Pasak jos, vietoj atostoginių reikėtų mokėti įprastą žmogaus uždirbamą atlyginimą. Ši idėja diskusijų sukėlė ir socialinėje erdvėje. Daugelis dirbančiųjų įsitikinę, kad toks pasiūlymas būtų naudingas darbdaviams. Dabar skaičiuojant atostoginius reikia įtraukti paskutinių trijų mėnesių darbo dienas ir darbo užmokestį. Priklausomai nuo to, kada ir kuriam laikui einama atostogų, galimi tam tikri atostoginių dydžio svyravimai.
Spaudoje buvo skelbiami 2019 m. pradžioje Austrijos ekspertų atlikti atostoginių skaičiavimo ir mokėjimo sistemų ES valstybėse vertinimo duomenys. NBFC pateiktame komentare išskiriama, kad didžiojoje dalyje vakarų Europos šalių atostoginiai mokami kartu su atlyginimu, o didžiojoje dalyje rytų Europos šalių suskaičiuojami ir sumokami atskirai.
Atskirai atostoginiai nemokami Austrijoje, Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, Liuksemburge, Čekijoje, Estijoje, Vokietijoje. Pavyzdžiui, Vokietijoje viešajame sektoriuje atostogų išmoka integruota į atlyginimą, o privačiame sektoriuje galima pasirinkti – arba integruojama į atlyginimą, arba išmokama kartą per metus, dažniausiai lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje. Lenkijoje atostoginiai nėra mokami, tačiau viešajame sektoriuje privaloma mokėti kalėdines premijas. Suomijos viešajame sektoriuje atostoginiai sudaro apie 30 proc. vidutinės algos ir yra mokami iš anksto, kartu su mėnesine alga. Slovėnijoje ir Kroatijoje atostoginiai mokami atskirai nuo algos.
Akivaizdu, kad Lietuvoje žmonės svarstymų keisti atostoginių mokėjimo tvarką iki galo nesuprato. Tai labai opi ir daugelį jaudinanti tema. Tuo nesunku įsitikinti pakalbinus klaipėdiečius.
Bronislava:
– Ar jie nori, kad mes metus dirbtume ir atostogaudami nieko negautume? Tai būtų didžiausia pasaulyje nesąmonė. Aš jau esu pensininkė, nebedirbu. Bet gerai pamenu tą laiką, kai gyvendavau nuo algos iki algos ir laukdavome atostogų, kad gautume pinigų prieš atostogas, nes tai buvo vienintelė galimybė ką nors įsigyti. Galbūt tokią tvarką būtų galima taikyti 2 tūkst. eurų uždirbantiems žmonėms. Bet juk dauguma gauna ne daugiau kaip 600 eurų ir dar augina vaikus, moka paskolas. Jie tikrai nesusitaupys atostogoms. Jauni žmonės dabar labai sunkiai verčiasi, negalima skriausti žmonių, išvažiuos ir paskutiniai, liks tik pensininkai.
Egidijus:
– Pirmą kartą girdžiu apie tokius ketinimus. Mane ištiko lengvas šokas. Ar gali būti, kad algą gaunantys žmonės negautų atostoginių? Juk visas pasaulis skaičiuoja taip, kad 11 mėnesių dirbama, o 12-ąjį – ilsimasi. Ar ne Ottas von Bismarckas, tapęs Vokietijos kancleriu, bene prieš pusantro šimto metų įkūrė socialinio draudimo kasas. Jei jau nenori mokėti atostoginių, gal kitas žingsnis bus nebemokėti ir atlyginimų? Jei jau nori išmokyti taupumo, tai gal tada tegu darbdaviai kiekvieną mėnesį išmoka papildomą sumą atostogoms. Tada darbuotojai ir atidėtų šią sumą. Kiekvienas galėtų tais pinigais disponuoti laisva valia ar atostogų metu, arba tada, kai juos gauna. Bet, vienaip ar kitaip, atostogoms skirta pinigų suma turi tekti dirbančiam žmogui.
Egidijus:
– Jei darbuotojams sugalvotų nebemokėti atostoginių, tai būtų labai neteisinga. Tikiu, kad profsąjungos neleistų tokio sprendimo padaryti. Juk gyvename Europoje, jei neklystu, net senosiose demokratijos valstybėse žmonėms atostoginiai mokami. Gal tik mūsų atostogos ilgesnės nei kitose šalyse, bet visa kita Vakaruose – dirbančiųjų naudai.
Lina:
– Nesąmonė. Iš ko taupyti? Kai žmonės dirba už tokias menkas algas, juk nieko nelieka. Čia taip esą nori mus išmokyti taupyti? Taupysime atsisakydami būtiniausių dalykų, o iš darbdavio nieko negausime? Jei taip atsitiktų, žmonės tiesiog neitų atostogauti. Dirbtų be poilsio, būtų pervargę. Kas iš to gautų naudos? Tai būtų tiesiog nepadorus dirbančiųjų atžvilgiu pakeitimas. Būčiau kategoriškai prieš jį.
Sandra:
– Galvoju ne tik apie moralinį aspektą, bet ir bandau skaičiuoti. Mano supratimu, nemokant atostoginių darbuotojai būtų dar ir apvogti. Būčiau prieš atsisakymą mokėti atostoginius. Labai norėčiau, kad valdžiai užtektų išminties nekeisti dabartinės tvarkos.
