook“ ar „TikTok“ platformose… iš tikrųjų nelabai duoda naudos. Tai, žinoma, gali būti gera priemonė, pavyzdžiui, efektyviau susirinkti informaciją. Manau, kad dalis žmonių grįš į žemiškesnę, kūniškesnę realybę, ir bus tokių, kurie pereis į skaitmeninį pasaulį. Mokslininkai dirba prie to, kaip mūsų smegenis perkelti į debesį (cloud‘ą), bet kol kas nesėkmingai.

Mokslininkai dirba prie to, kaip mūsų smegenis perkelti į debesį (cloud‘ą), bet kol kas nesėkmingai.

Ateitis yra mums paruošusi daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, dirbtinį intelektą, kuris, mano nuomone, dar nepasiekė aukščiausio taško. Galiausiai, realybė yra sutartinė, mes sutariame, kas ji yra ir kolektyviškai apibūdiname. Lukaszo Twarkowskio spektaklyje „Respublika“, kuris buvo pastatytas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir kuriame man teko džiaugsmo dirbti, yra tokia frazė: „Jeigu mes visi sapnuojame tą patį sapną – tai tampa realybe.“

– Kadangi šios rezidencijos metu dirbai su skirtingų sričių žmonėmis, gal gali papasakoti, kuo skiriasi darbas su scenos profesionalais ir neprofesionaliais kūrėjais? Kokius metodus naudojai atrasdamas jų kūrybiškumą ir panaudodamas jį kuriant performanso struktūrą?

– Pagrindinis skirtumas dirbant su profesionalais ir neprofesionalais, yra kalba, kurią vartoji. Jei dirbi profesionaliame dramos ar šokio teatre, tai dirbi su žmonėmis, turinčiais meninį išsilavinimą, tad, tikėtina, kad jūs vartojate panašią kalbą, turite panašų požiūrį ir suvokimą tam tikrais klausimais. Dirbant su bendruomenėmis ir atvažiuodamas iš kitos šalies, negali įsivaizduoti, su kokiais žmonėmis dirbsi, kuo jie domisi ir kuo gyvena. Todėl, man atrodo, labai svarbu išlikti empatiškam, kad gebėtum pastebėti kiekvieną individualiai, gauti iš jo kokios nors informacijos, kuri galėtų būti naudinga kūrybos procesui ir kartu tam pačiam asmeniui. Manau, kad dirbant su bendruomenėmis taip pat yra žmonių, profesionalų, kurie ateina su konkrečia idėja ir jie kartu ją įgyvendina. Tai vis tiek smagu tos bendruomenės žmonėms, kurie turi daugiau laiko ir gali kažką naujo atrasti. Man įdomūs patys žmonės, kuo jie gyvena čia ir dabar.

Pagrindinis metodas, kurį naudojau kūrybos procese, buvo somatinis judesys. Turėjome daug ilgų meditatyvių sesijų, kur su savo kūnu peržengdavome individualias ir kolektyvines ribas. Pavyzdžiui, prisilietimo baimė, kai vienas kito nepažįsti. Smagu matyti, kaip proceso pabaigoje dirbtuvių dalyviai tampa atviresni, labiau prisileidžiantys kitus ir laisvesni. Pagrindinis elementas buvo meditatyvi, gana rami atmosfera. Stengiausi sukurti meditatyvią, saugią terpę, kurioje žmogus gali pasitikėti tavimi, kitais žmonėmis ir pačiu procesu.

Kai žmogus atsiveria – tau, kaip kūrėjui, reikia stebėti, kokių temų atsiranda. Man svarbu išmokti stebėti kūrybos procesą ne per savo prizmę ar žiūros tašką, bet per tokį, pavadinkime, baltą lapą. Juk kai stebi per savo prizmę, automatiškai kuri savo naratyvą. Tai turbūt  neišvengiama, nes proceso pabaigoje vis tiek kuri bendrą elementų kompoziciją. Tačiau kai turinys kyla iš atlikėjų, jis tampa jiems artimesnis ir unikalesnis, todėl man atrodo svarbu nepulti jo interpretuoti per savo prizmę. Būtent tada gali pamatyti, kas yra šie žmonės ir kuo jie gyvena. Mūsų sceniniuose pastatymuose trūksta buvimo tikram, o tai vyrauja Skandinavijos šalyse, vis labiau populiarėja Vakaruose. Socialinės medijos tarsi atskiria mus nuo tikrumo, žmonės pavargsta nuo savo įvaizdžio, todėl ieško būdų, kaip iš jo ištrūkti, arba tikresnių, nesumeluotų patirčių. Tai, kad visos vietos į šį performansą buvo rezervuotos per tris dienas, galbūt irgi rodo, kad žmonėms reikia kitokių, autentiškesnių, patirčių.

– Reivas užima svarbią vietą XX a. pabaigoje kaip pasilinksminimo, bet kartu ir išsilaisvinimo būdas, kuris vėliau virto tam tikru maištu prieš tuometę valdžią. Ką tau asmeniškai reiškia reivas ir kodėl pasirinkai jį kaip vieną iš kūrybos elementų šioje kūrybinėje laboratorijoje-pasirodyme?

– Su reivu susipažinau neseniai. Tai įvyko po spektaklio „Lokis“ (rež. Lukaszas Twarkowskis, 2017). Tuo metu buvo ištikusi tam tikra kūrybos krizė, kai svarsčiau išeiti iš teatro, ir tuomet atsitiko „Lokis“. Tai buvo pastatymas, kuris mane labai sudomino ir parodė, kad teatras gali būti kitoks. Po „Lokio“ premjeros parašiau Lukaszui ir paklausiau, ar nebūtų galimybės dirbti kartu. Paskui kartu dirbome prie spektaklio „Es war einmal das Leben“ Vokietijoje (Hanoveryje) ir „Respublikos“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Būtent tuomet ir prasidėjo mano aktyvesnis domėjimasis reivo subkultūra, naujosiomis medijomis ir tarpdisciplina teatre.

Reivas tampa mūsų dienų ritualu ir populiarėja ne tik mūsų šalyje.

Reivas turi savo istoriją, bet jis vis labiau populiarėja šiandienos kontekstuose. Pavyzdžiui, Vokietijoje daugiau žmonių eina į technomuzikos vakarėlius, reivą nei į popmuzikos koncertus. Tai rodo, kad reivas tampa mūsų dienų ritualu ir populiarėja ne tik mūsų šalyje.

Tyrinėjant gali atrasti minčių, kad reivas tėra eskapizmo forma, kad jis –  šalia preparatų naudojimo, tarsi norėtum nuo kažko pabėgti. Tačiau aš ne visai su tuo sutinku. Pavyzdžiui, Ukrainoje yra daromi reivai atstatant karo metu sugriautus miestus. Skamba tranki muzika ir visi prisideda atstatant sugriautą vietovę ar pastatą. Reivas yra daugiau nei eskapizmas, tai netgi tam tikras gyvenimo būdas, kultūra. Jis suteikia individualią, bet kartu įtraukia ir į grupinę patirtį.

Reivas yra nuostabi patirtis, kuri gali padėti tau atrasti kažką naujo savyje. Kaip ir meditacija. Ji lygiai taip pat  gali nuvesti link giluminių tavo klodų, padėti atrasti ramybę. Nors jie yra skirtinguose poliuose, bet dalijasi ta pačia schema. Jei žmogus aktyvesnis, jis eis į reivą ir išeis panašios būsenos, kaip ir asmuo po meditacijos sesijos. Tai priklauso nuo žmogaus – ar tavo kūnui reikia ramybės ir tylos, ar trankios muzikos ir fizinio aktyvumo.

– Kokios temos domina šiandien, kurias norėtum patyrinėti? Kur link veda tavo smalsumas?

– Dabar norėčiau patyrinėti sapnus, tai taip pat susiję su realybės suvokimu. Šią idėją turėjau jau seniai, bet trūko laiko prisėsti, patyrinėti šią temą ir pažiūrėti, kas galėtų išeiti. Tačiau iš esmės man patinka nežinoti, ką darysiu toliau. Dabar man – kūrybinių rezultatų pristatymo periodas. 2022-ieji man buvo kūrybiniai, o šie – labiau tų paieškų pristatymų metai skirtinguose miestuose, šalyse. Kai viskas praeis, turbūt bus toks tuščias laikas, o kai atsiras distancija nuo to, kas jau buvo padaryta, vėl prasidės kūryba ir paieškos.

Kiti kūrėjai turi susiplanavę darbų dvejiems, trejiems metams į priekį, bet man kyla klausimas, kodėl jie yra tokie įsitikinę, kad niekas nepasikeis. Ar tai, ką nori daryti šiandien, dar tikrai norėsi daryti rytoj? Aš leidžiu sau būti atviram ir neplanuoti – juk niekada nežinai, kada ir kur tave aplankys įkvėpimas.

Kas? Tarpdisciplininio performanso „Lucidity“ premjera Lietuvoje.

Kur? Galerijoje „Meno parkas“.

Kada? Kovo 17 ir 18 d. 19 val.

Debiutinis mini albumas „Emergency Exit“ (liet. „Avarinis išėjimas“) neliko nepastebėtas Lietuvoje – albumas buvo pristatytas LRT Opus laidoje „Po stiklu“ (vedėjas Tomas Lukaševičius) bei sulaukė susidomėjimo iš skirtingų Europos miestų. Vienos didžiausių Lenkijos muzikos naujienų platformų „Elektrowkręta“ ir „T-Mobile Electronic Beats Poland“ žurnalistė Agata Omelanska teigė, kad SINUO išgaunamas skambesys puikiai laviruoja tarp skirtingų muzikos žanrų.

„Mano kelionė su muzika prasidėjo gana anksti. 2005 metais pradėjau lankyti muzikos mokyklą, kurią sėkmingai baigiau po septynerių metų, – pasakojo Arnis Aleinikovas. – Mano specialybė tuomet buvo fortepijonas, o šalia jo bandžiau mokytis groti būgnais ir gitara. Su elektronine muzika iš arčiau susipažinau dirbdamas teatre Vokietijoje. Tuomet turėjau galimybę dirbti kartu su teatro režisieriumi Lukaszu Twarkowskiu „Schauspiel Hannover“ teatre. Nuo to laiko – elektroninė muzika ir techno kultūra tapo vienu iš mano susidomėjimo objektu“.

Leisti sau žaisti

Turbūt tiksliausias apibūdinimas SINUO muzikai būtų – konceptuali, eksperimentinė elektroninė muzika, kurios skambesiai laviruoja tarp ambient (liet. supančios) ir techno žanrų. Dažnai savyje talpinantys skirtingų filosofų, psichologų įžvalgas, klausytojus pirmuoju mini albumu (EP) kviečia pasinerti į dramatuginę muzikinę kelionę po vidinius avarinius išėjimus.

Taip prasidėjo mano kelionė, kurioje aš vis dar labai daug ko mokausi ir stengiuosi mėgautis procesu

„Eksperimentuoti su elektronine muzika ir įvairiais skambesiais pradėjau COVID-19 pandemijos metu. Tuomet studijavau Prahos performatyvių menų akademijoje ir dėl visiems jau žinomų priežasčių – paskaitos, repeticijos buvo perkeltos į skaitmeninę erdvę. Kadangi performatyvi scena buvo uždaryta, man norėjosi rasti kitą erdvę, kurioje galėčiau išreikšti save“ – pasakojo menininkas. „Taip prasidėjo mano kelionė, kurioje aš vis dar labai daug ko mokausi ir stengiuosi mėgautis procesu.“

Šiais metais – gruodžio 14 d. 19 val. Rokų laisvalaikio salėje ir gruodžio 17 d. 19 val. VDU teatre Kaune bus pristatytas debiutinis SINUO albumas „Emergency Exit“. Įėjimas nemokamas.

Kitų metų sausio pabaigoje bus išleistas naujasis SINUO skaitmeninis albumas „Perpetual Motion“, kuris kartu su „Emergency Exit“ 2023 m. planuojama bus pristatytas Miunchene, Kelne, Berlyne, Prahoje, Brno ir Vroclave.

Magistro laipsnį Prahos performatyvaus meno akademijoje šiemet apsigynęs menininkas savo darbus pristato tarptautiniuose festivaliuose, dirba keliuose užsienio teatruose ir tarpdisciplininio meno organizacijose.

Neseniai VDU Menų fakulteto skliautinėje rūsio salėje A.Aleinikovas pristatė svetur vis labiau populiarėjančios formos – instaliacijos kambario – kūrinį „Atramos“. Uždaroje erdvėje judantis žmogus galėjo stebėti kelias skirtingas vaizdo instaliacijas – žmogaus kūną pristatančias ir mūsų suvokimo galimybes atskleidžiančią dokumentinę medžiagą. Skambant muzikai, laikydamasis skaitmenizuotų instrukcijų, lankytojas žingsnis po žingsnio buvo vedamas į atpalaiduoto kūno būseną.

Pokalbis su A.Aleinikovu – apie formas, kurias jis renkasi savo kūrybai, naujas patirtis ir atradimus sienų nepripažįstančiame meno pasaulyje.

– Neseniai jūsų darbai buvo pristatyti Niujorke ir Kaselio mieste Vokietijoje.

– Mano darbą „//////O“, kuris buvo sukurtas dar 2019 m., atrinko į „Lumbung Lounge“ instaliaciją, kuri buvo pristatyta kaip prestižinio šiuolaikinio meno „Documenta fifteen“ atstovė, o rugsėjį mano darbas „ROOM IN 286/75“ (liet. „Kambarys 286/75“) šalia daugybės kitų puikių menininkų buvo pristatytas Niujorke  –  Baltijos šalių šiuolaikinio meno festivalyje „Volume Up“, kurio lietuvišką programą kuravo menininkė Vaida Tamoševičiūtė. Ačiū jai už kvietimą ir pasitikėjimą.

– Minėjote, kad performatyvi teatro kalba nėra vieninteliai būdai, kuriais išreiškiate save. Šiais metais jūsų poeziją ir pirmąją teatro pjesę išspausdino vokiečių kultūros žurnalas. Kaip tai atsitiko?

– Tai vokiečių kultūros žurnalas „Turtle“, kurį kuruoja jauni ir, mano galva, labai įdomūs kūrėjai. Mano bičiulė, su kuria susipažinome dirbdami Graikijoje, pasidalijo kvietimu pateikti kelis eilėraščius, kaip ji sakė „pasitestuoti“. Aš juos ir pateikiau. Tada žurnalo komanda paprašė jų daugiau ir paklausė, ar neturiu dar kuo nors pasidalyti. Tai greičiausiai reikėjo priimti kaip komplimentą... Kitą dieną jiems nusiunčiau dar keletą eilėraščių ir tada dar nebaigtos pjesės fragmentus. Pjesę iškart rašiau anglų kalba, o kelis eilėraščius teko išversti į anglų kalbą (dalis jų buvo rašyti angliškai, dalis – lietuviškai). Po kelių dienų gavau atsakymą, kad jie nori publikuoti ir eilėraščius, ir pjesę.

Taip įvyko mano debiutas. Eilėraščiai išspausdinti vokiečių ir lietuvių kalbomis, o pjesė žurnale  – anglų kalba, ją vėliau išvertėme į lietuvių kalbą.

Žurnalą dar galima įsigyti internete, o pjesę, kad būtų labiau prieinama Europos ir pasaulio teatrams, galima perskaityti „Turtle“ žurnalo interneto puslapyje.

Kartais su visa informacija, kuri cirkuliuoja ir kuri mus vienais ar kitais būdais pasiekia, imu jausti, kad norisi sustoti ir pasukti link avarinio išėjimo.

– Apie ką jūsų pjesė?

– Ją rašyti pradėjau iš labai padrikų fragmentų ir iš pradžių tikrai negalvojau, kad jie susilipdys į pjesę. Visi jie vienaip ar kitaip susiję su trūkumu. Meilės, artumo, intymumo trūkumu, trūkumu, kad nepriklausai šiam amžiui, įsiklausymo ir susikalbėjimo trūkumu. Pjesėje veikiantys personažai neturi vardų, o kai kurie iš jų taip ir neprakalba: mes galime girdėti (skaityti) tik jų vidinius monologus. Pati pjesė, mano manymu, yra kinematografiška ir kaleidoskopinė. Ji praveria uždangą į vidinius žmonių gyvenimus, kuriuos mes sutinkame gatvėje, troleibuse, kavinėje, o galbūt net esame vieni iš jų. Priešingai nei galbūt esame įpratę – joje nėra bendro moralo, išrišimo ar konkrečios pabaigos. Tai istorijos, kurios vyksta, vyksta greta ir kol kas nesibaigia.

– Neseniai išleidote naują mažą albumą „Emergency Exit“ (liet. „Avarinis išėjimas“). Kas jus įkvėpė ir kodėl avarinis išėjimas?

– Gindamasis savo magistro darbą Prahoje sakiau, kad kai kurių savo veiksmų aš negaliu paaiškinti racionaliai. Gana dažnai veikiu impulsyviai, vedamas stipraus jausmo, kad tai reikia padaryti dabar. Proceso metu arba po kurio laiko procesui pasibaigus, suprantu, kodėl tuo metu dariau vienus ar kitus dalykus. Panašiai atsitiko ir su albumu. Muzika mane lydėjo nuo vaikystės. Būdamas aštuonerių pradėjau lankyti muzikos mokyklą (ačiū tėvams ir labai gerai fortepijono mokytojai), ją po septynerių metų sėkmingai baigiau. Paauglystėje kartais prisėsdavau ir sukurdavau melodiją eilėraščiams. Vėliau nustojau kurti muziką, daugiau pasinėriau į teatrą, studijas ir dabar turbūt po kokių šešerių metų pertraukos prisėdau jau ne prie pianino, bet prie elektronikos. Nesu daug dirbęs su elektronine muzika, nemoku daugybės dalykų, bet impulsas kurti, mokytis proceso metu ir dalytis buvo stipresnis, nei to nedaryti.

Kodėl „Avarinis išėjimas“? Į šį klausimą galima atsakyti iš kelių perspektyvų. Tai noras sustabdyti aplink mus vykstančius išorinius, destrukcinius veiksmus  –  tokius kaip Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą, klimato kaita, diskriminacija, (įterpkite savo). Kartais su visa informacija, kuri cirkuliuoja ir kuri mus vienais ar kitais būdais pasiekia, imu jausti, kad norisi sustoti ir pasukti link avarinio išėjimo. Kartu tai ir labai asmeniška kelionė, bandymas geriau pažinti save, pakeisti nebereikalingus mąstymo įpročius, suvokti nueitą kelią ir pasirinkti sąmoningą išėjimą į naujus etapus.

Judesys: „POST galerijoje“ atlikto performanso „Odio“ akimirka. / V. Tamoševičiūtės nuotr.

To, ko negaliu sudėti į žodžius, sudedu į muziką.

– Ir?…

– Ir… įkėlęs kelis kūrinius į „Soundcloud“ platformą gavau žinutę iš žmogaus, kuris prisistatė kaip JAV muzikos prodiuseris. Iš pradžių pagalvojau: jis greičiausiai norės, kad mokėčiau už kokias nors sklaidos paslaugas. Po kelių dienų susirašinėjimo paaiškėjo, kad nieko panašaus. Jis iš tikrųjų man norėjo pasiūlyti sutartį su nauja elektroninės muzikos įrašų leidybos kompanija JAV. Kelias dienas dar netikėjau tuo, ką jis sako, bet dabar jau imu suvokti, kad tas pasiūlymas yra realus. Šiuo metu deriname abiejų pusių įsipareigojimus ir žiūrėsime, kur tai nuves.

– Kiek vietos lieka scenos menams ir teatrui?

– Natūralu, kad daugiau dėmesio skiriant, pavyzdžiui, rašymui, mažiau dėmesio norisi skirti teatrui. Rašant norisi būti vienam, o teatras be žmonių neįsivaizduojamas. Man atrodo, tai reikalauja labai skirtingų įkrovų, energijos ir nusiteikimo.

Kažkaip (kol kas) man pavyksta rasti pusiausvyrą. Šiuo metu reziduoju „JA tarptautiniame teatre“ Lisabonoje, kur kartu su fizikos mokslų daktaru gilinamės į tikrovės ir prasmės koncepcijas.

Lapkričio pabaigoje manęs laukia „Magic Carpets“ rezidencija Vroclave, kurioje turėsiu galimybę dirbti su vietos bendruomene, plėtoti „Vidinių dramaturgijų“ metodologiją ir pradėti savo naujo performatyvaus darbo „Ryškumas“ (orig. „Lucidity“) kūrybinį procesą.

Spalį ir gruodį performatyvus filmas „Pulsas“ bus rodomas Prahoje, o šiuo metu jau derinamos kitų metų gastrolės Gruzijoje, Norvegijoje ir Islandijoje.

Daugybė planų... Tik kol kas neaišku, kokiu būdu ir kur jie bus įgyvendinti.

– Norėčiau sugrįžti prie jūsų audiovizualinės instaliacijos „Atramos“, kuri šiais metais buvo pristatyta Kaune, VDU menų galerijoje „101“. Po antrojo performanso sakėte, kad žmonių buvo daugiau, negu erdvė fiziškai galėjo talpinti. Tai geras ženklas?

– Galvodami apie performansą, svarstėme, kiek žmonių jį galėtų stebėti, turint omenyje, kad pati instaliacija ir performansas vyko skliautinėje rūsio salėje, kuri tikrai nedidelė. Preliminariai buvome numatę, kad vienu metu ten galėtų būti apie penkolika, daugiausia 20 žmonių vien todėl, kad galėtų laisviau judėti erdvėje ir kiekvienam būtų galima skirti daugiau dėmesio. Antrojo performanso metu buvo gerokai daugiau žmonių, nei planavome. Viena vertus, tai džiugina, nes, prieš pristatant instaliaciją Kaune, buvo daug dvejonių, ar tai išvis surezonuos, kita vertus, tai tapo šiokiu tokiu iššūkiu.

Asistentas virsta kūrėju

Greičiausiai gatvėje paklausus žmonių, kas yra dirbtinis intelektas, sulauktume daugybę skirtingų atsakymų, tačiau tik retas būtų nieko apie jį negirdėjęs. Nors dirbtinio intelekto artimoje aplinkoje aktyviai greičiausiai dar nesutinkame, tačiau pastarasis vienokia ar kitokia forma jau kurį laiką egzistuoja mūsų gyvenimuose.

Daugybė įmonių visame pasaulyje naudoja dirbtinį intelektą kaip nuotolinį konsultantą, jis yra įdiegtas "Google", "YouTube", platformose, socialiniuose tinkluose, mobiliuose telefonuose. "Per kitus dešimt metų praktiškai kiekviena programėlė, programinė įranga ar paslauga naudos tam tikro lygio dirbtinio intelekto technologijas", – teigia analitikų centro "Gartner Research" viceprezidentas Davidas Cearley.

Robotikos vizionierius Davidas Hansonas dar šių metų pabaigoje planuoja į plačiąją auditoriją išleisti dirbtinį intelektą-humanoidus, kuris, jo teigimu, pasitarnaus sveikatos priežiūros sistemoje ir švietimo srityje.

Kalbos akto galia

Kūrybinė komanda tyrinėja dirbtinį intelektą ir, pasitelkdama britų filosofo Johno Langshaw Austino performatyvumo teorijos aspektus, siekia į tekstą pažvelgti kaip į̨ savaime performatyvų, didelę galią turintį kalbos aktą. Kokį turinį jis gali suformuoti, kokį santykį sukurti, kokią įtaką mūsų šnekamajai kalbai gali turėti dirbtinio intelekto atsiradimas fizinėse erdvėse ir ką mums apie mus jis gali papasakoti?

Neformavome teksto iš anksto sugalvotos temos rėmuose, o tyrinėjome, kokį turinį dirbtinis intelektas gali sukurti iš savęs, kokia tema gali išsiskaityti iš teksto.

"Šiame etape mane domino laisvai prieinamo dirbtinio intelekto galimybės, – sako idėjos sumanytojas, studijuojantis alternatyvaus teatro režisūros magistrantūroje, Arnis Aleinikovas. – Kartu su kūrybine komanda mes analizavome ir tyrinėjome, kokį turinį savaime dirbtinis intelektas gali sukonstruoti, ką tas tekstas mums gali transliuoti ir kokios reikšmės kuriasi, kai tekstą skaito žmogus."

Iš pradžių būna raidė

ALTR pristatomas kūrinys "Šis adresas neegzistuoja" – pirmasis dramaturgijos tekstas-testas lietuvių kalba, suformuotas dirbtinio intelekto – "Megatron 11-B".

Į sistemą įvedus bet kokį simbolį ar sakinį, pasitelkdamas algoritmą dirbtinis intelektas toliau konstruoja tekstą, kuris jau nebėra priklausomas nuo žmogaus. Modernus tinklas "Megatron 11-B" turi prieigą prie visos laisvai prieinamos informacijos, t.y. prie visko, apie ką mes naršome internete, ką rašome socialiniuose tinkluose ar skaitome. Kitaip tariant, tai milžiniški duomenų srautai, besikeičiantys kiekvieną dieną, kuriuos šis tinklas pagal savitą sistemą ir jam duodamas gaires (užtenka į sistemą įvesti bet kokį simbolį, pavyzdžiui raidę D) sudeda į vieną tekstą.

"Kol kas tai nėra visai nuo žmogaus nepriklausomas mechanizmas. Jeigu mes į sistemą nuolat įvestume žodžius, kaip, pavyzdžiui, "pjesė, meilė, pyktis, taika", neabejoju, kad turėtume visai nuoseklią, klasikinę liniją su konkrečiais veikiančiais personažais / asmenimis. Mes šiame etape į sistemą vedėme tokius simbolius kaip "D", "." arba žodžius, kurie nėra niekaip susiję. Kitaip tariant, neformavome teksto iš anksto sugalvotos temos ribose, o tyrinėjome, kokį turinį dirbtinis intelektas gali sukurti iš savęs, kokia tema gali išsiskaityti iš teksto", – sako Prahos performanso meno akademijos magistrantas A.Aleinikovas.

Iš teksto esąs ir pats pavadinimas. "Šis adresas neegzistuoja, todėl jį turime susikurti patys" sakoma tekste. Tai tarsi aliuzija į pasaulį, kuriame netrukus galimai gyvensime", – aiškina menininkas.

Svarbūs subtilumai

Tekstą iš anglų į lietuvių kalbą vertusi Dominyka Budinavičiūtė sako, kad daugiausia svarstymų kėlė įvardžiai ir teksto gramatinė struktūra.

"Pavyzdžiui, sakinys "I can hear you well". Ar turėčiau išversti "Puikiai jus girdžiu", ar "Puikiai tave girdžiu"? Žinoma, dažniausiai įvardžiai paaiškėja kontekste, bet ką daryti, kai konteksto nėra? Tada belieka sprendimus priimti pačiai", – svarstė vertėja.

Kai tekste pasitaikydavo klaidų, jai reikėdavę gerai pasukti galvą, kaip suformuluoti sakinį, kad jis lygiai taip pat neteisingai skambėtų ir lietuviškai. "Pavyzdžiui, "when you see you son’s band in concert", verti "kai pamatai save sūnaus grupė koncerte" ir pan.", – aiškino D.Budinavičiūtė.

Dirbtinio intelekto sukurtą tekstą skaitys Vilma Raubaitė, Donatas Ališauskas, Milda Jonaitytė.

Kas? Teksto "Šis adresas neegzistuoja" skaitymas.

Kur? Kauno menininkų namuose.

Kada? Spalio 6 d. 19 val.

Televizijos iliuzija

"#YOLO" (liet. "tu gyveni tik kartą") – bendras VDU teatro, teatro "Mens Publica" ir jaunos kūrėjų komandos projektas. "Fortūna 2017" diplomu apdovanotas šou į teatrą sukviečia pilnas sales jaunų žmonių. Visų pirma turbūt dėl to, kad spektaklių jaunimui Lietuvoje nėra itin daug. Antra – dėl savo išskirtinumo.

"#YOLO" nėra tradicinis pastatymas su išgalvotais personažais ir teatrališka, metaforiška scenografija, kuri dažnai nesudomina jauno žmogaus. Tai intymus sceninis vyksmas, kuris nepalieka abejingų – jame susipina tikros, vietomis skaudžios, septynių jaunų žmonių istorijos ir apatija, kurios šiuolaikiniame pasaulyje vis daugėja. Tai iš pirmo žvilgsnio neįpareigojantis ir groteskiškai juokingas pastatymas, kuris vyksta čia ir dabar – erdvėje, kurioje vyksta ir tuo laiku, kuriuo vyksta.

Tai tarsi pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais, po kurio supranti, kad labai dažnai žmonės skundžiasi smulkmenomis ir labai dažnai nevertina to, ką turi šalia.

"Kodėl šis sceninis vyksmas neturi analogo? – retoriškai klausia ir čia pat atsako spektaklio idėjos autorius, režisierius Arnis Aleinikovas. – Todėl, kad pagrindinė jo sąlyga ta, kad visi dalyviai po šio šou miršta. Aktoriai, įtikėję šia sąlyga, nebevaidina. Viskas tampa labai trapu ir nuoširdu. Viskas vyksta čia ir dabar, ir taip, kaip gyvenime galbūt neturėtų vykti, bet vyksta."

"#YOLO" primena vieną stereotipinių TV vakaro šou – daug šviesų, šiuolaikinė muzika, lengvas humoro jausmas, puiki nuotaika, tačiau už visų šių gražių šou elementų slypi intriguojanti detalė – mirtis. Žiūrovas kartu su aktoriais išgyvena įvairiausias emocijas. Tai tarsi pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais, po kurio supranti, kad labai dažnai žmonės skundžiasi smulkmenomis ir labai dažnai nevertina to, ką turi šalia.

Alternatyvi forma

Idėjos autorius A.Aleinikovas įsitikinęs: senos teatrinės formos nebėra paveikios XXI a. "Įstojęs studijuoti aktorinį meistriškumą ir pradėjęs nuolat lankytis teatruose nesupratau, kas vyksta. Apsilankęs keliose dešimtyse spektaklių staiga suvokiau, kad toks teatras manęs nejaudina, nepriverčia galvoti ir sėdėdamas salėje nejučia imu skaičiuoti laiką, kada jis pasibaigs", – apie gyvenimo atradimus sako jis.

A.Aleinikovas negailestingas: tuo metu, kai kitur Europoje pristatomas klasikinis teatras jį įtikina, Lietuvoje jis kelia skepsį. "Ir dažnu atveju tai yra dėl režisūrinio užmanymo, tiksliau, jo nebuvimo, o kitu atveju – dėl vaidybos. Viskas eina į priekį – keičiasi muzika, keičiasi kino filmai, keičiasi žmonių skonis ir suvokimas. Tačiau teatras lieka tarsi užkonservuotas ir gyvena 1990-aisiais", – anot A.Aleinikovo, senosios teatro formos nebegali jaudinti XXI a. gyvenančio žmogaus.

"Dėl to "#YOLO" – tarsi alternatyva, kurioje nesiekiama sukurti teatrinės iliuzijos. Viso to ašis – septyni jauni žmonės ir jų istorijos, kuriose atsiskleidžia jaunam žmogui svarbios temos – tai santykiai su tėvais, tikėjimas, meile ir savęs paieškos", – sako menininkas.

Akis į akį su savimi

Visa šio spektaklio medžiaga – pačių aktorių istorijos. Dėl to jauniems kūrėjams šis spektaklis nemažas iššūkis.

Visa šio spektaklio medžiaga – pačių aktorių istorijos. Dėl to jauniems kūrėjams šis spektaklis nemažas iššūkis.

"Visa sceninio vyksmo esmė yra leisti žiūrovui ir pačiam aktoriui bent kelioms valandoms pasinerti į visiškai autentišką nuoširdumą", – atskleidė aktorė Dominyka Budinavičiūtė. Ji atvira: kuriant spektaklį ji atrado savyje naujų dalykų. "Galbūt tai skamba kaip klišė, bet kai repeticijų metu turi pasinerti ne į vaidmenį, o į save, tai kitaip ir negali būti. Dalykai, kuriuos atrandu, ne visada yra malonūs, bet visada nuoširdūs. Tiesa ne visada būna maloni", – sako ji.

Jai antrindamas aktorius Lukas Alsys pastebi, kad "#YOLO" projekte yra mažai teatro. "Tai realybė. Galbūt vieniems tai groteskas, kitiems parodija, tretiems komedija, bet patiems aktoriams tai yra didelis iššūkis – kalbėti apie tai, ko nedrįsti pasakyti artimiesiems, prieš šimtus svetimų – pripažinkim, didelis iššūkis. Bet tik kalbėjimas viešai skaudžiomis temomis gali padėti išsilaisvinti", – sako L.Alsys.

Aktorių nuoširdumą ir pastangas įvertina ir žiūrovai. Prieš metus įvykusi sceninio vyksmo premjera iki pat šių dienų į teatrą sukviečia daugybę jaunų žmonių.

Tie, kam trumpinys YOLO atrodė madingas, skambus, bereikšmis jaunatviškas pavadinimas, spektaklyje išvydo ironijos atspalvių. Tai, kad šiame pasirodyme nėra ribos tarp realybės ir siužeto, leidžia pasijusti reginio dalimi. Kiekviename iš septynių skirtingų gyvenimų galima atrasti save, savo meilės, laimės ar skriaudų nuojautas, išgirsti paprastų žmonių mintis, pajausti jų emocijas.

Vardai ir veidai

Idėjos autorius, režisierius A.Aleinikovas. Scenoje: L.Alsys, D.Budinavičiūtė, Skaistė Grašytė, Rokas Lažaunykas, Kamilė Mileikytė, Kamilė Rutkaitė, Rugilė Tamošauskaitė, Dominykas Vaitiekūnas.

Kas? Vienos dalies sceninis vyksmas-šou "#YOLO".

Kada? Balandžio 15 d. 18 val.

Kur? VDU teatre (S. Daukanto g. 27)