Ko nepridarysi atsidūręs euroviziniame „Čiūto tūto“ kontekste, kai norisi šiek tiek „piarinės“ polifonijos. Smagu pasimaudyti svetimos šlovės, kad ir tariamos ar trumpalaikės, spinduliuose.

Ir šitokios svarbos klausimo seimūnai ėmėsi tada, kai šalia vyksta karas, kai Lietuvoje griūva tiltai, kai daugiau nei pusė kelių neasfaltuoti, kai savivaldybių tarybų nariai be saiko savinasi rinkėjų pinigus, o 110 tūkst. gyventojų vargsta žemiau absoliutaus skurdo ribos. Dar, aišku, čia galima būtų pridėti ir klaikiais tempais plintančią vaikų narkomaniją, suaktyvėjusią penktąją koloną, artėjančią ekonominę krizę, didėjančias viešąsias išlaidas, valstybės skolą, bankų nevaldomumą, euro ir indėlių nuvertėjimą.

Visa tai, aišku, – ne lyriškas „Eurovizijos“ kontekstas ir ne dekoratyvus papezėjimas apie sutartines, čia reikia negailestingai palaužyti smegeninę sprendžiant, kaip pagaliau užtvenkti visą tą bėdų upę. Nesklandumas dar ir tas, kad dažnai ir laužyti nėra ką – kai kam apskritai smegenys ar srėbtuvė yra tas pats, mat, daugybės viešumos veikėjų supratimu, galva skirta į ją valgyti. Geriausiai – už biudžeto lėšas.

Užuot ėmęsi spręsti vagiamų municipalinių eurų, krizės ir skurdo, kelių ir tiltų klausimą, seimūnai užsiima polifoninėmis dainomis ir Kaliningrado pervadinimu į Karaliaučių. Ir paskui dar pykstame, kad vokiečiai neatsiunčia mums savo brigados, ragina susitvarkyti infrastruktūrą ir dar vadina durniais.

P. S. Ir, gerb. ponai, biudžeto pinigus politikai leido ne „kurui“, o „degalams“, juk išrinktieji neperka malkų. Laisvai Lietuvai jau 33 metai, o vis dar kėsinatės šnekėti kaip sovietmečiu.

– Kaip jūs jaučiatės? Ar išsimiegojote? Ar pavalgėte? Ar pailsėjote miške?

– Trys klausimai viename, o į visus atsakymas – ne. Dar trūksta poilsio, dar atrodo, kad nesuvokia mano psichika, kas čia įvyko. Labai intensyvūs buvo penki mėnesiai nuo tada, kai viskas prasidėjo. Tik prieš kelias dienas pasidėjo šioje kelionėje toks mažas kablelis, tašku to nenoriu vadinti. Dabar dar norisi leisti kūnui, širdžiai susipažinti su visa informacija, ją kažkaip priimti, apdoroti.

– Užsieniečiai, kurie dalyvavo konkurse, jau turbūt mintinai buvo išmokę „Čiūto Tūto“ ?

– Tikrai taip, tas dvi savaites visi žinojo, kad aš vardu Monika ir praeidama visada išgirsdavau dainuojant „Čiūto Tūto“.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– „Eurovizijoje“ dalyvavote jau antrą kartą. Kas buvo kitaip dalyvaujant su Vaidu Baumila ir dabar?

– Šįkart važiavau brandesnė ir vidumi, ir kaip atlikėja. Man atrodo, kad visa ta mano 8-erių metų patirtis susikomplektavo ir turėjau visai kitokią patirtį.

– Iš vidaus viską matėte, o ar bendrą rezultatą iš šono spėjote pasižiūrėti?

– Šiaip nežiūrėjau dar, ne. Mačiau tik tai, ką „Eurovizijos“ kolegos rodė vaizdo įrašuose.

– O ar iš tiesų buvo taip, kad Lietuvos salelėje, kur visi mojavo vėliavėlėmis, vena iš pritariančiųjų atlikėjų truputėlį apsvaigo nuo oro, nuo visų emocijų ir net turėjo prisėsti?

– Taip. Pusfinalio metu buvo tokia situacija, kai laukėm kol paskelbs mus. Paskelbus Lietuvos vardą ji tiesiog nualpo. Tai yra turbūt vienas mėgstamiausių mano vaizdo įrašų. (juokiasi)

– Streso turbūt buvo tiek pusfinalyje laukiant savo vardo, tiek finale. Ar galite palyginti tas emocijas?

– Man atrodo, kad daugiau spaudimo jaučiau pusfinalyje, nes labai norėjosi profesionaliai atstovėti savo vardą ir Lietuvą. O per finalą jau buvo tiesiog labai didelis noras pasidžiaugt viskuo. Tuomet atsipalaidavau.

Dėl to, ar pateksime į finalą, man atrodo, įtampos nejautėm. Aš už kiekvieną džiaugiausi, aišku, už save irgi norisi pasidžiaugti, bet širdis į dvi daleles atskyla, ir už save norisi, bet ir už kiekvieną kolegą, nes tikrai su labai daug kuo susibendravom. Taip atsitiko, kad salelėje šalia suomių buvom, tai mano asmeninis noras, mano širdis buvo labiau į jų pusę. Tačiau, man atrodo, Loreen laimėjo garbingai. Jei žmonės ir komisija taip nubalsavo, vadinasi, taip turi būti. Viskas, ką mes dabar galime daryti, tai sveikinti ir džiaugtis.

Pasibaigus antrajam „Eurovizijos“ pusfinaliui, Lietuva išgirdo džiugią žinią –  Monikos Linkytės daina „Stay“ Liverpulyje pateko į finalą. Netrukus paaiškėjo ir kelintu numeriu finale  pasirodys Lietuvos atstovė.

Prieš spaudos konferenciją, kuri buvo surengta iškart po pusfinalio, jį įveikę dalyviai traukė burtus ir sužinojo, kurioje „Eurovizijos“ finalo dalyje pasirodys. Vėliau tikslią pasirodymų tvarką sudėliojo „Eurovizijos“ prodiuseriai. Iš viso finale dainuos 26 šalių atstovai. Monika pasirodys 22-oji.

Eurovision.tv nuotr. 

– Iki išvykimo į Liverpulį irgi nesėdėjote rankų sudėjusi...

– Tikrai ne. Kartu su savo komanda pervažiavau šešias Europos šalių sostines, kur vyko koncertai ir kur visi „Eurovizijos“ gerbėjai galėjo susipažinti su mūsų daina „Stay“. Ten žmonės žinojo kiekvieną dainos žodį, dainavo ją nuo pradžios iki pabaigos. Kai stovi užsienio scenoje ir dainuoji užsieniečiams, o jie kiekvieną dainos skiemenį traukia kartu su tavimi, šiurpas per kūną eina. Atrodo, kad čiūto tūto yra tie burtai, kurie pamažu skleidžiasi per Europą.

– Kai tapote nacionalinės „Eurovizijos“ nugalėtoja, buvote gintaro spalvos įvaizdžiu pasipuošusi lietuvaitė. Ar lietuviška simbolika švies ir nuo didžiosios „Eurovizijos“ scenos Liverpulyje?

– Drabužiai bus kiti, bet panašumą ir ankstesnę pasirodymo koncepciją norėjome išlaikyti. „Amber“ spalva išliko, nes ji man be galo simboliška – esu kilusi iš pajūrio. Pakoregavome mūsų pasirodymą vizualiai, tad visų Lietuvos žiūrovų prie TV ekranų laukia staigmena. Pasakysiu tik tiek, kad viso mūsų pasirodymo esmė – ne ryškios emocijos, o mano pačios didžiausias tikslas – ne vizualus, bet emocinis ryšys su klausytoju. Noriu su juo kiek galima artimiau susijungti, atrasti vidinį širdies ryšį. Tai mano, kaip atlikėjos ir kūrėjos, pagrindinė užduotis.

R. Mickevičiūtės nuotr. 

– Antrajame pusfinalyje pasirodysite su daina „Stay“, kuri daugeliui šio konkurso gerbėjų galbūt labiau asocijuojasi su nauju vardu – „Čiūto tūto“.

– Tikrai... Net aš pati ją dažniau vadinu „Čiūto tūto“ nei „Stay“. Man smagu, kad tas čiūto tūto motyvas taip stipriai prilipo, nors pirmuosiuose pasirodymuose nebuvo toks ryškus.

– Atsižvelgėte į mūsų ekspertų komisijos nuomonę?

– Iš tiesų jau po kelių pirmųjų savo pasirodymų supratau, kad čiūto tūto gali būti visos dainos esmė – etniškumas, tautiškumas, išskirtinumas.

– Jei teisingai supratau iš jūsų pasisakymų spaudoje, nacionalinėje „Eurovizijoje“ nusprendėte dalyvauti ekspromtu. Tai buvo veikiau pokštas nei rimtas ketinimas?

– Iš pradžių taip. Štai kodėl dainai parašyti, pasirengti lipti ant scenos neturėjome daug laiko. Nemažai pokyčių vyko tiesiog jau dalyvaujant atrankoje, žengiant žingsnį po žingsnio. Čiūto tūto jau nuo pradžių man atrodė tarsi lietuviškas burtažodis, tačiau drauge buvo baisu per daug prisirišti prie to etninio motyvo. Bijojau, kad daina neprarastų šiuolaikiško skambesio. Laimei, galiausiai paklausiau savo širdies ir tai atnešė man sėkmę.

– Gal galėtumėte trumpai priminti istoriją, kaip sugalvojote dalyvauti nacionalinėje „Eurovizijoje“?

– Lapkričio pabaigoje buvau išvykusi į Londoną. Norėjau susipažinti su viena vokalo mokytoja – ketinau šiek tiek iš jos pasimokyti vokalo. Po susitikimo ji pasikvietė mane į bariuką ir supažindino su keletu savo draugių. Paaiškėjo, kad viena jų – didelė „Eurovizijos“ gerbėja. Juokais jai pasakiau, kad galėčiau pamėginti Lietuvoje laimėti šio konkurso atranką – tuomet ji gautų bilietą į tarptautinę „Euroviziją“. Tuo momentu visos smagiai pasijuokėme, ir tiek. Tačiau nebūčiau aš žemaitė... Tas žemaitiškas charakteris dažnai man suteikia papildomos energijos ir impulso: nusprendžiau pamėginti. Kaip šiandien pamenu, kad buvo lapkričio 22 d., o jau 25 d. turėjau vykti į susitikimą su kitu dainų autoriumi iš Latvijos – Chrisu Noah, kurio dar niekada iki tol nebuvau mačiusi. Taigi, mes su juo sėdome ir per vieną vakarą parašėme dainą „Stay“. Šis įvykis – tik dar vienas įrodymas, kad gyvenimas mus visada veda ten, kur tuo momentu turėtume būti.

– Kaip atradote sutartines ir kodėl jas pamėgote? Kodėl būtent čiūto tūto tapo burtažodžiu, turinčiu užburti 2023-ųjų „Eurovizijos“ klausytojų širdis?

Svarbiausia man dabar yra vidinė ramybė ir priminimas sau, kad esu pakankama.

– Aš nežinau... Didelio santykio su liaudies muzika niekada neturėjau. Paprasčiausiai tuo momentu man pasirodė, kad frazė „čiūto tūto“ yra skambi ir mano dainai labai tiks. Tiesa, dar baigdama studijas BIMM institute Londone (BIMM – British and Irish Modern Music Institute – aut. past.) rengiau baigiamąjį projektą – pusvalandžio programą dainų, kuriose skambėjo lietuvių liaudies dainų motyvai. Pastebėjau, kad mano darbas labai sudomino instituto dėstytojus, todėl eksperimentą nutariau tęsti.

– Lietuva ir Monika Linkytė su daina „Stay“ pasirodys 15-uoju, priešpaskutiniu, numeriu. Gal turite kokių nors sentimentų skaičiams? Gal tarp jų yra koks nors laimingesnis už kitus?

– Na, skaičius 15 man išties atrodo labai patrauklus skaičius. 1 plius 5 bus 6. Tai, mano galva, tikrai gera kombinacija. Jei rimtai – nesu prisirišusi nei prie konkrečių skaičių, nei prie daiktų. Man atrodo, kur kas svarbiau konkurse yra gera mintis, nusiteikimas, pozityvi vidinė energija. Labiau puoselėju tikėjimą ir pasitikėjimą iš vidaus, nes jei gera ir švari mintis bus mano viduje, ta šviesa be vargo galėsiu pasidalyti ir su kitais. Ar atlieku kažkokias dvasines praktikas? Meditacija nėra man svetimas dalykas. Rytus pradedu nuo savo maldelės, kad ši diena bus pati geriausia, gražiausia, šviesiausia… Ne vienus metus tai praktikuoju – patikėkite, veikia.

E. Blaževič / LRT nuotr. 

– Kadangi studijavote Anglijoje, gal jaučiatės tvirčiau, kad teks pasirodyti Liverpulyje, o ne kokios nors kitos šalies scenoje?

– Gal viešnagės dienomis būtų geriau geras, šiltas oras, o Anglija ne visada juo pasižymi. Kita vertus, vieta, miestas, šalis nėra esminiai kriterijai. Jausmas, kurį susikuri su visais savo komandos nariais, – štai kas svarbiausia! Todėl, visų pirma, aš koncentruojuosi į komandiškumą ir jo skleidžiamą šilumą!

– Kas būtų jūsų pačios favoritas 2023-ųjų „Eurovizijoje“?

– Oi, tų favoritų turiu labai daug… Susidraugavau su ispane, suomiu. Dar patinka norvegė ir prancūzė. Jei atvirai, turbūt su puse „Eurovizijos“ atstovų užmezgėme labai gerą ryšį, gerai leidome laiką. Ką manau apie Švedijos atstovę Loreen? Man atrodo, ji žino savo vertę, bet galbūt dar yra kažkokie vidiniai jos pasirinkimai, kaip ji mato šį konkursą ir kaip į jį eina.

– Ar tarptautinis „Eurovizijos“ konkursas, kurį kasmet transliuoja LRT, buvo įrašytas į Monikos must see dienotvarkę ir anksčiau?

– Būdavo, kodėl gi ne. Juk ir pačiai kažkada yra tekę jame dalyvauti. Mano iniciatyva draugai žiūrėdavo šį konkursą su popieriaus lapeliais: rengdavome totalizatorių, spėliodavome, kas kokią vietą užims. Todėl visada laukdavau gegužės ir „Eurovizijos“ vakarų.

– Koks buvo 2015 m. „Eurovizijos“ dainų konkursas Vienoje? Tuomet jūsų ir Vaido Baumilos duetas su daina „This Time“ pateko į finalą ir užėmė 18-ą vietą.

– Nelabai ką iš to konkurso prisimenu… Daug streso buvo. Man atrodo, kad aš per tuos aštuonerius metus labai pasikeičiau – daugiau susipažinau pati su savimi, savo vidumi, jausmais. Tai buvo metas, kai bandžiau suprasti, kas aš esu, kas noriu būti ne tik gyvenime, bet ir savo muzikoje. Jaučiu, kad šis dalyvavimas tame pačiame konkurse man yra kur kas smagesnis ir žaismingesnis. Galiu tiesiog mėgautis viskuo, kas vyksta su manimi ir aplinkui mane, tad stengiuosi tai ir daryti.

– Kokią vietą sau prognozuotumėte pati ir kokią vietą jums buria etatiniai „Eurovizijos“ lošėjai?

Kai stovi užsienio scenoje ir dainuoji užsieniečiams, o jie kiekvieną dainos skiemenį traukia kartu su tavimi, šiurpas per kūną eina.

– Pati sau? Gerą, labai gerą. Kas ką kalba – tegul sau kalba. Man visiškai neįdomu. Tokie dalykai labai blaško žmogaus koncentraciją į tikslą. Gerai save pažįstu ir žinau, kad mėgstu permąstyti kiekvieną savo žingsnį, todėl tokie spėjimai, prognozės gali labai mane išblaškyti ir pasėti viduje nereikalingo nerimo.

– Jei nepasisektų pakliūti į finalą – nebijote piktų liežuvių, bjaurių komentarų ir neigiamo eurovizinio šleifo? Galbūt jau esate gana stipri tai ištverti?

– Man atrodo, kad niekas negali būti tam pasiruošęs. Kiekvienas iš mūsų yra pažeidžiamas, todėl ne atlikėjams, bet mūsų visuomenei reikėtų lavinti savo emocinį intelektą, kad būtume empatiškesni kitam žmogui. Džiaugtis kažkieno nelaime yra labai neempatiška. Pasiruošti būti sutryptai? Tai tiesiog neįmanoma! Ne taip reikia save auginti! Žmonės turėtų save auginti mokydamiesi kitą paguosti, padrąsinti. Galų gale, vienas su kitu elgtis švelniai. Tam aš save ir ruošiu, auginu.

J. Stacevičiaus nuotr.

– Kurį laiką studijavote Vilniaus universitete, Medicinos fakultete, visuomenės sveikatą. Nuo 2014 m. tame pačiame universitete griebėtės teisės studijų. 2016 m. vėl keitėte mokslus ir pasirinkote muzikos kūrybos studijas BIMM Institute Londone. Kodėl prireikė tiek daug laiko suprasti, kad jūsų kelias – muzika?

– Tuometė artima aplinka labai stūmė mane studijuoti kažką rimto. Ilgą laiką jos klausiau. Atėjo laikas, kai užaugau ir dabar labiau klausau savęs, savo širdies. Kartais taip būna, kad iki savo pačių atsakymų einame ne tiesiai, bet aplinkkeliais.

– Ar visada buvote didelė keliautoja? Kokią įtaką penki mėnesiai Nepale padarė jūsų asmenybei? Kokia Monika ten išvyko ir kokia grįžo?

– Mėgau keliauti visada. Labai džiaugiuosi, kad nusipirkau bilietą į Nepalą, tiesa, tik į vieną pusę. Su draugais planavome grįžti po kelių savaičių, o parskridau namo daugiau nei po penkių mėnesių. Labai nemėgstu sakyti, kad mane kažkas pakeitė. Tiesiog žmogus pats save geriau pradeda pažinti ir keičiasi. Taip ir man ši kelionė leido labiau pažinti save kaip žmogų, kuris neturi jokių etikečių, jokių profesijų, jokio žinomumo. Ten galėjau būti tokia, kokia esu. Toks buvimas mane labai  išlaisvino. Išmokau pažinti mažus džiaugsmus. Sužinojau, kad žmogaus laimei reikia visiškai nedaug ir visiškai nematerialių dalykų. Tą tiesą supratau ne iš teorinių žinių, o iš praktikos, matydama vietinius žmones, jų gyvenimo būdą.

– Nepale savanoriavote, mokėte vaikučius muzikos. Gal per tuos kelis mėnesius atradote savyje ir pedagogo gyslelę?

– Kol kas tikrai negalvoju apie pedagoginę veiklą. Vaikus labai myliu, bet tai nereiškia, kad dabar pradėsiu mokyti juos dainuoti. Ne čia jaučiu džiaugsmą ir pašaukimą muzikos kelyje.

– Ar kurdama dainas, koncertuodama jaučiate gyvenimo pilnatvę? Ar pagaliau esate savo kelyje?

– Tikrai dabar labiau nei bet kada jaučiu, kad esu savo kelyje. Kitų kelių nebeplanuoju. Bent jau greitu metu.

– Prieš išvykstant į Liverpulį pas jus svečiavosi kita nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos finalininkė Beatrich, konkurse bandžiusi nugalėti su daina „Like a Movie“. Esate labiau draugės nei konkurentės?

– Abi esame kilusios iš Lietuvos pajūrio. Aš – iš Gargždų, Beatrich – iš Šilutės. Abi esame ragavusios gyvenimo Londone. Beatrich ir šiuo metu ten gyvena, į Lietuvą sugrįžta tik koncertuoti. Galbūt todėl labiau norisi palaikyti viena kitą, nei kažkaip kvailai konkuruoti.

– Ar studijos Londone jums abiem padarė nemažą įtaką?

– Dėl Beatrich nežinau, bet man galimybė pabūti tokioje muzikos mekoje padarė iš tiesų labai didelę įtaką, formavo mano muzikinį skonį, tam tikrą požiūrį. Juolab kad Jungtinė Karalystė daro įtaką visai muzikos industrijai. Laisvės ten tikrai daugiau nei Lietuvoje. Tačiau juk galiu bet kada susikrauti lagaminą ir skristi ten jos paieškoti.

J. Stacevičiaus nuotr. 

– Ar pritariančios vokalistės yra jūsų draugės nuo BIMM instituto laikų? Kodėl nenorėjote pasikviesti lietuvaičių, kurių lūpose burtažodis čiūto tūto galbūt skambėtų įtikimiau?

– Taip, keletas jų iš tiesų yra mano kurso draugės. Kodėl jos ne lietuvės? Na… laukiau šito klausimo. Visiems juk niekada neįtiksiu. Norėjau, kad daina „Stay“ skambėtų kuo profesionaliau ir kad mano užnugaryje stovėtų tos merginos, kurių balsais aš galiu 100 proc. pasitikėti. Todėl natūralu, kad pirmiausiai pagalvojau apie savo kursiokes ir kitas Londono laikų pažįstamas. Esu įsitikinusi, kad pusė mano pasirodymo sėkmės priklauso nuo pritariančiųjų vokalisčių ir mano draugystės su jomis, todėl stengiuosi asmeniškai puoselėti ypatingą ryšį su kiekviena iš jų. Juk muzika prasideda nuo mūsų širdžių ryšio. Stovint ant scenos labai svarbi ta energija, kurią mes jaučiame viena su kita. Galų gale, rezultatas šią akimirką, pergalė nacionalinėse atrankose, galimybė keliauti į Liverpulį tikrai yra didelė dalis to, kad tiesiog beprotiškai viena kitą palaikėme ir darome tai toliau.

– Po praėjusių metų Monikos Liu pasirodymo eurovizinė kartelė Lietuvos atstovams iškelta labai aukštai. Kas bus, jei nepasiseks jos peršokti?

– Kodėl tik po Monikos Liu? Kur dar grupė „The Roop“, kuri net du metus skambėjo tikrai labai garsiai. Ar nebaisu? Aišku, kad baisu. Jaučiu be galo didelę atsakomybę. Stengiuosi, atiduodu visą įmanomą savo laisvą laiką ir kiekvieną savo energijos trupinėlį, kad tik Lietuvos vardas nuskambėtų gerai.

– Ko sau palinkėtumėte prieš startą Liverpulyje?

– Pasimėgauti šiuo procesu. Svarbiausia man dabar yra vidinė ramybė ir priminimas sau, kad esu pakankama!

Apie šių metų „Eurovizijos“ konkursą

Visos Europos dėmesį prikaustantis dainų konkursas šiemet vyks gegužės 9–13 d.

Lietuvos atstovės daina „Stay“ visai Europai skambės gegužės 11-ąją, antrojo „Eurovizijos“ pusfinalio antrojoje dalyje.

M. Linkytė pasirodys priešpaskutinė – jos dainą išgirsime 15-ąją tarp 16-os pretendentų.

LRT komanda žada, kad žiūrovų ir skaitytojų lauks specialios tiesioginės transliacijos, kuriose bus galima išgirsti išskirtinius Ramūno Zilnio interviu su Lietuvos atstove.

Kaip visada, reportažus iš Liverpulio bus galima išvysti laidose „Labas rytas, Lietuva“ ir „Laba diena, Lietuva“. Taip pat laukia karščiausios naujienos iš repeticijų, atidarymo ceremonijos užkulisiai ir ypatingas turinys iš žaliojo delegacijų kambario.