Įkvėpimas gamtoje

A.Liorančaitė-Žukauskienė J.Naujalio meno mokykloje (dabar – Kauno dailės gimnazija) yra baigusi skulptūros specialybę, vėliau mokėsi A.Martinaičio dailės mokykloje, tobulinosi Gintaro Zubrio piešimo studijoje, pastaraisiais metais yra tapytojo Antano Obcarsko dailės studijos "Antaniniai obuoliai" narė, aktyvi plenerų, dailės simpoziumų dalyvė. Vien pernai dalyvauta tarptautiniuose simpoziumuose Maroke (kovo mėnesį) ir Indijoje (lapkritį), Kaune – pastaruosius tris metus dailininkė dalyvauja parodoje "Atgimimas", Balto kūrinio konkurse galerijoje "Balta". 2016 m. su seserimi dvyne Rasa Malakauskiene, tapytoja buvo surengusi parodą Norvegijoje.

Baigusi skulptūrą, išbandžiusi keramiką, nusprendžiau save atskleisti tapyboje...

Personalinėje tapybos parodoje "Gamtos energijos" A.Liorančaitė-Žukauskienė savotiškai įrodo, kad yra ištikima, nesiblaškanti menininkė – jos darbuose aiški skulptūrinė plotmė, itin reikšminga faktūra ir forma. Tarsi su nuostaba, vis negalinti atsistebėti, dailininkė atskleidžia įvairiapusę gamtos estetiką, tuo pat metu atsiskleisdama ir pati kaip itin jautri, pastabi kūrėja.

Redakcijos archyvo nuotr.

"Baigusi skulptūrą, išbandžiusi keramiką, nusprendžiau save atskleisti tapyboje... – teigia A.Liorančaitė-Žukauskienė. – Įkvėpimo tapybai semiuosi iš gamtos. Stengiuosi ištapyti išdidintas gamtos detales, perteikti jų žemiškas spalvas ir skulptūriškas formas, faktūras, aiškų siluetą."

Apie gamtą ir žmogų

Gamtos kalba kalbėdama, A.Liorančaitė-Žukauskienė aliejumi tapytuose darbuose atskleidžia ne tik įmantrias kerpių, grybų, ragų, koralų ar sudžiūvusių augalų formas bei savitą grožį, bet ir žmogiškąsias būsenas, išgyvenimus ir nuojautas – paveiksluose dažnai slypi ir antrinio (kitokio) matymo siluetai, atveriantys magiškąjį pasaulį. Kita vertus, pati gamta pasako / parodo neaprėpiamai daug...

Turinti nepaprasto atidumo, jautrumo dovaną, dailininkė per išdidintą gamtos detalę prabyla apie gamtą apskritai, apie joje esantį žmogų ir jo atspindį gamtoje.

Pasak menotyrininkės Neringos Krikščiūnaitės, dailininkė, gausiai šešėliuodama vaizduojamus objektus, fonui neskiria didelio dėmesio ir būtent fonas išryškina tapomas gamtos formas. A.Liorančiatės-Žukauskienės kūriniuose galima įžiūrėti kaip nuo tūrį turinčio kūrinio yra pereinama prie plokštuminio – nuo skulptūros menininkė perėjo prie tapybos, todėl jos kūriniuose galima matyti skulptūrai būdingų bruožų, ryškią faktūrą, aiškų siluetą ir tam tikrą ritmą – visi šie akcentai dailininkės tapytuose kūriniuose tarsi sukuria tapytos skulptūros įvaizdį.

Pažvelgti jautriau

Parodos ašimi yra paveikslai, diptikas "Medžio energijos" – viename jų nutapytas medžio kamienas: sudžiūvęs, praktiškai be gyvybės, apsamanojęs ir nors nepraradęs savotiško grožio bei spalvų, vis dėlto liūdnas ir tarsi bylojantis apie gyvybės pabaigą. Kitame – to paties medžio kamienas, tik jo viduje, sutrešusioje šerdyje, išaugusi ir žydinti trapi balta gėlelė – kaip gyvasties giesmė, atgimimo pažadas, nenutrūkstanti gyvybės versmė, gal net gamtos energijos gija ar mirtį ir gyvybę jungiantis tiltas. "Tai nėra sufantazuotas reginys, – atvirauja menininkė, – šį vaizdą mačiau gūdžiame miške, jis mane ir sukrėtė, ir sužavėjo, niekaip negalėjau pamiršti, turėjau jį perkelti ant drobės."

Atsigręžusi į gamtą, palinkusi prie mažo augalėlio, keistai nuaugusio grybo, kriauklės ar nulūžūsio medžio, A.Liorančiatė-Žukauskienė, akivaizdu, atidžiai įsiklauso į gamtą, pajunta jos energijas ne tik vešliai kerojančioje augmenijoje, vitae vitalis, bet ir mažose gyvybės apraiškose, kurios dažnai būna didžiausias pažadas, atgimimo viltis. Savo kūriniais dailininkė tarsi kviečia žiūrovą atidžiau, jautriau pažvelgti ne tik į mus supančią gamtą, bet ir į save pačius, savo jausmus, būsenas ir nuojautas.