Nepaisant moters liudijimo ir į šuns kaklą įaugusios grandinės nuotraukų, atsakingosios institucijos žiauraus elgesio su gyvūnais fakto nenustatė, o tarp tyrimo nutraukimą lėmusių argumentų – veterinaro išvada, kurioje konstatuojama, jog jo (veterinaro) praktikoje į kaklą įaugusios grandinės yra dažnas atvejis ir tai yra ne nepriežiūra ar žiaurus elgesys su gyvūnais, o pačių šunų polinkis tai plonėti, tai storėti, dėl ko grandinės ir įauga.

Dėl kokių priežasčių nustatyti gyvūnų nepriežiūrą ir / ar žiaurų elgesį su gyvūnais bei patraukti kaltininkus atsakomybėn būna itin sunku ir kaip reikėtų elgtis pastebėjus panašius atvejus, pasakoja gyvūnų gerovės srityje veikiančios ir viešąjį interesą teisiniu keliu ginančios VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė bei teisininkė Raminta Ramanauskienė.

Nei patys rūpinosi gyvūnais, nei kitiems leido  

Iki kreipėsi į atsakingąsias institucijas su skundais, Monika A. apie metus laiko dviem negyvenamoje sodyboje paliktais šunimis rūpinosi pati. Mat išsiaiškino, jog sodybos šeimininkas – miręs, o šunys atrodė alkani, neprižiūrėti.

Pastebėjusi vienam iš šunų į kaklą įaugusią grandinę, 2020 m. pavasarį moteris savo iniciatyva bei lėšomis pasirūpino gyvūnui padėti – kreipėsi į Panevėžio miesto veterinarą, kuris išoperavo grandinę, paskyrė tolesnį gydymą. Apžiūros metu veterinaras pakomentavo, jog aplink įaugusį metalą buvo prasidėjęs puvimo procesas ir gyvūnas šį skausmą turėjo kęsti kelerius metus. Būtent pas veterinarą buvo padarytos nuotraukos su kraujuojančiomis žaizdomis kakle bei įaugusiomis grandinėmis.

Tų pačių metų vasarą minimoje sodyboje Monika A. atsitiktinai susipažino su sodybos paveldėtojais, kurie leido jai prižiūrėti šunis, patys sakė negalintys to daryti, nes gyvena Klaipėdoje, nors ir yra giminaitis, kuriam pavesta rūpintis gyvūnais. Ir išties, vidutiniškai kartą per savaitę Monika A. šunų dubenyse rasdavo pamestų kiaulių odų, o vieną karštą vasaros dieną, po to, kai sodyboje buvo nušienauta žolė, šunų vandeniui skirtus lovius rado prikrautus žolės. Matydama tokią „priežiūrą“, moteris ir toliau rūpinosi šunimis iki kartą sodyboje susitiko su žmogumi, kuriam buvo pavesta prižiūrėti šunis – šis pareiškė nepageidaująs, kad Monika A. lankytųsi sodyboje.

Neapsikentusi šeimininkų abejingumo ir netekusi galimybės rūpintis šunimis, o vieno iš jų – ir gydyti, mat gyvūnas sirgo odos liga, Monika A. kreipėsi į atsakingąsias institucijas: Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT), Pakruojo rajono savivaldybės administraciją ir policiją, taip pat į VšĮ GGI. GGI padedama, moteris prašė nustatyti ir patraukti atsakomybėn asmenis, atsakingus už, jos manymu, šunų nepriežiūrą ir žiaurų elgesį su gyvūnais. Anot jos, buvo akivaizdu, jog šunys buvo nuolat alkani, neprižiūrimi, sergantys ir sužaloti.

„Visgi vėliau paaiškėjo, jog į institucijas buvo kreiptasi per vėlai, mat nelikusi abejinga gyvūnų kančioms ir rūpinusis jais, moteris pagerino jų būklę tiek, jog tik po kurio laiko iškviestoms tarnyboms nebepavyko nustatyti žiauraus elgesio su šunimis fakto. Į Monikos A. kreipimąsi sureagavusios tarnybos šuns kakle rado nebe įaugusią ir supūliavusią grandinę, o tik gyjantį randą. Nepaisant nuotraukų, veterinaro padaryto gyvūno aprašo bei Pakruojo rajono savivaldybės atsakyme Monikai A. pripažinimo fakto, jog vienam iš minėtoje sodyboje rastų šunų buvo įaugusi grandinė, policijos pareigūnai, nusprendę nutraukti tyrimą, padarė išvadą, kad gyjantis randas šuns kakle neįrodo, jog jame buvo įaugusi grandinė, – pasakojo R. Ramanauskienė.  

Tad kad ir kaip skaudu bebūtų matyti gyvūno kančias ir kad ir kaip norėtųsi jam padėti čia ir dabar, nieko nelaukiant, visgi pirmiausia būtina kuo skubiau kreiptis į atsakingąsias institucijas, kad įvykis būtų tinkamai užfiksuotas, surinkti įkalčiai. Jei nuotraukas darote patys, pabandykite nufotografuoti gyvūną ir visu ūgiu, o ne tik sužalotą vietą, kas vėliau labai palengvina gyvūno identifikavimą. Jei kreipiatės pagalbos į veterinarą, gyvūnas turi būti aprašytas kuo išsamiau.“ 

Tarp institucijų – prieštaringi vertinimai 

„Kadangi Lietuvoje tiek VMVT, tiek policija, tiek savivaldybė yra atsakingos už gyvūnų gerovę – kiekviena už savo sritį, Monika A. kreipėsi raštu į jas visas, – pasakojo B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė. – Visos institucijos turi reaguoti į atvejį, taip pat koordinuoti veiksmus tarpusavyje, dėl ko mūsų, gyvūnų gerovės ir teisių atstovų nuomone, dažnai atsiranda funkcijų dubliavimasis, procesai užsitęsia ir tampa neefektyvūs, o galiausiai – atsiranda ir galutinės atsakomybės prisiėmimo vengimas. Nes juk gyvūnas, jei tik neįsikiša kokia gyvūnų gerovę ir teises ginanti organizacija, pats biurokratija nepasiskųs.“  

Monikai A. kreipusis į GGI dėl teisinės pagalbos komunikacijoje su institucijoms dėl žiauraus elgesio su šunimi atvejo ištyrimo, GGI padėjo Monikai A., parengdama jos vardu skundus prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat pateikdama savarankišką prašymą dėl AN teisenos pradėjimo.

Institucijos į atvejį reagavo skirtingai. Pavyzdžiui, savivaldybės administracija suorganizavo patikrinimą sodyboje, tačiau gyvūnų nepriežiūros nenustatė. Tiesa, randas kakle buvo užfiksuotas, klausimo dėl to, kad būtent šiam šuniui buvo įaugusi į kaklą grandinė, savivaldybės administracijos atstovams nekilo, jie šunis prižiūrintį asmenį įspėjo ateityje užtikrinti tinkamas gyvūnų laikymo sąlygas. Visgi savivaldybės administracija atsiųstame atsakyme teigė, jog nėra galimybės išsiaiškinti, kas yra šunų tikrasis šeimininkas ir kas atsakingas dėl grandinės įaugimo į šuns kaklą, atitinkamai nėra ir ką patraukti atsakomybėn.

VMVT tuo tarpu pažeidimų apskritai nenustatė. Remdamasis šių dviejų institucijų išvadomis, Pakruojo rajono policijos komisariatas nusprendė teisenos nepradėti. „Ir išties, nustatyti pažeidimus jau po kurio laiko yra žymiai sudėtingiau, mat gyvūnų būklė – pagerėjusi,“ – keblią ir institucijų situaciją minėjo GGI vadovė.  

Veterinaro išvada: į kaklą įaugusi grandinė nėra gyvūnų nepriežiūra ar žiaurus elgesys 

Dėl šio atvejo VšĮ GGI dar kartą kreipusis į VMVT, šįkart gyvūnų laikymo sąlygų pažeidimai jau buvo nustatyti, tačiau būtent VMVT atkreipė dėmesį, jog nėra galimybės nustatyti, ar sodyboje rastas šuo su randu kakle yra tas pats šuo, kuriam, anot Monikos A., išoperuota įaugusi grandinė.

Įgaliotas Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjos, į kurią kreipėsi Monika A., Pakruojo rajono policijos komisariatas tyrimą pradėjo. Vis dėlto, nepaisant to, jog jau ir VMVT išvados pasikeitę, policija tyrimą nutraukė, nepriežiūros ir žiauraus elgesio su gyvūnu fakto nenustatė, rėmėsi gydytojo veterinaro pateikta išvada (toliau veterinaras cituojamas iš oficialių dokumentų), kurioje jis teigia, kad „šuniui įaugusi grandinė yra dažnas atvejis jo praktikoje ir tai susiję ne su žiauriu elgesiu su gyvūnu, o su tuo, kad gyvūnai turi savybę tai sukūsti, tai priaugti svorio, todėl ir kaklai jų tai paplonėja, tai sustambėja, kas ir įtakoja tokio pavadėlio ar grandinės ant kaklo situaciją“.

„Labiausiai šokiruoja tai, jog šias išvadas pateikė tas Panevėžio miesto veterinaras, kuris prieš pusmetį operavo tam pačiam šuniui į kaklą įaugusią grandinę ir užfiksavo audinių puvimą, paminėjo kelis metus trukusias kančias. Žmogus, kuris, jo paties žodžiais, nuolat susiduria su į gyvūnus įaugusiomis grandinėmis savo darbe, užuot kreipęsis į atsakingąsias institucijas dėl nepriežiūros ir žiauraus elgesio, aiškina, kad tai nėra žiaurus elgesys, o tik gyvūno kaklo savybė plonėti ir storėti. Mano galva, tai išskirtinis ciniškumo, abejingumo ir net prieštaravimo gydytojo etikai atvejis, į kurį dėmesį turėtų atkreipti visa gydytojų veterinarų bendruomenė,“ – pasipiktinimo neslėpė B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.

Koks bešeimininkių kiemsargių likimas?

Ištisus mėnesius trukusių susirašinėjimų tarp pareiškėjos Monikos A. ir institucijų bei tyrimų procese, šunis prižiūrėti turėjęs sodybos šeimininko giminaitis atsisakė tai daryti po to, kai buvo VMVT informuotas apie nustatytus pažeidimus ir supažindintas su prievole, jei šunimis negali rūpintis pats, perduoti gyvūnus naujiems šeimininkams. Taigi gyvūnų (ne)šeimininkas perdavė juos UAB „Pakruojo komunalininkas“, o ši – gyvūnų prieglaudai „Šiaulių letenėlė“. „Prieglaudos darbuotojai sako, jog abu šunys, nors daug vargo patyrę ir seni, yra atsigavę ir guvūs – pasiruošę iškeliauti pas naujus, juos mylėsiančius ir atsakingai prižiūrėsiančius šeimininkus,“ – sakė gyvūnų likimu besidominti R. Ramanauskienė.

Gyvūnų teisėms ir interesams atstovaujanti GGI apgailestauja, kad šiuo atveju dėl pavėluoto oficialaus kreipimosi į institucijas ar pačią GGI trūksta teisinių priemonių patraukti buvusius gyvūnų šeimininkus atsakomybėn, tačiau džiaugiamasi bent tuo, kad gyvūnai yra išgelbėti iš ilgą laiką trukusių kančių ir šiandien yra saugūs.

Informacija paruošta Elenos Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.

Praneškite apie nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejus info@ggi.lt. Prisidėkite prie jų sprendimo per aukok.lt www.bit.ly/GGIaukok, PayPal www.bit.ly/GGIPayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank). Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee ir www.bit.ly/GGIPatreon platformose. Dėkojame, kad nesate abejingi gyvūnų patiriamoms kančioms.

Taip LRT.lt sako VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė. „Jos neturi ne tik kompetencijos, bet dažnai pritrūksta ir elementaraus noro, nes jiems tai „tik gyvūnas“, – kalba pašnekovė.

Pašnekovė pasakoja, kad beglobių gyvūnų mažėja, tačiau taip yra ne tiek dėl to, jog šeimininkai rečiau išmeta pabodusį ar problemišką gyvūną, o todėl, kad gyvūnų globos organizacijos pasirūpina beglobių sterilizacija.

„Beglobių gyvūnų mažėja jau vien dėl organizacijų atliekamų sterilizacijų, tačiau kadangi žmonės tampa sąmoningesni, rečiau praeina pro sužeistą, šąlantį ar pasimetusį gyvūną, prieglaudoms veiklos tikrai netrūksta“, – sako B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.

– Kas labiausiai trukdo gyvūnų gerovei Lietuvoje, kad su jais būtų deramai elgiamasi, o jų neprižiūrintys, smurtaujantys šeimininkai būtų deramai nubausti?

– Nors teisės aktai numato gana nemažas baudas ir bausmes už žiaurų elgesį su gyvūnais ar jų nepriežiūrą, jų taikymas realybėje stringa, nes institucijos nesupranta, kas už ką yra atsakingas gyvūnų gerovės srityje. Jos neturi ne tik kompetencijos, bet dažnai pritrūksta ir elementaraus noro, nes jiems tai „tik gyvūnas“.

Jos neturi ne tik kompetencijos, bet dažnai pritrūksta ir elementaraus noro, nes jiems tai „tik gyvūnas“.

Taip pat nėra suformuotos atitinkamos praktikos, kuria būtų galima remtis. Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad teisės aktais vadovaujasi ir institucijose dirba tie patys mirtingieji žmonės ir, deja, labai dažnai viskas priklauso tik nuo to, koks asmeninis požiūris yra specialisto, pas kurį pateksi.

– Kas lemia, kad būtinybės užtikrinti gyvūnų gerovę nepriimame kaip savaime suprantamo dalyko, kad tenka girdėti tiek blogo elgesio su gyvūnais istorijų?

– Lietuvoje trūksta elementaraus žmogiškumo, teisingo požiūrio į gyvūną visomis prasmėmis. Nebūtina imti ir visiems mylėti, auginti gyvūnus, tačiau būtina suprasti, kad tai gyva, jaučianti būtybė, su kuria turi būti elgiamasi atitinkamai. Deja, lietuviai atjauta nelabai pasižymi net žmogui, tad ką jau kalbėti apie gyvūną.

Prieš mėnesį kaip tik patekau į tokią situaciją: važiuoju automobiliu, matau merginą ir du didelius šunis, kurie keistai aplink ją šokinėja. Pamaniau, kad abu augintiniai yra jos, tačiau priartėjusi pamačiau, kad tai, ko gero, svetimas šuo, užpuolęs jos šunį, o mergina apsipylusi ašaromis garsiai šaukiasi pagalbos. Kiek toliau – žmonės, kelias pilnas automobilių, tačiau niekas nenorėjo padėti nei žmogui, nei gyvūnui. Sakysite, nedrąsu lįsti, nes šunys dideli, gali įkąsti. Na, mano planuose irgi nebuvo gimtadienio rytą pradėti kišant rankas į tokią situaciją, juolab kad praeityje esu ne kartą nukentėjusi, nes tikrai nesu šunų specialistė. Bet koks esi žmogus, jei gali praeiti pro šalį ir toliau sau gyventi?

– Ar pastebite didesnį žmonių sąmoningėjimą gyvūnų gerovės atžvilgiu?

– Visada visokių žmonių bus, tačiau bendra situacija gerėja. Manau, tiesiog tampame sąmoningesni visose srityse.

O tai, kiek Lietuvoje turime gyvūnų gerovės organizacijų, rodo, kad ne tik problemų šioje srityje turime, tačiau ir daug sąmoningų, atjaučiančių, iniciatyvių, galvojančių ne tik apie save žmonių. Šie žmonės veda tautą pirmyn ir tikrai ne tik gyvūnų klausimais.

– Kokios yra pagrindinės „Gyvūnų gerovės iniciatyvų“ veiklos kryptys, ko siekiate savo iniciatyvomis?

Mūsų organizacijos tikslas – spręsti gyvūnų gerovės problemų priežastis, užkertant kelią pasekmių atsiradimui. Siekiame keisti žmonių požiūrį į gyvūną visuose lygmenyse – pradedant visuomene ir baigiant institucijomis.

Organizacijos veikla tai – švietimo projektai, tokie kaip „neBrisius“, „Draugiški gyvūnams“, „Atsakinga kosmetika“. Taip pat užsiimame informacijos gyvūnų gerovės klausimais ruošimu ir platinimu, dalyvaujame gyvūnų gerovę reglamentuojančių teisės aktų svarstymuose ir prisidedame prie jų ruošimo Gyvūnų priežiūros ir globos komisijoje. Taip pat nagrinėjame ir viešiname gyvūnų nepriežiūros atvejus.

– Dėl ko dažniausiai gyvūnai atsiduria gatvėje?

– Įvardijamos problemos – alergija, persikraustymas, emigracija. Tačiau tikroji priežastis yra atsakomybės stoka.

– Būtų puiku, jei mažėtų gatvėje gyvenančių gyvūnų, bet iš gyvūnų globos įstaigų aktyvumo neatrodo, kad jų mažėtų?

– Beglobių gyvūnų mažėja jau vien dėl organizacijų atliekamų sterilizacijų, tačiau kadangi žmonės tampa sąmoningesni, rečiau praeina pro sužeistą, šąlantį ar pasimetusį gyvūną, prieglaudoms veiklos tikrai netrūksta.

– Žiaurumo neretai sulaukia būtent gatvėje atsidūrę gyvūnai, jie įvardijami kaip problema. Bet juk tai paties žmogaus sukurta problema. Kaip manote, kodėl visuomenėje taip trūksta suvokimo, atjautos?

– Žmonėms trūksta bendruomeniškumo, jiems atrodo, kad beglobė katė kieme yra „kažkieno“ problema, tačiau nesupranta, kad tas kažkas ir esame kiekvienas iš mūsų.

Manau, kad žmonės čia nelaimingi dėl tokių priežasčių kaip klimatas, sunki finansinė padėtis, kultūrinis santūrumas, prasta sveikatos apsaugos sistema ir panašiai, o tai lemia jų piktumą, norą pasirūpinti pirmiausia savimi ir nieko aplink save daugiau nematyti. Žinoma, mes turime ir visai kitokių žmonių.

– Ką galima dėl to padaryti, kaip tai keisti?

– Kai kalbame apie bendrą žmonių sąmoningumo kėlimą, būdų yra galybė, pradedant nuo savo, kaip vieno asmens, kasdienio pavyzdinio elgesio ir baigiant tuo, ką gali pasiekti grupelė žmonių, susibūrusių dėl bendro tikslo. Nevyriausybinės organizacijos daro didžiulį darbą – čia žmonės aukoja savo laisvą laiką, o neretai ir miegą tam, kad ilgainiui mūsų visuomenėje gyvūnas rastų savo saugią vietą. Kuo daugiau garsiai kalbėsime, rodysime, vykdysime įvairių projektų, tuo greičiau atsakomybė už gyvūną žmogaus sąmonėje taps norma.