Visai šeimai susibūrus namuose kartu puošti eglutę, klausytis kalėdinės muzikos ir skanauti itališką lazaniją – sena tradicija, kuri, kaip sako pati A. Meschino, prasidėjo dar prieš 27 metus, gimus dukrai Karolinai. Tiesa, per šventes žinomai moteriai svarbu nepamiršti tų, kuriems labiausiai reikia pagalbos, todėl šiuo laikotarpiu ji prisideda ir prie įvairiausių labdaros iniciatyvų, tai padaryti skatina ir kitus.

„Viena iš seniausių mūsų šeimos tradicijų – pirmąjį gruodžio sekmadienį statyti ir puošti kalėdinę eglę. Visgi, šiais metais tai padarėme šiek tiek anksčiau, dar lapkritį. Ši tradicija – tarsi prieškalėdinė repeticija, metas, kai visa šeima susiburia po vienu stogu, o juk dabar tai padaryti tenka ne kasdien. Karolina gyvena atskirai, sūnus Antonio taip pat daug mokosi ir keliauja. Man labai džiugu, kad visi noriai dalyvauja šiame procese. Tądien mes ne tik puošiame eglutę – namuose pirmą kartą pradeda skambėti kalėdinės dainos, nuteikiame save šventinei nuotaikai, kepame lazaniją, o pasipuošę eglutę sėdame prie stalo ir kartu leidžiame vakarą“, – pasakojo A. Meschino.

Šurmulio kupinas laikas

Ir nors kalėdinis laikotarpis Meschino šeimoje prasideda gana idiliškai, žinoma verslininkė prisipažįsta, kad gruodis jai – kupinas šurmulio.

„Gruodžio mėnuo mums – pats darbymetis. Šį mėnesį kiekvienam stengiuosi skirti daugiau laiko: ir darbuotojams, ir draugams. Organizuojame daug įvairiausių šventinių susibūrimų, dovanėlių apsikeitimų. O kai ateina ilgai lauktos šventės – dažnai būname ir gerokai pervargę. Bet kokiu atveju – šis laikas kupinas ir šurmulio, ir džiugesio, ir geros nuotaikos. O ta tikroji ramybė, palaima įprastai ateina Kalėdų rytą“, – sako ji.

Buvimas su Isabelle – grįžimas į praeitį, kai mano vaikai dar buvo maži ir Kalėdų Seneliui rašydavome laiškus, palikdavome jam pieno ir sausainių, o ryte žiūrėdavome, ar pienas nugertas, ar sausainiai suvalgyti, ar yra likusių trupinėlių.

Anūkė tarsi sugrąžino į praeitį

Visgi A. Meschino prisipažįsta, kad netrukus dvejų metukų gimtadienį švęsianti anūkė Isabelle į švenčių laukimą įnešė naujų spalvų. Pasak jos, šis laikotarpis – susijęs ir su naujų tradicijų kūrimu, ir senųjų puoselėjimu.

„Buvimas su Isabelle – grįžimas į praeitį, kai mano vaikai dar buvo maži ir Kalėdų Seneliui rašydavome laiškus, palikdavome jam pieno ir sausainių, o ryte žiūrėdavome, ar pienas nugertas, ar sausainiai suvalgyti, ar yra likusių trupinėlių. Šiemet – pirmos Kalėdos, kai Isabelle pradeda suprasti, kas yra ši šventė. Man yra labai miela, kad Karolina labai puoselėja senas mūsų šeimos tradicijas. O aš pati bandau anūkei vis akcentuoti, kas jos laukia, kas netrukus ateis“, – dalijasi A. Meschino.

Nepamiršta tų, kuriems labiausiai reikia pagalbos

Pasak A. Meschino, kad ir koks jaukus ir mielas šis laikotarpis – svarbiausia nepamiršti tų, kuriems labiausiai reikia pagalbos bei atjautos. Ji pastebi, kad šventiniu laikotarpiu žmonės tampa dar labiau linkę prisidėti prie įvairiausių iniciatyvų.

„Šiais laikais, o ypač dabar – matant, kas vyksta kaimyninėje šalyje, labai reikia susivienyti. Juk vieningumas – viena svarbiausių vertybių. Rusijos pradėtas karas Ukrainoje parodė, kaip stipriai galime tai padaryti. Organizuojame įvairių labdaros iniciatyvų. Malonu matyti, kaip žmonės į jas jungiasi, padeda tiek, kiek gali – kas mažiau, kas daugiau. Pati labai stengiuosi rūpintis žmonėmis, kurie yra vieni, neturi savo artimųjų ir norėčiau labai paskatinti visus, kurie turi vienišą kaimyną, vienišą draugą – jį aplankyti, pakviesti prie Kūčių stalo“, – sako ji.

Verslininkė ne tik pati organizuoja įvairiausias iniciatyvas, bet ir jau daugelį metų prisideda prie Tarptautinės Kalėdų labdaros mugės, kuri šiemet gruodžio 3-iąją, Vilniaus Rotušėje vyks 20-ąjį kartą.

A. Meschino, D. Nausėdienė, J. Butkevičienė, A. Kedmenec./ Mugės organizatorių nuotr. 

Tarptautinės Vilniaus moterų asociacijos (IWAV) organizuojama ir pirmosios šalies ponios Dianos Nausėdienės ir ponios Almos Adamkienės globojama Tarptautinė Kalėdų labdaros mugė skirta įkvėpti visuomenę geriems darbams, padėti sunkumus patiriantiems žmonėms ir remti organizacijas, kurios savo didelėmis pastangomis siekia užtikrinti jų gerovę.

„Buvo labai sunku išleisti savo vaikus į pirmą klasę, mat tai simbolizuoja naują gyvenimo etapą, kitokią aplinką, naujus draugus, pažintį su mokytojais ir pačia mokykla, o pastarąją rinkomės labai sunkiai ir ilgai. Vyras norėjo, kad tai būtų tarptautinė mokykla, kurioje pamokos vyktų anglų kalba. Tuo metu dar nežinojome, ar tikrai liksime gyventi Lietuvoje, o kitoje šalyje atžaloms būtų paprasčiau integruotis. Aš pritariau vyrui, tačiau man buvo labai svarbu, kad vaikai mokykloje mokytųsi ir lietuvių kalbos. Lietuvoje tokios valstybinės mokyklos tuo metu nebuvo, todėl nusprendėme, kad vaikai žinių įgaus lietuviškoje, tačiau privačioje mokykloje. Vis dėlto, kada Karolina buvo devintoje klasėje, ją ėmė kankinti nerimas dėl ateities, lydėjo pasimetimo jausmas. Supratome, kad reikia ieškoti kitokios edukacinės struktūros, kuri padėtų atsiskleisti dukrai kaip asmenybei, todėl ėmėme dairytis kitos mokyklos“, – pamena A. Meschino.

Mokyklos pasirinkimą lėmė keli aspektai

Žinoma moteris pasakoja, jog vyras ilgus metus nenustojo kalbėti apie tai, kad vaikai turi įgyti tarptautinį išsilavinimą, o pirmu pasirinkimu tapusioje mokykloje trūko ne tik to, bet ir asmeninį tobulėjimą skatinančių elementų.

Anot A. Meschino, esminė vertybė, nulėmusi tolesnį mokymosi įstaigos pasirinkimą, buvo mokyklos vadovybės bei mokytojų požiūris. Žinomai moteriai buvo svarbu, kad į vaiką būtų žvelgiama, kaip į individą, kuriam reikia padėti atsiskleisti ir realizuoti save ten, kur jis yra geriausias.

„Per pirmąjį Karolinos pokalbį su direktoriumi likome nustebinti jo mąstymo ir išsikeltų tikslų – ne tik padėti mokiniams išlaikyti egzaminus, bet ir atsiskleisti, vystyti asmenybę bei turimą potencialą. Pamenu, kad tąkart direktorius pasakė, jog žmogus bus laimingas tada, kai dirbs mėgstamą darbą ar kurs tai, kas suteikia jam džiaugsmo ir užtikrina savirealizaciją. Tada tapo akivaizdu, kad mokymasis čia ne tik padės pasirinkti tinkamą studijų kryptį, bet ir atskleis vaiko galimybes“, – prisipažįsta A. Meschino.

Vaikai mokytojų turi ne bijoti, o juos gerbti

„Pamenu, kai susipažinau su dukters klasės draugais, man įstrigo jų tiesus žvilgsnis, pokalbiai tarpusavyje bei su mokytojais. Visa tai netgi privertė sutrikti, nes nebuvau pratusi matyti tokių laisvų, savimi pasitikinčių, pagarbių jaunuolių, o tai anksčiau man atrodė tarsi fenomenas. Jaunų žmonių laisvumas mane itin sužavėjo, nes mūsų vaikai iki tol su suaugusiais jausdavosi nepatogiai, vengdavo bendrauti, nemegzdavo tiesioginio kontakto ar dialogo“, – priduria A. Meschino.

Dviejų vaikų mama atskleidžia, kad, jos manymu, įtaką tokiam guviam ir nesuvaržytam bendravimui  padarė mokytojai, kurie vaikus nuolat skatino būti aktyviais, išsakyti, ginti ir vertinti savo nuomonę. Anot jos, pasirinktoje mokykloje mokytojai tarsi tapo atžalų draugais – mokiniai jiems jautė pagarbą, o ne baimę, labai vertino jų atsidavimą ir galimybę bet kada kreiptis pagalbos.

„Vaikai su mokytojais valgydavo prie bendro stalo, net ir po pamokų bendraudavo įvairiomis temomis, diskutuodavo apie gyvenimą, dalindavosi savo laisvalaikio pramogomis. Labai džiaugėmės, kad patys mokytojai skatino kūrybinį bei analitinį mąstymą, vykdė daug komandinių ir savarankiškų darbų, įtraukė vaikus į socialinius projektus, kas prisidėjo prie tinkamų vertybių formavimo“, – kalba žinoma moteris.

A. Meschino džiaugiasi, kad vienam šios mokyklos mokytojui tenka vos penki mokiniai, tad galima rūpintis kiekvienu vaiku individualiai, laiku pastebėti jo talentus ir padėti įvairiomis situacijomis. Mokykla turėjo savo chemijos laboratoriją, kompiuterių klases, kūrybinę dailės studiją, buvo suteikiamas mokyklos transportas, visavertis maitinimas. Negana to, buvo skiriama daug dėmesio sportui, užklasinėms veikloms, džiugino gausus būrelių pasirinkimas.

„Kėlimasis ryte ir keliavimas į mokymosi įstaigą vaikams siejosi ne su kančia, o su žingeidumu, tobulėjimu ir įdomiais užsiėmimais, todėl manau, kad tai buvo geriausias mūsų sprendimas. Juk tai padėjo išauginti išskirtines asmenybes, siekiančias ne tik karjeros aukštumų, bet ir turinčias plačią pasaulėžiūrą, tolerantiškas, vertinančias kiekvieną galimybę. Džiaugiuosi, kad tėveliai, kurių vaikai turi galimybę mokytis tokioje aplinkoje nuo mažens, galės būti užtikrinti jų savirealizacija bei tinkamu vertybių formavimu“, – sako A. Meschino.

A. Meschino pasakoja, kad anksčiau, kai vaikai buvo maži, Kalėdų eglės puošimas turėjo dar kitokių tradicijų, kurios šiandien liko kaip gražus prisiminimas.

„Pamenu, kai papuošdavome eglę, vaikai rašydavo laiškus Kalėdų seneliui. Dažniausiai įrašydavo po kelis dovanų variantus, įtraukdami didesnę dovaną, jeigu buvo labai geri ir apsidraudimui mažesnę, jeigu nebuvo labai drausmingi. Laiškus, kartu su pienu ir sausainiais, padėdavo ant palangės ir laukdavo Kalėdų senelio. Jeigu per naktį laiškas nedingdavo, reikšdavo, jog vaikai nebuvo labai drausmingi ir reikia dar šiek tiek pasitaisyti, kad Kalėdų senis laišką paimtų“, – prisiminimais dalijasi A. Meschino.

Pamenu, kai papuošdavome eglę, vaikai rašydavo laiškus Kalėdų seneliui.

Nors vaikai Kalėdų seneliui laiškų neberašo, tačiau Kalėdų eglutės puošimo tradicija Meschino namuose nesikeičia. Kiekvienais metais, pirmąjį gruodžio sekmadienį didelė itališka šeima susirenka pas Astą į namus, kurie prisipildo šventinio džiugesio, juoko, kalėdinių dainų skambesio ir jos tradiciškai kepamos lazanijos kvapo.

Puoselėja ir lietuviškas, ir itališkas tradicijas

Asta pripažįsta, kad kiekvienais metais stengiasi išlaikyti balansą tarp lietuviškų ir itališkų Kalėdų. Nors Kūčių vakaras, kaip ir visų namuose, yra kupinas ramybės ir susikaupimo, prasideda nuo maldos ir šventinto kalėdaičio pasidalijimo, tačiau tradicinės silkės ant Meschino namų stalo nerastumėte.

„Italų namuose Kūčių vakarą nėra draudžiama valgyti mėsą, bet jos patiekalų negaminu, nors ir  stengiuosi kuo labiau suitalinti vaišes. Kūčių vakarą turime kūčiukų, visada darau mano močiutės burokėlių mišrainę su raugintais kopūstais, taip pat gaminu ir spaghetti su jūros gėrybėmis, pagal Antonio mamos receptą, tešloje su špinatais užkeptą lašišą bei įvairių kitų patiekalų. Lietuvių taip mėgstamos silkės pasigaminu tik sau, nes niekas kitas šeimoje jos nevalgo“, – šypsosi Asta.

A. Meschino šeima sąžiningai puoselėja šventines tradicijas, kurios jų namuose nesikeičia jau daugelį metų. Pavyzdžiui, Kūčių vakarą dovanų popieriaus šiugždenimo garso čia neišgirsi, tai – šventa Kalėdų ryto tradicija, po kurios seka ir šventiniai pietūs.

Taip pat kiekvienais metais Meschino namuose yra organizuojamas lietuviams neįprastas, bet italų šeimose itin mėgstamas ir populiarius Kalėdų užsiėmimas – „Bingo“ žaidimas. Asta sako, kad jį kasmet žaidžia antrąją Kalėdų dieną, kuomet susirenka ir šeima, ir draugai.

Dabar, vaikams jau suaugus, visų tradicijų puoselėjimą perima dukra Karolina. Ypač Kalėdiniu laikotarpiu ji tampa pagrindine organizatore, kuriančia šventinę nuotaiką namuose.

Kasmet padeda likimo nuskriaustiems

Kiekvienais metais A. Meschino kalėdinėmis nuotaikomis pradeda gyventi dar iki eglutės puošimo. Visą lapkritį ji ruošiasi Vilniaus Rotušėje vyksiančiai Tarptautinei Kalėdų labdaros mugei, kurios Geros vilties ambasadore šiemet tapo.

„Jau nebesuskaičiuoju, kiek metų dalyvauju šiame labdaringame renginyje. Anksčiau mugėje organizuodavau Australijos stendą, kadangi mano vyras Australijos konsulas, dabar jau antrus metus iš eilės dalyvausiu kaip Gvatemalos garbės konsulė. Mano atstovaujamos šalys visuomet tokios tolimos, todėl mugei produktus reikia atsigabenti, negaliu jų rasti Lietuvoje, bet tai paverčia mūsų stendą dar originalesniu“, – pasakoja A. Meschino.

Tarptautinės Kalėdų labdaros mugė sutelkia diplomatinio korpuso moteris bendram kilniam tikslui – rinkti paramą tiems, kuriems jos labai reikia. A. Meschino žavisi idėja, kad toks labdaringas renginys taip pat suteikia galimybę pristatyti savo šalį Mugės lankytojams ir tiesiogiai pabendrauti su žmonėmis, kurie irgi prisideda prie paramos. A. Meschino teigimu, Lietuvoje žmonės darosi vis atviresni ir labiau atjaučiantys tuos, kuriems reikalinga pagalba.

„Labai džiaugiuosi, kad mes tampame vis labiau neabejingi. Anksčiau būdavo, kad svetima nelaimė ar svetimas skausmas – ne mano. Dabar žmonės labai pasikeitė, labiau stengiasi vieni kitiems padėti, vis daugiau žmonių įsitraukia į įvairias socialines akcijas, labdaringas veiklas. Dėl to tikiuosi, kad ateityje kiekvienas lietuvis neliks abejingas tokiems dalykams“, – tikina A. Meschino.

Padėti sunkumus patiriantiems žmonėms gali kiekvienas

Tarptautinės Vilniaus moterų asociacijos organizuojama Tarptautinė Kalėdų labdaros mugė skirta įkvėpti visuomenę geriems darbams, padėti sunkumus patiriantiems žmonėms ir remti organizacijas, kurios savo didelėmis pastangomis siekia užtikrinti jų gerovę.

Nuo 2003 m. kasmetinių Kalėdinių mugių pagalba paaukota daugiau nei 1 mln. eurų dešimtims organizacijų, teikiančioms įvairią pagalbą sunkumus gyvenime patiriantiems žmonėms.

Praeitais metais surinkta daugiau nei 105 tūkst. eurų, kurie buvo paaukoti 8 organizacijoms, besirūpinančioms vaikais, neįgaliaisiais ir senoliais. Už surinktas lėšas įsigytos reikalingos priemonės džiugina ir nuskriaustuosius, ir pačias įstaigas, kurioms suteikta parama padeda kokybiškiau dirbti.

Šiais metais jau atrinkta dešimt organizacijų, kurioms bus paaukotos lėšos, surinktos š. m. lapkričio 30 d., Vilniaus Rotušėje vyksiančios Tarptautinės Kalėdų labdaros mugės metu.

Šiemet tapusi Gvatemalos garbės konsule, Asta iki šiol buvo geriau žinoma kaip socialinių tinklų žvaigždės Karolinos Meschino mama ir Australijos garbės konsulo Lietuvoje Antonio Meschino žmona.

Atėjo pokyčių laikas, pripažįsta Asta ir ryžtasi atvirai kalbėti apie delikačius dalykus. Ketvirtį amžiaus buvusi vyro šešėlyje, laidoje „Stilius“, rodomoje gruodžio 1 d. 19.30 val. LRT TELEVIZIJĄ, ji pirmą kartą savo šeimos gyvenimą atveria viešumai.

„Mano vyras nuo pat pirmos dienos man yra pasakęs, kad jis nenori namų šeimininkės. Galbūt jis manim ir susižavėjo dėl to, kad aš buvau pilna fantazijos, idėjų, veiklumo, bet nulis patirties. Ir jis buvo mano didysis mokytojas. Susipažinom labai paprastai, kavinėj. Jo įkyrus žvilgsnis ir žmogus, kurį aš pažinojau, buvęs greta jo manęs, neišgąsdino prieiti. Antonio pasirodė įkyrus ir pirmi jo žodžiai buvo: žinok, esi puiki moteris, mes rytoj galėtume tiesiog nueiti ir susituokti. O aš pajuokavau – atsargiai, mes turime patarlę – nespjauk į šulinį, iš kurio gali gerti. Taip gyvenime ir būna. Bet man šiandien labai smagu, kadangi vyrą sutikau labai gražiame, brandžiame amžiuje, jam buvo 33, man buvo 20 metų. Mano šeimoje tarp mamos ir tėčio irgi buvo 20 metų skirtumas, aš užaugau suaugusio, brandaus vyro aplinkoje ir kitokio vyro neįsivaizdavau šalia savęs“, – pasakoja A. Meschino, gimusi rusų sentikių šeimoje, vienintelė giminėje kalbėjusi lietuviškai, o šiandien net neįtartum, jog ji neturi nė lašo lietuviško kraujo.

„Viduje kartais aš pasijausdavau balta varna. Su rusų bendruomene aš būdavau lietuvė, lietuvių bendruomenėj man sakydavo, kad esu rusė. Jaučiausi svetimos tautos žmogus, bet gi nieko neplanuoji gyvenime. Viskas kažkur parašyta, taip turi įvykt“, – sako moteris.

25 metai kartu ir niekada vienas kito neslopinome.

„25 metai kartu ir niekada vienas kito neslopinome, – svarsto Asta. – Mano vyras labai kūrybiškas, turi nepaprastai daug minčių, idėjų, o kaip viena mano pažįstama vienam priėmime paklausė – ponia Asta, o kuo jūs užsiimate, ką jūs veikiat? Sakau, ką aš veikiu? Aš tiesiog gyvenu ir pildau savo vyro norus. 

Tai būtų tiesa, jei Asta nebūtų iš esmės atsakinga už kelis šeimos verslus. Visgi būtent vyro buvo paskatinta ji sutikti tapti Gvatemalos Garbės konsule Lietuvoje. Šeši kandidatai ir ji, laimėjusi Gvatemalos ambasados Stokholme surengtą konkursą.

„Ji tik pusantro karto didesnė už Lietuvą, tokia yra Gvatemala“, – pasakoja Asta, jau išnaršiusi šalį skersai ir išilgai. Tikina net įžvelgianti mūsų krašto ir Gvatemalos, nepriklausomybę pasiekusios 1996 metais, panašumų. Sako, keliaudama po šalį naudojasi proga kalbėti apie Lietuvą: „Nuostabi šalis, nepaprastai didelis kultūros paveldas, turi 21 kalbą, 23 etnines bendruomenes, kurios iki šiol puoselėja autentiškas tradicijas. Tai majų kultūros paveldas, o man – tiltas pristatyti mūsų Lietuvą.“

Savarankiškumo Asta įgijo ankstyvoje jaunystėje. Bet tik sutikusi savo vyrą, suvokė, jog dar mamos mokyta pati užsidirbti savo pinigų, gali gerokai daugiau. Lietuvoje dar tik kūrėsi verslai, minčių jauna mergina turėjo begalę. Vyras jai tapo ne tik verslo vadybos mokytoju, bet jausmų bei santarvės namuose ugdytoju.

„Pati sau kartais užduodu klausimą, kaip taip gali būti, kad mes 25 metus pragyvenom ir dar nei karto kumščiu per stalą netrenkėm ir neapsibarėm taip, kad sakytum – viskas, aš išeinu ar kažkas panašaus. Nuo pat pirmos dienos aš be galo džiaugiuosi, kad jis buvo brandus. Man buvo labai sunku, nes rugpjūčio 1-ą mirė mama, o rugpjūčio 30-ą mes susituokėm. Tai jis visą laiką man diegė vertybes, nes buvau labai jauna. O aš tikrai į jį žiūrėjau su labai didele pagarba, kaip į autoritetą. Mama mane taip išauklėjo, kad tėtis, vyras yra didžiulis autoritetas. Ir mano vyras visą laiką sakydavo: atsimink, kiekvienas pasakytas blogas žodis vienas kito atžvilgiu niekur nedings. Jis į skrynutę dėsis kaip mažas akmenukas. Dabar vienas, po to du, po to trys, po to jų bus begalės. Kiekvieną kartą kai susipyksime, tu prisiminsi ir išsitrauksi visus tuos akmenukus. Pasistenkim gyventi taip, kad tų akmenukų nebūtų. Žinot, esu emocionali. Mano vyras augo Australijoj, jis – itališkai emocingas, bet išlaikytas žmogus. Ir būdavo nuostabu, kad ir kas įvyktų, niekada nesu išgirdus iš jo blogo, žeminančio žodžio savo atžvilgiu. Taip automatiškai elgiesi ir pats“, – sako moteris.