Uoste „pririšo“ laivą

Uoste buvo įsiliepsnojęs ginčas tarp Uosto direkcijos ir Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo turto vertinimo tarybos.

Minėta taryba 2016 m. rugsėjo 20 d. aktu kaip kultūrinę vertybę aprašė burlaivį ir apibrėžė uosto teritoriją, kur jis stovėjo. Tai buvo bendrovės „Kamineros krovinių terminalas“ iš uosto nuomojamos teritorijos dalis. Ji nustatyta kaip kultūros vertybės apsaugos vieta.

Dėl to, kad burlaivis aprašytas įtraukiant ir uoste valstybei priklausančią žemę, Uosto direkcija kreipėsi į teismą. Ji nesutiko, kad paveldosaugos akte burlaivio apsaugos ribos būtų apibrėžtos uosto krantinėje. Aiškinta, kad uostas yra strateginis objektas – burlaivio buvimas uosto teritorijoje keliantis grėsmę nacionaliniam saugumui.

Pretenzijos pareikštos ir dėl to, kad burlaivis prie krantinės „pririštas“ nederinus su Uosto direkcija – ji nebuvusi informuota apie kultūros vertybės įregistravimo procesą, negalėjo teikti pasiūlymų, pastabų ar pretenzijų.

Uosto direkcija pareiškė nuostabą ir dėl to, kad prie jūrų uosto krantinės „prikabintas“ ne jūrinis, o Vidaus vandenų registre įregistruotas laivas.

Bendrovės „Kamineros krovinių terminalas“ atstovai teisme aiškino, kad burlaivis prie jų krantinės stovėjęs, tačiau dar 2016 m. liepos 4 d., tai yra iki akto sudarymo, buvęs išgabentas į „Klaipėdos laivų remonto“ teritoriją.

Kur stovėti laivui?

Paminklosaugininkai tikino, kad jie turi teisę spręsti dėl nekilnojamojo turto vertybės. Laivas vertingas, todėl suteikę jam teisinę apsaugą.

Tai darydama taryba pasirėmusi klaipėdiečio, jūrinio eksperto, profesoriaus Vlado Žulkaus 2016 m. liepos 18 d. išvada, kad laivas yra suprojektuotas laivybai jūroje, jo paskirtis yra gabenti krovinius, pervežti keleivius ir žvejyba.

Kad burlaivis turi būti registruotas Kultūros vertybių registre kaip nekilnojamasis daiktas, išvadą pateikė ir kiti ekspertai. Todėl jis ir buvęs įtrauktas į šį registrą su apibrėžta jo, kaip nekilnojamojo daikto, saugojimo vieta.

Su laivu susijusios Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos atstovai aiškino, kad „kultūros paveldo apsauga yra viena iš nacionalinio saugumo politikos pagrindų, todėl teisinės apsaugos suteikimas negali kelti jokios grėsmės nacionaliniam saugumui“.

Grėsmę, šios asociacijos atstovų teigimu, keliantys Uosto direkcijos veiksmai, kuriais ji siekianti sunaikinti kultūros vertybę, neįvertindama, kad laivas turi stovėti uoste, kur nustatyta kultūros vertybės teritorijos apsaugos zona.

Jūrinis ar vidaus vandenų laivas?

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 22 d. sprendimu tenkino Uosto direkcijos skundą. Esminė išvada tokia, kad laivas negalėjęs būti „pritvirtintas“ prie konkrečios krantinės, nes yra registruotas Vidaus vandenų, o ne Jūriniame registre. Lietuvoje esanti suformuota teisinė praktika nekilnojamiesiems daiktams prilyginti tik Jūriniame registre registruotus laivus. Burlaivio „Lady Sophie“ savininkai siekė jį įregistruoti Jūriniame registre. To neleido buvusi Lietuvos saugios laivybos administracija. Jos sprendimas buvo apskųstas teismui, kuris konstatavo, kad administracija buvusi teisi.

Laivas buvo įregistruotas Vidaus vandenų registre. Tai iš esmės užkirto jam kelią Klaipėdos jūriniame uoste gauti fiksuotą stovėjimo vietą. Paminklosaugos tarybos 2016 m. rugsėjo 20 d. aktas buvo panaikintas.

Nacionalinė teisingumo ir gynybos sąjunga Vilniaus apygardos administracinis teismo 2019 m. spalio 22 d. sprendimą skundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Argumentas – Uosto direkcija, kreipdamasi į Vilniaus apygardos admnistracinį teismą, buvo praleidusi numatytą vieno mėnesio terminą. Uosto direkcija su tuo nesutiko. Laivo savininkai nesutiko su teismo išvada, kad „burlaivis nėra jūrų laivas, nes buvimą jūrų laivu lemia laivo konstrukcija“. Ji pateikė ir Lietuvos buriuotojų sąjungos išduotą burinio laivo matavimo ir apžiūros aktą, kuris įrodantis, kad laivas suprojektuotas ir pastatytas laivybai jūroje.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2021 m. vasario 10 d. neginčijama nutartimi nuspręsta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 22 d. sprendimas buvo pagrįstas. Juo labiau kad jau po šio teismo sprendimo, 2019 m. gruodžio 12 d. Kultūros paveldo departamentas apeliaciniame atsiliepime buvo sutikęs, kad minėtos paveldosaugos tarybos 2016 m. rugsėjo 20 d. aktas buvo nepagrįs