Trečiadienį paryčiais netikėtai nuo širdies nepakankamumo miręs E.Ostapenko penktadienį buvo pašarvotas pietinėje uostamiesčio dalyje, Šv. Juozapo Darbininko bažnyčioje. Mirusiojo mama atsisveikinimui su sūnumi išnuomojo didelę laidojimo namų salę, kad panorę pagerbti Eugenijų žmonės galėtų laikytis saugaus atstumo.
Viena E.Ostapenkos gerbėjų prie karsto atrideno dailų dviratį, kuris turėjo priminti vieną garsiausių Eugenijaus dainų „Dviratukas“. Velionis buvo pašarvotas su paauksuotu mikrofonu, jo ranką puošė atlikėjo mėgiamas žiedas.
Salėje skambėjo ne gedulinga klasikinė muzika, o paties E.Ostapenkos dainos. Tyliai grojamos dainos derėjo prie aplinkos, liūdną nuotaiką skaidrino ir paties Eugenijaus nuotrauka, kurioje jis užfiksuotas besišypsantis, giedrios nuotaikos.
Paskutinę atsisveikinimo valandą prie karsto drauge su mirusiojo artimaisiais ir maždaug pusšimčiu draugų meldėsi stačiatikių šventikas.
Išnešant velionio karstą iš laidojimo namų susirinkusieji palydėjo jį paskutinį kartą aidinčiais aplodismentais.
Laidotuvės įvyko Lėbartų kapinėse. Paskui karstą ėjo atlikėjo mama ir sesuo, lydėjo būrys giminaičių, artimųjų, draugų ir gerbėjų.
Po atsisveikinimo ceremonijos kapinėse prie ką tik supilto kauburėlio susirinkusieji dar kartą plojo, pagerbdami atlikėją ir padėkodami jam už kūrybą.
E.Ostapenkos mama sūnaus mirties dieną pasakojo, kad Eugenijus laukė dienos, kada galės įrašyt dvi naujausias dainas, kurios būtų tapusios populiarios ir mėgiamos publikos.
Prie kapo jautrius žodžius tarė E.Ostapenkos vaikystės draugas, o bičiuliai pažadėjo netrukus išleisti dar vieną Eugenijaus dainų albumą. Tai bus paskutinė jų dovana anksti išėjusiam draugui.
Artimieji atsiprašė, kad negali pakviesti susirinkusiųjų drauge paminėti velionio gedulingų pietų, nes to neleidžia karantino reikalavimai. Paprašyta tai padaryti kiekvienam savo namuose.
