Klaipėda gali didžiuotis turėdama ne tik profesionalius teatrus, bet ir visą būrį teatrų, suburtų profesionalų, kuriuose vaidina mėgėjai.

Vieną jų įsteigė teatro režisierė Marta Vendland, įkūrusi ir meno namus. Pavadinime ji įamžino teatro pedagogo Gedimino Šimkaus atminimą.

Iki šiol neturėjęs savo namų teatras tik šį rudenį rado prieglaudą miesto menų menų Meka virstančiame pastate Daržų g. 18. Buvusioje Vydūno mokykloje jau kuria dizaineriai, muzikantai, tapytojai, animatoriai, aktoriai, teatro ir kino režisieriai, šokėjai, menininkai.

Apsistoję buvusioje mokyklos aktų salėje teatro ARTYN žmonės patys kuria jame jaukius savo namus – gražina ir valo patalpas. Į erdvę, kurioje repetuos ir vaidins teatras ketina įsileisti ir menininkus, kurie čia eksponuos savo darbus.

Mums svarbu išgyventi žiemą, kurti ir žiūrėti, kaip mūsų veiklą įvertins miesto vadovai.

Prieš kelias dienas M. Vendland sulaukė labai netikėto skambučio, skambino bendrovės „Klaipėdos baldai“ savanoriai. Pasirodo, šioje įmonėje yra grupė žmonių, kurie savanoriauja. Vienas šios grupės narių trumpą laiką bendravo su minėtu teatru ir žinojo apie sunkias jo namų paieškas. Kai tik pasklido žinia, kad teatrui pavyko prisiglausti buvusioje mokykloje, savanoriai pasišovė palengvinti įsikūrimo vargus.

Visas būrys baldininkų vieną dieną tvarkė salės lubas, šiltino langus, atliko kitus remonto darbus. Taip ji tapo nebeperpučiama vėjų, kur kas jaukesnė ir tvarkingesnė.

Į įkurtuves atėjusios bendrovės atstovės linkėjo teatrui klestėjimo ir kūrybingos nuotaikos, o M. Vendland patikino, kad savanoriai laukiami spektakliuose, kurių vienas – Dalios Urnevičiūtės „Tėvuko žaislai“ Klaipėdos dramos teatre bus rodomas jau spalio 31 dieną.

Savanoriai pažadėjo, kad pirmoji talka teatro namuose nebus paskutinė.

„Mums svarbu išgyventi žiemą, kurti ir žiūrėti, kaip mūsų veiklą įvertins miesto vadovai“, – artimiausius planus trumpai apibūdino M. Vendland.

Penktąjį sezoną teatras ARTYN rodys savo anksčiau pastatytus spektaklius ir ruošiasi pateikti žiūrovų teismui premjeras: Matéi Visniec „Mūsų per daug šitame sušiktam laive“ apie emigrantus bei socialinį eksperimentą pagal Gražinos Mareckaitės pjesę.

Įkurtuvės buvo smagios – netrūko vaišių, reginių, linksmų pokalbių, pokštų ir žaidimų, o svarbiausiai – vilties, kad šiose patalpose teatras įsikūrė ne keliems mėnesiams o ilgam laikui.

Jau aštuonerius metus gyvuojančios Žanetos Šalavėjienės vadovaujamos studijos menininkai savo kūrybai pristatyti pasirinko industrinio stiliaus verslo centre neseniai atidarytą naują atvirą meno galeriją.

„Visi mes nuo vaikystės mėgstame piešti. Laikui bėgant dėl įvairių priežaščių šį pomėgį palikdavome praeityje. Dabar požiūris stipriai pasikeitęs. Kiekvienas gali tapyti“, – sako Ž. Šalavėjienė. Anot jos, dažų terapija – greitai užburiantis ir įtraukiantis procesas.

„Studijoje gimsta daugybė gražių dalykų, todėl savo darbų parodas „Drobės“ fabriko erdvėse ir kitose vietose rengiame nuolatos. Labai malonu, kad kai kuriose parodose apsilankę meno profesionalai negaili gražių komplimentų“, – džiaugėsi ji.

Kuo daugiau skiri laiko šiam pomėgiui, tuo labiau norisi gilintis į meną.

Kuo daugiau skiri laiko šiam pomėgiui, tuo labiau norisi gilintis į meną. „Tarsi laikui bėgant pajunti meno alkį“, – sako moteris, su studijos dalyviais vykstanti į tapybos stovyklas, ekskursijas, kurių metu lankomi garsiausi Europos muziejai, susipažįstama su juose saugomais pasaulio meno šedevrais. „Aplankėme Barseloną ir Romą. Šiuo metu planuojama tapybos plenero stovykla Palangoje ir spalio mėnesį kultūrinė kelionė į Italiją, Neapolį ir Amalfį. Keliauti su mumis gali visi neabejingi grožiui ir menui“, – pasakoja Ž. Šalavėjienė.

Naujausioje tapybos darbų parodoje savo kūrinius pristato pati studijos vadovė ir Brigita Čapkauskaitė, Kristina Abromaitė, Laura Grieštaragytė, Rimantė Lydytė, Rūta Ozerenskienė, Elena Karpenko.

Tapytoja B. Čapkauskaitė – meditatyvios abstrakcijos kūrėja. Savo darbuose ji skleidžia harmoniją, santykį su visata ir pasauliu. Jos paveiksluose dominuoja šviesios spalvos, abstraktūs motyvai, darbų kompozicijai būdinga ekspresyvi dinamika.

K. Abromaitė parodoje pristato kelis tapybos kūrinius. Autorė kuria abstrakčius peizažus, tačiau eksponuoja ir darbą, kuriame kiek ironiškai pateikia antikinį skulptūrinį portretą – savitą dialogą tarp klasikos ir dabarties.

Kita studijos lankytoja R. Ozerenskienė savo darbuose ryškina emocijas, būsenas per abstrakčią stilistiką, niuansuotą koloristiką. Architektės R. Lydytės drobėse atsiranda geometrizuotų formų, kompozicijos fragmentiškos, subtiliai derinama koloristika, ieškoma spalvinių kontrastų. Kiekvienas darbas perduoda subrandintą mintį žiūrovui, kviečia į dialogą, aktualizuoja skirtingus kontekstus.

L. Grieštaragytės abstrakčios kompozicijos paremtos kontrastinga koloristika, linijų ekspresija ir įvairove. Ž. Šalavėjienė parodoje pristato realistinės stilistikos paveikslą – moters aktas, panardintas vandenyje moters kūno fragmentas yra išryškintas kontrastine stilistika, gali būti lyginamas su Undinėlės motyvu.

Gedimino Šimkaus teatro ARTYN režisierės, įkūrėjos bei meno namų ARTYN steigėjos Martos Wendland teigimu, ji norėjo visus talentingus teatro aktorius, kurie moka įvairiausių dalykų ir norėtų savo talentais pasidalyti su kitais žmonėmis, suburti į vieną vietą.

Meno namų steigėjos teigimu, joks talentas negali būti paslėptas, juo reikia dalytis ir ugdyti kitus.

Meno namai, kaip ir teatras, yra skirtas suaugusiesiems, kad suaugęs žmogus nepamirštų savęs, galėtų įgyvendinti senas svajones ar tiesiog pradėtų naują, jam malonią veiklą.

Dabar šie kūrėjų namai įvairius užsiėmimus siūlo tik suaugusiesiems, tačiau ateityje aktoriai žada į kai kurias veiklas įtraukti ir vaikus bei jaunimą.

Pasak M.Wendland, tai kol kas vieninteliai meno namai Klaipėdoje, kurie siūlo kultūrinį švietimą suaugusiesiems, kur žmogus per tam tikrą laiką gali įgyti įgūdžių, ateiti ir įgyvendinti savo svajones.

Pavadinimas ARTYN reiškia buvimą arti vienas kito, o Klaipėdai – artėjimą link meno saviugdos bei kultūrinio švietimo.

O tokia proga – pamatyti, pajausti Lietuvos mėgėjų teatrų kūrybą, o vėliau ir aptarti tai, kas ką tik regėta ir pajausta, pabendrauti su kūrėjais – ką tik buvo. Į Lietuvos teatro meno padangę neseniai kaip kometa įsiveržęs jaunas, veržlus ir kupinas užmojų Klaipėdos Gedimino Šimkaus teatras „ARTYN“ su jo vadove režisiere Marta Zubkova priešaky, suorganizavo puikų nemokamą trumpo metro festivalį „MEMEL FEST‘21“. Kodėl „trumpo metro“? O gi todėl, kad per vieną vakarą būtų galima pamatyti net šešių Lietuvos mėgėjų teatrų trumpus, iki 20 minučių trukmės, spektaklius arba emocingiausias jų ištraukas. Praėjusį sekmadienį, rugsėjo 4 dieną, Klaipėdos dramos teatre šurmuliavo vaidintojai iš Klaipėdos, Utenos, Skapiškio, Kretingos, Telšių, o taip pat jau spėję pamilti teatrą „ARTYN“ ir kitus Lietuvos entuziastų teatriukus uostamiesčio žiūrovai.

Šešios ištraukos susilydė į vieną ištisinę skirtingų žanrų ir stilistikos vaidinimų pynę, o dekoracijų perstatymų metu kiekvieno teatro režisierius pristatydavo savo meno kolektyvą ir būsimą ištrauką. „MEMEL FEST‘21“ atidarė šio festivalio rengėjai Gedimino Šimkaus teatras „ARTYN“. Jie parodė ištraukėlę iš Daivos Čepauskaitės pjesės „Pupos“ (režisierė Marta Zubkova). Utenos kamerinis teatras įsiveržė į sceną su ryškiaspalve temperamentingąja Agota, apsukriuoju Vinceliu, išvydome ir Bekampį, Bekampienę, žydelį Faibčiką – šauniai sukurtus legendinius nemirtingos Keturakio komedijos „Amerika pirtyje“ personažus (režisierius Šarūnas Kunickas). Kretingos Egidijaus Radžiaus teatro režisierius Nerijus Gedminas nepabijojo pristatyti ištraukos iš dar nebaigto statyti spektaklio – Juozo Tumo-Vaižganto pjesės „Žemės ar moters“. Ši pjesė taip pat priklauso lietuvių dramos aukso fondui. Jau minėtasis Skapiškio teatras „Stebulė“ parodė jautrią, simboliniais potėpiais nutapytą ištrauką iš inscenizacijos pagal žemiečio rašytojo, žurnalisto, tremtinio Jurgio Usinavičiaus (Napalio Augulio) kūrybą „Nulaužytų šakų giesmės“, kurioje gvildenamos tremties į Sibirą bei partizanų būrio vado Alfonso Augulio ir jo šeimos istorijos temos (režisierė Vita Vadoklytė). Nerijaus Gedmino režisūrai atsiduoda dar vienas – Klaipėdos žydų bendruomenės – teatras „Šatil“. Kolektyvas parodė skaudžią ir jautrią ištrauką iš Majos Tarachovskajos pjesės „Man baisus pasaulis, kuriame nėra tavęs...“. Režisierius didžiuojasi, kad šios pjesės, kurioje pasakojami tragiškiausi Holokausto įvykiai, autorė – minėto dramos kolektyvo narė. Mini spektakliukas patraukė išradingai ir įtaigiai sukurtomis masinėmis scenomis. Festivalio žiūrovus neabejotinai sužavėjo Telšių Žemaitės dramos teatro etiudų spektaklio „Skaitome apie meilę“ itin poetiška, muzikali, daugiausia plastika, judesiu ir šokiu paremta antroji dalis „Neišsipildžiusios meilės istorija“ pagal mūsų klasiko Juozo-Tumo

Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“. Tai Mykoliuko ir Severiutės XIX a. jausmų drama šiuolaikinio jauno žmogaus akimis (režisierė Laimutė Pocevičienė).

Aptariant šių metų festivalio programą, aiškėja keli skirtingus teatrus tarpusavyje siejantys panašumai. Visi šeši teatrai remiasi nacionaline dramaturgija ir literatūra (žydų bendruomenės teatras turi net savo dramaturgę!), jiems brangios Lietuvos istorijos, etnokultūros, meilės pačia giliausia, bendražmogiškiausia prasme temos. Teatrai nesivaiko ypatingų formos dalykų, bet labai nuoširdžiai ir jautriai arba nevengdami sveiko humoro gręžiasi į svarbias pamatines bendražmogiškas vertybes.

Stebėdama šiuos šešis trumpučius vaidinimus, nejučia prisiminiau, kaip mano šviesios atminties tėvelis ilgametis Klaipėdos universiteto teatro pedagogas Gediminas Šimkus ne kartą po kurio nors mėgėjų teatrų vaidinimo lipdavo į sceną ir nusilenkdavo vaidintojams, prieidavo prie kiekvieno, paspausdavo ranką... Dabar man atrodo, kad jis nusilenkdavo ne tik tam paprastam kaimo ar miestelio žmogui, kuris po dienos darbų dar lekia repetuoti iki išnaktų, bet ir tai tyrai, skaudžių istorinių įvykių nesunaikintai, iki sielos gelmių sukrečiančiai tautos dvasiai bei pačiam tikriausiam humaniškumui, kuris gaivus kaip rytmečio rasa, per meilę menui veržiasi iš besaikio vartotojiškumo, tuštybės ir puikybės, karjerizmo ir sunkiai suvokiamų šių dienų „vertybių“.

Šis, jau antrus gyvavimo metus skaičiuojantis festivalis „MEMEL FEST“ unikalus, neturintis precedento savo formatu. Manyčiau, jis unikalus dar ir tuo, kad menu besidomintys uostamiesčio gyventojai ir jo svečiai gali užpildyti kultūrinę spragą – susipažinti su aukšto lygio pripažintais, daugybę apdovanojimų ne tik mūsų šalyje pelniusių skirtingų Lietuvos mėgėjų teatrų kūryba. Tai dar viena svari priežastis apsilankyti „MEMEL FEST“ trumpo metro teatro festivaliuose, kad meno aukštumų pasiekti pavyksta būtent tiems mėgėjų kolektyvams, kuriems vadovauja profesionalūs režisieriai. Tokių teatrų Lietuvoje dauguma. Todėl mūsų šalies mėgėjų teatras užima vieną aukščiausių, jei ne aukščiausią vietą pasaulyje. Man, be abejo, labai malonu, kad trims šių metų festivalio kolektyvams vadovauja buvę teatro pedagogo Gedimino Šimkaus ugdytiniai, kurie be to, kad gali puikiai dirbti su profesionaliais aktoriais, dar gavo specifinių žinių, kaip dirbti su aktorinio išsilavinimo neturinčiais teatro entuziastais.

„MEMEL FEST“ sumanytoja ir įgyvendintoja – energinga, atkakli, ypatingu entuziazmu apdovanota Klaipėdos Gedimino Šimkaus teatro „ARTYN“ vadovė Marta Zubkova. Per trumpą laiką teatras sukūrė tris spektaklius, kuriuos rodo įvairiose netradicinėse erdvėse, nemažai gastroliuoja, dalyvauja apžiūrose ir konkursuose. Jau turi ir ištikimų žiūrovų ratą. Padedant šauniems rėmėjams, organizuoja „MEMEL FEST“. Deja, taip jau susiklostė, kad kol kas šis teatras neturi patalpų, kuriose galėtų repetuoti! Entuziazmas, aišku, puikus dalykas, sukuriantis stebuklus, bet vien juo gyvas nebūsi... Norint sukurti kokybišką meno produktą, reikalingos ir atitinkamos sąlygos. Taip norėtųsi, kad savo nišą ir žiūrovą ne tik Klaipėdoje jau suradęs teatras „ARTYN“ rastų ir patalpas bei rėmėjus joms įsirengti, ir tokiu būdu galėtų toliau sėkmingai vystyti savo daug žadančią veiklą.

Šiais metais dėl pandeminių suvaržymų į Dramos teatro kamerinę salę stebėti trumpo metro teatrų pasirodymų, deja, netilpo visi norintys žiūrovai. Režisierė Marta Zubkova užtikrino, kad kitąmet „MEMEL FEST“ ne tik įvyks, o būtinai persikels į erdvesnes patalpas. Tad iki pasimatymo kitoje gėrio ir grožio šventėje!