Ne pirmą kartą Lietuvoje besilankantis profesorius kartu su KTU MGMF dekane Brone Narkevičiene šį kartą interviu davė ypatinga proga – KTU fakultetas pateikė paraišką tarptautinei matematikos doktorantūros teisei gauti.

– Profesoriau, šią matematikos doktorantūros studijų programą parengė trys universitetai – KTU, Prahos Karolio ir Georgo Augusto Getingeno. Kuo, jūsų manymu, tarptautinė doktorantūra yra išskirtinė?

– Man labai malonu, kad galėjau prisidėti prie bendros matematikos doktorantūros programos, ir labai džiaugiuosi, kad jūs tai vertinate. Manau, kad netolimoje ateityje mūsų laukia labai svarbus darbas jau rengiant matematikos daktarus.

Kalbant apie studijuojančiųjų laukiančius iššūkius ir galimybes, manau, kad studijuojant tarptautinėje doktorantūros programoje, nauda yra trejopa.

Pirma, drauge trys universitetai galėtų pasiūlyti daug platesnį kursų, konferencijų, projektų ir visų rūšių bendradarbiavimo spektrą, nei vienas universitetas. Antra, tiems studentams, kurie planuoja studijas kokiame nors universitete ar mokslinių tyrimų institute, yra labai naudinga susipažinti su kitais universitetais.

– Dekane, ar pritariate profesoriui, kad būsimoji matematikos doktorantūros studijų programa atvers plačias karjeros galimybes šios programos absolventams?

– Be jokios abejonės, juk matematika – tai durys į kiekvieno žmogaus sėkmę, nes pasaulyje nėra tokios srities, kurioje nebūtų taikoma matematika. Tikime, kad mūsų trijų universitetų parengtas specialistas tikrai bus neeilinis, nes įgis kokybišką ir labai plataus spektro išsilavinimą – jis mokysis ir augs šalia pasauliniu mastu pripažintų mokslininkų. Tad ar po doktorantūros studijų bus pasirinktas mokslininko kelias, ar nukeliauta į verslo ir pramonės sritis – tokios aukštos kvalifikacijos specialistui ir savarankiškam tyrėjui durys visur bus atviros.

Į mūsų mokslininkus kasmet kreipiasi įmonės, ieškodamos įvairių matematinių sprendimų.

– Lietuvoje aukštos kvalifikacijos matematikų trūksta ir verslo įmonėms, ir viešajam sektoriui – tą nuolat akcentuoja įmonių vadovai. Kaip manote, ar naujos tarptautinės matematikos doktorantūros programos atsiradimas padėtų spręsti šių specialistų poreikio problemas?

– Taip, aukštos kvalifikacijos matematikų (ypač taikomosios matematikos) trūkumas yra akivaizdus visoje ES. Norint parengti tokius ekspertus, reikia aukštos kokybės ilgalaikės doktorantūros studijų programos. O tarptautinis bendradarbiavimas leis naujajai programai labai greitai pasiekti aukštą kokybės lygį, kurio ir reikalauja tiek įmonės, tiek ir akademija.

Manau, kad kiekvienos šalies progresas ir ekonominė sėkmės raktas  yra jos žmonių kokybiškas išsimokslinimas, o kiekvieno specialisto karjeros sėkmė susijusi su gebėjimu panaudoti savo žinias ir atskleisti savo talentą.

Darbo rinkoje itin aukštos kvalifikacijos specialistų poreikis – didžiulis. Į mūsų mokslininkus kasmet kreipiasi įmonės, ieškodamos įvairių matematinių sprendimų, nes matematinių metodų taikymas gali padėti optimizuoti verslo ir gamybos procesus, spręsti medicininės diagnostikos ir vaistų tyrimų problemas, optimizuoti logistikos procesus ir daugeli kitų sričių. Mūsų mokslininkai tokias užduotis sprendžia per kasmet vykstančias „Matematinių sprendimų verslui ir pramonei dirbtuves“, o kai kartu su užsienio universitetais bus parengti matematikos mokslų daktarai – jie bus lobis įmonėms.

– Į ką bus orientuotos doktorantų disertacijos? Ar tai bus labiau mokslo tiriamieji darbai, ar taikomojo pobūdžio tyrimai? Ar įmonės gali tikėtis, kad būsimieji mokslininkai imsis spręsti būtent verslui ar kitam sektoriui aktualias problemas?

– Naujoji programa apims tiek fundamentinius, tiek taikomuosius matematikos tyrimus tokiose srityse kaip diferencialinės lygtys, finansų matematika, biomedicininių sistemų matematinis modeliavimas, matematinė operacijų teorija ir jos taikymai ir kt. Tad akivaizdu, kad pasirinkimų spektras išties labai platus, o į kurią sritį pasukti, spręs studentas, pasirinkdamas tyrimų ir disertacijos temą ir mokslinį vadovą.

Mūsų rengta programa yra pakankamai stipri ir plati, kad būtų galima vykdyti visus tokius tyrimus.

– Profesoriau, ar Prahos Karolio universiteto studentai rinksis studijuoti Lietuvoje?

– Apie G. A. Getingeno universiteto doktorantų dalines studijas Kauno technologijos universitete, kol dar nepradėjome bendrų studijų, nenorėčiau komentuoti, bet mūsų – Prahos Karolio universitete – matematikos doktorantų šiuo metu tikrai yra nedaug.

Dauguma jų, dar prieš pasirenkant doktorantūros studijas, turi pareigas kokioje nors verslo įmonėje. Tą veiklą tęsia ir studijuodami. Todėl jų galimybės kur nors keliauti yra gana ribotos. Bet kalbant apie būsimus matematikos doktorantus, kurie dar tik rinksis šias trijų universitetų studijas, manau, kad jie vyks ir į G. A. Getingeno, ir į KTU, nes juos tai įpareigos pasirinkta studijų programa.

Ar juos tai žavės? Taip, be jokios abejonės. Manau, kad studentui laikinas išvykimas į kitą šalį ar į kitą universitetą bet kokiu atveju turi naudos: taip jiems kur kas lengviau megzti mokslinius ryšius, prisijungti prie bendrų mokslinių projektų, pajusti tą pulsą, kuriuo gyvena jo jaunieji kolegos iš svečių šalių.

Kalbant apskritai apie studentų mobilumą, noriu priminti, kad tarp KTU ir Prahos Karolio universiteto yra sudaryta Erasmus sutartis, kuri turėtų padėti pagerinti bendrą studentų mobilumą.

Savo vaikų mokytojai

Žinomus pedagogus suvedė matematika – jie kartu studijavo ir, kaip patys sako, jų istorijos pradžia nebuvo labai romantiška. "Pirmus metus vienas kito visai nepažinojome, o ketvirto kurso pabaigoje staiga sugalvojome egzaminui ruošiantis išeiti pasivaikščioti. Mus suvedė bendri interesai ir bendra universiteto aplinka. Aš ateidavau ir konspektų pasiskolinti – juk merginos kruopštesnės. Turbūt turėjome studijuoti matematiką, kad tiesiog susitiktume", – prisiminimais dalijasi L.Narkevičius.

Greitai 34-ąją santuokos sukaktį minėsiantys Narkevičiai šiandien džiaugiasi jau suaugusiais vaikais. Vyresnėlė dukra baigė matematikos mokslus, tačiau, skirtingai nei tėvai, pasirinko ne pedagogikos kryptį, o inžinerijos. Vėliau užsienyje ji toliau mokėsi matematikos ir aplinkosaugos mokslų, apsigynė du magistro diplomus ir dabar gyvena bei dirba ne Lietuvoje. Keleriais metais jaunesnis sūnus liko gimtajame Kaune, čia baigė ekonomikos studijas ir dirba.

Akivaizdu, kad matematikos specialistų atžalos visada buvo stiprūs tiksliųjų mokslų srityje. Tėvams likimas lėmė patirti, ką reiškia būti savo vaikų mokytojais, kadangi L.Narkevičiui teko būti dukters matematikos mokytoju, o B.Narkevičienei – sūnaus.

"Jausmas įdomus: ateini į klasę, o čia sėdi tavo dukra. Bet aš niekada skirtumo nejutau, ji – tikriausiai taip pat. Praėjo gal pusmetis po to, kai aš juos pradėjau mokyti, o ji kartą po pamokų parėjusi ir sako: vienas bendraklasis šiandien nustebo sužinojęs, kad tu mano tėtis, nes galvojo, jog esame tik bendrapavardžiai", – prisiminęs šypsosi L.Narkevičius.

Abu pedagogai sutaria: jei esi savo vaiko mokytojas, savojo negali išskirti iš bendraklasių nei gerąja, nei blogąja prasme. "Būti savo vaiko mokytoju yra papildomas iššūkis, nes turi labai galvoti kaip būti objektyviam, kad kiti vaikai nejaustų nelygybės ar nevienodo elgesio", – įsitikinusi B.Narkevičienė.

Ji prisimena, kad anksčiau buvo rengiamas konkursas, kuriame geriausi mokiniai rinkdavo, jų manymu, geriausius mokytojus: "Kaip dabar prisimenu, kodėl vienas iš mano geriausių mokinių pasiūlė rinkti mane. Jis savo anketoje pažymėjo, kad esu labai objektyvi. Iki dabar šitą žinią nešuosi per gyvenimą."

Sutuoktinis, galvodamas apie objektyvumą, pabrėžia: "Niekada nekviečiu mokinių prie lentos – vertinu jų kontrolinius, todėl viskas yra aišku, tikslu, teisinga."

Tėvų pėdomis

Abu L.Narkevičiaus tėvai taip pat buvo matematikai. "O mūsų vestuvės buvo tikros matematikų vestuvės. Draugai, piršlys... Visi matematikai", – šypsosi B.Narkevičienė.

L.Narkevičius kartais svarsto, kodėl tapo matematiku. "Turėjau labai gerą matematikos mokytoją, todėl net nežinau, ar dėl tėvų, ar dėl jo įtakos tapau matematiku. Apskritai tada žinojau tik gydytojo, inžinieriaus, mokytojo, teisininko ir darbininko profesijas, ne kaip dabar yra – gausybė pasirinkimų. Stojau į matematiką, nes geriausiai ją mokėjau."

Nuo mažens vyrui yra tekę stebėti tėvų vedamas pamokas, nes anuomet ne visada buvo kur vaikus palikti, ypač jei tekdavo dirbti vakarinėse mokyklose.

"Tada pamokose tėvai man duodavo ką nors piešti, veiklos, bet  klausydavau: integralas, logaritmas... Negirdėti žodžiai. O kai mama mokinių sąsiuvinius vakarais taisydavo, aš mėgdavau stebėti ir po to klausdavau: "Kodėl tik 3 rašai, gal galima 4?" –  apie vaikystėje prasidėjusią pažintį su pedagogika pasakojo L.Narkevičius.

Abu Narkevičiai – ne vienturčiai, tačiau jų brolis ir sesuo atsispyrė pedagoginiam keliui. "Galbūt mes tėvų pėdomis sekėme todėl, kad abu esame vyriausi šeimose?" – spėja B.Narkevičienė, kurios tėvai – ne matematikai, tačiau taip pat pedagogai: mama – lituanistė, o tėtis – muzikas.

Pats L.Narkevičius – tikras kaunietis, o žmona – kilusi iš Raseinių. Susipažino studijuodami Vilniuje, tačiau gyvenimą kurti nusprendė Kaune, nes vyras – tikras miesto patriotas, be to, ir jo tėvai čia gyveno. "Anksčiau buvo toks požiūris, kad reikia gyventi arčiau tėvų. Kelis kartus dėl darbo pasiūlymų bandžiau jį iš Kauno išvilioti, bet niekaip nepavyko", – sako žmona.

Šiandien iš Kauno pora ištrūksta į savo puoselėjamą sodybą, kurioje mėgsta leisti laisvalaikį ir dažniausiai ilsisi vasarą. "Sodyboje daug ką auginame, puoselėjame aplinką, esame pasodinę nemažai medžių, o praėjusį savaitgalį sodinome rožes", – pasakoja matematikas.

Pora mėgsta ir keliones, o viena įsimintiniausių – kelionė aplink Baltijos jūrą. "Tačiau tai buvo jau seniai", – prisimena L.Narkevičius ir priduria, kad akademinis darbas atima daug laiko, tad kelionės nėra labai dažnos.

"Turiu dar vieną asmeninį pomėgį – žaisti šachmatais. Tik gaila, kad šeimoje niekas jais nežaidžia. Vaikystėje mane tėtis išmokė, o aš jį šioje srityje praaugau", – pasakoja vyras.

Tikrųjų talentų paieškos

Ilgus metus KTU dirbusi B.Narkevičienė kurį laiką buvo padariusi pertrauką – laimėjusi konkursą, dirbo Vokietijoje, Hiutenfelde įsikūrusios Vasario 16-osios gimnazijos direktore. Paklaustas apie metus, kai žmona gyveno Vokietijoje, o jis – Lietuvoje, L.Narkevičius šypsosi: "Nemačiau jokių problemų, esu savarankiškas vyras, valgyti pats pasidaryti moku, todėl man juokinga, kai kiti vyrai sako, kad tam jiems būtinai reikia žmonos."

Grįžusi į Kauną, B.Narkevičienė sugrįžo ir į KTU, šiandien ji – Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto dekanė. Patyrusi pedagogė taip pat yra viena iš Nacionalinės moksleivių akademijos steigėjų.

Regis, pedagogika porai – ne tik šeimos tradicija ir kur kas daugiau nei tik profesija. Bendraujant su Narkevičiais pokalbis nejučia vis krypo bendravimo su moksleiviais, studentais link.

"Kai dirbau KTU gimnazijoje matematikos mokytoja, turėjau labai gabių mokinių. Supratau, kad itin gabiems vaikams neužtenka to, ką duoda mokykla, net ir tokia gera kaip KTU gimnazija. O ką jau kalbėti, kad gabių vaikų yra visoje Lietuvoje. Tada pradėjau domėtis tuo, ką daro užsienis, buvau užsienio universitetuose stažuotėse Kanadoje, JAV, Vokietijoje ir pamačiau aiškų skirtumą tarp to, ką itin gabiems vaikams siūlė jie ir ką siūlėme mes", – pasakoja ji.

2004-aisiais kuriant akademiją, jos pagrindinis tikslas buvo suvienodinti Vakarų Europos, kitų užsienio valstybių ir Lietuvos sudaromas galimybes itin gabiems vaikams bei sumažinti regioninius Lietuvos skirtumus. Šiandien akademijai vadovaujantis L.Narkevičius įsitikinęs: per dvylika metų daug kas pasikeitė – ir švietimo politika, ir atskiras dėmesys itin gabiems vaikams, o Kaunas šioje srityje tapo lyderiu.

"Dabar žodis "talentingas" tampa mada, todėl reikia saugotis kito dalyko – kad tikrasis talentas nebūtų supainiotas su talentu daryti ką nors labai gerai. Juk kiekvienas žmogus turi stiprybių kokioje nors srityje", – pastebi B.Narkevičienė.

"Vaikai dabar labiau linkę ieškoti informacijos kažkur, ją pateikti, bet greitai pamiršti. Seniau būdavo daugiau kūrybos, nes ne viskas buvo prieinama. Dabar natūralu, kad per egzaminą pateikiamos matematikos formulės, o mūsų laikais vien tokia mintis būtų eretiška. Pats mąstymo būdas šiandien keičiasi ir tai – natūralu", – pastebėjo L.Narkevičius.

"Viskas keičiasi. Imkime paprastą pavyzdį – faksas. Anksčiau faksas buvo labai svarbi darbo priemonė, o dabar jo nebėra ir niekas net nepasigenda. Būdamas pedagogu turi suprasti, kad viskas keičiasi: ir mokymo, ir mokymosi būdai, todėl dar labiau sustiprėja poreikis suprasti, kad vertybinis žmonių pagrindas yra tai, kas svarbiausia", – vyro mintis pratęsia žmona.

Ko reikia norint išugdyti jauną žmogų? Patyrę pedagogai įsitikinę: labai svarbu atkreipti dėmesį į vertybes ir šiandien tėvai turėtų suteikti daugiau savarankiškumo savo vaikams.

"Kad užaugintum vertybiniu požiūriu teisingą žmogų turi būti aiškus potencialų skirtumas tarp to, kuris augina, ir to, kurį augina. Labai svarbu pastebėjus kito gebėjimus padaryti viską, kad jie būtų ugdomi, įvertinti, pritaikyti. Svarbu, kad tie žmonės, kurie yra žvaigždės vertybine prasme, kurie pasižymėję bet kokioje veiklos srityje, dalytųsi savo patirtimi, būtų pavyzdžiu ir grįžtų pas jauną žmogų, padėtų jam augti", – pabrėžė B.Narkevičienė.

Auklėjimo paslaptis – meilė

Ar pakako pedagogikos žinių auginant savo atžalas? Narkevičiai prisipažįsta: kai augino savo vaikus, teko remtis tuomete literatūra, bet šiandien ja nesivadovautų, nes už viską svarbesnė – meilė.

"Visais laikais auklėjant vaikus meilė buvo svarbiausia. Ir ne tik auklėjant vaikus: jeigu žmonės daugiau vienas kitą mylėtų, mažiau negerų dalykų būtų Žemėje. Ir Andrius Mamontovas dainuoja: niekuomet meilės nebus per daug... Aš nesutinku, kad iš meilės galima išlepinti ar sugadinti vaiką, kaip kai kurie linkę manyti. Svarbiausia, kad vaikai žinotų, jog tėvai juos besąlygiškai myli. Tai visa vaikų auklėjimo paslaptis – nereikia jokių metodų ar specialių knygų", – įsitikinusi moteris.

L.Narkevičiaus manymu, vaikams taip pat svarbus tėvų gerasis pavyzdys, o pati didžiausia vertybė yra šeima. Pagarba žmonėms, kurie yra aplink tave, ir pagarba savo šaliai – tai, pedagogo manymu, negali būti pamiršta.

"Nuo pat vaikystės per visą gyvenimą susiduriame su įvairiausiais žmonėmis – juk visada esame tarp žmonių. Kiekvienas iš jų yra dovana, tik ne iš pat pradžių tai suprantame. Visi, kurie ateina į mūsų gyvenimą, duoti mums tikslingai, padeda mums kažko išmokti, kažką suprasti, o mes – jiems, – žvelgdama į vyrą sako B.Narkevičienė ir priduria: – Tokį žmogų, kokį tau skyrė likimas, turi priimti, branginti ir suprasti, kad jis tau – dovana."

Metų pradžioje Kauno technologijos universitete (KTU) surengta trečioji tarptautinė Jaunųjų matematikų konferencija. Joje aptarta dabartinė matematikos padėtis ir iššūkiai Lietuvoje. Mokslininkai pabrėžė, kad matematikai skiriamas dėmesys yra per mažas.

Į pirmą kartą Kaune surengtą konferenciją atvyko jauni Lietuvos mokslininkai iš Danijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos, Vokietijos ir mūsų šalies universitetų. Jie ne tik pristatė savo tyrimus, bet ir gvildeno itin opias problemos, su kuriomis susiduria matematikos mokslas bei visa švietimo sistema Lietuvoje.

KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto (MGMF) dekanės Bronės Narkevičienės teigimu, matematika mūsų šalyje yra nuvertinta nepelnytai.

„Šios problemos šaknys glūdi jau mokykloje. Ypatingą žalą matematikai, ir ne tik jai, daro tai, kad abiturientai brandos atestatą gali gauti nelaikę matematikos brandos egzamino. Tai daro didelę įtaką žmogiškųjų išteklių kokybei. Toks išsilavinimui, loginiam, analitiniam bei kritiniam mąstymui keliamų reikalavimų sumažinimas kenkia ekonominei, socialinei mokslinei Lietuvos raidai“, – tvirtino B. Narkevičienė.

Dekanės teigimu, visuomenė turėtų tai suprasti ir imtis sprendimų, keičiančių padėtį iš esmės jau šiandien.

Darbdaviai ieško matematikų

B. Narkevičienės įsitikinimu, matematika turėtų eiti koja kojon su ekonomikos mokslais, mat šios dvi sritys yra labai susijusios. Tai įrodo ir Europos mokslo žemėlapyje vis svarbesnę vietą užimanti ne tik taikomoji, bet ir pramoninė matematika.

„Europoje darbdaviai ieško matematikų, kurie dirbtų iš pirmo žvilgsnio su matematika nesusijusiose įmonėse. Pavyzdžiui, Danijoje sėkmingai veikia modelis, kuomet pramoninkai, verslas, viešasis sektorius suformuluoja realias problemas, su kuriomis jie susiduria, tuomet mokslininkai ieško šio uždavinio sprendimo, o įmonės finansuoja sprendimo paieškas“, – pasakojo B. Narkevičienė.

Matematika Lietuvoje susiduria ir su tokiais iššūkiais, kaip šalies poreikius atitinkantis teorinės ir taikomosios matematikos balansas, glaudaus tarpusavio bendradarbiavimo trūkumas tarp mokslininkų, atstovaujančių šias matematikos sritis, bei pramonės, verslo ir viešojo sektoriaus.

Skaudulys – išvažiuojantys mokslininkai

Lietuvos matematikų draugijos pirmininko, Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario profesoriaus Remigijaus Leipaus teigimu, pagrindinės problemos, su kuriomis šiandien susiduria matematikos mokslas Lietuvoje, yra protų nutekėjimas ir geriausiųjų emigracija.

Ši mokslininko nuomonė konferencijoje sukėlė aktyvią diskusiją apie nepakankamą Lietuvos mokslininkų finansavimą ir neužtikrintas galimybes augti mokslo potencialui.

Siekiant stiprinti matematikos padėtį ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, nuspręsta skatinti jaunuosius matematikus, gyvenančius ir dirbančius užsienyje, aktyviai įsijungti į Lietuvos matematikų draugijos veiklą, glaudinti Lietuvos atstovų mokslinį bendradarbiavimą, siekti taikomosios matematikos įtvirtinimo ne tik studijų, bet ir mokslo klasifikatoriuje.

Kaip dar keli gerieji pavyzdžiai, įvardinta praktika analizuoti mokslo finansavimo ir tyrimų organizavimo modelius tokiose šalyse, kaip Estija, Vokietija, Danija, Švedija, bei pateikti pasiūlymus Lietuvai.

Konferencijoje pabrėžta, kad labai svarbu sustruktūruoti ir viešai paskelbti informaciją, kokius žingsnius turėtų padaryti jaunieji mokslininkai, norėdami grįžti į tėvynę ir rasti darbo vietą šalies universitetuose.

Trečiąjį Jaunųjų matematikų susitikimą organizavo Kauno technologijos ir Vilniaus universitetai ir Lietuvos matematikų draugija.

Penkerius metus – tiek užtruko Vasario 16-osios gimnazijos reanimavimo misija, kuriai 2009-aisiais ryžosi kaunietė Bronė Narkevičienė. Tąsyk galvojusi, kad išvyksta tik vieniems metams, žinoma švietimo ekspertė Vokietijoje pasiliko ilgam.
Su gimnazija B.Narkevičienė atsisveikina palengvėjusia širdimi: įstaiga, ištisus dešimtmečius ugdžiusi užsienio lietuvius, išgelbėta nuo žlugimo. Tik darbas stiprinant 1951-aisiais Heseno žemėje esančiame Hiutenfelde įkurtą legendinę mokyklą, dar nebaigtas. "Norėčiau paprašyti išsaugoti visus esamus ir surasti naujų Gimnazijos draugų, nesumažinti Gimnazijos tobulinimo tempo, įsteigti dar daugiau stipendijų vaikams", – šiuos prašymus tarsi palikimą savo įpėdiniui perduoda B.Narkevičienė.

– Vasario 16-osios gimnazija paskelbė ieškanti direktoriaus – ar baigėsi jūsų sutartyje numatytas laikas, ar nusprendėte pasitraukti?

– 2009-aisiais Kauno technologijos universiteto rektorius, studijų prorektorius ir Fundamentaliųjų mokslų fakulteto dekanas (iki išvykimo į Vokietiją B.Narkevičienė buvo šio fakulteto docentė – red. past.), mano šeima sutiko, kad išvykčiau padėti gimnazijai. Leidimas buvo duotas metams. Užtrukau kiek ilgiau, bet pagrindinė misija – išsaugoti gimnaziją nuo žlugimo – įvykdyta su kaupu. Kartu su gerais žmonėmis iš Lietuvos, Vokietijos ir kitų šalių per penkerius metus padaryta, daugelio nuomone, neįtikimai daug. Sukaupta daug vertingos patirties, įskaitant ir nemalonią. Todėl galiu grįžti namo, Kaunan, į Lietuvą, ir priimti naujus iššūkius.

– Kaip jums praėjo šis laikotarpis?

– Laikotarpis buvo labai sudėtingas pirmiausia dėl to, kad atėjau vadovauti bankrutuojančiai gimnazijai, kurią grėsė uždaryti ne tik dėl nesubalansuoto biudžeto, bet ir dėl to, kad mokymosi ir darbo sąlygos neatitiko Vokietijos gimnazijoms keliamų reikalavimų. Būtinai reikėjo įrengti gamtos mokslų kabinetą, iš 1984-aisiais pastatyto lentinio barako į normalias patalpas perkelti kelias klases. Tai buvo labai rimtas iššūkis, pareikalavęs daug dvasinių, intelektinių ir fizinių jėgų ne tik iš manęs, bet ir iš komandos, kurią reikėjo nedelsiant suburti. Tikslui susitelkė Lietuvoje ir Vokietijoje, Šveicarijoje, JAV, Kanadoje gyvenantys gimnazijos draugai. Už didžiulį komandinį darbą, solidarumą bei palaikymą esu nuoširdžiai dėkinga gimnazijos bendradarbiams, mokiniams ir jų tėvams, savo ir gimnazijos draugams Lietuvoje ir Vokietijoje, Šveicarijoje, Pasaulio lietuvių bendruomenėje, Lietuvos Vyriausybėje, Mainco vyskupijoje, Kauno technologijos universitete, Kauno rajono savivaldybėje, Lietuvos Respublikos ambasadoje, Heseno švietimo ministerijoje, Bergštrasės apskrityje, Lamperheime ir dar daugybei puikių žmonių, kuriuos pažinau arba naujai atradau jų gerumą per pastaruosius penkerius metus.

– Ar pavyko įgyvendinti visus sumanymus?

– Pastatytas priestatas su modernia įranga gamtos mokslų kabinete, iš esmės atnaujinta kompiuterių, garso, vaizdo aparatūros ir organizacinės technikos bazė, įvestas internetas gimnazijos pastate, įkurti ir įrengti lietuvių ir vokiečių kalbų, dailės kabinetai, mokytojų poilsio kambarys, gautas leidimas bendrabučio veiklai, pastatyta sporto aikštelė, sutvarkytas ir Kauno rajono tautodailininkų darbais papuoštas parkas, atstatyta Mainco vyskupijos finansinės paramos dalis, palaipsniui didinamas atlyginimas mokytojams, vėl galimas viršvalandžių bent jau dalinis apmokėjimas, nuolat tobulinamas mokymo procesas ir gerokai pakelta ugdymo kokybė bei patobulėjusi vidinė gimnazijos kultūra bei tvarka, gautas Heseno švietimo ministerijos sertifikatas gabių vaikų ugdymo programai vykdyti, įsteigta Vasario 16-osios stipendija, nuo ateinančių mokslo metų pradžios gimnazija po beveik dešimt metų pertraukos vėl turės savo kapelioną ir t. t. Vis tiek dar liko daug neįgyvendintų planų, kuriuos kartu su komanda bei pagausėjusiu Gimnazijos bičiulių ir draugų būriu, pasinaudojant sustiprintais partnerystės ryšiais su Lietuvos ir Vokietijos švietimo, mokslo, politikos ir verslo institucijomis ketinome nuveikti.

– Kas buvo sunkiausia?

– Sunkiausia buvo įtikinti kai kuriuos žmones, kad Vasario 16-osios gimnazija – viso pasaulio lietuvių, o ne grupės asmenų, turtas, kuriam įsigyti ir išlaikyti materialiuosius ir žmogiškuosius išteklius jau beveik 65 metus telkia Šveicarijoje, JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių gyvenę ir gyvenantys lietuviai bei jiems prijaučiantys asmenys, skiria Vokietijos, jos žemių ir Lietuvos Vyriausybės, Mainco vyskupija.

– Ar buvo dalykų, prie kurių teko sunkiai priprasti?

– Teko pratintis, o tiksliau mokytis, priimti teisingus sprendimus, gaunant neteisingą informaciją.

– Gimnazijoje mokosi vaikai iš viso pasaulio – ar tarp jų ir lietuviškų šaknų neturinčių vaikų?

– Gimnazijoje mokosi vaikai iš Vokietijos ir Lietuvos. Maždaug pusė vaikų yra lietuvių kilmės, kita pusė – vokiečiai. Dauguma lietuvių kilmės vaikų yra iš Vokietijos, tik keletas yra atvykę mokytis iš Lietuvos.

– Koks apskritai mokinių, norinčių mokytis Vasario 16-osios gimnazijoje, konkursas?

– Lietuvių kilmės vaikai praktiškai priimami be konkurso, nes ši mokykla yra skirta pirmiausia jiems. Sunki užduotis vaikams tenka vėliau – greitai išmokti vokiečių kalbą ir sugebėti mokytis pagal didesnės apimties programą, negu jų bendraamžiai vokiečiai ar mokiniai Lietuvoje. Vokiečių vaikams tenka įveikti konkursą.

– Mums Lietuvoje atrodo, kad daugybėje sričių pasiektume daug daugiau, jei perimtume užsienio patirtį. Švietimas – ne išimtis. Per savo darbo metus turėjote ne vieną progą palyginti lietuvišką ir vokišką sistemas. Ar pastaroji visada pranašesnė už lietuviškąją?

– Taip, man patinka vokiška švietimo sistema. Aš manau, kad viena priežasčių, kodėl Vokietija po karo ne tik greitai atsigavo ekonomiškai, bet tapo viena stipriausių valstybių, glūdi būtent tokioje švietimo sistemoje, kurią turi vokiečiai. Nors jie patys savo švietimo sistemai, kaip ir mes, lietuviai, savajai, taip pat negaili kritikos. Esminis dalykas, kurio atsiradimas Lietuvoje, manau, būtų labai naudingas, – tai visuomenės, ypač tėvų, itin aktyvus dalyvavimas mokyklos gyvenime.

okio žiniasklaidos dėmesio švietimui ir ugdymui, kokį tenka stebėti Vokietijoje, Lietuvoje neteko patirti. Teigiamų žinių apie įvykius vaikų darželyje, mokykloje, apie bendruomenės pagalbą ugdymui galima rasti kiekvienos dienos laikraštyje. Labai svarbu, mano manymu, yra tai, kad švietimo sistema yra diferencijuota. Tai sudaro galimybes mokymosi sėkmę pajusti kiekvienam vaikui, tai prisideda prie psichologinio vaikų saugumo, o vėliau suaugusių žmonių pozityvesnio mąstymo ir saugesnės visuomenės.

– Kokius esminius Vokietijos švietimo sistemos pranašumus, jūsų nuomone, būtų galima drąsiai perimti Lietuvai?

– Esminis Vokietijos švietimo sistemos pranašumas – išorinis diferencijavimas. Kai kurie švietimo politikai vis dar tapatina diferencijavimą su segregacija. Toks požiūris visiškai neturi pagrindo, o iš tiesų užkerta kelią esminėms galimoms teigiamoms permainoms iš pradžių mokykloje, o vėliau ir visuomenėje.

– Ar Lietuva suteikia pakankamai paramos Vasario 16-osios gimnazijai?

– Taip. Nuo pat savo darbo gimnazijoje pradžios patyriau nepaprastai didelę Lietuvos žmonių ir institucijų pagarbą Gimnazijai ir norą jai padėti. Pirmiausia tik su Kauno technologijos universiteto rektoriaus, studijų prorektoriaus ir tuomečio Fundamentaliųjų mokslų (dabar Matematikos ir gamtos mokslų) fakulteto dekano pritarimu išvykau vadovauti gimnazijai, po to patyriau nepaprastai daug malonių akimirkų, kai Lietuvos žmonės dovanojo gimnazijai gyvybiškai svarbius dalykus: priestato statybai Lietuvos Vyriausybė paskyrė 500 tūkst. privatizavimo fondo lėšų, mokiniai gavo dovanų geltonąjį autobusėlį, kompiuterių, vaizdo ir garso aparatūrą bei sporto aikštelę, kuriai tribūnas sukūrė, atvežė ir sumontavo Kauno statybininkų rengimo centro darbuotojai (direktorius Stanislovas Janukaitis), parką išpuošė Kauno rajono tautodailininkai (vadovas Valentinas Jezerskas), o kiek knygų, paveikslų ir kitų dovanų atveža tautiečiai, atvykdami į gimnaziją, sunku ir išvardyti. Naudojuosi proga ir nuoširdžiausiai dėkoju visiems, ne tik išgelbėjusiems gimnaziją vaikams, bet ir ją modernizavusiems bei išpuošusiems.

– Nors Vasario 16-osios gimnazijoje žymi dalis dirbančiųjų – lietuviai, tačiau tikriausiai susidarėte įspūdį apie lietuvių ir vokiečių pedagogus. Kuo jie skiriasi ir yra panašūs?

– Gimnazijoje dirba labai puikių ir atsidavusių vaikams pedagogų. Pagrindinė tokių pedagogų savybė – meilė vaikams. Ir ji nepriklauso nuo mokytojo tautybės. Pagrindiniai skirtumai: mentalitetas ir istorinė tautos atmintis, įsirašiusi į kiekvieną mūsų, nesvarbu, ar žmogus pedagogas ar yra kitos profesijos atstovas.

– Lietuvoje bandoma įvesti valstybinių įstaigų vadovų kadencijas. Ne išimtis – ir mokyklos. Kaip yra Vokietijoje ir ką manote apie kadencijų pranašumus (ar trūkumus)?

– Vokietijoje mokyklų vadovams nėra kadencijų. Manau, kad tai – pranašumas, nes mokykla, apskritai švietimo institucija yra susijusi su pagalba asmens brandinimui(si), auginimui(si). Švietimo institucijos vadovo darbas nėra vien vadybinis. Viena mokyklos vadovo pareigų – užtikrinti psichologinį vaikų saugumą. Vadovaujančio asmens, žinoma, jei jis yra atsakingas ir pareigingas žmogus, pastovumas yra būtina sąlyga tokiam psichologiniam saugumui užtikrinti.

Vasario 16-osios gimnazijos atveju vadovaujančio asmens pastovumas yra svarbus, be jau minėtos priežasties, dar dėl kelių priežasčių. Svarbiausios jų: pirma, gimnazijos valdymo modelis yra toks, jog nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, didelė Kuratorijos – pagrindinio Gimnazijos valdymo organo – dalis dėl rinkimų teoriškai gali keistis kas treji metai. Tad žinojimo perimamumas ir tęstinumas, perdavimas naujiems Kuratorijos nariams yra vienas pagrindinių direktoriaus uždavinių.

Antra, gimnazijai dėl ekonominių ir žmogiškųjų išteklių telkimo priežasčių labai svarbūs socialiniai ryšiai su abiejų šalių – Lietuvos ir Vokietijos – švietimo, verslo, politikos, kultūros veikėjais. Kas kelerius metus kurti socialinius ryšius iš naujo nėra naudinga institucijai, nes įgyti pasitikėjimą taip pat reikia laiko.

– Dažnas Lietuvos mokytojas skundžiasi sunkiai randantis kalbą su šiuolaikiniais vaikais ir jų tėvais. Pirmieji žino savo teises, bet ne pareigas, nėra motyvuoti mokytis. Jų tėvai vaikų auklėjimą patiki mokyklai, o savo pareigas supranta kaip vaiko aprūpinimą materialiais dalykais, vertybių skiepijimą palikdami savieigai. Jūsų gimnazijos mokiniai ir gyvendavo ten pat, gimnazijos bendrabutyje. Ar tokia 24 valandas trunkanti jų globa kelia daug problemų? O gal atvirkščiai: būdami toli nuo tėvų vaikai lengviau priima pedagogų skiepijamas vertybes ir su jais mokytojams yra daug lengviau bendrauti?

– Gyvenimas bendrabutyje yra gera savarankiškumo mokykla. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams tai didelis iššūkis, nes jo asmenybės brandai būtini tvirti ryšiai su šeima, psichologinis saugumas. Gyvenant be mamos ir tėčio, itin svarbus tampa bendrabučio pedagogo gebėjimas tapti antruoju tėvu ar mama. Abiem pusėms – vaikui ir pedagogui – kartais tai gali tapti labai sudėtingu uždaviniu. Mylėti svetimą vaiką taip, kaip myli savąjį, t. y. besąlygiškai, ne kiekvienam žmogui duota.

– Gimnazijos mokymo programa suderinta su Heseno žemės švietimo sistema. Kiek gimnazijoje yra vokiškos tvarkos? Ar sunku prie jos priprasti iš viso pasaulio (taip pat – ir Lietuvos) atvykstantiems vaikams?

– Gimnazijos abiturientai, išlaikę valstybinius brandos egzaminus, gauna vokišką brandos atestatą, suteikiantį teisę studijuoti aukštosiose mokyklose ir universitetuose. Taigi mūsų abiturientai turi įvykdyti visus reikalavimus, kurie keliami ir bet kurios kitos Heseno žemės valstybinės ar valstybinį pripažinimą turinčios privačios gimnazijos abiturientui. Tam reikalinga savidisciplina, kurią galima pavadinti vokiška tvarka. Kai kuriems vaikams tokios savidisciplinos išsiugdymas būna per sunki užduotis, tad tenkinasi kitokiu, paprastesniu, atestatu, kuris leidžia mokytis aukštosiose mokyklose, bet ne universitete.

– Be nesibaigiančios švietimo reformos Lietuvoje bandoma pakeisti ir šeimos politiką, ir tėvų santykius su vaikais, bandoma griežčiau reglamentuoti vaikų priežiūrą. Diskusijose susikerta dvi stovyklos: griežtos tvarkos, už kurios pažeidimus tėvai gali netekti tėvystės teisių, ir lietuviškų tradicijų, kai vaikai auklėjami griežčiau, tačiau sykiu suteikiama ir daugiau laisvių, pvz., augti vyresnių seserų ir brolių prižiūrimiems. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Šeima – svarbiausia visuomenės ląstelė. Kol nebus dar daugiau rūpinamasi jos sveikata, nebus sveikesnės visuomenės. "Vaikai – mūsų ateitis" skamba šabloniškai, bet tai svarbi tiesa. Investuodami į vaikų auginimą, švietimą, vaikų psichologinį saugumą, sudarydami sąlygas šeimoms daugiau laiko skirti savo vaikams, o ne kovoti už geresnį kąsnį lėkštėje, sumažintume agresijos ateities visuomenėje, visi pasijustume laimingesni.

– Kokius tris patarimus duotumėte savo įpėdiniui?

– Norėčiau ne patarti, o paprašyti: išsaugoti visus esamus ir surasti naujų gimnazijos draugų, nesumažinti gimnazijos tobulinimo tempo, įsteigti dar daugiau stipendijų vaikams (šiuo metu turime tik vieną, Vasario 16-osios, stipendiją, kurią finansuoja Jūratė Caspersen).