Skambutis iš Baltųjų rūmų turėjo duoti laiko pasirengti reaguoti į naują informaciją, kad lietuviai leido amerikiečiams slapta tardyti įtariamuosius Rugsėjo 11-osios teroro išpuoliu.
Tačiau ši vasara parodė, kad pusketvirtų metų mūsų aukščiausiems pareigūnams neužteko sutarti dėl valstybės laikysenos.
Gegužės pabaigoje Lietuva nuskambėjo viso pasaulio žiniasklaidoje, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad amerikiečiai kalino žmones Lietuvoje.
Vyriausybėje įvairių institucijų konsultacijos pradėtos liepą, ir per jas specialistai apsisprendė, kad skųsti sprendimą beviltiška dėl griežtų teisinių reikalavimų.
Politikai tuo metu vasariškai snaudė. Galiausiai pabudęs premjeras, raginamas užsienio reikalų ministro, netikėtai pavedė surašyti skundą... per likusias dvi termino dienas. O rytojaus rytą dar pripažino, kad skundas yra beviltiškas, nes pakeisti sprendimą bus praktiškai neįmanoma.
Švelniai tariant, tai buvo nepagarba ir saviems teisininkams, ir Strasbūro teismui.
Aiškumo nepridėjo ir prezidentė, iš pradžių suskubusi pareikšti, kad Lietuva Strasbūro teismo sprendimą įvykdys. Jei taip buvo bandoma primesti valią Vyriausybei, jai šįkart nepavyko, todėl netrukus ji atsitraukė ir ėmė aiškinti esanti ne prie ko.
Kas toliau?
Progų pasitaisyti dar bus. Kitus žingsnius nesunku nuspėti:
Pirma, dar šiemet EŽTT Didžioji kolegija atsisakys priimti Lietuvos skundą ir sprendimas įsiteisės.
Antra, amerikiečiai neprileis lietuvių perduoti teismo priteistos kompensacijos Lietuvoje kalintam palestiniečiui Abu Zubaydah, o amerikiečiai ignoruos raštus dėl informacijos suteikimo.
Trečia, Europos Taryboje Lietuvai nuolat teks aiškintis, kodėl neįvykdo teismo sprendimo, o pirmu smuiku grieš Rusijos ambasadorius.
Ketvirta, per artimiausius penkerius metus Lietuva pralaimės dar bent vieną bylą, pagal kito įtariamo teroristo iš Saudo Arabijos Mustafa al Hawsawi skundą. Yra galimybė, kad šalia to dar teks aiškintis ir Hagos teismui.
Ir kiekvienąkart vėl reikės Vyriausybės pozicijos. Kokia ji bus, iššifruoti kol kas sudėtinga. „Kol kas manykime, kad Lietuvoje to tikrai nebuvo, bet kai jau bus galutiniai neskundžiami sprendimai, deja, mes tą faktą turėsime“, – praeitą savaitę bandė paaiškinti premjeras.
Politikų ir diplomatų lūkesčiai tyliai numarinti istoriją neišsipildys, jau vien dėl to, kad Gvantanamo kalinių advokatai ją nuolat eskaluos. Lietuva bus priversta nuolat rašyti ataskaitas apie tiesos paieškas, tad metas apsispręsti, ar jose bus nauji „paskutinės minutės pasiūlymai“, ar realūs ir nuoseklūs darbai.
Kur milijonai?
Tuometinių pareigūnų sprendimą leisti statyti kalėjimą būtų galima suprasti – nors nebūtinai pateisinti – jei jie nuoširdžiai norėjo gero tėvynei, tikėdamiesi, kad tai padės užmegzti išskirtinę partnerystę su JAV narystės NATO pradžioje.
Slaptumas galėtų būti pateisinamas, baksnojant į faktą, kad paslaptis apie Lietuvos kalėjimą išlaikyta ilgiau nei Rumunijos ar Lenkijos, o informacija pirmiausia buvo paskelbta anapus Atlanto.
Bet JAV Senato ataskaita perša kitą versiją, kad tai galėjo būti tiesiog pasipinigavimas. Kol kas nepanašu, kad artėtų prokurorų atsakymas, kur nusėdo amerikiečių ataskaitoje aprašyti milijonai dolerių, perduoti lietuviams kaip „dėkingumo“ mokestis už palankų požiūrį.
Bet kokia informacija apie prokuratūros tyrimą slepiama po slaptumo žyme, todėl dabar galime tik spėlioti, ar prokurorai bandė aiškintis kieno nors staigų praturtėjimą, ar užfiksuota diskusijų su medikais dėl kalintų arabų gydymo, kaip buvo priiminėjami ar maskuojami sprendimai dėl žvalgybos paramos centro Antaviliuose, ar buvo rengtos akistatos dėl prieštaringų politikų ir tuometinių VSD vadovų liudijimų ankstesniuose tyrimuose. Prokuratūra turi būti atskaitingesnė.
Politikams metas išmesti užsikirtusią plokštelę, esą šiandien, kaip ir 2010-aisiais, Lietuva negali nustatyti, ar žmonės buvo atgabenti į šalį. Ši pasenusi išvada neatlaiko kritikos. Lietuvos Seimas būtų sąžiningas, jei surengtų naują tyrimą ir įvertinęs JAV Senato bei Strasbūro teismo medžiagą, konstatuotų, kad Lietuvoje buvo ne tik patalpos ir skrydžiai, bet ir žmonės.
Ruošiantis iš biudžeto mokėti šimtatūkstantines kompensacijas Lietuvoje kalėjusiems arabams, mokesčių mokėtojai nusipelno bent jau nuoširdžių pastangų atsekti amerikiečių milijonus.
