Parodos, kuriose pristatyta daugiau kaip 300 skirtingų meno studijų krypčių projektų, vienu metu vyko keturiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Telšiuose. Pasak organizatorių, jos tapo galimybe žiūrovams susipažinti su ateinančia jaunų kūrėjų karta, atrasti naujausių šiuolaikinio meno ir dizaino tendencijų užuomazgų.

VDA Kauno fakultete (KF) eksponuota baigiamųjų darbų parodos dalis, kuri užėmė fakulteto galeriją, kurioje rengiamos ne tik studentų, bet ir žinomų šalies menininkų, svečių iš užsienio, parodos, ekspozicines koridorių erdves ir šviesias, erdvias fakulteto auditorijas, supažindino žiūrovus su projektais, kuriuose diplomantai gilinosi į skirtingas temas.

Tapytojai

Fakulteto galerijoje eksponuota jaunosios tapytojų kartos kūryba. Įdomi, kelianti klausimų, kviečianti diskutuoti. Menininkus jungianti tema, vystoma keliose paveikslų serijose, – žmogaus būtis, žmogiškumas, žmogiškas silpnumas.

Vienuose kūrybiniuose projektuose tapytojai pasaulį vertė aukštyn kojomis žmones ir gyvūnus sukeisdami vietomis, panaikindami įprastą hierarchiją, teikiančią žmogui galią ir pranašumą (Lina Pociūtė „Atvirkštinis muziejus“, vadovė prof. Aušra Vaitkūnienė), kituose projektuose jaunieji kūrėjai žmogų tyrinėjo per lemtingo pasirinkimo perspektyvą, kūriniuose perteikdami labai asmeniškus, jautrius išgyvenimus (Giedrius Majauskas „Tamsus miškas ir kas jame tūno“, vadovas prof. Pranas Griušys). Dar kiti menininkai pasinėrė į saugios, inspiruojančios erdvės, kuri neatskirtų nuo supančio pasaulio, bet sykiu leistų atsitraukti nuo jo chaotiškumo, gausos, greitos kaitos, paieškas (Edvinas Batulevičius „Trūkis Luminare“, vadovas lekt. Petras Lincevičius).

Aktuali tapytojams buvo ir virtualybės tema, jos įtaka savęs, supančios aplinkos suvokimui, pasimetimui ir abejonėmis tuo, kas yra tikra, o kas – labai tikroviškai sukurta (Rasa Pilkauskaitė „Mus sugadino internetas, jie sugadino internetą“, vadovė doc. dr. Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė).

Jaunieji kūrėjai tyrinėjo ne tik žmogaus santykį su virtualybe. Kūrybinių projektų dėmesio centre atsidūrė ir pati tapybos medija – jos sankirtos taškai su skaitmeninėmis priemonėmis kuriamu menu, įtaka ir poveikis vienas kitam (Mantas Valentukonis „Command_Expo“, vadovas lekt. Petras Lincevičius; Raminta Stasaitytė „Pojūčių formos“, vadovas lekt. Andrius Zakarauskas).

Organizatorių nuotr. 

Dizaineriai

Ekspozicinėse koridorių erdvėse eksponuota instaliacija atvėrė sudėtingą ir skaudžią vienos šeimos istorijos atkarpą, papasakotą per konkrečius daiktus, estetiškai įkurdintus baltuose kvadratiniuose kubuose, siekiant juos apsaugoti nuo laiko poveikio, atminties nepastovumo, kad būtų išsaugoti ateities kartoms (Augusta Daunytė „Daiktų istorijos ir jų interpretacijos šiuolaikiniame dizaine“, vadovas doc. Renatas Šukys).

Menininkai pasinėrė į saugios, inspiruojančios erdvės, kuri neatskirtų nuo supančio pasaulio, bet sykiu leistų atsitraukti nuo jo chaotiškumo, gausos, greitos kaitos, paieškas.

Jauniesiems interjero dizaineriams aktualios ne tik istorijos iš praeities. Jie siekia praeitį prikelti dabartyje. Kūrybiniame projekte, skirtame buvusios chasidų sinagogos konversijai į košerinio maisto restoraną ir svečių namus, dizaineriai stengėsi prikelti tai, kas pamiršta, apleista, ir pritaikyti šiandienio žmogaus poreikiams (Indrė Petkevičiūtė „Chasidų sinagogos Kaune, Gimnazijos g. 6, konversijos interjeras, vadovas prof. Jonas Audėjaitis).

Dizaineriai – vizionieriai, jie žiūri į ateitį siekdami būti jos istorijos dalimi. Norėdami prisidėti prie draugiškesnio pasaulio kūrimo, jie kėlė LGBT bendruomenės centro poreikio problemą ir pasiūlė tokią centro interjero projekto idėją, kurią įgyvendinant galėtų prisidėti kiekvienas bendruomenės narys ar šią bendruomenę palaikantys (Marija Širvinskaitė „LGBT bendruomenės centras“, vadovas doc. Tomas Kuleša).

Dizaineriai taip pat siekė prisidėti prie asmenų su negalia integracijos, kūrybiniuose projektuose pristatydami stalo žaidimus, skirtus asmenims su regėjimo negalia, bet įtraukiančius ir kitus, kad būtų skatinama ne tik verbalinė komunikacija, bet ir kuriamas ryšys būnant kartu (Emilija Čibiraitė, stalo žaidimas „Artu“, vadovė doc. Rita Brakauskaitė).

Grožio standartų kaita atskleista interaktyvioje instaliacijoje, kurioje sujungtos kelios dalys, reprezentuojančios skirtingus antikos pasaulėžiūros ir grožio standartų kismo polius įvairiais laikotarpiais, skatinusi žiūrovą pažvelgti į savo kūną išsilaisvinant iš turimų kompleksų (Monika Kairevičiūtė „Daugialypis kūrinys grožio standartų metamorfozėms atskleisti“, vadovas doc. Andrejus Repovas).

Organizatorių nuotr. 

Architektai

Architektūros studijų diplomantų kūrybiniai projektai užpildė šviesias fakulteto auditorijų erdves. Projektuose jie akcentavo tvarumą, spręsdami šiuolaikinių daugiabučių problemas (Domas Tvarijonas „Šiuolaikinių daugiabučių problematika ir tvari kaita“, vadovai doc. Rimantas Giedraitis, lekt. Mindaugas Butvila), siekdami dialogo tarp šiuolaikinės architektūros ir vietos išteklių (Gabrielė Ibėnaitė „Vietos išteklių ir šiuolaikinės architektūros dialogas, siekiant dinamiškos ir tvarios miesto kaitos: Boavista kvartalo teritorijos Lisabonoje atvejis“, vadovas doc. Rimantas Giedraitis). Arba skatindami ikimokyklinio ugdymo įstaigų architektūros pritaikymą gamtinei aplinkai (Auksė Vilkevičiūtė „Ikimokyklinio ugdymo įstaigų architektūra gamtinėje aplinkoje: lauko darželio atvejis“, vadovas: doc. Rimantas Giedraitis).

Jaunieji architektai atkreipė dėmesį ir į išskirtines Lietuvos vietas, tokias kaip Anykščiai, pasiūlydami idėjų miesto virsmui kurortu (Augustė Visockytė „Anykščių miesto virsmas kurortu: sveikatingumo kompleksas Karaliaus Mindaugo ąžuolyno parke“, vadovas prof. Jonas Audėjaitis).

Grafikos dizaineriai

Komunikacijos idėjų edukaciniams projektams, vienijantiems ir auginantiems ekologiško gyvenimo būdo bendruomenę, pasiūlė grafikos dizaineriai, pabrėždami, kad realus gamtos patyrimas geriausiai padeda suprasti aplinkos problemas ir ieškoti tinkamiausių jų sprendimo būdų, didina atsakomybę už savo veiksmus (Deimantė Malūnavičiūtė „Ekosisteminių paslaugų draugijos „Iš miško“ komunikacijos sistemos dizainas“, vadovas doc. Andrejus Repovas).

Daugiausia dėmesio grafikos dizaineriai projektuose skyrė mobiliosioms programėlėms. Judesio suvaržymų turintiems asmenims buvo skirtas projektas, pristatantis programėlę „Accessmo“, buriančią visuomenę ir judesio suvaržymų turinčius asmenis į bendro tikslo siekimą – gerinti judėjimo negalią turinčių žmonių susisiekimą miesto aplinkoje (Aleksandr Poklonskij „Aplikacija judesio suvaržymus turintiems asmenims „Accessmo“, vadovas doc. Andrejus Repovas).

Klausos negalią turinčių asmenų socialinei atskirčiai mažinti buvo skirtas projektas, pristatantis aplikaciją „Guesto“, kuri skirta komunikacijai tarp klausos negalią turinčiųjų ir girdinčiųjų palengvinti. Programėlėje esančios funkcijos suteikia galimybę mokytis lietuvių gestų kalbos ir įgytas žinias pritaikyti žaidime, kuriame supažindinama su klausos negalią turinčių asmenų bendravimo kultūra (Indra Šadzevičiūtė „Klausos negalią turinčių asmenų socialinės atskirties mažinimo programėlės dizainas“, vadovas doc. Andrejus Repovas).

Organizatorių nuotr. 

Mėlyna ir geltona

Jaunieji kūrėjai išliko dėmesingi ir karo Ukrainoje temai. Kūrybiniuose projektuose pristatė seriją komunikacijai skirtų plakatų, kuriuose atskleidė Lietuvos ir Ukrainos savitarpio pagalbą šiuo sudėtingu laikotarpiu.

Dviejų šalių bendrystė plakatuose perteikta per nacionalinius ir kultūrinius simbolius, bendras temas (Patricija Burhaj „Plakatai aktyvių ukrainiečių centrui „Ucreate“, vadovas doc. Andrejus Repovas).

Grafikai

Taikomosios grafikos diplomantų kūrybiniuose projektuose paliestos socialinės temos, atskleidžiant jas piešinių, kuriuose vaizduoti asmenų, gyvenančių laikino apgyvendinimo įstaigoje, portretai, cikle (Gajus Eidiejus, autorinių piešinių ciklas „Nepatogi kasdienybė“, vadovas prof. doc. Vaidas Naginionis), introspektyviai pažvelgta į save pristatant autorinius komiksus, kuriuose nagrinėjamas menininko ir išorinio pasaulio ryšys (Viktorija Jučaitė, autorinis komiksas „Stories Untold“ (knyga, skaitmeninė spauda), vadovė lekt. Deimantė Kalasūnaitė).

Organizatorių nuotr. 

Jaunieji grafikai dalijosi refleksijomis „Giesmių giesmės“ knygos tematika (James Amatus, piešiniai-refleksijos „Giesmių giesmės“ knygos tematika, vadovas prof. Rolandas Rimkūnas), iliustracijų cikle perteikė savitą žvilgsnį į Taro kortų motyvus (Vincentas Saladis, iliustracijų ciklas „Major Arcana“, vadovas doc. Aurimas Švedas).

Tai tik dalis puikių diplomantų kūrybinių projektų, pristatytų VDA KF baigiamųjų darbų parodoje. Kiekvieno jaunojo menininko kūrybinė pozicija yra stipri, todėl norisi palinkėti, kad ši, daugeliui pirmoji, paroda, kurioje su jų kūryba galėjo susipažinti žiūrovai, taptų sėkmingu įdomios kelionės į savo tikslus startu.

Tad ir iš darbų žvelgiantys nejaukūs veikėjų žvilgsniai stebėtojui tikrai nesukurs absoliutaus siaubo filmo efekto, neišgirsi ir nuaidinčio girgždančio parketo garso, tik pasinėrusių į istorijų tyrinėjimą lankytojų šurmulį. Džiugu! Parodos įspūdžiai tęsiasi ir užsivėrus muziejaus durims, kiek teko matyti per savaitę, palaipsniui persikelia ir į socialinius tinklus, taip skleidžiant žinią apie intriguojančią parodą.

A. Waliszewskos fenomenas

Parodą „Kraupios istorijos...“ sudaro žymios lenkų menininkės A. Waliszewskos ir 36 kitų menininkų, kūrusių nuo XIX a. iki mūsų dienų, darbai. Ne tik simbolizmas, bet ir A. Waliszewskos padiktuotas tematinis laukas jungia skirtingų šalių, kartų, amžių menininkus.

Kaip teigiama parodą pristatančiame tekste, siekta sukurti istorinį „genealoginį šeimos medį“. Ekspozicijos dėmesio centras neabejotinai – Lietuvoje pirmą kartą pristatomi A. Waliszewskos kūriniai, atgręžiantys mūsų dėmesį į XIX–XX a. simbolistų judėjimą ir kartu panardinantys į šiurpinančius naratyvus.

Menininkės paveiksluose – gamta, mirtis, irimas ir transformacija, žmogaus mirtingumo ženklai, būsenos, apnuoginti kūnai, žaizdos, paklaikę žvilgsniai. Jos kūryba siejama su simbolistų judėjimo „Jaunoji Lenkija“ „meistrų kūryba, kurie egzistencinę kovą su savo mirtinomis ligomis derino su ironija, savigrauža ir perdėta savimeile“. A. Waliszewska yra surengusi keliolika personalinių parodų, darbus eksponuoja grupinėse parodose, naujausiais darbais, kūrybiniu procesu aktyviai dalijasi ir virtualiosiose erdvėse: socialiniuose tinkluose, interneto puslapiuose ir kt.

Menininkės paveiksluose – gamta, mirtis, irimas ir transformacija, žmogaus mirtingumo ženklai, būsenos, apnuoginti kūnai, žaizdos, paklaikę žvilgsniai.

 

Šiandieniame pasaulyje išgyvenami įvykiai: pandemija, karas, stichinės nelaimės – skatina permąstyti būtį, galimą akistatą su mirtimi, o tai, žinoma, nulemia aktyvesnį susidomėjimą tokias temas reflektuojančiu menu. Tačiau, nors ši paroda atrodo kaip niekad laikiška, ne tik ankstesniųjų amžių kūrėjai, bet ir A. Waliszewska simbolistų idėjomis idėjomis domisi jau kelis dešimtmečius, tad kraupiosios istorijos inspiruotos ne tik šiandienos konteksto, bet subrandintos ilgesnio laiko refleksijų ir konceptualizuotos bendroje parodoje.

A. Waliszewskos ir kitų menininkų jungtis parodos kuratorių Natalios Sielewicz, Alison M. Gingeras jau išbandyta praėjusių metų birželį – Varšuvos modernaus meno muziejuje surengtoje parodoje „Tamsieji menai: Aleksandra Waliszewska ir simbolizmas iš Rytų ir Šiaurės“ („The Dark Arts: Aleksandra Waliszewska and the Symbolism from the East and North“). Menininkės populiarumą tarptautiniame, skirtingų auditorijų kontekste lemia darbuose kuriami vizualiniai pasakojimai, kurie, viena vertus, apčiuopiami, atpažįstami, kita vertus, atviri ir tolesnėms interpretacijoms.

A. Waliszewskos kūrinių atvirumas žiūrovui grindžiamas ir sprendimu nesuteikti jiems suvokimo kryptį diktuojančių pavadinimų. Kaune eksponuojami darbai – be pavadinimų, jie įsiterpia tarp kitų menininkų drobių, papildo, pratęsia jų siužetus, kuria vizualinį dialogą arba diskusiją.

Menininkės kūryba neapsiriboja ant galerijų sienų eksponuojamais darbais. Jos kūrinys iliustruoja žymaus australų muzikos kūrėjo, atlikėjo dainų tekstų knygos (1978–2020) viršelį. A. Waliszewska yra 2012 m. graikų režisierės Athinos Rachel Tsangari sukurto trumpametražio filmo „Kapsulė“ („The Capsule“) dailininkė ir scenarijaus bendraautorė. Taikliai pasirinktos filmo lokacijos – dvaras, Kiklandų uolos, derinamos su provokatyviais, makabriškais vaizdiniais, efektais, kuriant estetiškai paveikų, galima sakyti, net siurrealų pasaulį. Šis filmas – apie nedidelę jaunų moterų bendruomenę, jai skirtą tam tikrą pamokų ciklą apie discipliną, troškimus, atradimus, išnykimą. Filmas buvo nominuotas Sandanso kino festivalyje trumpametražių filmų didžiajam žiuri prizui. „Kapsulės“ tiek vizualinė pusė, tiek siužetas nenutolsta nuo A. Waliszewskos interesų lauko, pratęsia dvimačiame paviršiuje kuriamus siužetus.

Centre – moterys ir katės

Pastele ant popieriaus arba dažais ant drobės A. Waliszewska fiksuoja žmonių figūras, kurios lyg apsėstos, ribinių sąmonės ir pasąmonės būsenų, dažnai ji fiksuoja moteris, merginas, kurios pasižymi vampyriškais ar zombiškais bruožais. Menininkei, palyginti su simbolizmo klasikais, būdingas kitoks atsigręžimas į moterį, teikiant jai individualizuotą, stiprią, neretai grėsmingą ar net agresyvią poziciją.

Šalia žmogaus figūros menininkė dažnai reflektuoja ir gamtovaizdžius, gyvūniją, tik ji kitokia – tamsi, bauginanti, klampi, įtraukianti ir, atrodo, nepaleidžianti iš tų tamsių miškų ar purvinų pelkių. Dažniausiai sutinkamas gyvūnas – katė, kuri įvairiausiuose mitologiniuose pasakojimuose sutinkama kaip tamsos, paslaptingumo, nelaimės ženklas. A. Waliszewskos katės pasižymi ir žmogiškosiomis savybėmis, siužetuose jos – ir mirties liudininkės, makabriškų įvykių dalyvės.

Menininkės dėmesys moters įvaizdžio kaitai, gyvūnų vaizdavimui sietinas su jos pačios biografija, meno pasaulyje įsitvirtinusiomis moterimis: jos prosenelė buvo pasakų rašytoja, močiutė kūrė fantastinių gyvūnų skulptūras, mama – profesionali menininkė, kurianti skulptūras ir paveikslus.

Klasikų darbų motyvai

Ekspozicijoje nemažai lenkų menininko Mariano Wawrzenieckio darbų, artimų A. Waliszewskai temomis, tačiau ne atlikimo raiška. Menininko kartuvių vaizdinys „Pakarti žmonės / Pabaiga“ (1907 m.) iš pirmo žvilgsnio savo koloritu diktuoja lyg pasakos iliustraciją ir tik paskui atkreipia žvilgsnį į nužudytuosius, iškankintus kūnus.

Skirtingų menininkų ir siužetų gausa įtraukia į parodos atmosferą, tačiau stipriausiu lydinčiuoju motyvu tampa A. Waliszewskos kūriniai.

M. Wawrzenieckis savo kūriniuose vaizduoja moteriškus personažus, kurie ir erotizuoti, bet kartu patalpinti į nejaukią, paslaptingą aplinką – „Šventas žengimas į slavišką paslapties vietą“ (1920 m.) ar vaizduojant kontrastą tarp gyvybės ir mirties „Senoji tiesa glūdi knygose“ (1910 m.), kur nuogas moters kūnas su kaukole vietoj galvos, nugriuvęs ant atverstos knygos ir suspaudęs kruviną šaknį, o kita moters figūra pasiduodanti gyvatės pinklėms.

Parodoje eksponuojama ir keletas 1903–1905 m. sukurtų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų, kurie, palyginti su parodos kontekstu, pasižymi nuosaikesne atmosfera, galbūt tik ugninis padaras, siekiantis nužengti iš paveikslo rėmų ir įsistebeilijęs į parodos lankytojus, gali kelti grėsmę ir prilygti kitiems šiurpą keliantiems darbams.

Parodoje mus pasitinka ir Elžbietos Daugvilienės praėjusio amžiaus 5–6-ajame dešimtmečiais sukurtos dinamiškos, baudžiavinę realybę atspindinčios medžio žievės, drobės ir molio skulptūros.

Ekspozicijos pradžioje – Antano Žmuidzinavičiaus „Sielvartas“ (1906 m.), kuriame vaizduojamas žmogus, apsuptas kažkokių būtybių. Ryškūs siužetai ir figūros susipina Vlado Drėmos darbe „Karas“. Detalus ir kiek žaismingai šiurpus siužetas kuriamas estų dailininko Aleksanderio Prometo kūrinyje „Pinigų skolintojo mirtis. Goblinas“ (1906 m.).

Čekų dailininko Karelo Šlengerio praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje sukurtas „Nykimas“ demonstruoja transformuotus žmonių kūnus, jų detales. Parodoje aptinkamas ir didžiulis, makabriškų ir sarkastiškų vaizdinių kupinas Mariano Henelio sukurtas gobelenas pavadinimu „Medalionai“ (1979 m.).

Atlikimo technika išsiskiria Wandos Bibrowicz  „Šv. Pranciškaus pamokslas paukščiams ir žuvims“ (1914 m.), sukurtas naudojant metalo siūlus. Akvarele ir pieštuku sukurtas pagavus latvių menininko Gustavo Škilterio kūrinys „Bedugnė“ vaizduoja trapų momentą, sankirtą tarp gyvenimo ir mirties.

Skirtingų menininkų ir siužetų gausa įtraukia į parodos atmosferą, tačiau stipriausiu lydinčiuoju motyvu tampa A. Waliszewskos kūriniai, kuriuose nors ir atsispindi „tėvų ar protėvių“ simbolistų, viduramžių, gotikinių, mitologinių ir kitokių pasakojimų, siužetų įtakos, tačiau jos transformuotos į kiek kitokią, galbūt atviresnę vizualinę raišką, per kurią matyti ir kuriamas akcentuotas tarpistorinis dialogas.

Naujoji paroda „Kraupios istorijos...“ vertinga ne tik aktualiomis temomis, kūrinių gausa ir įvairove, bet ir statomais tiltais tarp dailės istorijos puslapiuose įrašytų kūrėjų ir šiuolaikinių menininkų. Šiek tiek gaila, kad nebuvo surengtas viešas parodos pristatymas, dalyvaujant kuratoriams (ir / ar autoriams), paroda atsivėrė lankytojams lyg savaime. Tačiau, girdėjau, bus susitikimų, renginių, skirtų šiai parodai, tad belieka laukti.

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje eksponuojama paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“ puikiai iliustruoja dėl karo, pandemijos, klimato krizės stabilumą praradusį šiuolaikinį pasaulį ir mažo to pasaulio gyventojo bejėgiškumą.

Ligos, realybe tapę košmarai, susidūrimas akis į akį su fobijomis, žadą atimantis išgąstis, beviltiškumas, mirtis – tai dalis temų, su kuriomis į akistatą parodoje kviečiamas žiūrovas. 36 menininkai iš Lenkijos, Čekijos, Baltijos šalių ir 200 kūrinių, užėmusių kelias ekspozicines erdves, įtraukia į kraupias istorijas, kurios, deja, tęsiasi ir užvėrus sunkias muziejaus duris.

Simbolizmas ir šiandiena

Galbūt simbolizmas gali pasirodyti mažiau aktualus šiais laikais, nes galerijose, muziejuose, bienalėse dažniau eksponuojamas kitoks, šiuolaikinis, menas, bet temos, kurios vystomos šioje parodoje eksponuojamuose kūriniuose, yra fundamentalios, jų aktualumas, metams bėgant, nemenksta.

Įtampa, nuojauta, kad nutiks kažkas labai labai negero, priverčia žiūrovą, parodoje keliaujantį nuo vieno kūrinio prie kito, žvalgytis per petį.

 

Šiuolaikinis žmogus susiduria su situacijomis, kuriose išgyvenami jausmai ir patirtys simbolių kalba užrašyti parodoje pristatomuose darbuose. Per simbolius ir jais kuriamus vizualiai nuo realybės nutolusius, bet emocionaliai jaudinančius ir paveikius kūrinius menininkai tarsi keliauja laiku ir šioje parodoje susiduria su XXI a. žmogumi, kuris buvo pasiruošęs gyventi ramiai ir patogiai, neriboti savo norų ir galimybių, turėti viską ir galbūt netgi vieną dieną tapti nemirtingas. Tačiau pasaulis ėmė griūti, o norai ir svajonės dužti. Nesaugumas, laikinumas, skaudus ribotų savo galimybių pajautimas, netektys ir nežinojimas, kas laukia rytoj, tapo naujos realybės dalimi.

Žinoma, toji realybė ne visada tik tamsi, bet tikrovė, kai į ją gerai įsižiūrime, grožio turi nedaug, todėl šiuolaikiniam žmogui ir prireikia įvairių filtrų, kad padarytų ją artimesnę idealui. Tačiau idealų, žinoma, nebūna. Todėl šioje parodoje ir nėra to idealaus, gražaus, šviesaus, švelnaus pasaulio.

Penkios temos

Kadangi parodos ašis yra vienos žymiausių šiuolaikinių lenkų menininkių, kurią 2012 m. Lenkijoje leistas meno žurnalas „Exit“ apdovanojo kaip labiausiai intriguojančią kūrėją, A. Waliszewskos kūryba, ekspozicija yra suskirstyta pagal jos darbų temas. Pirmoji tema „Mirtis, ligos ir gedulas“ – vaizdingas priminimas apie žmogaus gyvybės trapumą.

Kaip rašoma parodos anotacijoje, A. Waliszewskos kūryboje mirties tema yra vyraujanti. Lavonai, išdarkyti jų kūnai, karstai, kaukolės ir griaučiai, išniekinti kapai, giltinė – pagrindiniai simboliai, kuriais kuriamos vizualios istorijos.

Antroji tema „Manija katėms“ – šį tą atskleidžia apie pačią kūrėją. Katės yra apgaubtos paslaptimi. Vienose kultūrose jos buvo amžinybės, ramybės, laimės simbolis, kitose – velnio patikėtinės, nelaimės nešėjos. A. Waliszewska kates vaizduoja kaip personažus, kurie ir žavi, ir gąsdina, meistriškai įviliodami žiūrovą į paveikslų gilumas, į nežinomas teritorijas, kuriose šeimininkauja katės.

Trečioji tema „Upiór: slaviškoji gyvo mirusiojo figūra“ supažindina žiūrovą su upiór (liet. vampyras), kuris menininkės paveiksluose yra visuomenės atstumtųjų, nepritapėlių, engiamųjų, neatitinkančių normų, nesuprastųjų simbolis.

Ketvirtoji tema – „Kerintys peizažai: miškai ir pelkės“ – atveria slėpiningas erdves, kuriose gyvena pabaisos, zombiai, sirenos ir kitos paklydusios sielos.

Paskutiniojoje – penktojoje – temoje „Matriarchatas, Madonos, undinės ir mergelės“ A. Waliszewska, kaip rašoma parodos anotacijoje, išlaisvina moteris iš daugybės joms primestų stereotipų ir padoraus elgesio normų, kaip tik išryškindama poelgius, kurie galėtų būti laikomi amoraliais.

Lydinti įtampa

Intriguojanti menininkė A. Waliszewska ir jos kūryba Lietuvoje pristatoma pirmą kartą. Žavėdamasi praėjusių amžių menininkais (jai įtaką darė prancūzų, austrų, vokiečių simbolistų kūryba), dailininkė kuria šiuolaikines siaubo istorijas, paremtas tikrais faktais ar netgi asmeninėmis patirtimis.

Sujungti į vieną kraupią istoriją daugiau kaip 200 kūrinių – sudėtinga, bet parodos organizatoriai savo tikslą pasiekė.

 

Menininkės paveiksluose daug tiksliai savo vietose esančių šiurpių detalių, perteikiančių nuolatinę kovą tarp gyvybės ir mirties. Darbuose ji nevengia vaizduoti ir savęs pačios, kadangi, kaip yra sakiusi viename interviu, darbas su gyvu modeliu jai kelia stresą, todėl ji mieliau tapo save, deformuotą ar pasenusį kūną.

A. Waliszewskos kuriamos kraupios istorijos savo atmosfera primena siaubo filmus, kuriais (ypač japoniškais) menininkė žavisi.

Įtampa, nuojauta, kad nutiks kažkas labai labai negero, priverčia žiūrovą, parodoje keliaujantį nuo vieno kūrinio prie kito, žvalgytis per petį. Tai puikus patvirtinimas, kokia neįtikėtina yra A. Waliszewskos vaizduotė.

Menininkės darbuose nėra jokios kūrybiškos netvarkos, nereikalingų detalių, atsitiktinių spalvų ar potėpių. Kūrinių kompozicijos – tikslios. A. Waliszewska kruopšti ir atidi smulkmenoms, ištapanti visus niuansus, kuriuos sukuria jos vaizduotė. Būtent dėl to žiūrovą, net jei jis nėra tokio meno gerbėjas, jos kūriniai įtraukia.

Iš kiekvienos paveikslo „išimant“ po vieną smulkią detalę, ją apžiūrinėjant (galbūt skirtingoje šviesoje) suvoki, kad tai, į ką žiūrima, – ties sveiko proto riba balansuojančio, bauginančio šiuolaikinio pasaulio dalys.

Viena kraupi istorija

Šalia daugiau kaip 100 dailininkės darbų parodoje eksponuojami ir kitų, nuo XIX a. iki šių dienų kūrusių, menininkų paveikslai, grafikos darbai, skulptūros, reljefai, gobelenai išplečiantys parodos kontekstą ir padedantys suvokti A. Waliszewskos kūrybos idėjas.

Nei savo temomis, nei estetika menininkų kūriniai negriauna taip apgalvotai, preciziškai parengtos ekspozicijos. Sujungti į vieną kraupią istoriją daugiau kaip 200 kūrinių – sudėtinga, bet parodos organizatoriai savo tikslą pasiekė. Pabaisos iš A. Waliszewskos darbų, rodos, perbėga į eksponuojamą Antano Žmuidzinavičiaus paveikslą „Sielvartas”, o Elžbietos Daugvilienės medžio žievės skulptūros „Baudžiavinės kartuvės” ir „Baudžiavinė priespauda” atgręžia žiūrovui savo kančios iškreiptus veidus, neleidžiančius užmiršti apie gyvenimo ir mirties neatskiriamumą.

Šį jausmą sustiprina Mariano Wawrzenieckio kūrinys „Pakarti žmones / Pabaiga”, vaizduojantis dangumi sklendžiančią giltinę ir kartuvėse siūbuojančius bedvasius žmonių kūnus. Tamsiu apdaru apsigobusią mirtį vaizduoja ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis darbe „Kompozicija” (iš 10 paveikslų ciklo „Fantazijos”). Kūrinys sklidinas rūko, slepiančio regimo vaizdo kontūrus, paklaidinančio. Iš jo išeiti nepadėtų net Jano Rembowskio „Angelai gimtuosiuose laukuose” (triptiko I dalis).

Parodos žiūrovą tarsi užhipnotizuoja mažas, kraupus Mieczyslawo Jakimowicziaus darbas „Nuojauta”, o Rimanto Šulskio reljefas „Paukštis”, atrodo, išleidžia šaižų klyksmą, prišaukdamas Petro Kalpoko „Griaustinį – Audrą – Audronę”. Tokioje audroje dangus maišosi su žeme, žmonės išprotėja visai kaip Mariano Henelio gobelene „Medalionai”, todėl A. Waliszewskos katės, išlaukusios savo progos, įsiviešpatauja ir pradeda žaisti su žmonėmis mielus, bet mirtinus žaidimus. Nuo jų pabėgti stengiasi Marcės Katiliūtės „Urtė” (iliustracija Ievos Simonaitytės romanui „Aukštųjų Šimonių likimas”), jos žvilgsnis užkliūva už Barboros Didžiokienės paveikslo „Undinė, pelėda ir kriauklė”, tačiau ji greitai pradingsta Marios Anto „Vandos Varskos rūsyje”.

Tamsa. Pabaiga.

Parodą lydės įvairūs renginiai: nuo susitikimų, diskusijų, koncertų, ekskursijų ir edukacijų iki specialiai parengtos kino filmų programos „Romuvos“ kino centre.

Paroda nerekomenduojama lankytojams, jaunesniems nei 14 metų.

Kas: Tarptautinė paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“.

Kur: Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada: veikia iki gegužės 22 d.

Daugiau kaip dešimt metų Londone gyvenanti Guoda kuria vitražus, kurie žavi ir Lietuvos, ir Jungtinės Karalystės stiklo meno gerbėjus. Galbūt Guodos noras įamžinti monarchę ne toks ir tolimas – G. Kvietinskaitei pavyko laimėti prestižinį architektūrinio vitražo konkursą „Stevens Competition“, kurio sėkmė įkvepia kurti tolesnius kūrybinius projektus.

„Visuomet žavėjausi tradiciniu vitražu – jo technika ir istorija. Noriu prisidėti prie šio amato atgimimo. Noriu, kad žmonės vitražą priskirtų ne tik sakraliai bažnytinei aplinkai. Noriu, kad atrastų jį žvelgdami per šiuolaikinio meno prizmę“, – skatina dailininkė.

Ji sutiko papasakoti apie gyvenimą megapolyje, Kauną, svajones ir tarsi iš naujo jaunesnės publikos atrandamą vitražo trauką.

Pažino stiklo prigimtį

Guoda sako, kad stiklo magiją ji jautė nuo pat vaikystės. „Puikiai pamenu nuo bažnyčių langų krintančius vitražų stiklo spalvų atspindžius, jų žaismą su saulės šviesa languose“, – romantišką vaizdinį prisimena dailininkė, kuri ne tokią žaismingą stiklo prigimtį pradėjo geriau pažinti tik baigusi mokyklą ir pasirinkusi mokytis dekoratyvinės stiklo plastikos.

Studijuojant tuometės Kauno kolegijos Justino Vienožinskio fakultete, jai teko pabandyti įvairių stiklo meno technikų, kurį laiką semtis patirties stiklo amato tradicijomis garsėjančioje Turkijoje ir įsitikinti, kad stiklas – magiška, bet gana įnoringa medžiaga.

„Studijų metais teko prisiliesti prie įvairių stiklo technikų – ir pūtimo, ir liejimo, ir netgi karolių darymo. Grįžusi iš studijų pagal studentų mainų programą supratau, kad vis dėlto vitražas mane domina labiausiai“, – prisimena Guoda ir apie vitražo gimimą pasakoja itin paprastai.

Stiklo lakštai rėžiami rėžtuku, tuomet, jei reikia, išpjautos detalės tapomos specialiais dažais ir „užkepamos“ krosnyje.

Pasak jos, viskas prasideda nuo eskizo pieštuku ar kompiuteriu, o tada galutinai išgrynintas piešinys perkeliamas ant popieriaus lapo: „Kai jau turime norimą dizainą, braižome švino linijas, kur turėtų jungtis stiklo detalės. Toks piešinys–brėžinys tampa projektu, pagal kurį pjaustomos reikalingos stiklo plokštelės.“

Guoda apibūdina įprastą vitražo kūrimo procesą: stiklo lakštai rėžiami rėžtuku, tuomet, jei reikia, išpjautos detalės tapomos specialiais dažais ir „užkepamos“ krosnyje. Galiausiai ištapyti ir karščiu apdoroti elementai jungiami pasitelkiant švino juosteles. „Tada lituojame, cementuojame ir instaliuojame“, – nedaugžodžiauja, nors iš tiesų procesas ilgas, lėtas ir reikalauja meistrystės.

Kūrybos aplinkkeliai

Kadaise sunkumų neišsigandusi mergina nusprendė vitražo technika sukurti ir baigiamąjį diplominį projektą. Padedama menininkų A. Rimkevičiaus ir D. Dirsytės, ji sukūrė diptiką. Kūriniai neliko nepastebėti – kartu su diplomu jaunoji menininkė buvo įvertinta ir Juozo Zikaro premija.

Filmininkas Jonas Mekas./ G. Kvietinskaitės asmeninio archyvo nuotr. 

Vis dėlto ankstyvas įvertinimas Lietuvoje neužtikrino patogių kūrybos sąlygų ir neleido užsidirbti kasdienės duonos. Guoda, kaip ir daugelis jaunų žmonių, ieškodama naujų galimybių po studijų pasuko į Londoną. Čia ji dirbo įvairius darbus, kol galiausiai įsitvirtino pedagogikos srityje.

„Tapyti galima kambaryje, bute, tačiau dirbti su stiklu taip neišeina. Vitražo gamybai yra būtinos tinkamos sąlygos, reikalingos atskiros patalpos“, – paaiškina ji.

Dailininkė pasakoja, kad stiklas visa jėga į jos kūrybinį gyvenimą sugrįžo prieš gerus penkerius metus, kai pagaliau pavyko atrasti tinkamą studiją ir bendraminčių. Šiuo metu ji kūrybos erdvę nuomojasi kartu su vienu vitražo menininku iš Lenkijos, kai kada jie imasi kartu realizuoti bendrų sumanymų: „Didesnių matmenų vitražai jau yra komandinis darbas, nebe individualus. Dirbant po vieną visa tai gali užtrukti metus. Jei yra duetas, vienas gali pjaustyti stiklo detales, kitas – kaipmat jas tapyti. Tada prasideda montavimas į bendrą visumą.“

Atradusi tinkamas sąlygas, prieš daugiau nei dvejus metus Guoda išdrįso išbandyti jėgas tarptautiniame architektūrinio stiklo konkurse „Stevens Competinion“. Kiekvienam jo dalyviui keliama užduotis pateikti stiklo kūrinio projektą, detalizuojant dizaino sumanymą, parengiant meninį ir techninį įgyvendinimo aprašymą.

Godą sudomino konkurse teikiamos galimybės: viena jų – kurti objektą visuomeninę paskirtį turinčiai ir eksponuoti tinkamai erdvei, o antroji – laimėtojui realiame statinyje įgyvendinti solidžios apimties kūrinį. Ne paslaptis, kad dideliam vitražui naudojamos medžiagos ir atliekami darbai – brangus malonumas, todėl nuosavomis lėšomis tokie dirbiniai finansuojami itin retai.

Guodai sėkmė konkurse nusišypsojo dalyvaujant antrą kartą – praėjusiais metais ji nuskynė pergalę. Dailininkės iš Lietuvos kūrinys jau puošia vieną iš prestižinių Londono mergaičių gimnazijų. „Iš pradžių nerimavau, kad laimėjimo nesugebėsiu įgyvendinti dėl didelių matmenų. Mano darbas buvo 2,5 m ilgio ir 2 m pločio. Tačiau šiandien galiu pasakyti: svarbiausia yra pradėti daryti, visa kita išsirutulioja proceso metu.“

Guodos nuomone, dalyvavimas panašaus lygio konkursuose kūrybinės laisvės nevaržo. „Nors juose pateikiama tematika, tačiau tik nuo paties menininko priklauso, kaip jis sugebės tai atspindėti savo kūrinyje“, – sako ji.

Tradicijos ir naujovės

Šiuo metu Guoda darbuojasi kurdama solidžios apimties užsakymą – jos kurtų vitražų ciklas bus kabinamas prestižiniame viešbutyje „Hilton“, Estijoje.

Pasak jos, šiandienos pasaulyje dėl praktinio pritaikomumo privačiuose interjeruose populiariausias yra plonastiklis, švino juostelėmis sujungtas vitražas, kurio optimaliausias plotis siekia iki 1,5 m. Platesnio formato vitražo darbai kuriami itin retai, kadangi susiduriama su techninėmis įgyvendinimo aplinkoje kliūtimis. Pasirodo, didesniems, storastikliams vitražams kurti naudojamas cementas, tačiau šis gerokai pasunkina patį stiklo gaminį.

Nutinka, kad didesnis langų ar kitų stiklinių elementų svoris draudžiamas dėl konkretaus statinio techninių savybių. Tokiu atveju dirbiniai kuriami pasitelkiant skirtingas alternatyvas: smėlio srove šlifuojami stiklo raštai, ant vientiso stiklo rašto naudojamas emalis, taikomas pigmentuotas laminavimas arba tiesiog klijuojamos specialios plėvelės.

Guoda įžvelgia, kad išvardyti alternatyvūs būdai kai kada savo pobūdžiu gali labai nutolti nuo tradicinio vitražo. Jai, kaip ir ne vienam kūrėjui, kyla retorinis klausimas: ar tai dar apskritai galima pavadinti menu? Vis dėlto ji džiaugiasi, kad vitražo menas nenustumiamas į paraštes:

Šiandieniame pasaulyje vitražas mažais žingsneliais tampa vis dažnesniu architektų ir interjero dizainerių pasirinkimu.

„Nors vitražo niša yra gana siaura, džiugu, kad vis daugiau žmonių tuo domisi. Man regis, šiais laikais vitražas išties išgyvena atgimimą – tai lemia architektų, interjero dizainerių ir pačių užsakovų skonis. Žmonės nori naujovių. Šiame viskuo perpildytame pasaulyje, sakyčiau, vėl tapo madinga modernioje aplinkoje turėti objektą, kuris sukurtas ne per vieną dieną.“

Subtilūs skirtumai

Anot jos, palyginti su Lietuva, Jungtinėje Karalystėje gerokai didesnis tradicinio vitražo meistrų poreikis, ypač vertinami meistrai, gebantys dirbti tradiciniais būdais.

Autoportretas./ G. Kvietinskaitės asmeninio archyvo nuotr. 

„Situaciją paaiškinti galima tuo, kad gausu karalienės Viktorijos epochos statinių. Jie čia plačiai paplitę, vertinami ir tausojami, tokių namų išskirtinumas – paradinių įėjimų dekoravimas vitražais. Praėjus geram šimtmečiui nuo tos eros atsirado būtinybė šiuos laiko nuniokotus dirbinius atnaujinti. Taigi vitražų restauracijos paklausa čia gerokai didesnė“, – pasakoja menininkė.

Jungtinėje Karalystėje, anot pašnekovės, galioja griežtos paveldo normos, net ir individualų Viktorijos epochos stiliaus gyvenamąjį namą įsigijęs asmuo negali keisti langų kaip panorėjęs. Kas kita – modernioji architektūra, čia laisvės gerokai daugiau.

„Teisybę sakote, kad vitražas nepigus malonumas, kaip ir kiekvienas kitas meno kūrinys. Tačiau tai santykinis dalykas. Lietuvoje jis tiesiog niekada nebuvo tiek išpopuliarėjęs, kiek Vakarų valstybėse. Tik šiandieniame pasaulyje vitražas mažais žingsneliais tampa vis dažnesniu architektų ir interjero dizainerių pasirinkimu“, – sako menininkė.

Nuo Londono iki Kauno

Nors Guoda daugybę metų gyvena nebe Lietuvoje, tačiau gimtosios vietos nuvertinimo liga neserga. Anot jos, nors kosmopolitinis Londonas vilioja, tačiau jame lengva pavargti nuo tokios minios, kurioje kiekvienas kiek įmanydamas stengiasi save kuo originaliau išreikšti.

Praėjusią vasarą daug laiko leidusi gimtajame Kaune vitražo menininkė liko sužavėta programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ iniciatyvomis, kuriose Lietuvos ir užsienio menininkų idėjos realizuotos netikėčiausiose erdvėse. „Buvo visko stebėtinai daug: nuo interaktyvių žaidimų ir instaliacijų iki parodų, filmų, performansų, spektaklių – reikėjo tik spėti rinktis pagal savo skonį“, – įspūdžius prisimena menininkė.

Guodai atrodo, kad jos gimtasis miestas yra vertas pagarbos: „Kaunas yra atviras kultūros ir meno naujovėms. Tikiu, kad menininkai, grįžę iš užsienio šalių ar dar tik grįžtantys, parsiveža vertingų naujų idėjų, kurios gali būti naudingos mūsų miestui. Kaune į viešumą einantis menininkas tikrai gali būti išgirstas ir įvertintas.“

Menininkė pati mielai eksponuotų savo kūrybą Kaune: „Noriu ištraukti į viešumą savo kūrybinius darbus, tad galvoju artimoje ateityje rengti personalinę darbų parodą. Jų yra užtektinai, kad tai pavyktų įgyvendinti.“

Pokalbio pabaigoje paklausta, ko palinkėtų tiems, kurie dega meile stiklui (nesvarbu, ar žiūrėdami, ar kurdami), Guoda sako: „Kviečiu mėgautis šiuo šimtmečiais gyvuojančiu amatu, nepriklausomai nuo to, ką jis puošia – interjerą ar eksterjerą. Pamilkime vitražą iš naujo, nes jis ištisus amžius džiugino savo ilgaamžiškumu ir įspūdingumu mūsų protėvių kartas. Neleiskime jam užgesti ir atraskime šį nuostabų meną mūsų moderniame pasaulyje.“

Kitaip tariant, šie paveikslai yra kvietimas susipažinti su keliomis mano vaizduotės vietomis, pamiškėmis ir pamiškių pievomis, iš kur esu kilęs, ir kur vis dar esu, nesvarbu, kad gyvenu kiek tolėliau. Kvietimas trumpai šnektelėti su ten sutinkamais vietiniais gyventojais. Turiu pripažinti, kažkada tos įsivaizduojamos vietos buvo susijusios su labai konkrečiomis teritorijomis, bet kuo toliau, tuo labiau į tas vietas smelkėsi įvairiausi motyvai iš matytų paveikslų, knygų iliutracijų, peržiūrėtų kino juostų. Šiandieną nežinau, kas yra mano, o kas ne mano, tiksliau, šiandieną visa tai yra būtent mano. Portretinės citatos, nužiūrėtos manieros, įstrigę spalviniai deriniai – visa tai kažin kokiu būdu suleido šaknis į mano vaizduotę, užklojo jos pievas, tapo nepašalinama dalimi, keistokais vidinių peizažų gyventojais.

Tokiais slapto saldiklio pagardintais žodžiais į tave, gerbiamas žiūrove, kreipiasi manyje gyvenantis tapytojas. Bėda, kad kitą kambarį užėmęs teoretikas, nors demonstratyviai ir ploja savo kolegai, bet visa povyza rodo, jog viešai deklaruojama saviraiškos ideologija turi antrą dugną. Ir kad tas dugnas tapybą paverčia labiau teoretiko nei tapytojo veiklos lauku. Nori nenori, teks leisti tiesai sugadinti gražų pasakojimą. Ir ant autoportreto užklijuoti tekstą.

Taigi, jo didenybė tekstas svarbus man ne mažiau nei tapyba. O kartais net svarbesnis. Tekstas nėra parodą lydintis priedas, tekstas yra jos dalis, kurią būtina vartoti kartu su vizualiomis formomis. Paroda apima abu segmentus, nors jų medijos labai skiriasi ir neapžvelgiamos tuo pačiu žvilgsniu. Tradiciškai teksto interpretacijos yra vizualius pavidalus pildanti pastanga, dažniausiai nepriklausanti tų pavidalų autoriui. Kam dar būtų reikalinga meno kritika, tiesa? Akivaizdu, kad šiuo atveju tekstas yra kai kas daugiau, jis ne papildo, bet kuria paralelinį pasakojimą, ir tas pasakojimas yra tuo pat metu ir savarankiškas, ir susijęs su vizualia dalimi. Galima jį skaityti atskirai, tačiau visi jo niuansai pradeda ryškėti skaitant kartu su tapybos darbais, pasislėpusiais už tariamai tradicinių saviraiškos formų. Tariamai – nes vizualiai fiksuota forma gali kartoti mums įprastus estetinius pavidalus, bet jos generuojamą žinią, jos turinį smagu perkoduoti reikšmingai nutolstant nuo tradicinės saviraiškos lauko.

Dar daugiau – tapyba gali būti subordinuota manyje tūnančio teoretiko poreikiams. Kodėl tik verbalinės ištaros tapatinamos su pamatiniais teoretiko instrumentais? Kodėl tam nepasitelkus tapybinės kalbos? Kodėl būti tik tapytoju ar teoretiku, bet netapti tapytoretiku? Argi maža precedentų? Nutylėkime XX a. pradžios didžiuosius, vienodai gerai valdžiusius ir teptuką, ir plunksną. Į juos nelabai kuklu lygintis. Istoriškai artimesnis verbalinis konceptualizmas parodė, kad tradicinis interpretuojančio teksto ir interpretuojamos meninės formos santykis lengvai išardomas – žodis gali būti paverstas nuestetinta menine forma, redukuota į minimalų grafinių ženklų rinkinį. Aptariamos parodos sumanymas kilo iš bandymo veikti atvirkščiai. Paprastai tekstas siekia interpretuoti pasirinktus meninės formos pavyzdžius arba naudojasi pastaraisiais iliustruodamas dėstomas idėjas. Bet jei jau tokia priklausomybė egzistuoja, kodėl nepaieškojus naujų santykio aspektų? Kodėl tradicinėms tapybos formoms nepabandžius suteikti tradicinių teksto funkcijų? Ir gauti netradicinį rezultatą? Su visomis suprantamomis išlygomis?

Bent dalį parodoje eksponuojamos tapybos inspiravo būtent tapytoretiški eksperimentai. Išoriškai ta dalis nesiskiria ar tik nežymiai skiriasi nuo tradicinės saviraiškos kūrinijos, kuriai atstovauja kita parodos dalis, tačiau pirmajai priskiriamos komunikacinės funkcijos ir pats siunčiamos žinios pobūdis šias dvi dalis iš esmės priešpriešina. Verbalinėms ištaroms, tam tikriems teoriniams konstruktams suteikiama tapybinė forma, verčiant ją tariamai įprastu būdu transliuoti visiškai neįprastą, tiksliau, saviraiškos pastangomis nepagrįstą žinią. Paroda kaip testas žiūrovui – kuri parodos dalis yra kuri? Kuri pagrįsta tradicine saviraiškos pastanga, o kuri ją tik imituoja siekdama visai kitų tikslų? O iš pirmo žvilgsnio tokios panašios!

Mes žvelgiame į tuos pačius paveikslus, kuriuos matė ankstesnės kartos, tas pačias menines formas, bet suprantame jas visiškai kitaip. Rodos, visi žinome Vakarų renesanso tapybą, bet ar toks žinojimas nesukelia iliuzijos, kad ją pažįstame ir suprantame? Tai yra, ar galime savo supratimą tapatinti su Renesanso amžininkų supratimu? Tikrai negalime. Atpažinti vizualias formas nereiškia suvokti jų gretinimo ir siunčiamos žinios logiką. Labai nedaug specialistų gali pasigirti tokiomis žiniomis, ir tik jie supranta, kokiu mastu jų žinios nepakankamos. Statistinis nūdienos žinovas žvelgia į klasikinę tapybą, bet jos nesupranta, todėl šį nesupratimą užpildo savo minties vaizdiniais. Jam nė motais, kad Renesanso paveikslus jis supranta gal net prasčiau nei šiuolaikinę tapybą, keliančią jam, beje, kone išimtinai alerginę reakciją. Ir tai jokia tragedija, taip buvo ir taip bus. Kalbu apie tai vien todėl, kad parodyčiau tos pačios meninės formos galią kurti labai skirtingus turinius, generuoti skirtingus tos formos perskaitymo rezultatus. Ir tai leidžia grįžti prie esminės parodos idėjos – galima keisti per formą skleidžiamą žinią nekeičiant pačios formos, teatleidžia kolegos tapytojai tokią šventvagystę. Svarbu pabrėžti – nekeičiant ar keičiant nežymiai išorinius tos formos požymius. O pati tokios formos šerdis, moderni saviraškos ideologija, suprantama, perkoduojama iš esmės.

Tarsi nieko naujo, gerbiamas žiūrove, įvairūs vadinamieji konceptualaus meno eksperimentai tai darė pačiais įvairiausiais būdais, bet, tenka pripažinti, jie vengė rinktis tradicinės saviraiškos palaikomas priemones. Postmodernus siekis tolti nuo modernios saviraiškos problematikos paprastai buvo tapatinamas su atsiribojimu nuo estetinio formos puoselėjimo. O gal galima tolti žaidžiant tos pačios estetinės formos duotomis galimybėmis? Kritikuoti ją išpenėjusią ideologiją jos siūlomais ginklais? Žinoma, tai įmanoma, bet tik su viena sąlyga: tapybos veiksme teks susitaikyti su saviraiškos judesio suspendavimu. Galima autoriui priskirti gebėjimą komentuoti ar net nagrinti meninę formą operuojant jos vizualiniais pavidalais, bet neįmanoma tos formos tapatinti su to autoriaus saviraiška – savirefleksijos judesys turi tam tikras ribas, kurių tapantis teoretikas peržengti tiesiog negali.

Pripažįstu, su nostalgija, net pavydu žvelgiu į praėjusio amžiaus pradžios tapybą, gimusią iš religingo tikėjimo saviraiškos ugnimi. Bet tą nostalgiją lydi suvokimas, kad šiandien sunku ar net neįmanoma žaisti saviraiškos korta, nebeturint tokio tikėjmo. Jau ta Walterio Benjamino aprašyta aura, piktas praėjusio šimtmečio pokyčių indikatorius, nuplėšęs aureolę nuo tapybos galvos. Vienintelis regimas požymis, kurio neįmanoma matyti. Tai ne klaida ir ne apibūdinimo paradoksas, tiesiog tokia prarastos meno auros prigimtis.

Taip, ji vertė švytėti klasikinės ir modernios tapybos kūrinius, bet to švytėjimo negalėjo matyti tie, kurie jį puoselėjo (patys to nežinodami). Aura jiems buvo tokia savaime suprantama, kad tiesiog nematoma. Ir jos nebegali matyti tie, kurie aptinka aurą tik jos netekties pavidalu, lygindami nūdienos tapybos praktikas su modernizmo epocha. Tie pastarieji – tai mes, dabartiniai tapytojai, tokie be galo tolerantiški ir atviri, bet negebantys ar nenorintys pastebėti tapybos tuštėjimo meto. Ir ne, mielas žiūrove, tai ne nuopuolio skelbimas, tai bandymas aprašyti pokyčius įvardijant savo galią ir žavesį prarandančias idėjas. Jų vietą palaipsniui užima kitos, tiek tos bėdos. Ir jei tik dėmesio fokusas būtų nukreiptas į pastarąsias, nostalgiškų intonacijų mano tekste būtų tikrai mažiau.

Kaip manote, gerbiamas žiūrove, ar sunku šiandieną nutapyti tuščiavidurę formą? Turiu omenyje formą be auros, tačiau apdovanotą bent jau regimais estetinės formos rekvizitais? Tiesą sakant, ne, nesunku, nereikia net labai stengtis, nes kartais nieko kito nutapyti tiesiog nepavyksta. Sunku yra kita – būti nuoširdžiam ir kurti tikint saviraiškos nuoširdumu. Štai kodėl kalbu apie kito tipo nuoširdumą: tapyti formą demonstruojant pirmiausia jos negebėjimą būti saviraiškos produktu. Leisti sau būti apsėstam netekties ir su lengva isterijos gaida kartoti buvusios pilnatvės ritualus išgaunant vieną vienintelį – netekties – motyvą. Štai paprastas klausimas, įkvėpęs tapytoretiškas pastangas: kaip parodyti modernios tapybinės formos išsekimą? Kartojant ją, su nostalgija, šiokiu tokiu liūdesiu – ir kartu su naujo tipo užsidegimu, gimstančiu sukčiaujančio tapytojo sieloje. Atlikti ritualus ir melstis dievams, kurie nebeatsiliepia, ir kurių atsako nebesitikima – kas geriau parodytų jų mirtį?

Aš falsifikuoju tikėjimą, padirbinėju ikonas neturėdamas, tiesiog negalėdamas turėti tam būtino tikėjimo. Ir tame melo akte atrandu kone vienintelį man pasiekiamą nuoširdumą. Matyt, manyje saviraiškos ideologija giliai suleidusi šaknis, jei man taip svarbu žaisti apraudant jos atsiminimą.

Kaip būtų nuostabu tebenešioti savyje modernizmo entuziazmą! Tapyti neabejojant tokios veiklos savitumu ir išskirtiniu statusu. Deja, nūdienos įkvėptas tikėjimas ir iš jo kylanti forma nebegali būti tapatinama su savo pirmtake iš modernizmo epochos, nors mes, šiuolaikiniai menininkai, dažnai to nenorime pastebėti. Tad ką galiu pasiūlyti vis tam pačiam gerbiamam žiūrovui? Kartu su autoriumi sužaisti modernistinės saviraiškos ideologijos ir jos inspiruoto stiliaus reikalavimų aikštėje, kovojant kartais už, o kartais prieš pastarosios palaikomą komandą. Suprantama, nei tapybos amatas, nei su juo siejamas stilius čia nėra svorio centras. Svarbu, į ką šiame žaidime perkvalifikuojama tradicinė menininko saviraiška, įtarpinta meninėje formoje ir nusakoma individualaus stiliaus terminu.

Stilius nebėra autoportreto sinonimas, vizualiai fiksuojama vidujybės projekcija, perkošta per įgyto amato sietą. Stilius – tai rėmelis ir fonas analitinei pastangai, analizės objektas, regimas menotyrininko akimis, nors ir atliktas tapytojo rankomis. Koks tas keiksmažodis? Ak, tiesa, tapytoretiko rankomis!

Kas? S.Mostauskio tapybos darbų paroda.

Kur? Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje (Rotušės a. 28).

Kada? Veikia iki gruodžio 10 d.

Sakralumo palytėta

Liūdna, kad neeilinio talento dailininko jau nėra tarp mūsų, dar liūdniau, jog vieno iškiliausių kauniečio menininko jubiliejumi pasirūpino tik jo draugai ir žmona, kuri prieš porą metų siūlė surengti (savotiškai pakartoti) prieš tris dešimtmečius itin plačiai nuskambėjusią A.Šato, Alfonso Vilpišausko, Arūno Vaitkūno, Jūračio Zalenso, Mikalojaus Šalkausko jungtinę parodą Kauno paveikslų galerijoje. "Tai buvo didelis įvykis", – iki šiol ją puikiai prisimena daug dailininkų.

Deja, nė vieno tos parodos autoriaus šiandien nėra tarp gyvųjų, praktiškai visi jie buvo širdininkai. Liūdna, kad Aldonos Šatienės iniciatyvą užgesino abejingumas ir projektinės veiklos biurokratija, kuri dažniausiai būna palanki toli gražu ne menui, bet vadybiniams, įvaizdžio kūrimo sugebėjimams. Ir A.Šatas jų neturėjo, jam užteko tapybos, ji jam buvo visas gyvenimas, todėl savotiškai dėsninga, kad projektinės veiklos eroje jubiliejinė tapybos grando paroda artimųjų rūpesčiu buvo surengta gana nedidelėje erdvėje – senamiestyje įsikūrusioje privačioje "Parko galerijoje".

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera: prie pat Katedros ypatingame pastate esančioje galerijoje veikia ir bažnytinio meno ekspozicija – visa tai ypač tinka A.Šato tapybai atsiskleisti, kuri tarsi savaime turi sakralumo dėmenį ir išgyvenimų gelme bei tikrumu tiesiog sukrečia.

Nutapęs gyvenimą

Kaune gimęs, užaugęs, šiame mieste savo gyvenimą nugyvenęs dailininkas A.Šatas tik savam krašte nebuvo pranašu, užsienyje jis buvo pripažintas, pelnęs daugybę premijų ir graibstomas meno mylėtojų, o, pvz., prieš porą dešimtmečių Kauno architektų sąjungos tuometėje Alberto galerijoje surengtos parodos visus iki vieno A.Šato darbus nupirko kolekcininkas iš Kanados. Jo darbų turi ir Maskvos dailės muziejus, atsiuntęs raštą, kuriame nurodyta, jog įsigis ir kitų tapytojo darbų, jei tik šis jų pasiūlys. Beje, reikia pažymėti, jog A.Šatas niekada netapė jokių leninų ar darbo didvyrių, tapyba jam buvo kaip oras, kurio neužteršė nei konformizmu, nei melu.

Deja, šiandieniame Modernaus meno muziejuje Vilniuje A.Šato darbų nerasime. Jo darbai eksponuoti Vokietijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Švedijoje, Norvegijoje, didžiuma jų – privačių galerijų ir nacionalinių muziejų nuosavybė.

Dalininkas, dar būdamas jaunas, 1981 m. laimėjo antrąją premiją sąjunginėje jaunųjų menininkų parodoje Taškente (pirmąją pelnė siužetas apie Baikalo Amūro magistralę, A.Šato darbas buvo "Moters portretas"), 1986 m. tapytojui buvo paskirta pirmoji premija plenere Haiduboschermeny (Vengrija), 1990 m. – pirmoji premija konkurse "800 metų senajam Hanzos miestui Lemgo" (Vokietija). Ir vėl norisi pastebėti, kad dailininkas rašė ne vieną prašymą stipendijai gauti, tačiau jos nėkart negavo.

A.Šatas niekada netapė jokių leninų ar darbo didvyrių, tapyba jam buvo kaip oras, kurio nesuteršė nei konformizmu, nei melu.

Šiandien ne tai svarbiausia, apie viską pasako ne iškilios CV eilutės, o likę dailininko darbai, kur kas iškalbingesni už žodžius – tobula spalvos pajauta, nepriekaištinga kompozicija, išskirtinis piešimo talentas ir nenusakoma gelmė bei tikrumas, kurio nei išmoksi, nei suvaidinsi. Galima teigti, kad jis turėjo neeilinį sugebėjimą nutapyti patį gyvenimą: su juo balta ir juoda, su jo įvairiomis spalvomimis, su jo skausmu ir grožiu, kančia ir didybe – jo drobėse nėra vienos gyvenimo pusės, jose – jis visas.

Tapyba ir filosofija

Beje, į tapybą A.Šato, gimusio 1948-ųjų spalio 6 d., kelias nebuvo paprastas ir lengvas. 1969 m. dailininkas stojo į tuometinį Vilniaus dailės institutą (VDI) studijuoti tapybos, tačiau neįstojo. Tuomet VDI Kauno vakariniame skyriuje pasirinko tekstilę, kur jau mokėsi būsimoji dailininko žmona Aldona.

Vienos peržiūros metu tuometis instituto rektorius Vincentas Gečas, pamatęs A.Šato gobeleną, pasakė: "Čia – tapyba" ir pasiūlė surengti parodą, po kurios jaunasis dailininkas iškart buvo perkeltas studijuoti tapybos. Dėstytojai greitai pastebėjo neeilinius koloristinius, piešimo gabumus, tačiau tuomet studijas sustabdė nuo vienuolikos metų dailininką persekiojusi širdies liga. 1978 m. A.Šatas baigė Vilniaus dailės institutą, įgydamas tapytojo diplomą, ir neatsitiktinai jo baigiamasis darbas – "Jurgio Brėdikio portretas", dailininkui du kartus buvo atlikta sudėtinga širdies operacija, pirmą kartą operavo profesorius J.Brėdikis, antrąkart – profesorius Rimantas Benetis.

2000 m. prie namų sode sukniubusį jį rado žmona ir tik greita reakcija ir nenutrūkusi viltis, kai, regis, ji jau buvo apleidusi ir menininką gelbėjusius medikus, privertė plakti sustojusią dailininko širdį dar keturiolika metų. Dailininkas mirė 2014-ųjų lapkričio 25 d.

Kaip pastebi menotyrininkas Paulius Stanišauskas, A.Šatas savo kūryboje evoliucionavo nuo ekspresionizmo iki abstrakcionizmo, bet nepaniro vien tik į šias tapybos menines sroves. Jis sugebėjo jautriai ištapyti žmogaus sielos atspindį gana realistiniame portrete, paprasčiausią gėlių puokštę – nepaprastame natiurmorte.

Virtuoziškai naudodamasis spalva, linija, dėme dailininkas ant drobės ne tik sprendė rimtus filosofinius klausimus, bet ir mėgavosi tapyba, atskleisdamas jos dekoratyvines, estetines galias.

Retrospektyvinis nedetalizuojantis žvilgsnis atveria esminį A.Šato kūrybos bruožą: pasaulio dualizmo paslaptį. Tikrosios gyvenimo spalvos randasi iš nuolatinio balansavimo tarp gėrio ir blogio, grožio ir bjaurumo, galiausiai – tarp būties ir nebūties. Atsakyti į šį amžiną klausimą dailininkas bandė ir darbų tematika, ir pačia tapyba kaip raiškos priemone, išradingai naudodamas jos teikiamas galimybes.

Visu tuo galima įsitikinti retrospektyvinėje A.Šato parodoje "Parko galerijoje", kurioje – itin reta proga pamatyti išskirtinio talento ilgam atmintyje įstringančius dailininko darbus.

Kas? Paroda "Tapyba – mano gyvenimo pratęsimas".

Kur? "Parko galerijoje".

Kada? Veikia iki lapkričio 30 d.