Dailininkas A. Braziūnas (gim. 1970) atstovauja Lietuvos viduriniajai profesionalių menininkų kartai. Mokėsi M.K.Čiurlionio menų mokykloje, studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Lūžio metais, santvarkos kaitoje susiformavusi A. Braziūno meninė pasaulėžiūra pasižymi idealizmu, naivumu ir romantika. Ne veltui šio menininko darbai yra priskiriami romantinio siurrealizmo stiliui. Nors tapyba realistinė, tačiau vaizduojama gamta, gyvūnai ir daiktai yra transformuoti ir tarpusavyje susieti paradoksaliais ryšiais, netikėtais sugretinimais. Dažnas vaizduojamas motyvas – personifikuotas gyvūnas, išraiškingu žvilgsniu tiriantis žiūrovus ir siekiantis su jais užmegzti dialogą. O peizažas neretai priartėja prie abstrakcijos žanro, kai kada atlieka tarsi dekoratyvios scenografijos vaidmenį, kuriantį visą kompoziciją apimantį sapno įvaizdį. Įdomi dailininko kūrybos dalis – klasikine maniera nutapyti natiurmortai, primenantys viduramžių ir renesanso laikus. Itin įtaigūs paveikslai, nors vaizduoja negyvąją gamtą (sumedžiotus gyvūnus, nuskintus vaisius, uogas ir kt.), yra itin gyvybingi dėl turtingo kolorito, apgalvotų kompozicijų bei simbolistinio, romantizuoto vaizdo.

Pastaruoju laiku tradicinės molbertinės aliejinės tapybos technika nutapyti A. Braziūno paveikslai yra plataus žanrinio spektro: plėtojama figūratyvinė peizažinė, natiurmortų, animalistinė, antropomorfinių ir augalinių motyvų bei abstrahuotų vaizdinių tapyba. A. Braziūno kūrybinis pasaulis puošnus, dekoratyvus, savaip pozityvus ir visuomet romantiškas, o tradicija jo drobėse yra aktualizuota, simbolizuota ir atvira interpretacijoms.

Dailininkas yra surengęs 15 personalinių parodų, dalyvavo daugiau nei 20 jungtinių parodų Lietuvoje ir Lenkijoje, atrankinėse parodose-konkursuose Lietuvoje, Makedonijoje, kitose Europos šalyse bei JAV.

Lietuvos viduriniosios menininkų kartos atstovą tapytoją A. Braziūną galima priskirti XX a. pab.–XXI a. neomodernistams neoromantikams – tiems, kurie tebetęsia ir plėtoja geriausias XX a. pr. ankstyvųjų modernistų, lietuviškojo „Ars“ judėjimo ir XX a. antrosios pusės Lietuvos koloristinės tapybos tradicijas, kryptingai gilinasi į spalvų formalios ir idėjinės išraiškos galimybes.

„Šio dailininko koloritas yra pagrįstas ryškių spalvų sąskambiais. Kartais tos chromatinės kombinacijos primena alyvų krūmo ar pakalnučių kero gamą, kitais atvejais artimos avių kailių, žmogiškųjų mėsų atspalviams. Galop, bandydami suvokti, kas yra toji A. Braziūno tapyba, iš kokių egzistencinio pobūdžio ingredientų ji sukonstruota, įsitikintume, kad jos esminės jungtys yra pagrįstos paradoksais. Jeigu yra daiktas – tai jis gyvas, jeigu kūnas (nesvarbu, gyvūno, mitinio padaro ar žmogaus – moters, vyro...) – virstantis kažkuo, kintantis į sunkiai suvokiamą dalyką. Manyčiau, kad būtent tai signalizuoja ir simbolizuoja visokiausi sparneliai, spuogeliai, žiedai ir pumpurai. Toks procesas primena Ovidijaus „Metamorfozes“, mitologinius pokyčius, kurių metu daiktas tampa žmogumi, žmogus – dievu, o dievas – vėlgi daiktu. Ir taip be galo...“ – dailininko kūrybą apibūdino menotyrininkas Vidas Poškus.

Transformuotas personažas, perdirbtas gamtos motyvas sukuria siurrealistinį vaizdą, siurrealistinį pasaulį. Tai lyg pabėgimas nuo realybės realistinėmis priemonėmis.

A. Braziūnas, pristatydamas savo tapybą, akcentuoja drobėse transformuotą realybę: „Save apibūdinčiau kaip romantinio siurrealizmo atstovą. Savo darbuose nesistengiu šokiruoti ar gąsdinti žiūrovų, tik bandau perkelti juos į kitą realybę, meninėmis priemonėmis megzti dialogą. Mano kūryba yra realistinė, bet man nepatinka vaizduoti gamtą ir daiktus tokius, kokie jie yra. Aš transformuoju realybę, sukuriu savitą meninį pasaulį, kuriame sąveikauja gyvūnai, gamta ir daiktai. Mano paveikslų gyvūnai yra personažai, kurių padedamas aš komunikuoju su žiūrinčiaisiais į paveikslus. Dažniausiai gyvūnai-personažai žiūri į jus, jie nori kažką pasakyti, jie kalba akimis. Gamta mano darbuose irgi netiesiogiai pavaizduota, ji transformuota, pritaikyta konkrečiam meniniam sumanymui. Transformuotas personažas, perdirbtas gamtos motyvas sukuria siurrealistinį vaizdą, siurrealistinį pasaulį. Tai lyg pabėgimas nuo realybės realistinėmis priemonėmis“, – teigė dailininkas.

A. Braziūnas (gim. 1970 m. Vilniuje) mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, šešerius metus studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Yra surengęs daugiau kaip 30 personalinių parodų, dalyvavęs daugiau nei 20 jungtinių parodų Lietuvoje, Lenkijoje, JAV. Dailininkas savo drobes pristatė atrankinėse parodose-konkursuose Lietuvoje, Makedonijoje, kitose Europos šalyse ir JAV. Tapytojo darbų yra įsigiję Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Suomijos, Estijos, Australijos, JAV ir kitų šalių privatūs kolekcininkai. Šiuo metu menininkas gyvena ir kuria Vilniuje.

Naujoji Klaipėdos galerija (Herkaus Manto g. 22, antrajame aukšte) lankytojams atvira I–V – 11–18 val., VI – 11–16 val.

Natiurmorto gyvybė

Prieš pusmetį, kai pradėjo ruoštis šiai parodai, dailininkas A.Braziūnas tuomet buvo susitelkęs ties natiurmortu – klasikine tapybos maniera tapomu dailės žanru, vaizduojant tai, kas jau yra negyva: sumedžiotus paukščius, žvėrelius, nuskintus vaisius, uogas, gėles, žmogaus veiklos atributus. Beje, jau senovės romėnų sienų tapyboje buvo natiurmorto elementų, visgi šio dailės žanro populiarumas dažniausiai siejamas su Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu.

Ir A.Braziūno pirmieji parodos "Šalia natiurmorto" kūriniai ("Trofėjai", "Medžioklė), regis, nė nemėgina atsiplėšti nuo klasikinio natiurmorto vaizdinio. Tačiau vienas esminis ypatumas daro juos išskirtinius – A.Braziūno natiurmortuose nedeklaruojamas negyvumas: dailininko sukomponuoti elementai tarsi be mirties fakto, nėra juose kraujo, strėlės ar kulkos žymės, menininkas nesimėgauja galios, nugalėtojo pozicija nei kaip medžiotojas (jeigu toks būtų), nei kaip kūrėjas.

Jo natiurmortai savotiškai gyvi gal dėl sąmoningo dekoratyvumo siekio, puikios kompozicijos bei koloristikos, gal dėl simbolinio, romantinio vaizdavimo, kuris ypač aiškiai juntamas.

Menininkas nesimėgauja galios, nugalėtojo pozicija nei kaip medžiotojas (jeigu toks būtų), nei kaip kūrėjas.

Taip jau nutiko, kad ne vienas parodai tapytas natiurmortas rado sau namus ir iškeliavo dar iš dirbtuvės, taigi ekspoziciją reikėjo papildyti kitais kūriniais, kurie jau buvo "šalia natiurmorto". Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – paroda prasiplėtė ir atskleidė platesnį menininko kūrybinį diapazoną, juolab kad A.Braziūnas yra ieškantis, kintantis, plataus spektro dailininkas.

Romantika ir simbolizmas

Tapytojo darbai patiks žiūrovui, kuris mene ieško romantikos, grožio, harmonijos, nes, kaip jau buvo minėta, net ir sumedžioti negyvi paukščiai savotiškai romantizuoti ir susimbolinti, su užkoduota mintimi, tapybiniu kalbėjimu tarp eilučių.

Tai ypač ryšku paveiksluose su siurealistiniais elementais ("Žydrasis briedis ir Briuselio žmogus", "Rankos", "Širdelė mano"), kuriuose A.Braziūnas "kalba" ironiškai ("Žydrasis briedis ir Briuselio žmogus") ir drauge paslaptingai: paveiksle "Rankos" neaišku ar jos išnyra iš drabužio, kuris uždengs, ar kaip tik – rūbas nukris ir kūną apnuogins; taip pat iškeltų rankų dominantė įkūnija (įvaizdina) ir gilaus troškimo, idealybės siekio arba nebylaus šauksmo metaforą.

Tai kūriniai, kviečiantys ne tik matyti, bet ir mąstyti: ieškoti A.Braziūno rakto, kuriuo būtų galima paveikslą atrakinti arba rasti savąjį.

Tradicine molbertine aliejine tapybos technika kuriantis dailininkas savo paveiksluose visada akcentuoja pradinę, tiksliau – pagrindinę mintį, kurią plėtoja kruopščiu figūratyvu bei turtinga koloristika, tačiau klasikine maniera sukurtuose darbuose yra ir ekspresyvių motyvų (spontaniškų brūkštelėjimų), šiuolaikiško žvilgsnio bei interpretacinės laisvės.

Pozityvu ir harmoninga

Į meno pasaulį dailininkas atėjo nuosekliai bei kryptingai. Nors iš pradžių mamos ragintas mokytis fortepijono paslapčių, galiausiai A.Braziūnas pripaišė natų sąsiuvinius, tad neliko nieko kito kaip vaiką nuvesti į dailę. Jaunasis menininkas įstojo ir baigė Vilniaus M.K.Čiurlionio menų mokyklą, vėliau – tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, kur patyrė stiprią kūrybinę tapytojų Povilo Ričardo Vaitiekūno, Kosto Dereškevičiaus, Mindaugo Skudučio, Jono Kazlausko, Leonardo Gutausko, Šarūno Saukos ir kt. įtaką.

Tačiau menininko gyvenime buvo ir skausmingai ilga pauzė – 14 metų dailininkas paveikslų netapė. Greičiausiai tai buvo pats tikriausias pa(si)tikrinimas, nes dabar A.Braziūnas turbūt galėtų pasakyti: "Tapau, vadinasi, esu laimingas". Mat į klausimą, ar lengva būti kuriančiu žmogumi, atsako: "Manau kiekvienas žmogus, užsiimantis savo mėgstamu darbu, nesvarbu kurioje srityje, yra laimingas. Vadinasi, aš laimingas."

Gal todėl dailininko neoromantinės ir neomodernistinės stilistikos kūriniai – pozityvūs, puošnūs, svajingi. Net nutapytos braškės, vyšnaitės ar kriaušė – supoetintos, pabrėžtinai dekoratyvios, per formą, kompoziciją, vaiskias spalvas byloja, galbūt tiksliau – apdainuoja, ne buitį, bet būtį. Gražią ir harmoningą, kai išties norisi būti.

Kas? A.Braziūno paroda "Šalia natiurmorto".

Kur? "Parko galerijoje".

Kada? Veikia iki rugsėjo 27 d.

Šiandien uostamiesčio Rūtų galerijoje vilnietis tapytojas Artūras Braziūnas pristatys savo naujausių tapybos darbų parodą, čia veiksiančią iki birželio 3 d. Jos autorius gimė 1970 m. šalies sostinėje, 1989–1994 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje ir atstovauja Lietuvos jaunajai profesionalių menininkų kartai. Savo drobėse realistine tapybos maniera jis varijuoja pamėgtais zoomorfiniais motyvais, jais inkrustuodamas abstraktų ir poetizuotą peizažą. Dalis, regis, realistiškai tapytų jo kraštovaizdžių taip stilizuoti, išgryninti, kad pavirto kone abstrakcijomis, kurstančiomis vaizduotės žaismą...

KUR? Rūtų galerijoje (Danės g. 9).

KADA? Atidarymas – gegužės 8 d. 17.30 val.

KAINA? Nemokamai.