– Ar Ch. Sugihara populiarus Japonijoje? Kaip jūs vertinate šį žmogų?

– Deja, dažniausiai apie Ch. Sugiharą žino tik išsilavinę žmonės. Vis dėlto po 2015 m. pasirodžiusio filmo ir daugybės knygų apie jį vis daugiau japonų jį žino.

Apie Ch. Sugiharą sakoma, kad jis yra Azijos Schindleris. Net ir šiandien mums, japonams, sunku pasipriešinti kažkam iš aukščiau ir patiems prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Tais laikais tai padaryti būtų buvę dar sunkiau.

– Kokia interaktyvių knygų padėtis Japonijoje, ar jos populiarios? Pavyzdžiui, Lietuvoje jų labai mažai ir daugelis skaitytojų vis dar gana įtariai į tai žiūri.

– Japonijoje – taip pat. Tačiau kai kuriose mokyklose, kurios jau naudoja elektroninius prietaisus, pavyzdžiui, „iPad“ kiekvienam mokiniui, interaktyvios knygos yra ugdymo sistemos dalis.

Apie Ch. Sugiharą sakoma, kad jis yra Azijos Schindleris.

 

– Ar japonų jaunimas skaito knygas? Kaip dažnai matote metro ar kitose vietose skaitančius paauglius?

– Jei atvyksite į Japoniją ir važiuosite traukiniu, pamatysite, kad visi jaunuoliai skaito arba naudojasi išmaniaisiais telefonais. Knygų platformų, kuriose galima rašyti ir skaityti originalias istorijas, vis daugėja. Galbūt jauni žmonės prarado įprotį eiti į knygynus ir bibliotekas, bet manau, kad jiems skaitymo vienokia, ar kitokia forma vis tiek reikia.

– Holokaustas yra skaudus Lietuvos istorijos laikotarpis. Buvo nemažai lietuvių, kurie prisidėjo prie žydų žudymo, bet buvo ir tokių, kurie juos gelbėjo. Koks yra Japonijos santykis su Kinija per Antrąjį pasaulinį karą?

– Sunku kalbėti apie santykius su Kinija per karą. Kai kurie žmonės sako, kad Japonijos kariuomenė įvykdė holokaustą Nankine ir nužudė 300 000 žmonių. Kai kurie tvirtina, kad yra įrodymų apie kinų kariuomenės veiksmus žudant civilius gyventojus. O kai kurie sako, kad šiaip jau Nankino mieste gyveno 200 000 žmonių.

Nežinau, kokia yra tiesa, bet man svarbesnis dalykas ne konkrečios tiesos paieškos. Žinoma, holokaustas – siaubingas dalykas. Tačiau prašau pagalvoti, jei nužudoma tik, tarkime, dešimt žmonių, ar tai priimtina?

Reikia suprasti, kad galime tapti vienu ir kitu. Tuo, kuris žudo pilietį. Ir tuo, kurį žudo pilietis. Arba tuo, kuris mėgina sustabdyti žudymą. Manau, kad savo viduje turime visų šių savybių, kurios geriausiai atsiskleidžia nepaprastosios padėties sąlygomis.

– Kokių vaizdinių jums sukelia Lietuvos vardas? Ar japonams tai pažįstama šalis?

– Matau gražius, raudonų plytų namus. Deja, Lietuva nėra labai pažįstama Japonijai, tačiau žmonės tikrai domisi. Kai grįžau iš Lietuvos, sulaukiau daug klausimų apie jūsų šalį.

Knyga „Kilnieji sukčiai“. 

– Kokie jūsų įspūdžiai iš Lietuvos?

– Vilniuje lankiausi kelis kartus, kai rengiau koncertus. Jūsų mieste jaučiau ramybę ir sąžiningumą. Žmonės, kuriuos sutikau, buvo labai malonūs ir mandagūs. Nuo pat pradžių galėjau atsipalaiduoti. Galbūt nesąmoningai jaučiau, kad galiu visiškai pasitikėti šitais žmonėmis. Lietuva man iš karto patiko.

Po pandemijos žmonės grįžo į įprastinį savo gyvenimą, yra labai užsiėmę. Galbūt juos šiek tiek sunku priversti skaityti. Tačiau ši knyga ypatinga.

 

– Papasakokite apie savo įspūdžius perskaičius „Kilniuosius sukčius“.

– Knyga išties įdomi. Prieš pradėdama skaityti nerimavau, ar ji tik nebus tipiška, moralizuojanti knyga vaikams. Per daug nuobodi. Parašyta žvelgiant neklystančio suaugusiojo žvilgsniu. Japonijoje randu daug tokio tipo knygų, jos man atrodo visiška nesąmonė. Jų autoriai, be abejonių, tiki, kad vaikai nieko nežino ir nepastebi. Man tai nepatinka, manau, kad ir vaikai, ir suaugusieji turėtų būti lygūs, juolab kad vaikai kartais žino ir pastebi kur kas daugiau nei mes. Laimei, „Kilnieji sukčiai“ – visiškai kitokia knyga. Istorija gali mėgautis įvairaus amžiaus skaitytojai. Gyventi, klajoti ir rinktis drauge su joje veikiančiais personažais. Norėčiau, kad šią knygą perskaitytų tie skaitytojai, kurie iš esmės nieko nežino apie Ch. Sugiharą.

– Ką šioje knygoje jums atrodo sunkiausia išversti?

– Tiesą sakant, turiu dar vieną projektą. Tai japonų mitologijos svetainė japonų, anglų ir prancūzų kalbomis. Norėčiau ją išversti į lietuvių kalbą. Šie vertimai yra labai sudėtingi dėl mūsų kultūrinių skirtumų. Noriu, kad, irdamiesi per istorijas, skaitytojai galėtų jaustis laisvai, lengvai įsivaizduoti aprašomus dalykus. Tačiau taip pat noriu, kad skaitytojai pažintų naują pasaulį. Pavyzdžiui, kad japonai pajustų Kauno atmosferą, kurios jie visiškai nepažįsta. Tokia pusiausvyra tarp šių dalykų man yra viena sudėtingiausių užduočių

– Pagrindinis knygos pasakotojas yra katinas. Kaip manote, ar tai geras pasirinkimas?

– Žinoma, tai geras pasirinkimas! Katinas yra laisvas, mąsto kitaip nei mes, turi paslapčių ir galbūt yra gudresnis už mus. Kartais atrodo, kad katinai apskritai žino viską, įskaitant ir likimą.

– Kaip manote, kuo „Kilnieji sukčiai“ gali būti patrauklūs ir aktualūs japonų skaitytojams?

– Po pandemijos žmonės grįžo į įprastinį savo gyvenimą, yra labai užsiėmę. Galbūt juos šiek tiek sunku priversti skaityti. Tačiau ši knyga ypatinga. Ir vaikai, ir suaugusieji gali mėgautis istorija ir mąstyti kartu su veikėjais. Tiek žmonės, kurie jau šitą žino apie Chiune’ę, tiek tie, kurie nežino ir nesidomi juo, gali klajoti ir rinktis kaip veikėjai. Manau, kad ypač mokyklose nuo pradinių klasių iki universitetų šią knygą mokytojai turėtų naudoti savo pamokoms.

Knyga turėtų būti aktuali su Ch. Sugihara susijusioms vietoms ir miestams Japonijoje. Man didelė garbė išversti šią knygą ir tikiuosi, kad daug žmonių ją perskaitys ir jiems patiks.

Pasitinka su muzika

Kol laukia svečių iš Japonijos, Chiune’ės Sugiharos namų-muziejaus darbuotojai galvoja, kaip sudominti vietinius turistus. Jau kurį laiką čia vyksta įvairios edukacijos, o nuo praėjusių metų gruodžio – patirtinės ekskursijos „Tarpukario Kauno paslaptys: Japonijos skoniai, diplomatų ir šnipų istorijos“.

Priklausomai nuo užimtumo, susidomėjusių, iš anksto užsiregistravusių svečių grupes pasitinka Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos vicepirmininkas dr. Linas Venclauskas arba fondo direktorius Ramūnas Janulaitis. Tuo pat metu iš salės ima sklisti muzika. Lygiai taip pat, tik pro atvirus langus, kai prie pianino prisėsdavo Ch. Sugihara, ji užliedavo Vaižganto gatvę. Tie, kurie nežinojo, kad 30-ajame name apsistojęs Japonijos diplomatas, spėdavo, kad taip skambinti gali tik muzikantas arba garsus kompozitorius.

Baldų, neliko. Spėjame, kad jie buvo sovietiniai, todėl Ch. Sugihara viską išsivežė su savimi.

„Ch. Sugiharai labai patiko kūrinys „The Maiden’s Prayers“. Išmoko ji vienintelį ir puikiai skambino“, – žengęs arčiau lango (taip daro kaskart atvykus patirtinės ekskursijos grupei), R. Janulaitis dirstelėjo į tolį.

Anuomet pro langą buvo matyti kapinės, kurių vietoje dabar yra Ramybės parkas. Ch. Sugihara su žmona esą stebėdavosi, kad lapkričio 1-ąją ir 2-ąją jos skęsta liepsnelių jūroje. „Ekskursijų dalyviai supažindinami su namo istorija ir, žinoma, kaimynais“, – jų, anot Ch. Sugiharos namų-muziejaus direktoriaus, būta nepaprastų.

Šalimais gyveno Vincas Mykolaitis-Putinas, kiek tolėliau namą nuomojo Juozas Purickis – Lietuvos diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas. Už butą jis prašė maždaug 500 litų. Tiek pat anuomet kainavo ir frakas.

Įdomu: muziejuje eksponuojami asmeniniai J. Zwartendijko daiktai ir „Philips“ produkcija. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Įsivaizduokite, kokį nuostolį patirdavo šeima, jei reikėdavo pirkti tokį drabužį. Todėl nemažai kas frakus nuomodavosi“, – daugiau pikantiškų detalių, anot R. Janulaičio, ekskursijos dalyviai sužino vaikščiodami Šiaurės Kasablankos koridoriumi, kuris juos nuveda į kitas erdves su naujomis, pikantiškomis detalėmis.

Saldi stotelė

Vėliau muziejaus svečiai kviečiami į buvusį Ch. Sugiharos ir jo žmonos miegamąjį. Šiandien jame įrengta ekspozicija, pasakojantį apie sovietų įžengimą į Lietuvą. Ant sienų eksponuojami senieji Kauno ir kitų miestų vaizdai, iškarpos su straipsniais ir reklamomis iš tuometės spaudos.

Iš čia svečiai laukiami kambaryje, kuris buvo skirtas vaikams. Ekskursijos dalyviai jame pasitinkami su ypatingomis vaišėmis ir pasakojimu apie japonų virtuvę – arbatos ceremoniją, vietinių vadinamą arbatos keliu, patiekalus, kurie savo skoniais stebina europiečių gomurius, ir saldėsius, kurie tikrai neprimena šakočio.

Ekspontas: „Gerumo kristalų“ kambaryje – ypatingo atviruko istorija. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Svečius vaišiname japoniškais skanėstais močiais. Kai kurie jų labai saldūs, todėl būna labai geras derinys su nesaldinta japoniška arbata mačia“, – ekskursijos vedlys nusileido laiptais į pirmame aukšte esančias konsulato patalpas.

Jose įrengtas gyvybės vizas išdavusio, 1938 m. į Kauną kaip „Philips“ atstovo atvykusio Nyderlandų garbės konsulo Jano Zwartendijko kabinetas. Iki šiol nežinoma, kaip kabinetas atrodė, todėl atkurtas vaizdas – bandymas patalpą bent šiek tiek priartinti prie spėjamo vaizdo. Kabineto kampe – gražūs, tačiau ne itin patogūs art deco stiliaus baldai, toršeras, trijų dydžių staleliai knygoms, laikraščiams ir puodeliui arbatos. Prie lango pastatytas laikrodis, puoštas paukščiais, ant sienų – spalvingi paveikslai su „Philips“ reklamomis. Viena jų, Kalėdų proga raginanti pirkti „Philips“ gaminius, vaizduoja žybsinčią eglutę, vaikus ir ant minkštasuolio sėdintį vyrą su pypke. Labai panaši pypkė yra ant rašomojo stalo J. Zwartendijko kabinete. Priešingai nei baldai, kurie neautentiški, pypkė priklausė Nyderlandų garbės konsului. Šalia jos dar ir dėžutė su tabaku. Kiek tolėliau – jam priklausę akiniai, stalčiuje – iki šiol veikianti skutimosi mašinėlė.

Gelbėtojų istorijos

Pagarsinęs muziką, sklindančią iš seno radijo imtuvo J. Zwartendijko kabinete, muziejaus direktorius perėjo į blankiai apšviestą „Gerumo kristalų“ kambarį, kuris pasakoja gerumą dalijusių lietuvių istorijas.

Vienas stendas skirtas valdininkui Juozui Rutkauskui. Organizavęs žydų siuntimą įvairiems darbams į Vokietiją, jis išgelbėjo daugiau kaip 100 gyvybių. Kiek tolėliau eilutės ant sienos mena eigulį Kazimierą Koženiauską, savo eiguvoje slėpusį nuo sušaudymo pabėgusius žydus ir Vytautą Žakavičių. Pastarasis rėmė nacių persekiojamus žmones, padėjo karo belaisviams Lietuvoje, organizavo žydų slapstymą aplinkinių kaimų sodybose. Už pagalbą žydams buvo suimtas, įkalintas Marijampolėje, vėliau perkeltas į Kauno IX fortą ir 1944 m. liepą sušaudytas nacių. Šioje erdvėje lankytojai sužinos ypatingą atviruko, 1941 m. kovą rašyto Pasaulio tautų teisuoliui V. Žakavičiui, istoriją.

„Štai Vytautas Juodka. Advokatas, Neapolio meno akademijos garbės narys. Virtuoziškai skambino citra. Karo metais savo bute jis slėpė dvi Vilniaus geto pabėgėles. Su suklastotais dokumentais prieglobsčio pas jį buvo atėjusios baleto šokėja Mirjam Podselver su dukterimi Isabella. V. Juodka buvo sušaudytas Paneriuose“, – R. Janulaitis pasakojo, kad iš visų gelbėtojų, apie kuriuos pasakojama „Gerumo kristalų“ kambaryje, laimingai susiklostė tik vieno likimas.

Ypatinga vėliava

Pakeliui į kitas ekskursijos stoteles žingsnį sulėtinome patalpose su projektoriaus ekranu ant langų. Tradiciškai, susirinkus ekskursijos dalyviams, jis nuleidžiamas.

„Svečiams rodome filmo „Persona non grata“ reklaminį filmuką. Jis trunka maždaug 5 minutes. Tuos, kurie nematė filmo, ši reklama labai užveda. Su stipria muzika“, – anot muziejaus direktoriaus, pasibaigus filmui uždanga neretai lieka tokioje pozicijoje, kad saugotų patalpas nuo tiesioginių saulės spindulių.

Jiems esą labai jautri muziejuje eksponuojama Japonijos vėliava, kurią prie savo namų Kaune keldavo Ch. Sugihara. Vietomis restauruota, kaip spėjama, siūta iš lino, pagal panaudos sutartį gauta iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus, vėliava skaičiuoja jau daugiau nei 80 metų. Šis eksponatas ypač žavi turistus iš Japonijos.

„Vėliava autentiška, 1939-ųjų. Beje, kaip ir parketas ar radiatoriai ir jų rankenėlės. Baldų, neliko. Spėjame, kad jie buvo sovietiniai, todėl Ch. Sugihara viską išsivežė su savimi“, – paklaustas, kaip atrodė Japonijos diplomato išsikraustymo procedūra iš Kauno, muziejaus direktorius spėjo, kad ji neturėjo būti grandiozinė.

Spintų Ch. Sugihara veikiausiai neturėjo, nes visos jos buvo įmontuotos sienose. Vadinasi, su savimi išsivežė minkštuosius baldus, stalus, komodas. Todėl asistentų kambaryje, kur šiandien įrengta svetainė, stovi kušetė ir foteliai, pirkti antikvariate. Nuotraukos ant sienų mena, kad baldai šiek tiek panašūs į tuos, kurie puošė namus, kai juose gyveno konsulas.

„Kai ateina ekskursijos dalyviai, padedame papildomų kėdžių, įjungiame šviestuvą ir paleidžiame muziką. Iškart pasidaro jaukiau. Ne kartą čia užsimezgė tokių pokalbių, kad teko priminti apie ekskursijos trukmę“, – šypsojosi muziejaus direktorius.

Virtualioji pažintis

Be abejonės, savą istoriją lankytojams pasakoja ir kabinetas, kuriame dirbo Ch. Sugihara. Ši vieta itin mėgstama turistų dėl savo aplinkos ir ypatingos istorijos – šio iškilaus žmogaus, dirbusio Japonijos konsulu, dėka, tūkstančiai žydų, bėgančių nuo blogio imperijos ir gavę vizas, rado saugią užuovėją tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.

Pro šonines duris, vedančias į nedideles erdves, būdavo galima patekti tik gavus teritoriją saugančio asistento leidimą. Įėjusių vidun laukdavo pokalbis su Ch. Sugihara. Jis klausdavo, ar vizų prašytojai turės pinigų kelionei ir ar pakaks lėšų tolesniam gyvenimui. Vizų, kurias išduodavo Japonijos konsulas, kaina buvo vos 2 litai, o štai rusai už kelionės bilietus prašydavo apie 150 litų. Ant stalo liko ir sąrašų, liudijančių apie išgelbėtas gyvybes, kopijos. Originalūs dokumentai guli Holokausto muziejuje Vašingtone.

„Tad mielai kviečiame į svečius“, – direktorius džiaugėsi, kad susidomėjimas patirtinėmis ekskursijomis, pasakojančiomis tarpukario Kauno paslaptis, ir Ch. Sugiharos istoriją, yra nemenkas.

Tiesa, minėtos ekskursijos organizuojamos tik tuo atveju, jei susidaro penkių asmenų grupė. Ekskursijos trukmė iki dviejų valandų, registracija internetu – info@sugiharahouse.com. Direktorius pasakojo, kad planuose – ir virtualiosios ekskursijos japonams, mat jie kol kas į Lietuvą nevyksta.

„Prisijungę ir sumokėję tam tikrą mokestį, svečiai galės vaikščioti virtualiai. Per patirtines ekskursijas norime pritraukti lietuvių, o japonus – per virtualiąsias ekskursijas“, – ateities planais dalijosi R. Janulaitis.

Kaip pranešė „Kaunas 2022“, pasaulinei kompozitorės Leros Auerbach kūrinio premjerai Kaunas pasirinktas todėl, kad šiame mieste vicekonsulas rezidavo.

Kūrinį atliks Kauno valstybinis choras, Kauno miesto simfoninis orkestras bei violončelės virtuozė Kristina Reiko Cooper (Kristina Reiko Kuper). Jam diriguos „Grammy“ muzikos apdovanojimų nominantas Konstantinas Orbelianas.

Pasak K. R. Cooper, vizija apie muzikinį projektą, skirtą Ch. Sugiharai, kilo pirmą kartą išgirdus jo istoriją.

„Tai doro ir kuklaus žmogaus istorija. Supratau, kad jei ne jo herojiški veiksmai – tūkstančiai išduotų tranzitinių vizų, skirtų prieš tuometinės vyriausybės nurodymus – mano vyras ir trys vaikai šiandien neegzistuotų“, – pranešime cituojama ji.

Supratau, kad jei ne jo herojiški veiksmai – tūkstančiai išduotų tranzitinių vizų, skirtų prieš tuometinės vyriausybės nurodymus – mano vyras ir trys vaikai šiandien neegzistuotų.

„Norėjau šį drąsų žmogų pagerbti man artimu būdu – pasitelkiant muziką. Tai buvo mano svajonė, dabar tapusi realybe – įgyvendinti šį projektą per nuostabią L. Auerbach muzikos partitūrą ir švęsti gyvenimą nušviečiant Ch. Sugiharos poelgį“, – teigia K. R. Cooper.

Kauno miesto simfoninio orkestro vadovas Algimantas Treikauskas akcentuoja, kad Ch. Sugihara – Kauno legenda, kuris Lietuvą ir Japoniją susiejo pačiu aukščiausiu lygiu.

„Daug turistų atvažiuodavo į Kaune esančius Sugiharos namus, ir žinia apie juos vis sklido. Su žinoma amerikiečių kompozitore L. Auerbach ir violončelininke K. R. Cooper buvome susitikę prieš keletą metus ir kalbėjome apie idėją parašyti simfoniją, dedikuotą Ch. Sugiharai“, – cituojamas jis.

A. Treikauskas taip pat pridūrė, kad „Nešantys šviesą“ yra kūrinys, sulauksiantis didžiulio pasaulinio atgarsio.

Simfonija „Nešantys šviesą“ – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Organizatorių teigimu, projektas yra įgyvendinamas gavus Jad Vashem Pasaulio holokausto centro Jeruzalėje paramą.

Ch. Sugihara buvo japonų kariškis ir diplomatas, 1939–1940 metais dirbęs Japonijos konsulu Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune.

Tuo metu Kaune susikaupė daug pabėgėlių iš Lenkijos, tarp jų ir žydų, kurie Raudonajai Armijai okupavus šalį ėmė ieškoti būdų pabėgti nuo karo.

Konsulas Ch. Sugihara keletą kartų klausė Japonijos užsienio reikalų ministerijos, ar jis gali pabėgėliams išduoti Japonijos vizas. Gavęs neigiamus atsakymus, diplomatas savo atsakomybe išdavė keletą tūkstančių tranzitinių vizų, skirtų vykti per Japoniją į trečiąsias šalis.

Jas gavę, tūkstančiai žydų traukiniu per Sibirą pasiekė Japoniją. Istorikų teigimu, Ch. Sugiharos dėka Holokausto išvengė 6 tūkst. žydų.

„Japonija jau dabar yra svarbiausias Lietuvos partneris Azijoje. Mus sieja bendros vertybės ir glaudūs politiniai, ekonominiai, kultūriniai ir istoriniai saitai. Džiaugiuosi, kad spalį turėjau progą susitikti su premjeru Shinzo Abe (Šindzo Abe), kuriam esu dėkingas už indėlį skatinant dviejų šalių bendradarbiavimą“, – Prezidentūroje trečiadienį teigė G. Nausėda.

Taip jis kalbėjo priimdamas Japonijos delegaciją, į Lietuvą atvykusią paminėti žydus gelbėjusio Japonijos diplomato Chiunes Sugiharos (Čiunės Sugiharos) atminimo.

Delegaciją sudaro daugiau nei 200 japonų – valstybės pareigūnų ir verslo atstovų. Tarp jų – Č. Sugiharos sūnus Nobukis su žmona Esin, Japonijos ministro pirmininko Shinzo Abės specialusis patarėjas Isao Iijima, Japonijos ambasadorius Lietuvoje Shiro Yamasakis (Širas Jamasakis), Lietuvos garbės konsulas Fukujamoje Shigehiro Komaru (Šigehiras Komaru).

„Negaliu apsakyti visos meilės, kurią patyriau iš lietuvių, kai šie metai buvo paskelbti Čiunės Sugiharos metais. Dėkoju ir linkiu Lietuvai taikos“, – sakė N. Sugihara.

Negaliu apsakyti visos meilės, kurią patyriau iš lietuvių, kai šie metai buvo paskelbti Čiunės Sugiharos metais. Dėkoju ir linkiu Lietuvai taikos.

Šalies vadovas teigė besidžiaugiantis šiltais ir artimais abiejų šalių politiniais ir ekonominiais santykiais, ypač suaktyvėjusiais po apsilankymo Japonijoje, Imperatoriaus Naruhito inauguracijos ceremonijoje.

Lietuvos Seimas 2020-uosius paskelbė Č. Sugiharos metais, nes šiemet minimos jo veiklos Kaune 80-osios metinės ir gimimo 120-osios metinės.

Č. Sugihara buvo japonų kariškis ir diplomatas, 1939–1940 metais dirbęs Japonijos konsulu Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune.

Tuo metu Kaune susikaupė daug pabėgėlių iš Lenkijos, tarp jų ir žydų. Konsulas Č. Sugihara keletą kartų klausė Japonijos užsienio reikalų ministerijos, ar jis gali pabėgėliams išduoti Japonijos vizas. Gavęs neigiamus atsakymus, jis savo atsakomybe išdavė keletą tūkstančių tranzitinių vizų, skirtų vykti per Japoniją į trečiąsias šalis. Taip jis išgelbėjo gyvybę tūkstančiams žydų tautybės žmonių.

Po karo Č. Sugihara buvo priverstas atsistatydinti iš diplomatinės tarnybos ir dirbo įvairiose prekybos įmonėse.

Č. Sugihara mirė 1986 metais Japonijoje.

Dar šią savaitę priimtais sprendimais 2021-ieji paskelbti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros, taip pat – Archyvų metais.

2020 metai skirti Ch. Sugiharai, nes bus minimos 80-osios jo veiklos Lietuvoje ir 120-osios paties diplomato gimimo metinės.

Istorikų teigimu, 1940 metų vasarą žydų tautybės asmenims išdavęs tūkstančius tranzitinių Japonijos vizų, Kaune rezidavęs konsulas Ch. Sugihara išgelbėjo daugiau kaip 6 tūkst. žmonių gyvybių.

2020-ieji jau anksčiau yra paskelbti Steigiamojo Seimo šimtmečio, Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos, UNESCO Pasaulio paveldo Lietuvoje, Tautodailės metais, Mokyklų bendruomenių, Eugenijos Šimkūnaitės, Ateitininkų metais.

2021-ieji Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais paskelbti, nes po dvejų metų sueina 700 metų nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sąjungos su totoriais sudarymo, bus minimos bendros kovos su Kryžiuočių ordinu metinės.

Archyvų metais 2021-ieji paskelbti, nes sukanka 100 metų nuo pirmojo Lietuvoje valstybės archyvo įkūrimo.

Tokį nutarimo projektą siūloma priimti kitais metais pažymint  Ch.. Sugiharos 120-ąsias gimimo metines. Politikai  taip pat siekia akcentuoti Č.Sugiharos atminimo puoselėjimo reikšmę plečiant tarpvalstybinius, ekonominius, kultūrinius ir švietimo ryšius su Japonija, kurią Lietuva laiko savo strategine partnere Azijos regione.

2020 metais bus minimos Japonijos konsulato (nuo 1939 m. lapkričio 23 d. iki 1940 m. rugpjūčio mėn. vidurio) Kaune vicekonsulo Ch. Sugiharos veiklos, išduodant Japonijos tranzitines vizas žydų tautybės žmonėms ir taip išgelbstint daugiau kaip 6000 gyvybių, 80-osios metinės.

Nutarimo projekte pabrėžiama  Ch. Sugiharos humaniško poelgio nenykstanti  svarba šiandienos pasaulio įvykių kontekste bei tai, kad 1985 m. Ch. Sugiharai buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, veikia Lietuvos ir Belgijos intelektualų ir verslininkų įkurta viešoji įstaiga „Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę“.

Vyriausybei Seimas ketina pasiūlyti sudaryti Ch. Sugiharos metų komisiją, kuri iki šių metų  gruodžio 1 d. parengtų Ch. Sugiharos metų paminėjimo programą ir kitų metų valstybės biudžete numatytų lėšas jai įgyvendinti.

Tekančios saulės ordino su aukso spinduliais ir rozete apdovanojimas Kauno merui skiriamas už diplomato Čiunės Sugiharos atminimo puoselėjimą ir bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir Japonijos stiprinimą, pirmadienį pranešė Japonijos ambasada Lietuvoje.

V. Matijošaitis įvertintas už tai, kad jo vadovavimo miesto metu buvo palaikytos įvairios Č. Sugiharos įamžinimo iniciatyvos, atidengtos dvi atminimo lentelės ant „Metropolio“ viešbučio ir Kauno geležinkelio stoties sienų, kur tarpukario diplomatas išdavė paskutiniąsias „Gyvybės vizas“, o Sugiharos namų remontui savivaldybė 2017 metais skyrė 65 tūkst. eurų.

„Jis labai palaikė veiklas, skirtas šviesti jaunąją kartą apie p. Sugiharos nuopelnus ir stiprinti supratimą apie Japoniją per Sugiharos humanitarinę veiklą“, – rašoma ambasados pranešime.

V. Matijošaitis taip pat įvertintas už jo svarbų vaidmenį skatinant Kauno ir Japonijos ryšius, Č. Sugiharos savaitės organizavimą, bendradarbiavimo sutarčių tarp Japonijos ir Lietuvos įmonių palaikymą.

Kauno meras yra aštuntas lietuvis, apdovanotas šiuo aukšto rango Japonijos vyriausybės apdovanojimu.

Tuometinis Japonijos vicekonsulas Č. Sugihara Kaune 1940 metais išrašė daugybę tranzitinių vizų į Japoniją, leidusių žydų tautybės žmonėms pasitraukti iš šalies ir taip išvengti Holokausto.

Paminklo Chiunei Sugiharai statyba buvo pagrindinis Kauno mero Visvaldo Matijošaičio ir Kauno tarybos nario architekto Jono Audėjaičio vizito į Belgiją tikslas. Šioje šalyje gyvena Ch.Sugiharos artimieji, su jais ir buvo susitikę V.Matijošaitis ir J.Audėjaitis.

Savivaldybės teigimu, kol kas dėl šio įamžinimo nėra jokios konkretesnės informacijos ir terminų.

Kaune prieš dvejus metus pradėtas rengti renginių ciklas –  Sugiharos savaitė, taip pat skirtas šio diplomato atminimui įamžinti. Renginių programoje – įvairiose Kauno erdvėse vykstantys muzikiniai koncertai, simpoziumas, filmų peržiūros, viešos paskaitos, parodos, kūrybinės dirbtuvės.

Ch.Sugihara Kaune gyveno 1939–1940 m. ir kartu su olandų konsulu Janu Zvartendijku čia išdavė "vizas gyvenimui".

Ch.Sugiharos atminimui yra išleistas ir Lietuvos pašto ženklas pavadinimu "Japonijos konsulas Lietuvoje 1939–1940 m. Chiune Sugihara". Ant Vengrijoje spausdinto ženklo pavaizduotas tuomečio Japonijos generalinio konsulo Kaune pavaduotojo  veidas, apsuptas žydinčių japoniškų vyšnaičių – sakurų – žiedais.

Savivaldybės atstovų žiniomis, meras iš susitikimo į Kauną grįžo vakar. V.Matijošaičio oficialioje darbotvarkėje Kauno miesto interneto svetainėje nurodoma, kad darbe jo nebus ir antradienį – atostogos. Jos tęsis vieną dieną.

"Šios atostogos su komandiruote nesusijusios. Meras neliks užsienyje, grįš namo, tvarkys asmeninius reikalus", – aiškino savivaldybės atstovai.

V.Matijošaitis anksčiau "Kauno dienai" yra teigęs, kad nemėgsta ilgai atostogauti, jam priimtinesnis kelias dienas trunkantis poilsis, kurį neretai jis derina su komandiruotėmis.

Pamiršome savo vaidmenį?

Kitąmet Kaune pastačius 150 tūkst. eurų vertės monumentą iki šiol mažai žinomam Nyderlandų garbės konsului tarpukario Lietuvoje Janui Zwartendijkui, pasaulis išgirs apie dar vieną žydus gelbėjusį užsienio diplomatą.

Kaip naujienų agentūrai BNS yra sakęs dabartinis Nyderlandų ambasadorius Lietuvoje Bertas van der Lingenas, pasaulyje išgarsinto žydų gelbėtojo Ch.Sugiharos vaidmuo buvo įmanomas tik todėl, kad J.Zwartendijkas į užsieniečių pasus įrašydavo, kad jie vyksta į Nyderlandų užjūrio teritoriją. Toks įrašas, pasak Nyderlandų ambasadoriaus, buvo pagrindas Ch.Sugiharai išduoti žydams tranzitines Japonijos vizas. Tačiau ar pagalvojame apie savo šalies diplomatus šiame istorijos kontekste?

Kad tuo domimasi labai mažai ir vangiai, patvirtino sunkios paieškos istorikų ar Užsienio reikalų ministerijos atstovų, galinčių pasisakyti Lietuvos generalinio konsulato Vilniuje (LGKV) veiklos 1939-aisiais tema.

Pabėgėliai – ne tik lenkai

Atrodo, tik nedaugelis žino, kad Lietuvą galima vadinti pirmąja valstybe, kuri pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1939 m. rugsėjį, Lenkijos teritorijoje, Vilniuje, veikusiame mūsų šalies konsulate atvėrė sieną karo užkluptai kaimynei.

Iš Lenkijos į Vilniuje veikusį mūsiškį konsulatą plūdo lenkai, žydai ir kitų tautybių žmonės. Aukštesnio socialinio statuso pabėgėliai – valdininkai, pareigūnai, kariškiai, diplomatai, siekę per Lietuvą išvykti kur nors kitur, Lietuvoje gavo reikiamas vizas.

Problema Lietuvai buvo kirtusieji mūsų sieną ir norėjusieji čia pasilikti – juos juk reikėjo kažkur padėti, jais pasirūpinti. Todėl suprantama, kad Lietuva stengėsi, kad kuo mažiau pabėgėlių čia apsigyventų ir kuo daugiau išvažiuotų.

Užtikrino išvykimą iš Lietuvos

Anot istoriko dr. Algimanto Kasparavičiaus, pagal anuomet galiojusią tarptautinę teisinę praktiką, pabėgėliai galėjo iš Lietuvos išvykti tik gavę kažkurios kitos šalies sutikimą juos priimti ir vizą, o jei reikia – dar ir tranzitinę vizą.

Visa Ch.Sugiharos ir J.Zwartendijko veiklos esmė buvo ta, kad jie organizavo ir užtikrino tą išvykimo iš Lietuvos procesą. Pavyzdžiui, pabėgėlis, atvykęs į Lietuvą, kreipdavosi į Olandijos garbės konsulą Kaune, prašydamas leidimo nuvykti į kurią nors Olandijos užjūrio teritoriją. Tačiau į ją patekti jis galėjo tik per Japoniją. Žmogus legaliai išvykdavo iš Lietuvos, gavęs olandų garbės konsulo leidimą keliauti į Olandijos užjūrio teritoriją – pvz., į Karibų, Antilų salas ir pan. – bei Japonijos generalinio konsulo išduotą tranzitinę vizą vykti per Japoniją į minėtas teritorijas. Absoliuti dauguma tokių žmonių bėgo ne nuo holokausto, o tiesiog nuo karo.

Žmogus legaliai išvykdavo iš Lietuvos, gavęs olandų garbės konsulo leidimą keliauti į Olandijos užjūrio teritoriją.

Prezidento vaidmuo

"Galime drąsiai kalbėti apie Lietuvos Vyriausybės ir visų pirma, prezidento Antano Smetonos išskirtinai humanišką poziciją, Vokietijai užpuolus Lenkiją. Juk būtent nuo mūsų prezidento sprendimo priklausė atidaryti sieną karo pabėgėliams ar ne. Beje, be A.Smetonos sprendimo jokių vizų jokie diplomatai niekam negalėjo išduoti", – aiškino istorikas dr. Algimantas Kasparavičius.

Jo teigimu, japonų ir olandų diplomatams anuomet nereikėjo derinti savo žingsnių su savo vyriausybėmis, nes ta jų veikla tilpo į įprastą diplomatinę veiklą.

Konsulatas veikė viešbutyje

Neseniai mirusi 103 metų iškili Lietuvos asmenybė Birutė Verkelytė-Fedaravičienė, su kuria ne kartą teko kalbėtis apie svarbius Lietuvai įvykius, 1939 m. buvo baigusi politinius mokslus. Gyvendama Lenkijos teritorijoje, nes Vilnius tada dar priklausė Lenkijai, B.Verkelytė-Fedaravičienė rugsėjį tapo samdoma LGKV darbuotoja.

Konsulatas, neturėjęs oficialios būstinės, veikė tuomečio "Georgo" ("Žoržo") viešbučio, kuris pokariu vadinosi "Vilniumi", antrajame aukšte. Pasak Lietuvos edukologijos universiteto prof. dr. Sandros Grigaravičiūtės, tyrinėjusios LGKV veiklą, Lenkijos konsulatas Klaipėdoje irgi neturėjo būstinės ir taip pat veikė viešbutyje. Kopenhagos viešbutyje 1919 m. rezidavo ir mūsų šalies atstovas Danijoje Jurgis Savickis. Žodžiu, buvo įprasta, kad diplomatai, konsulai gyvena ir dirba viešbutyje iki būstinės suradimo.

Pabėgėlių srautas nesiliovė

LGKV pradėjo veikti apie rugsėjo 11 d., tai yra po to, kai Vokietija užpuolė Lenkiją. Mūsų konsulatui lenkams tuomet priklausiusiame Vilniuje vadovavo prieš tai Lietuvos pasiuntinybėje Varšuvoje patarėju dirbęs dr. Antanas Trimakas. Beje, tame pačiame "Georgo" viešbutyje 1919 m. apie tris mėnesius darbavosi revoliucinė Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė.

Anot B.Verkelytės-Fedaravičienės, jai su A.Trimaku teko dirbti ekstremaliomis sąlygomis, nes pabėgėlių srautas iš Lenkijos nesiliovė. Kaip yra teigusi B.Verkelytė-Fedaravičienė, teko dirbti kiekvieną dieną iki paryčių. Įdomu, kad vieni pirmųjų vizų prašytojų buvo Juzefo Pilsudskio našlė su dviem dukromis ir garsi to meto lenkų aktorė Jadwiga Smosarska. Vizos joms buvo išduotos rugsėjo 17 d. – tai nustatė Generalinio konsulato veiklą tyrusi dr. prof. S.Grigaravičiūtė.

Beje, tą pačią dieną į talką A.Trimakui ir B.Verkelytei-Fedaravičienei buvo paskirtas buvęs Lietuvos pasiuntinybės Taline sekretorius Viktoras Čečeta.

Ne vien Lenkijos žydams

Į Lietuvos konsulatą, kuris rūpinosi ne vien vizų, bet ir pabėgėlių reikalais, kreipėsi ne vien Lenkijos įvairių tautybių gyventojai. Pasak prof. dr. S.Grigaravičiūtės, 1939 m. pabaigoje Lietuvą pasiekė 111 Čekijos žydų pabėgėlių, kurie į Vilnių atvyko prasidėjus Antrajam pasauliniam karui iš Vokietijos ir Sovietų Sąjungos užimtų sričių. 1940 m. sausį Vilniuje jau buvo apie 9000 žydų pabėgėlių: 70 proc. – iš Vokietijos, o 30 proc. – iš Sovietų Sąjungos užimtų Lenkijos teritorijų.

Į mūsų šalį iš kitur atbėgę žydai ir visa Vilniaus žydų bendruomenė ypač džiaugėsi Vilniaus ir jo krašto grąžinimu Lietuvai 1939 m. spalio 10 d. Lapkričio 8-ąją prezidentas Antanas Smetona, premjeras Jonas Černius ir vidaus reikalų ministras Kazys Skučas priėmė Vilniaus žydų bendruomenės lyderį J.Vygockį ir drauge su juo aptarė pabėgėlių žydų problemas.

Išdavė apie 1000 vizų?

Prof. dr. S.Grigaravičiūtė, tyrinėjusi LGKV veiklą, daro prielaidą, kad mūsų Konsulatas galėjo išduoti apie 1 000 tranzitinių vizų ne lietuvių kilmės Lenkijos civiliams asmenims. Nors dr. A.Kasparavičiaus nuomone, toks skaičius yra labai optimistinis. Anot istoriko, galėjo būti išduota ne daugiau kaip 750 vizų.

Beje, esame viena pirmųjų valstybių Europoje, o gal ir pasaulyje, kurioje vyko nacių teismas, tarsi įspėjantis pasaulį apie kylančią grėsmę. Juk 1934–1935 m. Neumanno–Sasso proceso Kaune metu buvo nuteisti Klaipėdoje ir jos krašte veikusių nacistinių partijų atstovai, rengę Klaipėdos atplėšimo nuo Lietuvos sąmokslą. Beje, pirmoji nacius teisė Čekoslovakija – tai ji padarė 1933-1934 m.

Ar gerbiame savus?

Atsižvelgiant į aukščiau išvardytus tiesiogiai ar netiesiogiai su žydų gelbėjimu susijusius faktus, teisėtai kyla klausimas, kodėl taip delsiame pagerbti drąsią, žmogišką savo šalies, jos diplomatų poziciją pabėgėlių, tarp kurių buvo nemaža žydų, klausimu?

Atsižvelgiant į aukščiau išvardytus tiesiogiai ar netiesiogiai su žydų gelbėjimu susijusius faktus, teisėtai kyla klausimas, kodėl taip delsiame pagerbti drąsią, žmogišką savo šalies, jos diplomatų poziciją pabėgėlių, tarp kurių buvo nemaža žydų, klausimu?

Tiesa, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija prieš dešimt metų ministerijos medaliu "Už nuopelnus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje" apdovanojo buvusią LGKV darbuotoją B.Verkelytę-Fedaravičienę. Priminsime, kad ji, 1940 m. išvykusi iš Vilniaus gyventi į Kauną, nacių okupacijos metais pati slėpė žydus, kurie sovietmečiu neleido išvežti savo gelbėtojos į Sibirą, o štai jos vyrą Petrą Fedaravičių sovietų valdžia represavo.

Į Sibirą buvo ištremtas ir Viktoras Čečeta, kurį greičiausiai galėtume laikyti pirmuoju pasaulyje represuotu diplomatu, gelbėjusiu žydus. Pačiam konsului A.Trimakui pavyko pabėgti į Vakarus, kur jis 1953–1967 m. vadovavo Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui. Kas šiuos du vyrus dabar prisimena? Beje, 2015 m. Kauno sąjūdžio taryba drauge su Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje Centro valdyba kreipėsi į aukštus Lietuvos pareigūnus dėl A.Trimako atminimo įamžinimo prie buvusio LGKV pastato. Deja, sprendimo iki šiol nėra.

KOMENTARAI:

Dr. Algimantas Kasparavičius, istorikas:

Kalbėsiu tik žinomais faktais. Lenkijos vyriausybės ir jos sąjungininkų – pirmiausia, britų – politiškai spaudžiamas, prezidentas A.Smetona aktą dėl dr. A.Trimako skyrimo generaliniu konsulu Vilniuje pasirašė 1939 m. rugpjūčio 22 d. , tai yra faktiškai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Tačiau realiai steigti Vilniuje generalinį konsulatą nebuvo skubama. Lietuva iš esmės nebuvo juo suinteresuota, nes tai galėjo būti interpretuojama ir kaip tam tikras Lietuvos žingsnis, kuriuo ji pripažįsta Vilnijoje Lenkijos suverenitetą. Lietuva neskubėjo steigti LGKV net ir prasidėjus karui. Galima sakyti, reikalą tempė iki paskutinės minutės ir, maža to, išsisuko nuo faktinio Generalinio konsulato Vilniuje įsteigimo.

A.Trimakas į Vilnių atvyko tik 1939 m. rugsėjo 9 d., sekmadienį. Ir, kas svarbiausia, atvyko ne kaip Lietuvos generalinis konsulas, o tik kaip 1939 m. rugsėjo 1 d. (rašyta atgaline data) URM įsakymu "einantis generalinio konsulo pareigas". A.Trimakas įsikūrė "Georgo" viešbutyje ir iškart ėmėsi darbo. Po kelių dienų jam į pagalbą LR URM atsiuntė V.Čečetą, buvo įdarbinta kaip laisvai samdoma darbuotoja B.Verkelytė.

Faktines generalinio konsulo pareigas A.Trimakas realiai ėjo tik apie dešimt dienų, tai yra iki rugsėjo 19–20 d. – kol Vilnių okupavo Raudonoji armija. Po šio įvykio visa A.Trimako ir jo pagalbininkų veikla buvo suspenduota: ryšys su Kaunu nutrauktas, siena uždaryta, paties A.Trimako judėjimas suvaržytas. Tokia situacija tęsėsi iki pat spalio 29 d. vakaro, o lapkričio 1-ąją A.Trimaką ir visus jo pagalbininkus Lietuvos URM jau buvo atleidusi iš darbo – juk negalėjo Vilniuje, kuris grįžo į Lietuvos sudėtį, veikti jos pačios konsulatas. Tad A.Trimakas su pagalbininkais vizas išdavinėjo apie dešimt dienų.

Simonas Strelcovas, Šiaulių universiteto istorikas:

Ko gero, visiškai natūralu, kad, pasiklausius gražių istorijų apie herojus, ilgainiui imama ieškoti atitikmenų ir savo kieme. Tačiau kalbėdami apie 1939 m. rudenį atvertą Lietuvos sieną, turime pasakyti, kad ji buvo atverta laikantis tarptautinių konvencijų, kad šis veiksmas buvo skirtas Lenkijos kariams priimti – kirtusieji sieną buvo internuoti teisinėje valstybėje – Lietuvoje.

Civiliai karo pabėgėliai – tai visiškai kita kategorija. Iki 1939 m. rudens į Lietuvą atvykdavę svetimšaliai būdavo skirstomi į dvi kategorijas – apsistojusius ir apsigyvenusius. Pirmųjų buvimas šalyje fiksuotas vizose arba atskiruose tarpvalstybiniuose susitarimuose nurodytu terminu, o antrieji turėdavo gauti tam reikalingą leidimą. Tokioms ekstremalioms sąlygoms, kaip karo suirutė, tai negalėjo būti taikoma. Karo pabėgėliams šiuo atveju reikėjo tik nustatytu laiku ir tvarka prisiregistruoti.

Pats pabėgėlių patekimas į Lietuvą nepriminė atvirų durų politikos, apie kurią šiandien madinga kalbėti. Didžioji dauguma pabėgėlių į Lietuvą pateko traukdamiesi nuo sovietų vykdomos brutalios agresijos Lenkijoje. Vilnius buvo būtent ta vieta, kur traukė visas pabėgėlių srautas. Vilniui tapus sudedamąja Lietuvos Respublikos dalimi, šie pabėgėliai automatiškai atsidūrė Lietuvoje. Pabėgėlių ypač padaugėjo vėlyvą rudenį, kai sovietai paskelbė apie registraciją sovietinei pilietybei. Nedidelė pabėgėlių dalis į Lietuvą pateko per Suvalkų trikampį, traukdamiesi nuo nacių.

Šalies prezidento vaidmuo visoje šioje istorijoje buvo numatytas įstatymu. Lietuva buvo teisinė valstybė, ir pabėgėlių priėmimas, finansavimas, šalpa buvo vykdomi įstatymu numatyta tvarka, o ne prezidento noru ar pageidavimu. Su panašia padėtimi susidūrė Latvijos Respublika ir Rumunijos Karalystė.

Būtent teisiniais pagrindais veikianti Lietuvos Respublika yra pagrindinis šios istorijos herojus. Galime tik didžiuotis savo valstybe, kuri padarė labai daug, kad palengvintų nelaimėlių padėtį.

Galime tik didžiuotis savo valstybe, kuri padarė labai daug, kad palengvintų nelaimėlių padėtį.

Ir tik dėl Lietuvos valstybės veiksmų 1939–1940 m.  J.Zvartendijkas ir Č.Sugihara galėjo padaryti tai, ką jie ir padarė 1940 m. vasarą. Mano nuomone, išryškinti, susiklosčius minimai situacijai, vieną ar kitą asmenį, juo labiau – pareigūną, būtų nepagarba kitiems aktyviai prisidėjusiesiems prie pabėgėlių šalpos savo kasdieniu sunkiu darbu.