„Speak no Evil“ – pirmasis ir itin originalus danų režisieriaus Christiano Tafdrupo bandymas siaubo filmų kategorijoje. Kaip pastebi kritikai, tai meistriškas žaidimas įtampa, stiprinama nerimą keliančių, bet smurto nevaizduojančių scenų ir gudraus žaidimo muzika ir garsais.

Istorija prasideda iš pažiūros nekaltai. Miela danų Bjorno ir Luizos šeima, atostogaudama Toskanoje, susidraugauja su Patriku ir Karina – rodosi, ne mažiau smagia pora iš Nyderlandų. Jų vaikai susidraugauja, o nuolankusis Bjornas žavisi nevaržomu Patriko vyriškumu. Todėl, kai po kelių mėnesių danai sulaukia kvietimo aplankyti olandus atokioje sodyboje, jie nusprendžia pratęsti pažintį. Susitikimo džiaugsmą netrunka pakeisti nesusipratimai. Ilgainiui svečiai pasijunta įstrigę name, į kurį geriau niekada nebūtų įžengę.

Lyg sukant varžtą, įtampa auga, mes, kaip tie vargšai atostogautojai, esame įtraukiami į siaubą ir jo keliamą jaudulį.

„Gana ilgai nebuvau įsitikinęs, ar tai tikrai siaubo filmas: staigus gąsdinimas ar antgamtiniai elementai nėra mano arkliukas, tad nusprendžiau papasakoti tokią istoriją, kokią pats norėčiau pamatyti“, – sako kino kūrėjas, išgarsėjęs filmu „Baisi moteris“ („A Terrible Woman, 2017). Anot Ch.Tafdrupo, naujausias jo darbas – drąsi, nemaloni, bet ir labai smagi patirtis. Tai filmas apie žmonių elgesį, visuomenę, baimę, vyriškumą, santykius ir daugelį kitų kasdienybėje aktualių dalykų.

„Pirmoji filmo dalis – lyg velniškai juoda komedija, kurios elementai gali sukelti kreivą šypseną. Tačiau lyg sukant varžtą įtampa auga, mes, kaip tie vargšai atostogautojai, esame įtraukiami į siaubą ir jo keliamą jaudulį“, – filmą lyg tamsią kelionę portale „Mashable“ apibūdina kino kritikė Kristy Puchko.

„Variety“ apžvalgininkas Dennisas Harvey pastebi, kad Ch.Tafdrupas kiekvieną filmo sceną pateikia taip, kad net ir nekalčiausias veiksmas atrodo pilnas jausmo, kad tuoj įvyks kažkas baisaus, ir taip palengva didina erzulį.

„Operatoriaus Eriko Molbergo Hanseno preciziškos kompozicijos ir kiti vizualiniai sprendimai tik padidina diskomfortą, nes išlieka šaltai atsainūs“, – savo recenzijoje teigia D.Harvey.

Ekrane kylant įtampai ir bandant atsakyti į pirmąjį filmo klausimą, jų kyla daugiau: ar ilgai kentėtumėte, jei atostogų pažintis virstų košmaru gūdžiame miške? Ar antagonistai Patrikas su Karina – tiesiog keistuoliai, nejaučiantys ribų? Gal jie iš tiesų turi piktų kėslų? Kartu su svečiais iš Danijos laviruojant tarp grėsmės nuojautos ir mandagumo, įtampa ir nejaukumas tiesiog užvaldo.

„Speak no Evil“ – taktiškai suręsta istorija apie naivumą, jos žiūrovai neglostomi, dilema veja dilemą, o filmo pabaiga net ir visko mačiusiems kinomanams tampa kietu nusileidimu nuo emocijų tramplino. „Tikiuosi, ši istorija ne tik išgąsdins, bet ir privers nusijuokti“, – linki danų režisierius ir priduria, kad filmas sukelia kiekvieno reakciją ir priverčia šioje istorijoje įžvelgti save. Taigi, kas blogiausia gali nutikti?