Į kapines – pasivaikščioti
Klaipėdos savivaldybės administracijos patarėja Daiva Breivė nesijaučia kasdien einanti į ašarų ir sielvarto vietą.
Kapinių priežiūros komandai vadovaujanti moteris atviravo – dabar jai kapinės – šviesi, ramybės kupina vieta, kur gražu visais metų laikais ir tvyro ypatinga nuotaika.
"Kol pati nesusidūriau su mirtimi, man kapinės buvo baisoka vieta. Kai mirė tėvelis, išgyvenau savotišką lūžį. Dabar galėčiau po kapines vaikščioti ir naktį. Suprantu, kad visi čia atsidursime, man čia visada gražu ir ramu. Esu tikra, kad Helovinas – visai kita šventė, mes tiesiog kažką ne taip suprantame ir visai be reikalo ją sutapatiname su Vėlinėmis. Jaunimas nori linksmybių, bet tai niekaip nesusiję su mirusiųjų pagerbimu", – svarstė D.Breivė.
Daliai žmonių kapinės nėra šventa vieta. Vieni į kapines nori vestis šunis. Kiti nori mašina privažiuoti prie pat kapo, uždegti žvakę ir išvažiuoti.
Būna ir tokių, kurie lyg ir pagarbiai vaikštinėja, bet turi tikslą ne pagerbti mirusiuosius, o ką nors nugvelbti iš gyvųjų.
Gerų, sąžiningų žmonių yra daugiau, įsitikinusi D.Breivė. Tokie rastą daiktą ar net brangų žiedą atneša į administracijos pastatą.
Kartą kapinių prižiūrėtojai susidūrė su pernelyg uoliu žmogumi. Senukas nuėjo nusiplauti rankų, o grįžęs neberado savo daiktų. Pasirodo, kažkas juos nunešė sargui, manydamas, kad žmogus juos paliko netyčia.
"Čia atsitinka daug visokių dalykų. Žmonės kvietė ir policiją, ir greitąją, nes vaikinas prie tėvų kapo bandė nusižudyti. Ir taip kelias dienas iš eilės. Panašu, kad jam buvo per daug alkoholio", – prisiminė D.Breivė.
Kapinių prižiūrėtojai ir pirmąją pagalbą neretai suteikia, kai žmonės susipjausto rankas kapų stiklinių žvakidžių dangteliais.
Kol pati nesusidūriau su mirtimi, man kapinės buvo baisoka vieta.
Darbas – lyg detektyvų
Neretai kapinių priežiūros tarnybos darbuotojų darbas primena detektyvų veiklą.
Klaipėdos kapinės pradėtos skaitmeninti 2018 m., bet šis darbas neturi pabaigos. Kiekvienas naujas kapas įtraukiamas į skaitmeninį kapų ir juose palaidotų asmenų sąrašą.
Dabar būdamas Klaipėdoje ar bet kuriame pasaulio užkampyje žmogus gali interneto puslapyje rasti ne tik savo artimojo pavardę, bet ir kapo nuotrauką bei nuorodą, kaip nuo kapinių vartų nueiti iki ieškomo kapo.
Tiek Lėbartų, tiek Joniškės kapinėse dar yra tokių vietų, kur nežinoma, kokie ten palaidotų žmonių vardai ir pavardės. Šią informaciją galima rasti kapinių priežiūros tarnybos žurnaluose.
Baltas dėmes papildo po ilgo laiko atsiradę artimieji. Jeigu jie žino konkrečią giminaičio palaidojimo datą, kapininkai atsiverčia žurnalą ir ieško jame įrašo. Atpažinti kapavietę pavyksta pagal tą pačią ar kitą dieną greta palaidotų žmonių kapus.
Taip atnaujinami skaitmeniniai kapinių duomenys, o kapą atradę velionio giminaičiai sutvarko apleistą kapą ir jame laidoja kitus šeimos narius.
Naujagimių ir mažų vaikų kvartale ant kai kurių paminkliukų yra tik vaikelio vardas. Kieno tai kapas, paaiškėja, kai miršta artimas to vaiko giminaitis. Tada šeima sugalvoja vaiko kapelį paversti visos šeimos kapu, dažniausiai į tokį kapą laidojami kremuoti palaikai.
Savanorystė: Klaipėdoje kasmet atsiranda norinčiųjų sutvarkyti neprižiūrimus kapus. Vytauto Liaudanskio nuotr.
Vis palydi močiutę
Į Lėbartų kapines kelis kartus per metus ateina močiutė, kuri vis neranda savo vyro kapo.
Pirmą kartą D.Breivė ją pamatė klaidžiojančią ir kažko ieškančią. Parsivedė pensininkę į savo kabinetą, surado paieškos sistemoje jos sutuoktinio kapą, parodė schemoje, kur eiti.
Po poros dienų tą pačią močiutę D.Breivė vėl sutiko ten pat – dėl garbaus amžiaus ji nesusigaudė žemėlapyje. Pati pasakojo kasdien atvažiuojanti į kapines, apžiūrinėjanti kiekvieną kapą tikėdamasi rasti savo žmogaus pavardę.
"Nusprendžiau pati ją nuvesti. Pakeliui ji dar užsuko nusipirkti gėlių. Pasirodo, prieš dieną atsineštą žvakę ji paliko ant svetimo kapo, nes saviškio nerado. Po pusmečio ta pati močiutė iš autobuso jau atėjo tiesiai į kapinių administraciją. Taip kurį laiką mes kartu lankome senolės vyro kapą. O ką darysi, – pasakojo D.Breivė. – Pastebėjome labai keistą tendenciją – kai yra itin blogas oras – lietus, sniegas ar kepina saulė, žmonės kažkodėl būtinai važiuoja į kapines, sukaitę ar sušlapę ateina guostis, kad klaidžioja ir neranda artimųjų kapo. O kai kurie vyrai kažkodėl sugalvoja aplankyti mirusius draugus būdami pagiringi. Aišku, pasiklysta, ateina klausti, kur tas kapas. Pats vos pastovi, bet į kapines veržiasi. Įdomiausia, kad po dienos toks noras jiems praeina."
Pastebėjome labai keistą tendenciją – kai yra itin blogas oras – lietus, sniegas ar kepina saulė, žmonės kažkodėl būtinai važiuoja į kapines, sukaitę ar sušlapę ateina guostis, kad klaidžioja ir neranda artimųjų kapo.
Ieško gyvo ar mirusio
Žmonės neretai iš kapinių prižiūrėtojų sužino apie savo draugų likimą.
Pokalbio su D.Breive dieną į kapines atėjo pagyvenusi klaipėdietė ir papasakojo jau kuris laikas negalinti susisiekti su savo drauge. Klausimas, ar jos jaunų dienų bičiulės jau reikėtų ieškoti kapinėse, iš moters lūpų nuskambėjo skaudžiai, bet geriau žinoti, nei gyventi nežinioje.
Valdiškose įstaigose dabar sužinoti apie žmogų neįmanoma dėl Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimų. Palaidotųjų vardą ir pavardę pasakyti nedraudžiama.
Labai dažnai savo artimųjų kapų ieško ir emigrantai. Ypač tai aktualu tokioms šeimoms, kurių nariai gyvena skirtingose pasaulio šalyse, o į tėvynę jie grįžta ne vienu metu.
Dar skaudesnės, bet šviesią pabaigą turinčios istorijos, kai giminaičiai saviškius atranda palaidotųjų valstybės lėšomis asmenų kvartale.
Dažniausiai nemaloni žinia laukia seniai Lietuvoje besilankiusių emigrantų. Jie būna priblokšti sužinoję, kad brangiausias žmogus amžino poilsio atgulė tarp benamių.
"Taip atsitiko vienam vyrui, kuris gyvendamas užsienyje trejus metus negalėjo susisiekti su mama. Telefonu ji neatsiliepė, kito būdo su ja susisiekti vyras nerado. Per skaitmeninę duomenų bazę jis rado mamos vardą ir pavardę tarp palaidotųjų. Paaiškėjo, kad policija po moters mirties ieškojo jos sūnaus, bet paieškos baigėsi, nes nebuvo aišku, kur užsienyje šis gyvena. Todėl moteris buvo palaidota valstybės lėšomis. Jeigu taptų žinoma, kad šeimos nario artimieji nelaidojo tyčia, valstybė galėtų pareikalauti atlyginti šias išlaidas. Tačiau iki šiol to nebuvo", – paaiškino D.Breivė
Neretai tokiais atvejais giminaičiai perlaidoja velionį į šeimos kapą. Ankstesnis lieka tuščias, ant valdiško antkapio buvusi lentelė su velionio pavarde nuimama. Tada į tą kapą galima laidoti kitą mirusįjį.
Daiva Breivė. Vytauto Liaudanskio nuotr.
Pataria palikti laišką
Kartą giminaičiai ieškojo artimojo ir paaiškėjo, kad tame pačiame kapinių kvartale palaidoti du žmonės tuo pačiu vardu ir pavarde, mirę tais pačiais metais. Skyrėsi tik gimimo data. Todėl labai svarbu užfiksuoti tikslią gimimo ir mirties datą.
"Mūsų informacija – tik raidės ir skaičiai, žmonių nuotraukų neturime", – paaiškino kapinių priežiūros tarnybos vadovė.
Buvo atvejų, kai kapinėse žmonės ieškojo giminaičių, kurių gyvų nepažinojo. Juk daugelis būdami jauni negalvoja apie savo šaknis ir kilmę, o kai sulaukia brandos ir ima tuo domėtis, gyvųjų, kurie galėtų išnarplioti giminystės siūlus, nebėra.
Tada ir padeda interneto duomenys apie kapinėse palaidotus žmones. Vardai ir pavardės verčia įtarti, kad palaidotieji gali būti giminaičiai.
Norėdami tuo įsitikinti, žmonės skambina į kapinių tarnybą, prašo palaidotųjų artimųjų kontaktų, bet tokios paslaugos teikti nevalia.
Kapinių atstovai pataria prie kapo ateiti per Motinos ar Tėvo dieną, per Vėlines, kai yra didžiausia tikimybė sutikti velionio šeimą.
"Yra ir dar vienas būdas – palikti ant kapo laiškelį, artimieji ateis ir jį ras. Kartais ir mes pasitarnaujame – atsiųstą elektroninį laiškelį išspausdiname ir nunešame ant kapo. Jei žmogus gyvena kitame Lietuvos gale, nesunku pagelbėti, – pasakojo D.Breivė. – Ne kartą susidūrėme su situacijomis, kai suaugę žmonės ateina kapinėse ieškoti juos pagimdžiusių, bet neauginusių tėvų. Kartą įtėvių šeimoje užaugusi mergina sužinojo, kad biologinėje šeimoje turėjo broliuką, kuris mirė ir yra palaidotas šiose kapinėse. Ji norėjo sužinoti apie savo mamą, bet čia jau pagelbėti negalėjome, neleido tas pats asmens duomenų apsaugos įstatymas."
Gimsta naujos mados
Pastaruoju metu žmonės vis dažniau ima vienvietę kapavietę visai šeimai, nes yra apsisprendę kremuotis.
Dažną kartą kapų priežiūros tarnybos darbuotojams tenka aiškinti terminų "vienvietė" ar "šeimyninė kapavietė" esmę. Supratę, kad į vienvietę galima palaidoti ne vieną, o daug urnų, žmonės dėkoja išvengę didesnių rūpesčių ir išlaidų.
Vieniši žmonės kartais patys rūpinasi būsimomis savo laidotuvėmis. Kapinėse prašo patikinimo, kad bus palaidoti ne kur kitur, o prie savo artimųjų.
Ir Lėbartų, ir Joniškės kapinėse yra nemažai apleistų kapų. Dalis jų pažymėti labai dideliais paminklais. Įstatymai nurodo, kad paminklai, net kapui sunykus, turi būti išsaugoti.
"Jeigu tokia kapavietė atiduodama kitai šeimai, įrašas apie ten anksčiau palaidotą žmogų negali būti ištrintas, todėl akivaizdu, kad greičiau bus perimtos tos kapavietės, kurių neženklina paminklai. Kai kuriose kapavietėse yra net du ar trys antkapiniai paminklai, o juose – tik po vieną pavardę. Daugelyje jų – nelietuviškos pavardės, todėl galima spėti, kad artimieji yra išvykę. Manome, kad tos kapavietės ir liks niekieno, nes kas norės laidotis savo artimuosius kape, kurį ženklina antkapis su svetima pavarde", – svarstė D.Breivė.
Tvarko savanoriai
Prieš Vėlines kapinių tarnyba sulaukia savanorių. Vieni siūlosi sutvarkyti pamirštus kapus, kiti – tam tikros profesijos atstovų kapus.
Šiemet dar gerokai iki Visų Šventųjų dienos talką pasiūlė trys organizacijos: vienos mokymo įstaigos studentų sąjunga, Raudonojo Kryžiaus atstovai, būsimieji jūrininkai.
Apleistų vaikų kapų ateina tvarkyti šeimyna, kurioje auga globojami vaikai. Taip globėjai ugdo įgūdį gerbti mirusiuosius ir moko, kaip elgtis kapinėse.
Skaičiai ir faktai
Lėbartų kapinėse yra 34 725 tūkst. kapaviečių,
jose palaidota daugiau nei 75 696 velioniai,
šiose kapinėse yra apie 2 tūkst. neprižiūrimų kapų.
Joniškės kapinėse yra 10 100 kapų,
juose palaidoti 28 864 mirusieji,
neprižiūrima apie 1,4 tūkst. kapų.
