– Augote Uzbekistano sostinėje Taškente, tremtinių šeimoje. 1990-ųjų pradžioje tremtiniams ėmus grąžinti žemes, atvykote į Lietuvą. Kokią prisimenate gyvenimo pradžią tėvų gimtinėje? Galbūt jums Lietuva tuo metu atrodė labiau svetima nei sava? Ar ilgėjotės Taškento?

– Lietuva man tikrai nebuvo svetima, nes palyginti dažnai joje apsilankydavome. Vasaromis atvykdavome į Klaipėdą, Palangą. Be to, mano lietuviška pavardė Taškente aplinkiniams neretai keldavo nuostabą ir netgi pagarbą. Tad nuo vaikystės jaučiau, kad esu kiek kitoks – užsienietis, europietis. Tėvas mus, vaikus, bandė mokyti ir lietuvių kalbos. Tačiau atvažiavęs mūsų aplankyti dėdė patarė geriau to nedaryti, kad neišmoktume kalbėti netaisyklingai. Tėvas kalbėjo senoviškai – taip, kaip vaikystėje. Bandydamas susikalbėti Lietuvoje, jis neretai nespėdavo suprasti, ką kalba vietiniai žmonės, nes anksčiau lietuvių kalba buvo kur kas lėtesnė. Tačiau jis dažnai skaitydavo lietuviškus laikraščius ir puikiai suprasdavo, kas ten parašyta. Į Lietuvą 1992-ųjų pradžioje atvykome jau ne iš Taškento, o iš Ukrainos, kur gyvenome tuo metu. Galiu pasakyti, kad niekada nesiilgėjau nei Ukrainos, nei Taškento, kuriame užaugau, nes Lietuvoje man buvo daug geriau.

Visų pirma, mane žavėjo šalies gamta. Niekada nepamiršiu jausmo, kaip, važiuojant tankiu mišku, keliu galvą aukštyn, bandydamas pamatyti dangų. Šiuo metu gyvenu Žaliakalnyje, turiu savo kiemą, apsuptą gamtos. 2 mln. gyventojų turinčiame Taškente sunku net įsivaizduoti, kad, gyvendamas miesto centre, galėtum sau leisti turėti nuosavą namą su kiemu. Atvykę į Lietuvą, įsikūrėme Telšių apskrityje ir pradėjome ūkininkauti. Į Taškentą taip niekada ir negrįžau, nors sūnui kada nors norėčiau parodyti savo vaikystės miestą, duoti jam paragauti tikrų arbūzų.

– Gyvenimas jus vis vedė šokio link, nors būta akimirkų, kai atrodė, kad ant scenos nebeužlipsite. Taškente baigėte choreografijos mokyklą, o vėliau dvejus metus tarnavote sovietinėje armijoje Ukrainoje. Po armijos su šeima grįžote į nepriklausomybę atgavusią Lietuvą. Nors buvote nešokęs daugiau nei dvejus metus, netikėtai patekote į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Kaip po beveik trejų metų pertraukos nuo baleto pavyko vėl įsilieti į šokį?

– Be šokio tiesiog negalėjau gyventi. Nenorėjau susitaikyti su mintimi, kad veltui baigiau choreografijos mokyklą ir įgijau baleto artisto profesiją. Vis dėlto po armijos buvau visiškai praradęs formą, tad maniau, kad man belieka ūkininkauti. Tačiau viskas pasisuko netikėta linkme. Pas kaimynus vis atvažiuodavo viena giminaitė, kuri dirbo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Išgirdusi, kad esu diplomuotas baleto artistas, ji pagalvojo, kad juokauju. Sako: teatras vargsta, neturi šokėjų, o tu čia ūkininkauji. Netgi šiek tiek apsipykome. Man buvo pateiktas ultimatumas – turiu pasiruošti ir po Naujųjų metų su ja išvykti į Klaipėdą. Nuo to laiko šokį ėmiau regėti visur, kur tik pasisukdavau. Pavyzdžiui, kai tik įsijungdavau televizorių, ten išvysdavau šokančius žmones. Po Naujųjų metų moteris vėl pasirodė turėdama tikslą mane išsivežti į Klaipėdą. Tuo metu teatrui vadovavo Laisvė Dautartaitė. Pasikalbėjome, o tada ji man padavė pasirašyti sutartį, kad nuo rytojaus dirbu teatre.

Po savaitės mane jau įtraukė ir į spektaklių repertuarą. Labai nerimavau, nes tiek metų nešokęs jaučiausi nelabai turįs ką parodyti. Daug dirbau savarankiškai. Į repeticijų salę ateidavau aštuntą ryto, o išeidavau dešimtą vakaro. Formą pavyko atgauti, nors galbūt ir nešokau taip gerai, kaip norėjau. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre praleidau trylika metų. Vėliau atvykau į laikinąją sostinę, pradėjau dirbti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, dėstyti Kauno choreografijos mokykloje ir Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje – tada dar Vilniaus muzikos akademijos Kauno skyriuje. Šiame mieste viskas ėmė vystytis dar sparčiau ir geriau.

– Prieš armiją metus šokote ir Ukrainos Dniepropetrovsko muzikiniame teatre. Su juo savo gyvenimo nesiejote?

Į sceną išeini su kordebaletu, minutėlei nubėgi į užkulisius nusivalyti prakaito, sugrįžęs šoki solo partiją, o tada vėl laukia kordebaletas, palydimas dueto.

– Taškente baigęs choreografijos mokyklą, nuvykau į Charkovą, nes norėjau čia stoti į universitetą. Deja, dėl ne nuo manęs priklausiusių aplinkybių įstoti nepavyko. Manęs paprašė, kad metus kur nors padirbčiau, o tada vėl grįžčiau stoti. Tad tuos metus ir praleidau Dniepropetrovsko muzikiniame teatre. Vėliau į universitetą įstojau – viena iš priežasčių mokytis buvo sovietinės armijos vengimas. Vis dėlto, padirbęs Dniepropetrovske, supratau, kad armijos neišvengsiu. Kas pusę metų privalėjau ieškoti priežasties, kodėl negaliu tarnauti, o tai labai vargino. Nusprendžiau atitarnauti ir tada jau ramiai dirbti teatre. Bebaigiant tarnybą, Lietuvoje paskelbė, kad tremtiniams bus sugrąžinta žemė, ir tėvas nusprendė grįžti. Tad po armijos su šeima atvykau į Lietuvą. Apie teatrą jau negalvojau, pradėjome ūkininkauti, bet baletas greitai vis tiek mane surado.

– Kauno valstybiniame muzikiniame teatre dirbate jau septyniolika metų. Jūsų jubiliejų teatras minės operete "Karaliaus antrininkas", kuriai jūs pastatėte choreografiją. Įdomu, kuris spektaklis jums pačiam artimiausias širdžiai?

– Atsakysiu galbūt ne visai originaliai. Bet koks vaidmuo – ar šoktum kordebalete, ar atliktum solinę partiją, suteikia svarbios patirties. Visi vaidmenys reikalingi – jeigu ne tau asmeniškai, tai visam veikalui. Juk muzikinis teatras – kolektyvinis darbas. Visi dirbame išvien, kaip vienas didelis organizmas, tad kiekvieno indėlis svarbus. Todėl nenorėčiau išskirti kurio nors vieno vaidmens, nes stengiamės dirbti taip, kad kiekvienas spektaklis taptų tikru įvykiu. Kauno muzikiniame teatre nėra šokėjų, kurie būtų tik solistai. Šokame viską: vieną dieną artistas gali šokti kordebaletą, o kitą dieną – solinį vaidmenį. Tad Kauno muzikinio teatro scenoje gaunama patirtis yra platesnė, turtingesnė.

– Nuo kokių spektaklių prasidėjo jūsų kelias Klaipėdoje, o vėliau – Kaune? Kas labiausiai įsirėžė į atmintį?

– Sakiau, kad nenoriu išskirti vieno spektaklio, tačiau jei labai reikia, tai būtų Jurijaus Smorigino "Carmina Burana" pagal Carlo Orffo muziką. Tai buvo pirmasis spektaklis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame atlikau solisto partiją. Jis man buvo labai prie širdies, todėl atmintinai mokėjau beveik visus vaidmenis: ir solistų, ir kordebaleto šokėjų, tiek moterų, tiek vyrų partijas. Šis spektaklis mane žavėjo savo pastatymu ir stilistika. Pasirodyti jame buvo nemenkas iššūkis, nes jis reikalavo nuolatinio šokio. Į sceną išeini su kordebaletu, minutėlei nubėgi į užkulisius nusivalyti prakaito, sugrįžęs šoki solo partiją, o tada vėl laukia kordebaletas, palydimas dueto.

Į Kauno muzikinį teatrą, kaip mokytoją, mane 2004 m. pakvietė tuometis baleto trupės vadovas Dainius Bervingis. Su trupe pradėjome nuo džiazo, o po metų tapau ir atlikėju. Dalyvavau visuose repertuaro spektakliuose, atlikau ir solinius vaidmenis, šokau ir kordebalete – viskas padėjo kaupti patirčių bagažą.

– Baleto artistai gyvena du gyvenimus – kol šoka ir kai nulipa nuo scenos. Garsusis baleto primarijus Nikolajus Ciskaridzė ne kartą prisipažino laukęs artisto karjeros pabaigos, nes jautėsi tiek fiziškai, tiek emociškai pavargęs. O kokios mintys, nulipus nuo scenos, lankė jus?

– Labai subtilus klausimas. Išties, ateina laikas, kai supranti, kad nebegali savęs priversti šokti, nebėra motyvacijos to daryti. Taip dažniausiai nutinka praėjus 20 šokimo metų. Kūnas ima sunkti, norint jį išjudinti prireikia trigubai daugiau pastangų, dingsta ir vidinė ugnelė. Ne veltui sovietų laikais po aštuoniolikos metų darbo baleto artistas gaudavo rentą. Juk pasirodyti spektaklyje – didžiulis fizinis ir emocinis krūvis. Ypač vyrams, kuriems reikia kilnoti partnerę, ir atlikti tai kokybiškai. Norėčiau atkreipti dėmesį į baleto mokyklos svarbą. Jei joje sugebama išmokyti dirbti taisyklingai, išvengiant traumų, galima šokti ir ilgiau. Dabar daug kalbama apie specialius pratimus, pilatesą, o anksčiau viso to nebuvo. Žinau nemažai artistų, kurie į sceną lipa susileidę vaistų nuo skausmo, tačiau taip neturėtų būti.

Taisyklinga kūno padėtis šokant ir rūpinimasis savimi šokėjui yra ypač svarbūs. Tik taip galima išvengti traumų. Neretai būna, kad artistas ilgus metus šoka ir jaučiasi puikiai, tačiau jam staiga pradeda skaudėti kelį. Pasirodo, kad ten kaupiasi vanduo, nes tam tikro judesio metu šokėjas netaisyklingai statydavo pėdą. O juk krūvis milžiniškas – įsivaizduokite, kad kasdien po mažiausiai septynias valandas intensyviai šokate. Visų pirma, iš organizmo prakaituojant išplaunami mineralai, tad reikia nepamiršti jų papildyti. Dažnas šokėjas per mažai ilsisi, nes turi antrą darbą, tad nelieka laiko kojų ištiesti. Tai lemia, kad vyresnio amžiaus atėjęs į repeticijų salę, jauti, jog tavo kojos – kaip kaladės. Kol jas pramankštini, užtrunki kur kas ilgiau nei anksčiau. Ilgainiui kūnas pradeda siųsti signalus, kad pavargo, pasipila traumos.

Tad taip, aš laukiau momento, kai nulipsiu nuo scenos. Ateina laikas, kai supranti, kad šokti jau nebenori. Baleto šokėjui taip kalbėti galbūt nėra įprasta. Dalis artistų bando šokti tol, kol visiškai persitempia. Vis dėlto dažniausiai žmonės supranta, kad svarbu laiku pasitraukti. Visa tai sunku nupasakoti, galima tik pajusti – štai, atėjo laikas. Žinoma, būna ir tokių artistų, kurie šoka iki 60-ies, tokio amžiaus vis dar turi drąsos ir veržlumo, bet jų nedaug.

– 2018 m. baigėte mokslus prestižinėje A.Vaganovos rusiško baleto akademijoje. Kokių žinių pavyko pasisemti šioje visame pasaulyje garsioje aukštojoje mokykloje?

– Šie mokslai man buvo išties nemenkas iššūkis. Juk, kaip ir minėjote, A.Vaganovos rusiško baleto akademija yra garsi visame pasaulyje. Lankydamas pamokas, stebėdamas, kaip dirba baleto grandai, ir bendraudamas su savo darbo vadovu choreografu Nikolajumi Bojarčikovu išties pasisėmiau vertingų žinių. Tuo metu turėjau nemažai abejonių dėl savo kelio, choreografo ir baleto trupės vadovo darbo. Tačiau N.Bojarčikovas man padėjo suprasti, kad judu gera linkme. Akademijoje praleisti metai buvo vertingi ne tik keliant meistriškumą, bet ir geriau save pažįstant bei įvertinant. Po armijos praradus šokėjo formą, man visada trūko pasitikėjimo savimi, o mokslai akademijoje jo suteikė. Supratau, kad svarbiausia išlikti savimi ir nebijoti savo nuomonės. Tai padaryti kartais išties nelengva.

– Kokia jums atrodo šiandienė šokio scena Lietuvoje? Šokis vis modernėja, konceptualėja. Vis dėlto galbūt kartais taip susikoncentruojama į konceptualumą, kad prarandama visa šokio prasmė ir kokybė? Informacinėje visuomenėje gyvenanti auditorija taip pat vis keičiasi – tampa nekantresnė, norinti visko greitai, čia ir dabar. Galbūt, jai pataikaujant, profesionalus šokis kiek išsigimsta? O galbūt jis kaip tik turėtų keistis ir labiau prisitaikyti prie nekantraus šiandienos žiūrovo?

– Šiuolaikinė auditorija išties yra nekantri ir paveikta socialinių tinklų. Tačiau kol kas nepastebiu, kad greitas šiandienis gyvenimo tempas drastiškai transformuotų teatrą. Žinoma, sunku nuspėti, kas mūsų laukia ateityje. Tačiau nenorėčiau tikėti, kad teatro spektakliai ilgainiui taip pasikeis, kad tetruks 20 minučių. Meno prerogatyva yra pakylėti žiūrovą virš kasdienybės, leisti jam patirti stiprių emocijų, pasvajoti. Iš teatro sugrįžęs į buitį žmogus jaučiasi pakylėtas, kasdienis gyvenimas jam atrodo skaidresnis, tauresnis, atsiranda motyvacija ir prasmė. Atėjęs į salę, žiūrovas tarsi atveria savo pasąmonę ir laukia kontakto su aktoriumi, jo skleidžiamos bioenergijos. Jei, taikantis prie greito gyvenimo ritmo, spektakliai sutrumpės iki kokių 20 minučių, žiūrovas tiesiog nespės atsipalaiduoti ir pajusti to kontakto.

Tikslo siekimą palyginčiau su plaukimu iš vieno upės kranto į kitą. Upė srauni, tad, jei tikslo link plauksi tiesiai, srovė tave nuneš. Todėl kartais reikia pasiduoti upės tėkmei.

Žinoma, visi teatrai stengiasi pritraukti kuo daugiau auditorijos. Tačiau negaliu teigti, kad tai bandoma padaryti bet kokiais būdais. Kultūrinis kontekstas ir profesionalumas labai svarbūs. Norėčiau tikėti, kad profesionalus šokis ir toliau formuos žiūrovo skonį, o ne jam pataikaus. Na, o kalbant apie labai konceptualius spektaklius, manau, kad dramaturgijos vis dėlto nereikėtų pamiršti. Siužetas leidžia žiūrovui labiau susitapatinti su personažais ir atlikėjais, giliau išgyventi veiksmą scenoje.

– Kokį spektaklį – pagal kokią muziką, su kokiu režisieriumi – ateityje svajojate pastatyti?

– Laikausi nuostatos, kad reikia veikti dabar ir čia. Aišku, apie ateitį būtina svajoti, tačiau tos smėlio pilys neretai sugriūva. Todėl apie planus ir norus stengiuosi daug nekalbėti. Veikdamas čia ir dabar bei 100 proc. atiduodamas savo jėgas, galiu nesijaudinti dėl ateities. Esu ne kartą pastebėjęs, kad, laikydamasis tokios pozicijos, sulauki tokių dalykų, apie kuriuos negalėjai nė pasvajoti. Jei man prieš 25-erius metus kas nors būtų pasakęs, kad aš tapsiu choreografu ir statysiu spektaklius Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, būčiau tik pasijuokęs. Tai atrodė nepasiekiama svajonė.

Tad, kai gyvenimas man pateikia iššūkį, stengiuosi kuo geriau jį įveikti čia ir dabar, taip tarsi pakildamas laiptuku į viršų. Negaliu žinoti, kas nutiks po penkerių metų. O jei apie tai svajočiau, nepadaryčiau to, ką būtina atlikti dabar. Svajoti reikia, bet man atrodo, kad mūsų svajonės dažnai būna neapčiuopiamos ir besikeičiančios. Mano nuomone, galutinis tikslas negali būti griežtai apibrėžtas, nes, laikui bėgant, keičiasi ir pats žmogus. Taigi, pasiekus svajonę, neretai pasirodo, kad kažkas ne taip, ji ne tokia. Tikslo siekimą palyginčiau su plaukimu iš vieno upės kranto į kitą. Upė srauni, tad, jei tikslo link plauksi tiesiai, srovė tave nuneš. Todėl kartais reikia pasiduoti upės tėkmei.

„Nepaleisime šio titulo ir kitais metais. Stengsimės pasilikti. Tik daug dirbdami galime tapti dar profesionalesniais bei įdomesniais žiūrovams, sulaukti dar geresnių choreografų bei visai Lietuvai įrodyti, kad nesame šiaip maža pajūrio trupė“, – teigia teatro vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas.

Antrąjį 2019 m. pusmetį baleto trupė žiūrovams pristatė net dvi premjeras: šokio spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ sukūrė žinomas Lietuvos choreografas Martynas Rimeikis, o „Spragtuką“ –  Kirilas Simonovas, choreografas iš Sankt Peterburgo Marijos teatro. „Eglė žalčių karalienė“ buvo apdovanota „Padėkos kauke“ kaip geriausias praėjusiais metais sukurtas spektaklis.

„Nežinau, ar dėl tokios nominacijos labiau tiktų sveikinti, ar užjausti... 2019 m. sausio 1 d. mūsų trupėje buvo likę 6 šokėjai. Ką tai reiškia? Galiu paaiškinti. Visi buvę spektakliai atnaujinti arba dar bus tai padaryta. Kiekviename spektaklyje šoka mažiausiai 8–10 šokėjų, net ir operetėse bei miuzikluose. Šokio spektakliui „Altorių šešėly“ reikia 18 šokėjų, o spektaklyje „Graikas Zorba“ scenoje vienu metu matote net 22 šokėjus. Tad pernai sausį prasidėjęs darbymetis tęsėsi visus metus“, – pasakoja A. Liškauskas.

Pradžioje buvo pasitelkta 10 stažuotojų – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Šokio katedros pirmo kurso studentų. Visi buvo integruoti į spektaklius. Tačiau artėjo nauji galingi pastatymai – „Eglė žalčių karalienė“ ir „Spragtukas“. Kaip garsūs choreografai žiūri į mažų teatrų baleto trupes? Jiems reikia kuo daugiau gerų šokėjų!

A. Liškauskas su baleto meno vadove  ir pastatymų organizatore Jelena Lebedeva šokėjų vyko ieškoti į Ukrainą. Ir jiems pavyko. Vasaros pradžioje iš dviejų žymiausių Ukrainos baleto kalvių – Kijevo baleto mokyklos ir Serge’o Lifario choreografijos koledžo, taipogi veikiančio Kijeve, atvyko dvylika šokėjų. Rugpjūtį aštuoni ukrainiečiai jau šoko „Eglės žalčių karalienės“ premjeriniuose spektakliuose.

„Šokio spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ pastatėme kone per mėnesį. Vos spėjus atsitokėti, atėjo grandiozinis „Spragtuko“ pastatymas. Dvi šokio spektaklių premjeros per pusmetį yra daug. Būtina akcentuoti ir tai, kad M. Rimeikis ir K. Simonovas abu yra savito braižo ir ypatingo reiklumo choreografai. Siekiant jiems įtikti, šokėjams teko pasitempti visu 100 procentų... Šalia to vyko kiti spektakliai, į kuriuos turėjome įvesti naujus trupės narius. Tad darbštuolių metai nebūna itin linksmi... Tik atsigręžęs atgal supranti, kiek daug buvo padaryta. O laisvo laiko nebuvo visai: trupės nariams jis buvo virtęs individualiu darbu namuose. Būta ir traumų: gal į tris spektaklius teko kviestis medikus. Laimė, viskas baigėsi gerai. Esame maža trupė, kurioje kiekvienas narys aukso vertės. Jei vienam kažkas nutinka, tenka perdėlioti sudėtingą visos trupės „lego“ kaladėlių statinį, – tvirtina vyriausias choreografas A. Liškauskas.

Šokio profesionalas didžiuojasi, kad praėjusių metų teatro svarbiausios premjeros buvo patikėtos būtent baleto trupei. „Spragtukas“ arenose surinko tūkstančius žmonių: „Įsivaizduojate, kokia atsakomybė žinoti, kad į spektaklį renkasi tiek žmonių ir kartu bijoti, kad kuriam nors šokėjui gali nutikti trauma, o nebūtų kuo jo pakeisti. Mes labai jaudinomės. Didžiuojamės Klaros vaidmenį atlikusia Kira Tykhonova bei jos „Metų artistės“ nominacija. Merginomis visi labiau žavisi, bet nominacijos buvo vertas ir jos scenos partneris Mykhailo Mordasov”, – neabejoja A. Liškauskas.

Jis džiaugiasi gražia trupės senbuvių ir jaunųjų šokėjų iš Ukrainos derme.  „Trupėje atsiradus daug naujų žmonių, visiems reikėjo prisitaikyti. Kalbos barjeras: dalis trupės senbuvių nemoka rusiškai, bet kalba angliškai. Dalis atvykusių ukrainiečių kalba rusiškai, bet nemoka anglų kalbos... Atsiranda daugiakalbystė: informaciją teko skelbti įvairiomis kalbomis. Skirtingos choreografinės mokyklos, skirtingi pedagogai. Jaunimui iš Ukrainos Klaipėda tapo pirmąja tikra darboviete. Teko imtis disciplinos“, – pasakoja A. Liškauskas.

Visus netikėtai užklupęs karantinas netapo neįveikiamu iššūkiu Muzikinio teatro baleto trupei. Jau kitą dieną po jo paskelbimo prasidėjo virtualios trupės repeticijos. Vyko ir garsių baleto dėstytojų iš Vilniaus ir Ukrainos meistriškumo pamokos. Jas stebėjo ir buvę Klaipėdos trupės šokėjai sostinėje ar net jų kolegos, šokantys Paryžiuje.

Šį pavasarį A. Liškauskas kartu J. Lebedeva vėl lankėsi Kijeve: tikimasi, kad artimiausiu metu baleto trupės narių skaičius nuo 20 išaugs iki 35. Šokėjai į Klaipėdą prašosi ne tik iš Ukrainos, bet ir iš JAV.

„Amerikoje norėdamas pradėti šokti profesionalioje scenoje pirmus dvejus metus turi dirbti nemokamai, kaip savanoris. Trečiaisiais metais tampi stažuotoju ir gauni trečdalį atlyginimo. Ir tik tada, jei gerai užsirekomenduoji, gali tikėtis būti įdarbintas. O JAV baleto mokyklų daug, norinčių tapti žvaigždėmis – dar daugiau... Todėl mažos Europos trupės tampa labai patrauklios amerikiečių šokėjams. Auganti pasiūla leis mums rinktis pačius geriausius“, – su užsidegimu pasakoja A. Liškauskas.

Daugybę gerbėjų mūsų šalyje turintis baletas pastaraisiais metais surengia pasirodymą sostinėje, o pernai spėjo aplankyti ir Šiaulius. Gera žinia – šiemet „Sukhishvili“ Lietuvoje taip pat surengs du išskirtinius pasirodymus – spalio 18 dieną baletas šoks Vilniuje, o spalio 19 dieną pirmą kartą pasirodys Palangoje.

Užburiantį šokio reginį sukuriantis „Sukhishvili“ Lietuvoje ypač vertinamas ne tik dėl didžiulio estetinio, amą atimančio šokėjų pasirodymo, bet ir dėl šokiais atspindimo istorinio gruzinų tautos pasakojimo, kuris yra suprantamas ir artimas lietuviams.

Anot trupės meno vadovės ir vienos iš šio baleto įkūrėjų anūkės Nino Sukhishvili, „nacionaliniai Sakartvelo šokiai yra išskirtiniai savo įvairove bei šokių judesių turtingumu. Kiekvienas jų turi savą pasakojimą bei atspindi sunkią Europos ir Azijos žemynų sankirtoje gyvenančių žmonių istoriją“.

Sakartvelo tautos palikimą puoselėjantis ir 75 metų sukaktį šiais metais švenčiantis šokėjų kolektyvas yra liaupsinamas visame pasaulyje. Iš 100 šokėjų susidedanti „Sukhishvili“ trupė jau aplankė per 100 pasaulio valstybių ir įspūdingais šokiais sužavėjo daugiau nei 90 milijonų žmonių. Ne veltui unikalūs „Sukhishvili“ pasirodymai svetur apibūdinami tokiais epitetais kaip „aštuntasis pasaulio stebuklas“, „scenos viesulas“ ir „Gruzijos magija“.

Tradiciniai kartvelų šokiai pasiekė dar didesnį populiarumą praėjusiais metais – po to, kai pasirodė švedų filmas „O tada mes šokome“ (angl. „And Then We Danced“). Šis filmas – tikra meilės istorija Sakartvelui, istoriniams šio krašto šokiams ir muzikai. Vos pasirodęs jis sužavėjo užsienio filmų festivalių žiūrovus ir net buvo nominuotas Švedijos geriausio užsienio filmo „Oskarui“ 2020 metų JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimuose.

Gruzinių šokių gerbėjai sutinka, kad šimtamečių šokio tradicijų ir modernaus baleto sintezę demonstruojantis „Sukhishvili“ pasirodymas – išties amą atimanti pažintis su Sakartvelo kultūra. Pasirodymuose žemės traukos nepaisantys šokėjai ir jų skraidantys durklai, aistringas šokis ir kruopšti, išskirtinio fizinio pasirengimo reikalaujanti choreografija sukuria neįkainojamą ir didingą reginį.

Stebuklinę „Sukhishvili“ choreografiją papuošia nacionaliniai kartvelų kostiumai, o įspūdį dar labiau sustiprina baleto pasirodymuose skambanti gyva muzika. Kartu su nacionalinio baleto šokėjais į gastroles užsienio šalyje keliauja ir autentiškais tautos instrumentais grojantis orkestras. Anot „Sukhishvili“ artistų, trupės menas kaip didžiausia vertybė perduodama iš kartos į kartą, o šiuo metu balete gruzinų baleto pasaką kuria jau trečia Sukhishvili šeimos šokėjų ir muzikantų karta.

Nacionalinis Sakartvelo baletas „Sukhishvili“ į Lietuvą atvyksta jau ketvirtą kartą. Ankstesniais metais lietuvių ypač mylimo baleto pasirodymai būdavo visiškai išparduodami Vilniuje. Šiemet „Sukhishvili“ surengs net du pasirodymus mūsų šalyje – spalio 18 dieną baletas šoks sostinėje, koncertų salėje „Compensa“, o spalio 19 dieną pirmą kartą pasirodys Palangos koncertų salėje.

Pirmą kartą mūsų šalyje „Moscow City Ballet“ surengė pasirodymą prieš šešiolika metų ir nuo tuo laiko kasmet, per svarbiausias žiemos šventes, atveža į Lietuvą vieną iš savo baletų.

„Jau tapo gražia tradicija, kad kiekvieną žiemą šventiniu laikotarpiu mes grįžtame į Lietuvą. Tai yra stebuklingas metų laikas ir mums labai džiugu, kad šį ypatingą laikotarpį mes galime būti čia ir dovanoti Lietuvos žiūrovams vieną iš mūsų spektaklių“, – sako trupės nariai.

Šiemet savo jubiliejaus proga šokėjai pirmą kartą Lietuvos žiūrovams pristato vieną gražiausių savo spektaklių „Miegančioji gražuolė“, kuris jau buvo parodytas Mažeikiuose, Panevėžyje, Palangoje, Kaune, o gruodžio 31 d. bus pristatytas ir sostinės gyventojams.

1988 m. įkurta „Moscow City Ballet“ yra viena sėkmingiausių baleto meistrų trupių pasaulyje, savo profesionalumu ir jausmingumu jau tris dešimtmečius žavinti tiek išrankius meno ekspertus, tiek pradedančius pažintį su šokio menu žiūrovus. Kolektyve yra daugiau nei 50 narių, o tai leidžia žiūrovams pasiūlyti stiprų klasikinio baleto repertuarą: „Gulbių ežeras“, „Spragtukas“, „Romeo ir Džuljeta“, „Žizel“, „Coliukė“, „Don Kichotas“ ir „Miegančioji gražuolė“. Pirmosios trupės gastrolės įvyko Korėjoje, vėliau sekė Belgija, Vokietija, Olandija, įvairios Azijos ir Afrikos valstybės, Jungtinės Amerikos Valstijos. Ir, nors „Moscow City Ballet“ šoko daugybės šalių publikai, Didžiojoje Britanijoje parodytų spektaklių skaičius – rekordinis. Nuo 1991 m., kai klasikinio šokio meistrų trupė pirmą kartą parodė „Gulbių ežerą“ keliolikoje Didžiosios Britanijos scenų, šioje šalyje „Moscow City Ballet“ praleidžia daugiau laiko nei namuose.

Profesionalumas, atsidavimas profesijai ir stiprus klasikinis repertuaras – tai daro „Moscow City Ballet“ viena iš labiausiai atpažįstamų ir laukiamiausių baleto trupių pasaulyje.

Giedrė Dapkutė, Vilija Montrimaitė ir Julija Stankevičiūtė – šiųmetinės Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus diplomantės. Iš pusiau lietuviškos šeimos kilusi Marija Kastorina pernai baigė A.Vaganovos rusų baleto akademiją, o prancūzas Victoras Coffy prieš metus gavo Paryžiaus konservatorijos Baleto skyriaus diplomą.

Vedančiųjų solistų gretas šįmet papildo septintą sezoną LNOBT pradedanti japonė Haruka Ohno. Su trupe šįmet atsisveikino šokio pedagogės karjerą pasirinkusi venesuelietė Oriana Jimenez bei prancūzas Jessy Chraibi, kuris tapo Vakarų Australijos baleto trupės nariu. O štai aštuoniolika sezonų LNOBT baleto trupėje šokęs Andrius Žužžalkinas perėjo į baleto pedagogus-repetitorius ir ves pamokas bei padės ruošti vaidmenis savo buvusiems kolegoms.

Pedagogų-repetitorių komandą papildė ir prieš porą metų profesionalaus šokėjo karjerą baigęs iš Moldavijos kilęs baleto pedagogas Maximas Clefos. Jam yra tekę šokti garsiose Danijos, Šveicarijos, Ispanijos, Portugalijos ir Prancūzijos trupėse, o pedagoginės patirties sėmėsi JAV, Portugalijoje ir Serbijoje. M.Clefos dirbęs su tokiais žymiais baleto meistrais, kaip Anatoli Kucheruk (Ukraina), Oleg Vinogradov (JAV), Peter Schaufuss (Danija).

„Pasitraukęs nuo scenos sąmoningai rinkausi pedagogo-repetitoriaus kelią, nes nesijaučiu turįs pakankamai kantrybės choreografinei kūrybai. Choreografus baleto šokėjai arba dievina, arba jų nekenčia: retas kuris priimamas be ryškesnių emocijų. Taigi nenoriu, kad manęs nekęstų... Iš savo patirties žinau, kad baleto artistai - kaip vaikai: lengviausiai mokosi tuomet, kai standartinius pratimus jiems pateiki kaip žaidimą. Jeigu pamoka lygiai tokia pati kaip vakar, jiems darosi nuobodu. Tad naujos užduotys, besikeičiantys pedagogai ir akompaniatoriai trupei padeda atsikratyti rutinos“, – pasakoja M.Clefos.

Jam pritaria praėjusią savaitę teatre viešėjusi profesionali baleto akompaniatorė Olga Khoziainova, šiuo metu dirbanti Olandijos nacionaliniame balete. Vos pedagogui pademonstravus pratimą, pianistė žaibiškai parinkdavo jam derančią melodiją, ir pašaliniai stebėtojai vargiai galėtų patikėti, jog viskas vyksta ekspromtu, o ne pagal iš anksto suderintą planą. Profesionalus akompaniatorius kiekvienam pratimui gali pritaikyti dešimtis atmintyje sukauptų melodijų, ir nebūtinai vien iš klasikinės muzikos repertuaro: repeticijų salėje neretai skamba įvairių tautų šokiai, kino filmų muzika, netgi populiarių dainų motyvai.

“Muzika gali būti kad ir iš vaikiško animacinio filmuko, jei tik skamba harmoningai, linksmai nuteikia ir padeda artistui pasitempti. Ypač tai svarbu po vasaros, kai daugelis susirenka nuo krūvių atpratusiais „mediniais“ kūnais. Rytinė pamoka šokėjus turi pažadinti kaip žadintuvas ir suteikti geros nuotaikos užtaisą visai dienai“, – teigia O.Khoziainova, anksčiau Krzysztofo Pastoro kvietimu viešėjusi ir Varšuvos Didžiajame teatre.

Neįprasti „keleiviai“

Antradienio popietę klaipėdiečiams kelionė 10 numeriu pažymėtu autobusu iš Klaipėdos centro pietinės miesto dalies link tapo smagiu kultūriniu nuotykiu.

Liepų gatvėje į autobusą įlipę Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokėjai čia surengė pasirodymą – keleivius pradžiugino šokio spektaklio „Žizel“, kurio premjera numatoma balandžio 29 ir 30 d., ištraukomis.

Nors iš pradžių kai kurie keleiviai tik nedrąsiai žvilgčiojo į prieš pat jų akis šokančius artistus, tačiau abejingų pasirodymas nepaliko.

Jaunesnieji autobuso keleiviai neįprastą reiškinį suskubo fiksuoti savo išmaniaisiais telefonais, šokėjų pasirodymus lydėjo ne tik komplimentai, bet ir plojimai.

Jungiasi prie gražų iniciatyvų

Šiuo savo pasirodymu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistai pradėjo iki balandžio 25-osios truksiantį projektą „Atvira kultūra“.

„Teatras paprastai prisijungia prie visų gražių iniciatyvų, kurios vyksta mieste ir nuolat ieško partnerių, nes mūsų teatro vadovas atėjo su tokia pozicija, mintimi ir misija, kad teatras turi būti atviras visiems ir visoms meno šakoms ir nebūtinai ne meno šakoms, o visoms iniciatyvoms, kurios burtų miestiečius į teatrą arba tiesiog priverstų miestiečius mylėti teatrą“, – teigė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pavaduotoja menui Jurgita Skiotytė-Norvaišienė.

Pašnekovė taip pat pastebėjo, kad teatralai taip arti žiūrovų ateina jau ne pirmą kartą – prieš spektaklį „Altorių šešėly“ yra dalyvavę tokiose akcijose savo pačių iniciatyva, dalyvauja ir kitose panašiose akcijose.

Gausybė pasirodymų

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkus autobusuose, kuriuose vyks projektas „Atvira kultūra“, bus galima sutikti bemaž visą savaitę.

Teatralai čia ne tik šoks, bet ir rengs kitokius pasirodymus: stotelių pavadinimus praneš operos stiliumi, stotelėse surengs keleivių pasitikimus, skirs dėmesio jauniesiems keleiviams, rengs repeticijas ir kitaip stebins keleivius.

Projektas „Atvira kultūra“ vyks 10, 5, 11 ir 18 numeriais pažymėtuose miesto autobusuose.

Projekte „Atvira kultūra“ dalyvaus Klaipėdos miesto savivaldybės ir I. Simonaitytės viešųjų bibliotekų darbuotojai, Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus rašytojai, Klaipėdos džiazo orkestras, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistai, viešosios įstaigos „Klaipėdos šventės“ komanda, šokio teatras „Padi Dapi Fish“, Apeirono teatras, Etnokultūros centro folkloro ansamblis „Alka“, Gliukų teatras, pantomimos teatras „A“, Klaipėdos brass kvintetas, Klaipėdos lėlių teatras.

Iki pat balandžio 25 d. menininkų pasirodymus minėtų maršrutų autobusuose bus galima „aptikti“ nuo 10 iki 19 val.

Vainikuos apdovanojimai

Kultūros dienai paminėti skirtą renginių ciklą vainikuos kultūros ir meno kūrėjų ceremonija, kuri balandžio 28 d. vyks Klaipėdos koncertų salėje.

Už ryškiausius 2016-ųjų nuopelnus menininkus ir kultūros darbuotojus ketinama apdovanoti septyniose kategorijose: metų kultūros įvykis, metų inovatyviausias projektas, metų kultūros darbuotojas, metų kūrėjas, metų atradimas, metų edukacinis projektas, metų kultūros rėmėjas.

Po ceremonijos numatoma „Dainos teatro“ koncertinė programa.