Tokios atsakomybės ir tikro, nuoširdaus autentiškumo apstu kameriniame kauniečių „Teatro klubo“ spektaklyje „Shalom, Bellissima!“. Taip, tai neįprastas visais atžvilgiais spektaklis. Manau, kad pagrindinę savo misiją – skleisti šviesą ir dvasios kilnumą – pastatymas pasiekė. Teatrologė Ina Pukelytė, šio spektaklio režisierė ir dramaturgė, drąsiai ėmėsi šios neįprastos temos, surasdama įtaigių išraiškos priemonių.
Neįprasta todėl, kad pasakojama apie mūsų amžininkę, litvakę, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorę Bellą Širin. Pasakojamas dramatiškas gyvenimas, remiantis jos pačios prisiminimais ir mintimis. I. Pukelytė, prakalbinusi šią šviesą ir nuoširdumą skleidžiančią asmenybę, į sceną perkėlė jos nelengvo, kartais dramatiško gyvenimo svarbiausius epizodus.
Per stebuklą išgyvenę holokaustą, išvaduoti iš nacių kaceto – Dachau koncentracijos stovyklos, Belos tėvai apsigyveno Kaune, čia ji ir gimė, sovietmečiu, po ilgų vargų, šeima gavo leidimą išvykti į Izraelį. Tačiau Bela, kur bebūtų, kur nenublokštų jos likimas – ar Izraelyje, ar Amerikoje, - niekada nepamiršo Lietuvos, gimtojo miesto, ją traukte traukė sugrįžti.
„Savo klejonėse Izraelyje vis dažniau regėdavau Kauną. Vaidenosi kaip tolima, pažadėtoji žemė, kurioje lakstau sau basa dulkėta Laisvės alėja. Vos tik pagalvodavau apie Lietuvą, jausdavausi laiminga“ – štai taip prabyla Bela spektaklyje, prabyla aktorės Olitos Dautartaitės balsu.
Tai iš esmės monospektaklis, kuriame didžiausias krūvis tenka būtent vienai aktorei. Režisierė I. Pukelytė, puikiai jausdama kamerinės scenos specifiką, labai vykusiai parinko atlikėją. O. Dautartaitė, įstabi aktorė, sukūrusi per 80 įsimintinų vaidmenų, plačiai pagarsėjusi savo poezijos skaitymais, kūrybinėmis programomis, šį kartą scenoje sunkiai atpažįstama.
Tai ypatingos vidinės jėgos vaidmuo. Su didžiule įtaiga, betarpiškumu, beribiu nuoširdumu ir meile aktorė pasakoja Belos gyvenimo istoriją, pasakoja taip, lyg pati būtų visa tai išgyvenusi, iškentėjusi.
Mane stebina Olitos išraiškos priemonių gausa – juk vaidina ne tik veidas, bet visų pirma balsas, rankų mimika, žingsnis, tampantis netikėtu veržliu šokio judesiu. Mes matome gaivališką, gilų charakterį, nepasiduodantį aplinkos beprasmybei, išlaikantį optimizmą, tikėjimą Gėriu. Matome ir tikime, mus pakeri šis išties retas sceninis paveikslas, kupinas gilumo, kruopštaus psichologinio piešinio, įtikinamumo.
Preciziškai apgalvotas kiekvienas aktorės judesys, kiekvienas kūno kryptelėjimas bei ritmas.
Preciziškai apgalvotas kiekvienas aktorės judesys, kiekvienas kūno kryptelėjimas bei ritmas. Spektaklio ritmika pagavi – it jūros banga mus užplūsta sielvartinga vidinė, sunkiai tramdoma rauda, tai visai kita, šviesia ir tyra gaida nuskamba graži vaikystės ir gimtojo miesto vizija, tie jaudinantys prisiminimai tampa leitmotyvu ir vis skambesne gaida skamba scenoje.
Be abejo, O. Dautartaitei padeda ir tinkamai sustyguotas-surežisuotas ansambliškumas. Režisierė I. Pukelytė, praplėsdama monospektaklio ribas, papildė jį dviem jaunais atlikėjais Kamile Mileikyte ir Roku Lažaunyku, kurie tampa išmaniais sceninės Bellos talkininkais, įvykių ir veiksmo komentatoriais, galų gale, skirtingos nuomonės ir nuostatų reiškėjais. Be to, spektaklyje pasakojama ne tik vienos šeimos ir asmenybės istorija, kalbama daug plačiau, apibendrintai apie litvakų kultūrą, apie žydų tradicijas – šventes, ypatingus nacionalinius patiekalus, prieškario bendruomenės gyvenimą, ir būtent abu jauni aktoriai padeda giliau ir išsamiau atskleisti tuos subtilius atminties ir savimonės klodus.
Jaunieji, vadovaujami Olitos-Bellos, ruošia žydų virtuvės užkandžius, ginčijasi, komentuoja jos pasakojimus, vienas – skepsio ir abejingumo neslėpdamas, kita – priešingai, istorijas jautriai išklausydama ir retsykiais susigraudindama. Tačiau ir tie pasižodžiavimai, nelabai rimti, atmiežti geranoriško humoro dozėmis, daugiau skirti veiksmo pagyvinimui, o ne draminio konflikto vystymui. Dramos užuomazgos nublanksta prieš žydų virtuvės užkandį – garsųjį silkės foršmaką, kuris gaminamas mūsų akivaizdoje ir kiekvienas žiūrovas gali jo paskanauti, kaip ir kitų kelių tradicinių šventinių patiekalų.
K. Mileikytė ir R. Lažaunykas, talentingi jauni aktoriai, plastiški ir judrūs, savo intarpais ir komentarais tampa tinkamais O. Dautartaitės scenos partneriais, padeda akcentuoti svarbiausius, dramatiškus mūsų herojės gyvenimo tarpsnius.
Šie betarpiški intarpai, prisodrinti vaizdingų pasakojimų apie prieškario Kauną, apie to meto litvakų kultūrą – muziką, teatrą, varjetė, orkestrus ir garsiuosius menininkus (pakanka paminėti vien talentingųjų muzikantų ir kompozitorių Hofmeklerių šeimą) – suteikia ne tik veiksmui, bet ir tinkamai sustyguotam vidiniam vyksmui motyvuoto istorinės atminties klodo, akcentuoja bendrystę, suartėjimą ir tarpusavio supratimą.
Ir dar kartą būtina prisiminti šios pjesės ir spektaklio svarbiausią prototipą – mūsų šviesuolę, aktyvią visuomenininkę, KEKS-2020 ambasadorę Bellą Shirin. Prisiminti ir nusilenkti jos atliekamai kilniai misijai – skleisti bičiulystę tarp tautų, pasakoti apie žydų kultūrą prieškario Kaune, apie mūsų bendrystę. Jos vienas svarbiausių priesakų – negalima gyventi vien skaudžia praeitimi, reikia kalbėti apie šviesius dalykus, kurie mus vienijo – apie lietuvius, nacių okupacijos metais gelbėjusius žydus, padėjusiems jų šeimoms. Taip, tragiškas jos gentainių likimas neužmirštamas, budeliams ir jų pakalikams jokios atleidos nebus, tačiau dabar privalome prisiminti kilniuosius ir tauriuosius, tieskime jiems rankas, kalbėkime apie juos.
Tieskime supratimo tiltus. Būtent šios mintys tampa svarbiausiomis ne tik spektaklyje „Shalom, Bellissima“. Šios mintys ir nuoširdus Bellos Shirin kvietimas, sklinda vis plačiau ir mūsų kasdieniame gyvenime, pasiekia vis platesnius sluoksnius ir Lietuvoje, ir užsienyje. Tikrai ryškus ir ypatingas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2020“ akcentas.
Ir fenomenalus – juk labai retas atvejis, kai ir gyvenime, ir scenoje mums byloja šviesioji Atmintis, kurią gaivina kilni ir tauri Bellos Shirin dvasia.
