Kaip teigė I. Kvedarienė, namai ir laisvalaikis nebūtinai turi reikšti seną sportinį nertinį ar pavargusį chalatą. Namuose pasipuošti taip pat galima. Tereikia pasirinkti tokius drabužius, kurie ilgą laiką išliktų nenublukę, neprarastų formos, o medžiagos, iš kurių šie pasiūti – kokybiškos.

„Esu įsitikinusi, jog kiekvienas drabužis gali gyvuoti ilgai, jei medžiaga ir pasiuvimas bus kokybiški. Todėl ne vienerius metus renkuosi tą patį, patvarų, maloniai švelnų, sodrių spalvų, prabangų aksomą. Sakysite, jog jis netinka laisvalaikio drabužiams? Atvirkščiai, šis nesitampo, lengvai skalbiasi, nesivelia ir išlaiko formą. Papuošimams pasirinktos siūlės ne veltui – jos neleidžia „išsimušti“ keliams, rankovėms, neleidžia drabužiui prarasti formos. Tai ilgas ir sudėtingas procesas, tačiau pasiteisinantis – drabužis tampa ilgaamžis. O jo nekeičia nei daugelis skalbimų, nei dažnas dėvėjimas“, – pasakojo I. Kvedarienė.

Moters teigimu, rudenį ir žiemą norisi pasirinkti žemės spalvas, tačiau neverta bijoti ryškumo: sodrios mėlynos, moteriškos rausvos, mėtinės. Ieškančioms klasikos puikiai tiks juoda, samanų žalia, smėlinė. Tiesa, panašūs atspalviai tinkami ir vyrams. Indrė sukūrė kostiumus ir chalatus vyrams.

„Sukurti chalatą pastūmėjo tas pats karantinas. Vis dažniau laiką praleisdama namuose ieškojau kokybiško, plono, ne per šilto chalato, kuris ne tik suteiktų jaukumo, bet ir būtų stilingas. Deja, tokio neradau ir nusprendžiau sukurti savo. Pasinaudojau savo laisvalaikio kostiumo idėja, panaudojau tą patį ilgaamžį audinį ir rezultatas labai tenkino“, – dėstė I. Kvedarienė.

Iš valstybinio istorijos egzamino Panevėžyje išvarytas vienas mobiliuoju telefonu naudojęsis abiturientas, dar vienas į egzaminą atvyko apsirengęs chalatą ir šlepetes, tačiau jam leista egzaminą baigti.

Kaip BNS tvirtino Nacionalinio egzaminų centro direktoriaus pavaduotoja Teresė Blaževičienė, abu incidentai užfiksuoti tame pačiame egzaminų centre Panevėžyje.

„Vyriausioji egzamino vykdytoja informavo, kad į vieną egzamino centrą atėjo vaikinas su vyšniniu chalatu ir šlepetėmis. Iš tos pačios grupės buvo pašalintas dar vienas vaikinas dėl telefono įsinešimo ir bandymo naudotis“,  - sakė T.Blaževičienė.

Anot jos, abu vaikinai greičiausiai buvo iš tos pačios mokyklos.

„Galbūt jie taip sprendė tarpusavio santykius, gal buvo susilažinę. Bet egzaminų vykdytojai reagavo normaliai, kadangi tvarkos aprašo pažeidimų nebuvo - nenustatyta, kaip apsirengęs asmuo turi ateiti į egzaminą“, - sakė ji.

Antrasis vaikinas buvo pašalintas net po trijų įspėjimų dėl naudojimosi mobiliuoju telefonu, nors iš egzamino pašalinti asmenį galima vien už telefono įsinešimą.

Daugiau pažeidimų NEC neužfiksavo.

Centro duomenimis, istorijos egzaminą šiemet rinkosi 15 tūkst. 268 abiturientai, jie egzaminą laikė 150–yje centrų. Egzaminas truko tris valandas.

Pernai istorijos egzaminą rinkosi 16 tūkst. 213 abiturientų.

Brandos atestatui gauti mokiniai ir buvę mokiniai privalo išlaikyti du brandos egzaminus: vienas iš jų privalomas valstybinis ar mokyklinis lietuvių kalbos ir literatūros, antrą egzaminą galima rinktis iš valstybinių matematikos, istorijos, biologijos, geografijos, chemijos, fizikos, informacinių technologijų, užsienio kalbų (anglų, prancūzų, rusų, vokiečių,) arba mokyklinių gimtųjų kalbų (baltarusių, lenkų, rusų, vokiečių), menų, muzikologijos ir technologijų egzaminų.

Iš viso prašymus laikyti brandos egzaminus šiemet buvo pateikę 38,5 tūkst. kandidatų - beveik 1,5 tūkst. mažiau nei 2013-aisiais.

Lapkričio 19 dieną teko vežti savo 70 metų tėvuką pas gydytoją dermatologą į ligoninę. Atvykome laiku, kaip ir buvome užsiregistravę iš anksto. Tėvukui blauzdos srityje yra pažeista oda.

Įėjus į kabinetą, tėvukas prigulė ant kušetės. Neišgirdęs iš gydytojo nė vieno klausimo apie tai, kodėl mes čia atvažiavome, pradėjau pats pasakoti apie problemą.

Tačiau gydytojas į mano pusę sviedė: "Nu ir filosofas tu".

Iš jo nesulaukėme nė vieno klausimo, susijusio su ligos priešistore ir vystymusi. Priėjęs prie tėvuko, jis niekaip nesugebėjo prisiliesti prie tvarsčių ir atrišti juos, kad apžiūrėtų koją. Tai pamatęs, priėjau ir atvyniojau tvarsčius pats.

Tada į žaizdą užmetęs akį kokias tris sekundes, jis sumekeno panosėje: "Mikrobinė egzema" ir atsisėdęs prie stalo išsikvietė medicinos sesutę perrišti koją.

Iš gydytojo nesulaukęs jokių paaiškinimų apie ligą ir jos atsiradimo priežastis, ėmiau pats pateikinėti klausimus, į kuriuos gavau dar įdomesnį atsakymą: "Pasiskaityk internete".

Bandžiau klausti vėl, kokios atsiradimo priežastys, o jis man atsakė, kad čia reikia daug ką pasakoti, todėl net nepradės. Aš buvau šokiruotas tokiu mediko elgesiu ir tiesiai jo paklausiau, ar žino ką nors apie tą ligą, išskyrus pavadinimą?

Atsakymas buvo paprastas: "Aš dirbu šioje srityje jau daugybę metų ir daug ką žinau". Tai tada klausiu dar kartą: "Tai man neatsakote todėl, kad reikia kyšio, ar todėl, kad nežinote?" Tada jis numykė: "Na, apie kokį kyšį šnekate".

Neištvėręs tokio elgesio, demonstratyviai išsitraukiau savo telefoną ir įjungiau filmavimo režimą, bet pačios filmavimo funkcijos nesuaktyvinau. Atsukęs telefono kameros objektyvą į gydytoją, atsistojau priešais jį.

Kalbėjimo tonas iš karto pasikeitė. Bet tai galėjo būti ir sesutės, kuri įėjo į kabinetą perrišti žaizdos, dėka. Tik tada jau gavau šiokių tokių atsakymų apie gydymą.

Paaiškėjo, kad tiesiog reikia perrišinėti žaizdą, sutepant tam tikrais tepalais, ir "daryti voneles". Bėda ta, kad tai jau yra daroma, bet nepadeda. O gydytojas, pagūžčiojęs pečiais, į tai atsakė: "Dirbkite, dirbkite toliau".

Atvažiavau 150 kilometrų į Klaipėdą ne tam, kad perrištų koją ir išleistų namo, o tam, kad pasikonsultuočiau su gydytoju apie ligą ir jos gydymą. Tačiau įspūdis susidarė toks, kad arogantiškasis "patyręs daktaras" tiesiog nesistengia net gydyti, o nori tik išrašyti vaistų ir parodyti duris. Nevertas jis net balto chalato kampučio.