Būtų išdidu už tėvynę, jei ne šaukštas deguto – to taip mėgstamo ingrediento Lietuvos politikos virtuvėje. Europarlamentaras Stasys Jakeliūnas iki paskutinės akimirkos bandė pagadinti Virginijaus Sinkevičiaus reikalus. Demokratija garantuoja, kad kiekvienas gali turėti savo nuomonę. Bet S.Jakeliūno atvejis iškrenta iš šio konteksto. Pirma, paprastai tautiečių karjerai bando trukdyti politiniai oponentai. Šįsyk – atvirkščiai: pasak Andriaus Kubiliaus, konservatoriai Valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) oponuoja Seime, o EP V.Sinkevičius – visos Lietuvos atstovas. S.Jakeliūnas stojo prieš LVŽS atstovą, nors tiek į Seimą, tiek į EP pateko pagal šios partijos sąrašą, o EP stojo prieš V.Sinkevičių parėmusią Žaliųjų politinę grupę, kuriai priklauso.
Demokratija garantuoja, kad kiekvienas gali turėti savo nuomonę. Bet S.Jakeliūno atvejis iškrenta iš šio konteksto.
Žinoma, dėkingumas ar komandinis partinis žaidimas mažiau svarbūs nei principingumas. Tačiau S.Jakeliūno bandymai sukompromituoti V.Sinkevičių nedaug su juo turi bendra. Kaltinimai tai atstovaujant verslo interesams, tai neprincipingumu lietuviškajame #MeToo skandale, tai šantažavus LVŽS pirmininką, antros pusės lengvai atmušti.
Žurnalistų paklaustas, kodėl būtent V.Sinkevičiaus klausymų išvakarėse parašė laišką EK pirmininkei, S.Jakeliūnas atviravo: juk politiškai tinkamas laikas – štai daug žurnalistų suvažiavo į Briuselį. Bet dirginimas ant bangos esančių temų – žalumas prieš verslą, #MeToo, lyčių lygybė – nesusilaukė susidomėjimo: nebuvo užduotas nė vienas klausimas, susijęs su S.Jakeliūno insinuacijomis, nors kitiems kandidatams teko aiškintis dėl įvairių kontroversijų.
Brandi politika, kaip ir žiniasklaida, stengiasi atskirti, kur reali problema, o kur tik burbulas, ir naudotis jau prieš šimtus metų išbandyta didžiausia bausme kokiems kenkėjams – neminėti jų vardo, pasmerkti būti užmirštiems. Jei dažniau pasinaudotume tokia išmintimi, nei į mūsiškį, nei į EP nepatektų tiek burbulų pūtikų.
