Po traumos – į šokius
D.Žebrauskas paauglystėje buvo gimnastas, daugkartinis šalies sportinės gimnastikos čempionas. Tačiau, būdamas penkiolikos ir dalyvaudamas varžybose Odesoje, patyrė sunkią stuburo traumą. Medikai dar mėgino jį gelbėti, sužalotą stuburą gydyti, bet paaiškėjo, kad tai neįmanoma – skausmai buvo per dideli. Tada ir pasibaigė jaunuolio sportinė karjera.
"Reikėjo galvoti, kuo užsiimsiu toliau. Ir tada perskaičiau skelbimą, kad Lietuvos vaikų ir jaunimo centre vyksta breiko treniruotės, – prisimena Dainius. – Breikas tuo metu buvo ant bangos, tad nuėjau ir pradėjau treniruotis. Visa laimė, nes kai man jau buvo maždaug trisdešimt ir medikai atliko stuburo tyrimus, pasakė: jeigu nebūčiau šokęs, jau nuo kokių 20 metų būčiau sėdėjęs neįgaliojo vežimėlyje."
Gimnastikos treniruotėse išmokti akrobatiniai triukai puikiai tiko to meto breikui, tad jaunuoliui šokti buvo daug lengviau nei kitiems. Tiesa, pasak pašnekovo, to meto breikas nebuvo toks sudėtingas, koks dabar, – buvo daug paprasčiau. Tačiau smagu.
Tik problema – po kurio laiko breiko treniruotės pasibaigė, nes treneriams teko eiti tarnauti į sovietų armiją. O tada atėjo 1991-ieji.
"Atsimenu tuos įvykius: sovietų kariuomenė užima TV bokštą, televiziją. Bet jie padarė vieną gerą dalyką – neturėdami ką rodyti, pradėjo transliuoti MTV, daug vaizdo klipų. Juos žiūrėdami ir pradėjome rimčiau mokytis šokti hiphopą. Kažkiek laiko turėjome hiphopo klubą. Tačiau gatvės šokiai, breikas tuo metu Lietuvoje buvo mirę – mes kūrėme ir mokėme tik vadinamųjų estradinių scenos šokių, – pasakoja pašnekovas. – Kai jau buvau 27-erių, su "Beat street'ais – Olegu Staniulioniu ir Andrejumi Dubovskiu – įkūrėme VšĮ "Flashas", norėjome pagaliau kažką pradėti daryti rimčiau. Iki to laiko jau daug ką gyvenime buvau išbandęs – buvau ir staliumi, ir vairuotoju, ir administratoriumi, ir kroviku, nes reikėjo pinigų pragyvenimui. Bet labiausiai norėjosi šokti. Pakalbėjau su vaikinais, susiradome salę, įdėjome skelbimą, kad mokysime šokių. Pradėjo skambinti žmonės iš visos Lietuvos, nes Olegą ir Andrejų jau žinojo iš jų kurtų programų, mane šiek tiek – iš grupės RSA. Taip ir pradėjome judėti į priekį."
Pasak Dainiaus, sunkiausia buvo pirma treniruotė. Į salę atėjo virš 100 žmonių – skirtingo amžiaus, su skirtingais lūkesčiais. Ir stovėjo jie, trys mokytojai, net nežinodami, nuo ko pradėti. Tada vienas prisiminė kažkokius aerobikos judesius, kitas dar kažką – ir prasidėjo šokio pamoka.
"Mes žinojome viena – kad šokis, muzika, judesiai visų pirma turi derėti. Žinojome, kaip tai turi atrodyti, turėjome savo viziją. Ir pradėjome dirbti. Ir tada po truputėlį, po truputėlį tai pradėjo augti. Kol užaugo", – sako pašnekovas.
Pasak jo, dabar pačiam keista, bet tada jie kažkodėl nebijojo imtis tokios veiklos. Gal todėl, kad darė tai, ką mokėjo daryti ir kas jiems patiko, o tai suteikė pasitikėjimo savimi. Juo labiau kad visi turėjo šokių ir scenos patirties, o kai žinai, ką darai, – nebaisu.
Man visada patikdavo dalytis su žmonėmis dalykais, kuriuos žinau, kuriuos moku.
Visada patiko dalytis
Šokti pačiam – viena, mokyti kitus – visai kas kita. Ar tai nebuvo sudėtinga? "Tikrai ne. Man tiesiog visada patikdavo dalytis su žmonėmis dalykais, kuriuos žinau, kuriuos moku", – sako Dainius.
Tiesą sakant, pedagogika jį nuo mokyklos laikų traukė. Baigęs mokyklą norėjo studijuoti fizinį lavinimą ir geografiją. Apie šią specialybę galvojo labai praktiškai: sportas jam artimas, o geografija asocijavosi su kelionėmis. Bet paskutiniu momentu apsigalvojo ir nestojo.
Vėliau nusprendė, kad norėtų studijuoti režisūrą, – pusę metų tam aktyviai ruošėsi, bet prieš pat stojamuosius ir vėl apsigalvojo.
"Tik gerokai vėliau supratau, kad kažkokia aukštesnė jėga mane visą gyvenimą saugo nuo dalykų, kuriais gal man nereikėtų užsiimti, siuntė ženklus, kurių aš dar nemokėjau suprasti. Manau, tai ji mane taip kreipė: ne ten, ne ten, ten nereikia. O vieną dieną sėdi "Muzikiniame angare", bendrauji su draugais ir šauna mintis: pakaks, reikia kažką daryti. Ką geriausiai mokame? Šokti. Mes žinome, kaip išmokti judesį, vadinasi, galime išmokyti kitus. Einam ir darom. Tuo metu, nuo 1991 m. iki kokių 1998 m., jokių gatvės šokių mokyklų Lietuvoje nebuvo – visiška duobė. Mes pabandėme ir mums pavyko", – sako D.Žebrauskas.
Veiksmas: "Svarbu ne tai, kaip tu atrodai, o kaip jautiesi", – mano D.Žebrauskas-Skruzdėliukas. O jaučiasi jis, kaip pats teigia, puikiai, ypač šokdamas. Butauto Barausko nuotr.
Jis teigia supratęs ir ne kartą įsitikinęs, kad taip jau yra gyvenime – kai darai tai, kas labai patinka ir tinka, tada likimas įvairiausiais būdais tau padeda.
Ir čia vyras prisimena grupės RSA pradžią. Vienas pirmųjų hiphopo šokių ir muzikos projektų gimė 1992 m. Šis pavadinimas kilo nuo grupės pirmosios dainos – "Ritmas, seksas ir alus" – pavadinimo. O ta muzika jo gyvenime atsirado atsitiktinai – tiesiog kompanijoje buvo vaikinas, kuris turėjo sintezatorių, ir jie kartu sukūrė vieną melodiją, reikėjo teksto... Rinkdavosi ir muzikuodavo tuo laiku, kai dar nebuvo Valdovų rūmų, parkelyje šalia Arkikatedros. Kartą prie jų priėjo mergina – aukšta, beprotiškai graži. Užkalbino, paklausė, ką jie veikia. Vyrukai papasakojo apie savo svajones įrašyti dainą, o gal net albumą. Paklaususi, kiek tai kainuotų, mergina pasiūlė susitikti ten pat kitą dieną ir pažadėjo duoti jiems pinigų. Vyrukai nežinojo, tikėti ar ne. Labiau buvo linkę netikėti, bet viltis buvo – o ką gali žinoti? Atėjo sutartą valandą, laukė, bet po kokių 20 minučių susitaikė, kad stebuklų nebūna. Tačiau eidami per gatvę išgirdo iš paskos atkaukšint. Mergina vis dėlto atėjo, atsiprašė, kad neturi laiko pabendrauti, nes vėluoja į lėktuvą, padavė pinigus ir nuėjo savo keliais.
"Mes tą žmogų matėme antrą kartą gyvenime, o ji atnešė pinigus, kurie tam tikra prasme buvo RSA pradžia, – sako Dainius. – Ir tik dabar aš suprantu, kad ne šiaip sau. Likimas, Dievas ar kažkokia aukštesnė jėga atsiuntė mums pagelbėti galintį žmogų todėl, kad mes nuoširdžiai norėjome muzikuoti, kurti, įrašinėti. Ir mes tai darėme – RSA gyvavo aštuonerius metus."
Dabar D.Žebraukas įsitikinęs – traukos dėsnis, aprašytas knygoje "Paslaptis" (Rhondos Byrne "The Secret") tikrai egzistuoja. "Kai darai, kai sąžiningai darai, kai labai nori pasiekti rezultatą – pritrauki tai, kas tau labai svarbu ir kas padeda judėt į priekį. Aš dabar tuo vienareikšmiškai tikiu. Nes žmonės šiaip juk nedalija pinigų gatvėse. Matyt, kažką prieš tai turėjome padaryti, kad tas žmogus atsirastų šalia."
Pagalba – ir šokių studijai
Traukos dėsnis, anot pašnekovo, dar kartą suveikė, kai jis ryžosi kurti savo šokių studiją ANT.
"Pastebėjau, kaip ką aš gyvenime dėliojau, jeigu dariau tai teisingai, kantriai, užsispyręs, net kai sulaukdavau kažkokių pagalių į ratus, vis tiek pasiekdavau savo tikslą – visada gaudavau dovaną, – sako Dainius. – Taip, aš nežinojau, kaip mokyti, bet nuolat stebėjau kitus, mokiausi pats. Įkūriau studiją ir mes dirbome. Nuomojomės patalpas tai vienoje, tai kitoje Vilniaus vietoje. Dirbome sėkmingai, nes sulaukėme gausybės mokinių. Galiausiai gavau kvietimą įsikurti "Ogmios centre", kur sąlygos nepalyginti geresnės. Taip, buvo didžiulė rizika, bet ji vienareikšmiškai pasiteisino. Ir kas svarbiausia – spėkite, kur mes gavome pinigų patalpoms įsirengti? Mums vienas žmogus – mano buvusio mokinio tėvas – pasisiūlė jų paskolinti, o dar ir įrengti tas patalpas padėjo, nes mes apie statybas nieko neišmanėme. Jis investavo savo pinigų, laiko, ir galima sakyti, mes jo dėka atsidarėme studiją. Žinoma, tuos pinigus jau grąžinome, bet aš jam visą gyvenimą būsiu dėkingas."
O kaip šokėjui ir mokytojui sekasi vadovauti studijai? D.Žebrauskas teigia puikiai žinantis, kad jis gana prastas direktorius – gal per mažai iš darbuotojų reikalauja, per mažai kontroliuoja ar bara. Bet kitaip negali, nes vadovaujasi taisykle: elkis su žmonėmis taip, kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi.
"Aš esu laisvas žmogus ir mane labai sunku įsprausti į kažkokius rėmus. Aš nenoriu būti įrėmintas. Ir tų žmonių, kurie dirba čia, nespraudžiu į rėmus, – sako pašnekovas. – Kai kurios studijos turi savo sistemą, tad turi mokyti šitaip ir ne kitaip. Mano požiūris: mokyk, kaip nori, svarbiausia, kad mokiniai būtų laimingi, kad būtų rezultatų. Kinai sako: jeigu priėmei žmogų į darbą – pasitikėk juo, jeigu nepasitiki – nepriimk jo į darbą. Labai paprasta. Tai štai taip daug dalykų, kuriuos išmokau per savo gyvenimą, stengiuosi įdiegti darbe."
Šiandien vaikai kitokie
D.Žebrauskas šoka jau daugiau nei 30 metų. Didžiąją dalį to laiko – bene 27 metus – moko gatvės šokių vaikus, paauglius, suaugusiuosius.
Ilgus metus šokėjas ir jo studijoje dirbantys treneriai taikėsi prie vaikų, prie jų tėvų – kad tik visi būtų patenkinti. Tačiau galiausiai atėjo diena, kai visi mokytojai kartu nusprendė: jie nebenori cackintis su nemotyvuotais ar negalinčiais šokti vaikais, nori studijoje dirbti su tais, kurie nori ir gali šokti. Nusprendė, kad geriau turėti mažiau šokėjų, bet žinoti, kad vaikas nori dirbti, o tėvai žinotų, kur jie atveda savo vaikus ir ko gali tikėtis. Taip vieni kitiems sutaupo laiko – galbūt tiems vaikams ar jaunuoliams, kuriems nesiseka ar nesinori šokti, likimas paruošė kitą kelią, tik reikia jį atrasti. O gal tiesiog dar per anksti.
Kai darai, kai sąžiningai darai, kai labai nori pasiekti rezultatą – pritrauki tai, kas tau labai svarbu ir kas padeda judėti į priekį.
Ir dabar ketverių–šešerių metų vaikai, atvesti į treniruotes, 45 minutes pajėgia puikiai susikoncentruoti, nebėra lakstymo, zyzimo. Tiesa, Dainiaus manymu, tai didele dalimi tėvų nuopelnas, nes jeigu tėvai vaiko susikoncentruoti neišmokytų namuose, ir studijoje nepavyktų. Tad čia turi bendradarbiauti visi: treneris, vaikas ir tėtis ar mama.
Šokėjas pastebi, kad per bene 30 jo praktinio darbo metų vaikai gana smarkiai pasikeitė.
"Anksčiau vaikai turėjo daugiau kantrybės nei dabar – čia jau faktas kaip blynas. Anksčiau mažiau jaudindavosi, jeigu kažkas nepavykdavo, – dabar paleidžia liūles ir, kas man skaudžiausia, 90 proc. taip besielgiančių yra berniukai, – sako Dainius. – Tad noriu kreiptis į tėvelius: auginkite savo berniukus berniukais. Užteks jiems nuolaidžiauti. Nereikia bijoti, kad vaikas patiria streso, nes jei norėsime nuo visko juos apsaugoti, ateityje tik daugiau problemų turėsime. Taip – iškart kažkas nepavyks, neišeis, bet išmoks. O jeigu tėvai nuo mažumės jam be priežasties sakys, kad jis pats geriausias, fainiausias – gero nelauk. Juk visi žinome, kad gyvenime tave vertina pagal rezultatą, o ne pagal bandymą ar pastangas."
Pats treneris teigia pagiriantis tuos vaikus, kurie tikrai kažką padaro puikiai. Jeigu mato, kad vaikas stengiasi, šis tas išeina – šaunuolis, pasistengei, bet reikia dar padirbėti.
Ir dar jis pastebi, kad kažkodėl anksčiau vaikai viską išmokdavo greičiau nei dabar.
"Šiuolaikiniai vaikai ne blogesni – jie tiesiog kitokie. Jie gauna labai daug informacijos, ypač iš kompiuterių, televizorių, telefonų ir ne visada su ta informacija susitvarko. Anksčiau to nebuvo. Vaikai grįždavo iš mokyklos – ir ką veikti? Buvo futbolas, šokiai. Dabar pasiūla tokia, kad dažnam sunku pasirinkti", – sako Danius.
Šokti tiesiog gera
Pirmąjį rugsėjo savaitgalį, pradedant ANT šokių studijos renginių sezoną, mokyklos auklėtiniai ir svečiai tris dienas savo gebėjimus demonstravo sostinės Lukiškių aikštėje. Kartus su jais tris dienas šoko treneriai, tarp kurių – ir D.Žebrauskas.
Paklaustas, kaip jautėsi tarp jaunimo, Dainius šypsosi: "Labai gerai. Mes, lietuviai, labai sureikšminame tą dalyką, kaip aš atrodau. Kodėl? Kam tai svarbu? Juk svarbu ne tai, kaip atrodai, o kaip jautiesi. Į studiją ateini mokytis. Man džiugu, kad pas mus šokti ateina vis daugiau vyresnių žmonių, kuriems visai nesvarbu, kas ką pasakys ar pagalvos. Jeigu darai tai, kas tau patinka, nežaloji kitų, nelipi per galvas, tai visai nesvarbu, kiek tau metų. Aš tiesiog šoku su kitais ir labai puikiai jaučiuosi."
Tiesa, treneris pripažįsta – 50-mečiui patempti tiek, kiek paauglys, labai sunku. Bet pavargus juk visada galima pailsėti. Kitas dalykas – suaugęs žmogus, turintis daug gyvenimiškosios patirties, moka paskirstyti savo jėgas, ne visą laiką maksimaliai taškytis, o pataupyti jėgas ir išsitaškyti tada, kada labiausiai reikia. To jis stengiasi ir savo mokinius mokyti, tik išmokti tinkamai paskirstyti jėgas reikia ne vienų metų darbo – reikalingas įdirbis ir patirtis.
Išvados: "Dabar suvokiu, kad mano gyvenime viskas susiklostė taip, kaip turėjo. Dėl to esu beprotiškai laimingas", – sako D.Žebrauskas. Butauto Barausko nuotr.
Atsirado laiko pomėgiams
Prieš porą metų viešojoje erdvėje pasklido žinia, kad D.Žebrauskas nusipirko motociklą ir laisvalaikį leidžia važinėdamasis juo. Pašnekovas neslepia – tai ne vienintelis pomėgis, kuriam jis dabar skiria laiko. Dar laisvalaikiu plaukioja vandenlente, įsigijo DJ valdiklį ir vėl miksuoja muziką, nusipirko raudoną kabrioletą.
Kas tai? Vidutinio amžiaus krizė? "Į tą posakį "vidutinio amžiaus krizė" pastaruoju metu pradėjau žiūrėti šiek tiek kitaip. Tiesiog ateina toks amžius, kai žmogus jau turi pagrindą po kojomis ir gali sau leisti tai, ko anksčiau negalėjo, – svarsto Dainius. – Tarkim, vyrai, kurie turi šeimą, gyvena dėl jos, dėl vaikų. O kai vaikai užauga, pamato, kad gali leisti sau kažką daugiau, nes atsiranda daugiau laisvo laiko ir pinigų. Tai kodėl neleisti? Aš vaikų neturiu, darbų vis daugiau perduodu jaunesniems kolegoms, tai to laisvo laiko turiu savo pomėgiams. Taip, sezono metu sudėtinga, nes tenka dirbti ir iki 10 val. vakaro keturias dienas per savaitę, penktadieniais – irgi iki 7–8 val. vakaro padirbėti, tik savaitgaliai laisvesni. Tai bent tada galiu daryti tai, kas man patinka. Ir jeigu galiu leisti sau įsigyti motociklą, kurio labai seniai norėjau, nusipirkti kabrioletą ar plaukioti vandenlente – kodėl gi ne?"
Tačiau pašnekovas neneigia – gerai, kad motociklą įsigijo ne jaunystėje, o jau sulaukęs solidaus amžiaus ir įgijęs daugiau proto. Mat amžius daro savo – į daug ką pradedi žiūrėti atsakingiau.
"Aš net dabar, kai nebūna nieko šalia, tiesesnė vieta, pajuntu, kad važiuoju per greitai, – tada save pristabdau. Pagalvoju, kad galiu prisidaryti bėdų ir sau, ir kitiems. Manau, šių laikų didžiausia bėda – atsakomybės jausmo už savo veiksmus trūkumas. Išleidau vaiką į mokyklą, o jei jis nesistengia mokytis – bloga mokykla. Jei būrelyje vaikas nieko neveikia – blogas būrelis. Kai kurie žmonės negalvoja, kad atsakomybė, pagarba, sąžiningumas – kertiniai dalykai, ugdomi šeimoje. Mokykla, būreliai visa tai gali tik pastiprinti. O dabar tėvai vaikui dažnai planšetę numeta, kad neliptų ant galvos, ir tiek."
Dainius teigia net prieš metus kai kuriuos dalykus vertinęs visai kitaip nei dabar. Dabar į daug ką žiūri daug atsargiau, nes supranta, kad gyvybę turi vieną. Ir galvą vieną.
"Dabar suvokiu, kad mano gyvenime viskas susiklostė taip, kaip turėjo, todėl esu beprotiškai laimingas", – sako pašnekovas.
Paklaustas, ar kada nors Skruzdėliukas užaugs, pasens, Dainius juokiasi: "Žinote, mokslininkai nustatė – jeigu įvyktų atominis karas ar koks kitas didžiulis kataklizmas, Žemėje išgyventų tarakonai ir skruzdėlės. Tai nesulauksite."
