Geriausiu išsukėju tapo Danielius Petrauskas, antrą vietą laimėjo Eimantas Meiliūnas, trečias – Danyla Legeza iš Rygos „Annas 2“ klubo.

Geri rezultatai pasiekti visose modelių klasėse, o „AM-2“ klasėje – naujas trasos rekordas (162,448 km/val.).

E-1 D klasėje nugalėjo Vladislavas Lopato, antras liko Aleksandras Michailovas, trečias – E. Meiliūnas. E-2 D klasėje nugalėjo E. Meiliūnas, antra vieta atiteko Danieliui Petrauskui, trečia – Edvinui Leskauskui.

E-1 Junior klasėje laimėjo A. Michailovas, antrą vietą iškovojo V. Lopato, trečią – E. Meiliūnas. E-2,11 Junior klasėje nugalėjo D. Petrauskas, antras – E. Leskauskas, trečias – D. Legeza. E-3B Junior klasėje nugalėjo E. Leskauskas, antra vieta atiteko D. Petrauskui, trečia – Ryčiui Rimkui.

Modelių-kopijų klasėje K-1 nugalėjo V. Lopato, antras liko R. Rimkus. K-2 klasėje nugalėjo Nedas Leskauskas, antras – D. Legeza, trečias – Emilis Ročka.

RALLY klasėje laimėjo Benas Adomavičius, antras V. Lopato, trečias A. Michailovas. TEMP klasėje pirmas buvo V. Lopato, antras – B. Adomavičius, trečias – Ernests Bačkovskis.

AM-1 klasėje nugalėjo Žanas Šukajevas, antroje vietoje palikdamas E. Bačkovskį, o trečioje – E. Meiliūną. AM-2 klasėje nugalėjo Ričardas Pugačas , antra vieta atiteko D. Petrauskui, trečia – E. Leskauskui.

Nacionalinėje klasėje AERORITMAS nugalėjo E. Meiliūnas, antras – E. Leskauskas, trečias – Arnas Klimavičius.

Nugalėtojai ir prizininkai pasipuošė medaliais, išsidalijo prizus, o visus varžybų dalyvius nudžiugino saldi gimnazijos administracijos dovana – du didžiuliai šakočiai.

Liepos 7–9 d. Jono Kochanausko trasoje vyks FEMA reglamento Lietuvos „Grand Prix“ meistrų greičio automodelių varžybos ir Europos taurės etapas.

Be jaunųjų Čekiškės P.Dovydaičio gimnazijos automodeliuotojų, jų kolegų ir draugų iš Rygos ANNAS-2 klubo, didelio būrio jaunimo ir meistrų iš Talino Noome klubo, atvyko sportininkai iš kaimynės Lenkijos ir svečiai iš Italijos.

Pasveikinti sportininkų atvyko Kauno rajono savivaldybės mero pavaduotojai Antanas Nesteckis ir Paulius Visockas, Čekiškės seniūnas Mečislovas Zavedskas, gimnazijos direktorius Ričardas Saltonas ir pavaduotoja Laimutė Rutkauskienė.

„Nuo pernai Kauno rajonas turi dar vieną traukos centrą – Čekiškės automodelių trasą, kurioje nuolat organizuojamos tarptautinės greičio automodelių varžybas. Lietuvoje tėra vos keletas tokių kartodromų. Mūsų gimnazijos moksleiviai yra šios sporto šakos lyderiai šalyje, todėl džiugu, kad turi puikias sąlygas treniruotis ir siekti aukščiausių rezultatų. Sveikinu visus varžybų dalyvius ir linkiu skambių pergalių trasoje“, – prieš paskelbdamas varžybų pradžią sakė P.Visockas.

Tarptautinėse greičio automodelių varžybose vaikų ir jaunimo komandos varžėsi dešimtyje pogrupių, taip pat vyko sporto meistrų varžybos.

Didžiausio žiūrovų susidomėjimo sulaukė greičiausios E-5 klasės (10 cm darbinio tūrio varikliai) modelių važiavimai, kuriuose visi aukščiausias vietas užėmę sportininkai pagerino ne tik savo asmeninius sezono rezultatus ir tapo greičiausi pasaulio reitinge.

Varžybos praėjo sklandžiai: dalyviai negailėjo gerų žodžių trasai ir organizatoriams, žiūrovai turėjo puikų renginį ir daug emocijų, o Europos greičio automodelių federacijos atstovai išreiškė didelį norą Čekiškėje surengti 2024 m. Europos greičio automodelių čempionatą.

Nors pagrindinėje miestelio aikštėje surengtoje tautodailininkų mugėje mažieji išties aptiko atlaidų saldainių, tiek ir tebuvo bendro su kitose šalies vietovėse iškilmingai minimais atlaidais. Čekiškiečių šventėje svarbesni buvo kiti akcentai.

Daugiau kaip prieš keturis šimtmečius įkurtam miesteliui šie metai – ne jubiliejiniai. Tokie jie – ryškų pėdsaką Čekiškės istorijoje palikusio karininko, pedagogo, gydytojo Leono Markelio, nuo 1949 m. gruodžio 1 d. iki 1981 m. liepos 1 d. dirbusios Čekiškės apylinkės ligoninės vyresniuoju gydytoju, artimiesiems ir jį prisimenantiems vietos gyventojams. Prie Čekiškės medicinos punkto šventėje atidengtas paminklinis akmuo, skirtas L.Markelio 110-osioms gimimo metinėms paminėti.

Paminklinio akmens atidengimo iškilmėse dalyvavo gausi Markelių giminė: dukra Vida Grasilda Markelytė-Rutkauskienė, anūkai Eglė, Raimondas ir Šarūnas su šeimomis, provaikaičiai, giminės ir artimieji.

Atminimas: šventėje atidengtas paminklinis akmuo, skirtas L.Markelio 110-osioms gimimo metinėms paminėti. / KRS nuotr.

Prisiminimais apie savo kolegą ir nueitą bendrą darbo kelią pasidalijo gydytojas R.Lilas ir ilgametė medicinos darbuotoja O.V.Draudvilienė, Kapinėse tylos minute pagerbtas gydytojo atminimas, uždegtos žvakelės.

Švč.Trejybės bažnyčioje buvo aukojamos šv.Mišios už šviesaus atminimo gydytoją, čekiškiečius ir jų šeimas. Laisvalaikio salės fojė veikė nuotraukų paroda, skirta gydytojo L.Markelio 110-osioms gimimo metinėms. Buvo pristatyta knyga „Daktaras Leonas Markelis“, mintimis pasidalijo knygos sudarytojas A.Noruševičius, idėjos autorius, kraštotyrininkas A.Vaičius, aktyvus patarėjas ir pagrindinis finansinis rėmėjas, gydytojo L.Markelio žentas A.J.Rutkauskas.

Visus šventės dalyvius ir svečius linksmino Čekiškės liaudiškos muzikos grupė „Dubysa“ (vad. R.Liškauskaitė Venslauskienė,. liaudiškų šokių grupė „Volungė“ (vad. J.Girdauskienė), kaimyninio Jurbarko rajono Seredžiaus Stasio Šimkaus daugiafunkcio centro kapela „Aidija“ (vad. V.Štilpa), Kėdainių kultūros centro Akademijos skyriaus ansambliai: „Forte“ (vad. D.Grigalevičius) ir „Vinkšna“ (vad. V.Juknienė), o jaunimui gyvos muzikos diskoteką vedė ir dainavo A.Jurgaitis.

Šie mokinių gaminiai yra projekto „Moksleiviai – bendruomenei“ dalis.

Medienos šiukšliadėžėms gaminti parūpino seniūnijos gyventojas M.Valuckas, kitų statybinių medžiagų skyrė seniūnija, įtvirtinimo detalių ir dažų nupirko gimnazija.

Padaryti brėžinius, pasiruošti medieną, pastatyti šiukšliadėžes mokiniams padėjo technologijų mokytojas ir gimnazijos darbininkai. Gimnazistai miestelyje prie suoliukų pastatė penkias šiukšliadėžes.

Anksčiau kultūros puoselėtojai glaudėsi mažame pastatėlyje Ateities gatvėje, kuriame vienu metu galėjo susirinkti apie 100 žmonių. Naujoji laisvalaikio salė talpina dvigubai daugiau žiūrovų, į ją patogu patekti neįgaliesiems.

"Apie tokią puikią salę nedrįsome net svajoti. Daug metų čekiškiečiai naudojosi šaltomis, be patogumų patalpomis, o naują salę net sunku lyginti su senąja", – teigė kultūrinės veiklos organizatorė Kristina Kriščiūnienė ir patikino, kad tokia Kauno rajono savivaldybės dovana džiaugiasi visa bendruomenė.

Čekiškės seniūnas Česlovas Zavedskas ir Prano Dovydaičio gimnazijos direktorius Ričardas Saltonas dėkojo savivaldybės vadovams už atokiam miesteliui rodomą dėmesį ir įteikė svečiams stiklinius gerumo angelus.

Į atidarymo iškilmes su dovanomis atvyko kaimyninių bendruomenių atstovai, svečiai iš Raseinių savivaldybės. Scenoje pasirodė dainininkė Andžela Mickutė ir pianistas Kęstutis Paulaitis, televizijos projekto "X faktorius" dalyvė, Prano Dovydaičio gimnazijos auklėtinė Samanta.

Salės vestibiulyje buvo galima apžiūrėti kraštietės menininkės Valdos Verikaitės stiklo dirbinių parodą "Trapumas". Ši Lietuvos dailininkų sąjungos narė aktyviai dalyvauja tarptautiniuose simpoziumuose, bienalėse ir parodose.

Praėjusio šimtmečio 7–ajame dešimtmetyje kultūrinio gyvenimo pagyvėjimas Čekiškėje buvo susijęs su mokytojo A.Liškausko vardu: susikūrė dūdų orkestras, kaimo kapela, akordeonininkų ir skudutininkų ansambliai. Didelis R. ir R.Saltonų indėlis į miestelio kultūrinį gyvenimą.

Miestelio saviveiklininkai buvo ir šiandien yra žinomi ne tik rajone, bet ir visoje šalyje, nes dalyvauja respublikinėse dainų šventėse ir festivaliuose.

Čekiškėje veikia mėgėjų teatras "Pelėda", liaudiškų šokių kolektyvas "Volungė", vaikų šokių kolektyvas "Volungėlė".

Iš Šiaurės Kipro kilęs virtuvės šefas Guralas Karabulutas prieš porą metų Kauno Laisvės alėjoje atidarė restoraną, kuriame lietuvius ėmė pažindinti su turkiškos virtuvės paslaptimis. Minint antrąjį restorano gimtadienį, vyrui gimė idėja aplankyti žmones, kurie į jo restoraną užsukti neturi galimybės.

"Mano antroji pusė yra kilusi iš Lietuvos, todėl ne kartą jūsų šalyje lankiausi kaip svečias. Pastebėjau, kad čia nedaug turkiškos virtuvės restoranų, nors lietuviai ją mėgsta. Ne kartą esu girdėjęs, kad mūsų restorane jie jaučiasi kaip Stambule ar Antalijoje. Tą jausmą norėjome suteikti ir žmonėms, kurie negali atvykti į restoraną dėl savo amžiaus, riboto judėjimo, sveikatos ar kitų priežasčių", – pasakojo G.Karabulutas.

Idėja: minint antrąjį restorano „Mangal“ gimtadienį, virtuvės šefui G.Karabulutui (pirmas kairėje) kilo mintis aplankyti žmones, kurie į jo restoraną užsukti neturi galimybės. / Kauno rajono savivaldybės nuotr.

Akcijoje dalyvavę režisierius Andrius Žiurauskas, aktorės Sandra Daukšaitė-Petrulėnė ir Justė Zinkevičiūtė, TV laidų prodiuserė Gintarė Kreipavičiūtė bei boksininkas Daugirdas Šemiotas serviravo maistą, talkino virtuvėje ir bendravo su globos namų gyventojais.

"Mačiau laimingus žmonių veidus, ir tai yra svarbiausia, – tvirtino A.Žiurauskas. – Žmonės iš Turkijos, Indijos ar Bangladešo, būtent kokie dirba "Mangal" virtuvėje, yra jau mūsų kasdienybė: bičiuliai, draugai, kaimynai. Tai žmonės, kurie atvažiavo į mūsų šalį kurti laimės ir sau, ir kitiems. Maistu, svetingumu turime galimybę pasakyti, kad visi esame to paties pasaulio žmonės ir galime džiaugtis kartu."

Į Čekiškę atvykęs boksininkas D.Šemiotas irgi padirbėjo padavėju. Sportininkas juokavo, kad nors jo rankos ir tvirtos, bet lėkštes nulaikyti buvo nelengva. "Šis renginys – jautrus ir įsimintinas", – tvirtino boksininkas.

"Turėjau nuostabius senelius, todėl manau, kad privalome atiduoti duoklę senjorams, skirti jiems savo laiko. Laimė prisidėti prie viso, kas čia įvyko", – kalbėjo aktorė S.Daukšaitė-Petrulėnė, renginyje dalyvavusi su dukra Elze.

Tilps dvigubai daugiau

"Anksčiau kultūros puoselėtojai glaudėsi mažame pastatėlyje Ateities gatvėje, kuriame vienu metu galėjo susirinkti apie 100 žmonių, bet jau būdavo ankšta. Naujoji laisvalaikio salė talpins dvigubai daugiau žiūrovų, į ją bus patogu patekti neįgaliesiems, atlikėjų lauks erdvesnė scena", – pasakojo Čekiškės seniūnas Mečislovas Zavedskas.

Pasak seniūno, didesnės laisvalaikio salės Čekiškei ir nereikia – gyventojų skaičius mažėja, jie sensta ir rečiau lankosi renginiuose, o jaunimas irgi pasyvokas. Miestelyje veikia du kolektyvai: dramos būrelis "Pelėda" ir senjorų šokių kolektyvas "Volungė". "Anksčiau dar turėjome kapelą ir apskritai daugiau veiklos, nes Anapilin iškeliavusi Juzefa Saltonienė viską darė iš idėjos ir tam atidavė visą dūšią", – sakė M.Zavedskas.

Gimnazija, kurios ištakos siekia 1625 m., kai čia veikė parapijinė mokykla, dabar tampa ne tik miestelio švietimo, bet ir kultūros židiniu. Be išvardytų įstaigų, po tuo pačiu stogu jau įsikėlė ir veikia biblioteka-skaitykla. O jei jau prakalbome apie stogą – čia taip pat planuojamos permainos: ketinama įrengti saulės fotovoltinę elektrinę. Ji prisidės prie aplinkos saugojimo ir bus ekonomiškai naudinga gimnazijai.

Sinergija: kaimynystėje veikiančios biblioteka ir laisvalaikio salė sugeneruos daugiau ir įvairesnių renginių. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Vaikų darželiui ieškos pirkėjo

Pasak seniūno, 47 km nuo Kauno atitolusioje Čekiškėje problemos kitokios nei priemiestinėse vietovėse. Atnaujintoje gimnazijoje mokosi ne tik vietiniai, bet ir moksleiviai iš kaimyninių Kėdainių bei Raseinių rajonų. Į pirmame gimnazijos aukšte veikiantį darželį, šiais mokslo metais įsteigus dar vieną grupę, patenka visi jį lankyti norintys mažieji čekiškiečiai. "Darželis užpildytas, laisvų vietų nėra, nes jį lanko ir aplinkinių vietovių mažyliai", – aiškino seniūnas.

Naujoji laisvalaikio salė talpins dvigubai daugiau žiūrovų, į ją bus patogu patekti neįgaliesiems, atlikėjų lauks erdvesnė scena.

Anksčiau Čekiškės darželis veikė 47 metų senumo gyvenamajame name, kurio patalpos neatitiko šiuolaikinių higienos normų reikalavimų. Naujame darželyje sąlygos nepalyginti geresnės, čia įrengtas grindinis šildymas, rekuperacinė vėdinimo sistema, grindų danga specialiai pritaikyta patalpoms, kuriose yra mažamečių vaikų.

Ne mažiau svarbus ir psichologinis pranašumas: atėjus laikui eiti į mokyklą, vaikams nereiks prie jos pratintis iš naujo, viskas jau bus pažįstama ir sava.

Patogiau: naujame darželyje įrengtas grindinis šildymas, rekuperacinė vėdinimo sistema, grindų danga specialiai pritaikyta patalpoms, kuriose yra mažamečių vaikų. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Seniūnas džiaugėsi, kad pagaliau paskelbtas buvusio darželio patalpų pardavimo konkursas. Pasak jo, negerai, kai pastatas stovi nenaudojamas, jo vertė kasmet mažėja. Paklaustas, kam galėtų praversti buvęs darželis naujam savininkui, M.Zavedskas nedvejojo. "Tai gyvenamasis namas. Iš bėdos į jį gali kraustytis iš karto įsigijęs. Pradinė kaina nedidelė. Jei ji nepadidės aukciono metu, šiek tiek investavus, galima susikurti geras sąlygas gyventi", – mano pašnekovas.

Patogesnės erdvės sportui

Šalia Prano Dovydaičio gimnazijos jau baigiamas įrengti kartodromas, jį  atidaryti planuojama rugsėjį. Tai bus tarptautinis renginys, kuriame dalyvaus kaimyninių šalių: Estijos ir Latvijos – sportininkai. Gimnazijos moksleiviai – šios srities lyderiai šalyje, yra pelnę nemažai apdovanojimų, tad nekantriai laukia kartodromo, kad ir toliau galėtų garsinti ir puoselėti gimnazijos tradicijas.

"Lietuvoje tėra vos keletas kartodromų, o kartodromas Čekiškėje atitiks tarptautinius reikalavimus. Automobilių modeliai čia galės išvystyti iki 200 km/val. greitį. Tai išskirtinis objektas Kauno rajone, į kurį investavome apie 300 tūkst. eurų", – teigė Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Mantas Rikteris.

Čekiškėje, Jaunimo ir Naujosios gatvių sankryžoje jau anksčiau įrengti treniruokliai suaugusiesiems. Neseniai bendruomenės centras, vadovaujamas Laimutės Rutkauskienės, laimėjo finansavimą vaikų žaidimo aikštelei įrengti. Prie šio projekto finansiškai prisidės ir Kauno rajono savivaldybė. Pastačius sūpynes ir karstykles mažiesiems, visa ši teritorija bus aprėminta ir nuo gatvių atskirta tujomis.

Laukiamas: šalia Prano Dovydaičio gimnazijos jau baigiamas įrengti kartodromas, kurio labai laukia gimnazistai. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Nustebino aplinkinius

Iš Kauno kilęs G.Kalinauskas į Kazachstaną išvyko auštant Lietuvos nepriklausomybei. Šioje šalyje jis vertėsi prekyba, daugiausia automobilių dalių.

"Iš pradžių minčių ketvirčiui amžiaus pasilikti svečioje šalyje nebuvo. Tačiau čia susipažinau su būsima žmona, gimė vaikai, vėliau – anūkai. Taip ir įleidau šaknis", – pasakojo vyras.

Šeima gyveno Pavlodaro srityje, šiaurės rytų Kazachstane. G.Kalinauskui čia sekėsi neblogai, jis turėjo savo verslą, augino arklius ir ponius. Nuogoje stepėje darbštus vyras įrengė savo dirbtuves, arklides. Vis dėlto tėvynės ilgesys nugalėjo.

"Grįžti į Lietuvą mus paskatino ir ekologinės priežastys. Pavlodare daug gamyklų, tačiau nėra jokių valymo įrenginių. Tad žiemą sulaukdavome rožinio sniego. Vasarą vaikams pripylus baseiną vandens, jis pernakt taip pat nusidažydavo rausva spalva, – atskleidė pašnekovas. – Be to, į Lietuvą norėjo ir žmona su vaikais. Dažnai čia apsilankydavome, tad juos žavėjo miškinga lietuviška gamta. Kazachstane vien stepės, aplinka kur kas skurdesnė. Pavlodaro klimatą palyginus su grynu Čekiškės oru, jie skiriasi kaip diena ir naktis."

Prieš šešerius metus į Lietuvą atvykę Kalinauskai pirmiausia įsikūrė Vaišvydavoje, tačiau toliau dairėsi tinkamos vietos namams. G.Kalinausko dėmesį patraukė skelbimas apie Čekiškėje parduodamą sklypą. Nuvykęs jo apžiūrėti vyras suprato – būtent to ir ieškojo. Vis dėlto mažai kas suprato tokį kauniečio užsidegimą. Šio sklypo ilgą laiką niekas nepirko, nes į jį nevedė joks kelias, čia nebuvo jokių komunalinių patogumų. Juo nesidomėjo ir žemdirbiai, nes žemė buvo per prasta dirbti. Tačiau veikli Kalinauskų šeima čia nuo nulio įrengė žavią sodybą su pavėsine, duonkepe, rūkykla ir didžiuliu tvenkiniu. Šeimininkai taip pat nutiesė kelią, kuriuo patogu naudotis ir kitiems miestelio gyventojams. Šiandien sodybą puošia savomis rankomis sodintų medžių įvairovė – kalnų pušaitės ir juodosios pušys, obelaitės, šilkmedžiai, magnolijos, šilauogių krūmai. Ant teritorijoje esančio šlaito taip pat stovi įspūdingas medinis namas su apžvalgos bokšteliu. Nuo čia atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į Dubysos slėnį.

"Įrengiant sodybą kilo nemažai problemų dėl vandens, – pripažino G.Kalinauskas. – Kol jo radau, už namo gręžiau net 183 m. O vietoje, kur dabar yra šulinys, teko gręžti 129 m." Tačiau sunkiausia jau praeityje – šiandien sodyboje visi patogumai. Žinoma, jos įrengimas pareikalavo daugybės laiko ir pastangų. Didžiulei sodybos teritorijai daug dėmesio būtina skirti ir dabar. Tačiau G.Kalinauskas tikina, kad tai – malonūs rūpesčiai.

"Sodybos teikiama ramybė neįkainojama. Aš ir žmona ją prižiūrime su malonumu, stengiamės nepersidirbti. Pavargę susėdame terasoje ir geriame arbatą, prie kurios įpratome gyvendami Kazachstane", – pasakojo jis.

Vieta: nuo apžvalgos bokštelio atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į Dubysos slėnį.

Pomėgis – kolekcionavimas

Sodybos kieme efektingai atrodo stovintis akmeninis staliukas. Jį iš girnos padarė pats sodybos šeimininkas su žentu. Svečių akį traukia ir prieš gyvenamąjį namą stovintis didžiulis akmuo. Jį, sveriantį 37 tonas, G.Kalinauskas atsivežė iš Plikių miestelio, Klaipėdos rajono.

Pavėsinėje pašnekovas laiko ir senų lietuviškų buities rakandų kolekciją. Vienas tokių – senovinis medinis įrankis batams nusiauti. Jį įsigijus, G.Kalinauskui iš pradžių pačiam teko nemažai pasukti galvą svarstant, kas tai per prietaisas. Na, o šiandien smagu jį parodyti užsukusiems svečiams. Pašnekovas pripažino apskritai mėgstantis kolekcionuoti. Kazachstane jam priklausė net 4 tūkst. porcelianinių statulėlių kolekcija. Tačiau visos jos parsigabenti į Lietuvą nebuvo įmanoma, tad vyras ją pardavė. Užtat į gimtinę parkeliavo keletas vyro kolekcionuojamų senovinių patefonų ir gramofonų. Vieną jų pašnekovas čia pat pademonstravo.

"Gramofoną pirkau Kazachstane, tačiau jis pagamintas Europoje. Šiam prietaisui ne mažiau kaip 140 metų", – atskleidė sodybos šeimininkas. Grįžtant į Lietuvą Kalinauskams teko parduoti ne tik statulėles, bet ir nemažai kito užgyvento turto. Šeima atsisveikino su grynakraujais lenktyniniais žirgais, dvylika ponių. Kazachstane liko šeimos namas ir dirbtuvės, pasiliko ir viena iš keturių Kalinauskų dukterų su šeima. Tačiau ji taip pat planuoja atvykti į Lietuvą.

Kitos Kalinauskų dukterys gyvena Kaune. Jauniausia – būsima Čekiškės gimnazijos dvyliktokė. G.Kalinauskas džiaugiasi, kad šeimai puikiai pavyko įsilieti į gyvenimą jo gimtinėje. Kalbos barjerą šiek tiek jaučia tik iš Ukrainos kilusi žmona, tačiau lietuviškai ji puikiai supranta.

"Namuose kalbame rusiškai. Tad kai atvykome, jauniausia dukra kurį laiką lankė Kauno A.Puškino rusų gimnaziją. Tačiau vėliau pati pareiškė – eis mokytis į Čekiškės gimnaziją. Siūliau iš pradžių lietuvių kalbos pasimokyti su repetitoriumi, bet ji atsisakė. Dabar dukra puikiai kalba lietuviškai, o gramatikos žiniomis neretai pralenkia ir Lietuvoje užaugusius klasės draugus. Anūkės taip pat keliauja į lietuvišką darželį, moka deklamuoti ilgiausius eilėraščius", – didžiavosi jis.

Auga: šiandien sodybą puošia savomis rankomis sodintų medžių įvairovė – kalnų pušaitės ir juodosios pušys, obelaitės, šilkmedžiai, magnolijos, šilauogių krūmai.

Vis dėlto, šeimai gyvenant Kazachstano šiaurėje, netrūko ir lietuviškos dvasios. Į Kazachstano stepes buvo ištremta nemažai lietuvių, tad šiame krašte gyvena jų palikuonys. Žinoma, lietuviškai jie jau nekalba, tačiau turi senelių pavardes ir žino jų istoriją. "Kazachstane teko dirbti su vienu sentikiu, kilusiu iš Lietuvos. Jo žmona į darbą mums atnešė pietų. Atidariau dėžutę, o ten – cepelinai", – šypsojosi G.Kalinauskas. Pašnekovas pripažino, kad iš gyvenimo svečioje šalyje labiausiai ilgisi tenykštės virtuvės. Kazachai labiausiai mėgsta arklieną ir kurdiukinę avieną, tai Lietuvoje nėra taip įprasta. "Grįžęs į gimtinę iš pradžių taip pat laikiau avis. Tačiau čia pamėgtiems patiekalams tinkamos rūšies tiesiog nėra. Kazachstano avys turi vadinamąjį kurdiuką – riebalų telkinį po uodega. Būtent iš jo daromas nuostabaus skonio plovas. Kurdiuką įprasta ir marinuoti su druska, česnakais bei raudonaisiais pipirais. Tokiame mišinyje palaikius jį dvi savaites, galima valgyti kaip lašinius", – pasakojo pašnekovas.

Kazachiško gyvenimo ypatumai

Pasak G.Kalinausko, žmonės Kazachstane yra išties draugiški. Tačiau tenykščiai papročiai lietuvių ausiai skamba kiek neįprastai.

"Jei tave kviečia į svečius, būtinai turi užsukti, nesvarbu, kad jau vėlus vakaras. Viešnagės atsisakymą kazachai suprastų kaip didžiulį įžeidimą", – tikino pašnekovas. Medžioti mėgstančiam vyrui teko ne kartą dalyvauti ir vilkų medžioklėse. Anot jo, Kazachstane, kitaip nei Lietuvoje, tam nereikalingi leidimai. O medžiojama ne tykant būdelėse, bet važinėjant su sniego motociklais ar automobiliais. "Vienoje medžioklėje aš, vienintelis europietis, dalyvavau su kazachais ir totoriais. Vakare buvau pakviestas pas vieną bendražygių į svečius. Susėdome prie dastarkhāno – mažo tradicinio staliuko. Man, kaip garbiam svečiui, buvo atnešta virta avino galva. Kazachstane gyvuoja toks paprotys – gerbiamas svečias turi pjaustyti galvą ir dalyti jos dalis kitiems vakarienės dalyviams. Tačiau galioja nerašyta taisyklė – galvos negali pjaustyti tas, kurio tėvas vis dar gyvas, – neįprasta patirtimi dalijosi G.Kalinauskas. – Aš nežinojau, kaip tiksliai visa tai turi atrodyti, tačiau kazachai pažadėjo pamokyti. Avino liežuvis paprastai įteikiamas šeimininkei, kad ji būtų plepi ir linksma. Ausis daviau šeimininkų vaikams, kad jie puikiai girdėtų. O akis – medžiotojams. Paskui galvos mėsą reikia nupjaustyti ir sudėti į sultinio su svogūnais pilną dubenį. Vėliau šeimininkai papasakojo man, kaip reikia atidaryti kaukolę ir išimti avies smegenis."

Vis dėlto didžiausią įspūdį G.Kalinauskui paliko tradicinis kazachų patiekalas beshbarmakas. Tai specialiai paruošta arklienos mėsa, patiekiama ant virtų lakštinių. "Arkliena Kazachstane išties skani, o štai kiaulienos kazachams valgyti neleidžia religinės priežastys", – pasakojo pašnekovas. Pats G.Kalinauskas verda skanų, tradicinės kazachų virtuvės įkvėptą plovą, kurio neretai užsuka paragauti ir kaimynai. Į plovą G.Kalinauskas deda paties šiltnamyje užaugintas daržoves ir naminę jautieną. "Džiaugiuosi grįžęs į Lietuvą. Tikra tiesa, kad tik gimtinėje randi sielos ramybę, – šypsojosi jis. – Didžiąją dalį gyvenimo tremties vietoje Kaliningrade pragyvenęs mano senelis, paskutiniais gyvenimo metais taip pat grįžo į Lietuvą. Puikiai suprantu, kodėl jį taip traukė vis vien sugrįžti, nors jau buvo šaknis įleidęs svetur."

Atmosfera: sodybos teikiama ramybė neįkainojama.

Veiklus vyras jau turi idėjų, kuo norėtų užsiimti ir gimtinėje, bet jų dar neatskleidžia. Kol kas visas jo dėmesys atitenka šeimai ir išpuoselėtai, kiekvieną aikčioti priverčiančiai sodybai. O juk buvo laikas, kai aplinkiniai tik gūžčiojo pečiais – ką iš tolimo krašto atvykusi šeima veiks šiame plyname lauke?

"Darbo teko įdėti išties nemažai, bet visą laiką jautėmės laimingi. Vos per kelerius metus mūsų sodinti medžiai užaugo ir suvešėjo, iškastame tvenkinyje plaukioja didžiulės žuvys. Čia vietos užtenka ne tik mums, bet ir paviešėti atvykstančioms dukroms su anūkais", – džiaugėsi G.Kalinauskas. Jo savomis rankomis įkurta sodyba kaip gražiausia buvo įvertinta ne tik Čekiškėje, bet ir visame Kauno rajone.

"Kauno rajone daugiausiai saugios kaimynystės grupių – net 22 – įkurta Čekiškėje. Drąsiai sakau, kad jų atsiradimas daro įtaką nusikalstamumo mažėjimui. Praėjusiais metais ši seniūnija paskelbta viena saugiausių, o nusikalstamumas joje – mažiausias visoje pakaunėje", – teigė Kauno rajono policijos komisariato (KRPK) viršininkas Aleksejus Chraminas.

Prieš bendruomenės susirinkimą Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, Administracijos direktorius Šarūnas Šukevičius, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato laikinai viršininko pareigas einantis Elanas Jablonskas ir KRPK viršininkas A.Chraminas apsilankė seniūnijos sodybose, kurios jau dalyvauja saugios kaimynystės programoje.

Viena aplankyta šeima džiaugėsi turinti pagalbos mygtuką, kuris leidžia greičiau ir patogiau išsikviesti pagalbą. Prieš daugiau nei ketvertą metų Kauno rajono seniūnijose pagalbos mygtukas išduotas per 100 neįgalių ar vienišų, senyvo amžiaus žmonių, kurie nuo gyvenviečių nutolę labiausiai. Čekiškėje juos gavo dešimt gyventojų. Prireikus pagalbos, vieno mygtuko paspaudimu asmuo paskambina į Bendrąjį pagalbos centrą ir įvardija, kokios pagalbos jam reikia. Net ir nepavykus pasikalbėti, operatoriai organizuoja pagalbą: iškviečia policiją ar greitąją medicinos pagalbą.

"Vertinant statistiką, jūs labai saugiai gyvenate. Esate puiki bendruomenė ir rodote gerą pavyzdį kitų seniūnijų, net apskričių bendruomenėms", – pasidžiaugė E.Jablonskas.

Kauno rajono teritorijoje šiuo metu veikia 264 saugios kaimynystės grupės, vienijančios apie 2 500 gyventojų. Aktyviausiai į šį judėjimą įsitraukia Domeikavos, Vandžiogalos, Čekiškės, Garliavos ir Garliavos apylinkių seniūnijų gyventojai. Saugios kaimynystės grupes įkurti padeda bendruomenės pareigūnai. Reikia tik susiburti aktyviems namo, gatvės, nedidelio kvartalo gyventojams ir kreiptis į minėtus pareigūnus. Tinkamai įgyvendintos programos mažina nusikaltimų skaičių – sumažėja vagysčių, įsilaužimų, vandalizmo ir sukčiavimo atvejų iki 80 proc.

Apie planus labiau atverti pakaunės žydų kultūros paveldą antradienį kalbėjo naujai kadencijai išrinktas Kauno rajono meras Valerijus Makūnas ir jo pasveikinti atvykęs Izraelio nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Amiras Maimonas.

„Svarbiausias mano tikslas yra dvišalių santykių stiprinimas visose srityse, kita užduotis – atkreipti dėmesį į būtinybę išsaugoti žydų kultūros paveldą“, - kalbėjo ambasadorius.

Tai ne pirmas A. Maimono vizitas Kauno rajone. Pernai ambasadorius dalyvavo memorialo nužudytiems Vandžiogalos žydams atidengimo ceremonijoje. „Labai gerai, kad tokiuose renginiuose dalyvauja moksleiviai, jie turi suprasti, kad žydų tragedija yra Lietuvos istorijos dalis“, - pabrėžė A. Maimonas.

„Į istoriją mes stengiamės žiūrėti XXI amžiaus žmogaus akimis. Tame žvilgsnyje turi būti daug supratimo, išminties ir tolerancijos. Todėl savivaldybė skatina pilietines iniciatyvas ir darbus, padedančius geriau pažinti mūsų krašto litvakų istoriją ir kultūrą“, - kalbėjo V. Makūnas.

Pernai Kauno rajono savivaldybės pastangomis buvo išleista knyga „Žydai Pakaunėje“, kurią sudarė Inga Stepukonienė. Šią knygą V. Makūnas padovanojo A. Maimonui, kuris savo ruožtu merui įteikė neseniai į lietuvių kalbą išverstą žymaus litvako Abrahamo B. Yehoshua romaną „Ponas Manis“.

Vilkija yra vieta, kur gyveno viena skaitlingiausių pakaunės žydų bendruomenių. V. Makūnas pasakojo apie Kauno rajono savivaldybės sumanymą įamžinti Leibos ir Tilės Karnovskių atminimą. Šią sutuoktinių porą likimas XIX a. pabaigoje nubloškė į Ameriką. Karnovskiai į istoriją pateko todėl, kad priglaudė ir užaugino benamį berniuką Louisą Armstrongą, vėliau tapusį ryškiausia džiazo žvaigžde.

Kauno rajono savivaldybė Vilkijos parke ketina įrengti nedidelį amfiteatrą su atminimo ženklais Karnovskiams.

Litvakai yra ir Čekiškės istorijos neatskiriama dalis, įvairiais istorijos laikotarpiais jie sudarė iki 77 proc. miestelio gyventojų. Kauno žydų religinė bendruomenė yra pasiryžusi atgaivinti  XIX a. statytą Čekiškės sinagogą.

Šios bendruomenės projektų vadovė Kristina Mačiulaitytė sakė, kad sinagogoje pašalinta avarinės situacijos grėsmė, o projekto įgyvendinimo trukmė priklausys nuo finansavimo. „Darbus galėtume pradėti jau gegužę“, - sakė K. Mačiulaitytė.

Ypač daug darbų laukia sinagogos viduje: reikia restauruoti aron hakodešą, sienų tapybą, užrašus, kurių yra labai daug. Kauno žydų religinė bendruomenė atnaujintoje sinagogoje ketina įrengti muziejų, kuriame bus galima ir pasimelsti.

„Vilkija, Čekiškė, Vandžiogala – neabejoju, kad šis turistinis maršrutas padės geriau atskleisti mūsų krašto litvakų istoriją ir kultūrą“,- pastebėjo V. Makūnas, patvirtinęs, kad Kauno rajono savivaldybė yra pasirengusi paremti Čekiškės sinagogos atgaivinimo darbus.