Vaikystės prisiminimai
"Obuolys nuo obels netoli rieda" – pasakojimą apie Artūrą ir Edmundą Guogus galėtume pradėti nuo gerai žinomos lietuviškos patarlės, reiškiančios vaikų supanašėjimą su tėvais. Veikiausiai suprantate, kad kalbėsime ne apie Edmundo šypseną, kuri anot giminaičių ir draugų, tokia pat kaip jo mamos, o apie jauno vyro pasirinkimą riedėti tuo pačiu profesiniu keliu, kaip tėtis.
"Kai buvau mažas, atvažiuodavau pas tėtį į darbą. Man ten patiko ir atmosfera, ir žmonės, bet labiausiai – penktadieniai", – į vaikystės prisiminimus leidosi 23-ejų vyras.
Baigiantis darbo savaitei, jis patekdavo į geidžiamiausią vietą – gaisrinės garažą. Čia ugniagesių žarnomis ir švirkštais berniukas plaudavo murzinus automobilius.
"Nusileidimo stulpas?" – pagalvojęs apie pastarąjį E.Guogas šyptelėjo.
Leistis juo berniukas vienas nedrįsdavo, todėl iš antrojo į pirmą aukštą sliuogdavo kartu su tėte. Neužlipo mažasis ir į bokštą, kuriame neva stovėjo milžiniškas teleskopas – mažojo išdaigų išdavikas.
"Grįžtu iš darbo ir klausiu Edmundo, kodėl mamos neklausė. Jis tik išpučia akis: iš kur žinai? O aš sakau, kad mačiau pro teleskopą, nors išties žmona būdavo paskambinusi telefonu", – noras įrenginį pamatyti savo akimis, pasak jaunuolio tėčio, dingo sužinojus, kad dėl to teks ropštis į aukščiausią gaisrinės tašką.
"Puikiai pamenu ir sumuštinius. Tėvai sakė, kad buvau nevalgus vaikas, bet parneštus iš gaisrinės juos sukirsdavau akimirksniu", – skoniais ir kvapais laiką, praleistą tėčio darbe, piešė E.Guogas.
Iš laikino į ilgalaikį
Iš 49-erių Artūro lūpų neišgirdome istorijos apie seną vaikystės svajonę, kuriai, sulaukus 23-ejų, buvo lemta išsipildyti. Tai, kad jaunas vyras atsirado gaisrinėje, esą labiau priminė atsitiktinumą.
"Galvojau – padirbėsiu laikinai. Nežinojau, patiks ar ne", – akimirką susimastęs, Artūras suskaičiavo dirbantis Kauno PGV 1-oje komandoje be pusmečio 26-erius metus. Apie ugniagesio gelbėtojo amatą svajojęs ilgą laiką, toje pačioje komandoje kurį laiką dirbo ir Edmundas.
"Sūnus vidurinę baigė be aštuonetų. Raginome rinktis kitą, pelningesnę ir ne tokią pavojingą specialybę, bet nepavyko atkalbėti", – susitaikęs su pastarojo pasirinkimu A.Guoga netrukus sveikino naująjį kolegą – įpusėjus gaisrinės saugos studijoms Vilniaus Gedimimo technikos universtete (VGTU), 21-ų Edmundas nepraleido progos įsilieti į Kauno PGV 1-ąją komandą. Didžiulei nuostabai, senieji tėčio kolegos berniuko, išaugusio į tvirtą vyrą, nepamiršo.
"Aš gal ir nelabai, bet gaisrinė per tuos metus pasikeitė. Keitėsi ji net ir man dirbant – daugiau naujos technikos, įrenginių", – darsyk į savo vaikystės prisiminimus leidosi tėvo pėdomis žengiantis ugniagesys gelbėtojas.
Anuomet pastatas Nemuno gatvėje jam atrodė mistiška žaidimų vieta. Užsivilkus ugniagesio gelbėtojo uniformą paslaptys išsisklaidė. Gaisrinės žarna ir švirkštai jau nebepriminė vandeniu besitaškančių pasakų herojų, o ugniagesių nusileidimo stulpas nebeatrodė toks bauginamai aukštas kaip prieš keliolika metų.
"Dabar juo greit nusliuogiu", – E.Guogas skaičiavo, kad tas procesas trunka sekundę.
Dabar sliuogiant nusileidimo stulpu Edmundui tėčio pagalbos nereikia.
Dirba atskirai
Jaunesnysis Guogas gaisrinėje skaičiuoja jau trečius metus. Pusę jų – atskirai nuo tėčio. Dabar Edmundas – Kauno PGV 2-osios komandos narys, skyrininkas. Dvigubai už jį vyresnis Artūras – ugniagesys gelbėtojas.
"Džiaugiuosi ir svetimo žmogaus sėkme, ką jau kalbėti, kai tavo sūnui sekasi kilti karjeros laiptais, – paklaustas, ar netrūksta sūnaus 1-oje komandoje, A.Guogas neslėpė pasigendąs tam tikrų ritualų. – Būdavo, palieka sūnus po įvykio šlapius drabužius, o aš juos išdžiūvusius surenku. Jei reikia, iš namų atveždavau daiktus, kuriuos pamiršo besiruošdamas į studijas Vilniuje."
Tiesa, nors ir dirbo vienoje komandoje, toje pačioje pamainoje tėvas ir sūnus niekada nebuvo, gaisrų gesinti drauge nevažiavo. To esą negalima daryti dėl viešųjų ir privačių interesų painiojimo.
"Užtai namie kalbėti apie darbą mums niekas nedraudžia. Žinoma, mama tuo metu sukasi virtuvėje. Nelabai ką turi įterpti", – nusikvatojo vyrai.
Laisvadieniais susėdę prie pietų stalo jie aptaria savaitės įvykius ir naujienas, susijusias su ugniagesių gelbėtojų darbu. Tais retais atvejais, kai abu įsėda į Artūro arba Edmundo automobilį, važiuodami Kauno gatvėmis pirštais baksnoja objektus, kuriuos vienam ar kitam teko gesinti.
"Nėra vienodų gaisrų. Visi unikalūs ir palieka atmintyje gilų pėdsaką. Galėčiau atsisėsti ir kiekvieną jų detaliai aprašyti popieriaus lape", – E.Guogos užsidegimas ir atsidavimas neleido abejoti jo pasirinkimu.
Svarbiausia – komanda
Savo tolimesnių planų VGTU magistro laipsnio siekiantis, statybos medžiagos ir dirbinių mokslus kremtantis kaunietis neatskleidė – teprasitarė, kad šiuo metu jaučia visišką pilnatvę. Lygiai taip, kaip ir jo tėtis.
"Jei atsukčiau laiką ir galėčiau rinktis, be abejonės, daryčiau tą patį", – 49-erių vyras skaičiavo, kad dirbti jo svajonių darbą beliko ne tiek jau ir daug.
Po šešerių metų vyras išeis į pensiją. Tiesa, apie laiką, kai teks nusivilkti uniformą, vyras negalvoja – mėgaujasi darbu ir šiurpuliukais, kurie laksto kūnu sulig kiekvienu iškvietimu į įvykį.
Drąsūs ugniagesiais gelbėtojais ilgai nedirba. Svarbiausia – būti atsargiam.
"Ar jaudinamės? Atsakysiu pavyzdžiu. Važiuojame į įvykio vietą, o mašinos viduje – visiška tyla. Tik vėliau, kai per raciją išgirstame detales, imame tartis", – ugniagesių gelbėtojų darbą su krepšinio aikštele tapatino A.Guogas.
Kad ir koks kietas būtum, vienas esą nieko nepadarysi, o su patikima komanda užnugaryje – kalnus nuversi. Gal todėl kolegoms, su kuriais vyksta į iškvietimus, Artūras nekartoja: "Su tavimi eičiau į žvalgybą", pasitikėjimą išreiškia kita fraze: "Su tavimi eičiau į ugnį." Tėčiui antrino ir sūnus.
"Vienas – stipresnis, kitas – greitesnis, vienas – stambesnis, kitas – aukštesnis, – visi mes skirtingi, todėl ir stiprūs", – galimybe dirbti su geriausiomis komandomis džiaugėsi E.Guogas.
Mama dar jaudinasi
Geras ugniagesys – drąsus? Kauno PGV 1-osios komandos ilgametis Artūras papurtė galvą.
"Drąsūs ugniagesiais gelbėtojais ilgai nedirba. Svarbiausia – būti atsargiam", – dirstelėjęs į sūnų, A.Guogas pakartojo žodžius, kuriuos, išlydėdama į pamainą, sūnui kaskart ištaria mama – pradinių klasių mokytoja Zita Guogienė.
Prie dvidešimt penkerius metus uniformą besivelkančio vyro vienintelė šeimos moteris esą jau priprato, tačiau, žiūrėdama į sūnų, vis dar jaučia jaudulį, nors ir stengiasi to neparodyti.
"Mes ją saugome – nepasakojame visko, su kuo susiduriame gaisravietėse. Tikrai nereikia žinoti", – tą patį "ne" iš vyresniojo Guogo lūpų išgirdome ir paklausę, ar nesvajoja apie anūką, sekantį jo pėdomis.
Edmundas toks kategoriškas nebuvo. Sūnų, jei jo susilauks, į gaisrinę žadėjo atsivesti, bet tik su sąlyga, jei šis pats to norės ir prašysis, kaip kadaise jis pats darė.
"Per prievartą tikrai netempsiu. Tegul kiekvienas daro tai, ką nori. Dviejų ugniagesių gelbėtojų šeimoje pakanka per akis", – atsisveikindamas gera nuotaika tryško jaunas vyras.
