Sistemos ištakos

Dalijimosi ekonomika remiasi ištekliais, kurie yra nepakankamai išnaudojami – tai gali būti energija, žmonių įgūdžiai ar turtas. Vienas dažniausiai cituojamų pavyzdžių – automobiliai, kurie, žurnalo "Fortune" teigimu, 95 proc. laiko yra visai nenaudojami. Tokiais atvejais "Uber" ir kitos nuomos ar pavėžėjimo paslaugos padeda automobilius išnaudoti efektyviau.

J.Bučaitė-Vilkė pastebi, kad dalijimosi ekonomikos atsiradimą paskatino skaitmeninio verslo išplitimas ir automatizacija, kuri atėjo su ketvirtąja pramonės revoliucija – su ieškojimais, kaip gamybą paversti efektyvesne, produktyvesne atsisakant žmonių darbo jėgos ir pasitelkiant automatinius procesus. Dėl to dalis žmonių prarado galimybes įsidarbinti ir panaudoti savo gebėjimus.

"Tai paskatino kalbėti apie socialiai atsakingą verslą, apie dalijimosi ekonomiką, kur abi pusės – tiek paslaugos teikėjai, tiek gavėjai galėtų lygiomis teisėmis ir galimybėmis įsijungti į ekonominį procesą ir gauti iš to abipusės naudos", – šio verslo modelio ištakas aiškina docentė.

Ateityje atsiras ir vis naujų sumanymų – daugiausia dėl to, kad bus juntamas tam tikrų išteklių trūkumas.

Kritikuoja terminą

Tačiau mokslininkė pažymi, kad per dešimtmetį ši graži idėja, paremta abipusiškumo principu, pavirto į "vienpusį eismą", todėl nemažai ekonomistų šiandien kritikuoja patį terminą "dalijimosi ekonomika" ir siūlo jį keisti kitu – prieigos ekonomika (angl. access economy).

"Dalijimosi ekonomikos pagrindiniai flagmanai, tokie kaip "Uber" ar "Airbnb", parodė, kad tai nėra joks dalijimasis – tai ekonomika, kuri palengvina priėjimą, prieigą tarp paslaugos teikėjo ir gavėjo, suteikdama tam pakankamą kelią, skaitmenines platformas. "Airbnb" yra puikus verslo modelis, kuris tiesiog suteikia tarpininkavimo platformą tarp butų nuomotojų ir klientų, kurie nuomojasi. Didžiųjų įmonių pavyzdžiai ir skandalai parodė, kad pati sąvoka labai keičiasi", – pasakoja sociologė.

Bet kuriuo atveju tiek prieigos, tiek dalijimosi ekonomika turi nemažai privalumų – tai efektyvus, pelną nešantis verslo modelis, kuris keičia žmonių užimtumą ir leidžia jiems turėti lankstų darbo grafiką.

Skaitmeninė tapatybė

Masačusetso technologijos instituto laboratorijos "Senseable City Lab" direktorius Carlo Ratti pažymi, kad dalijimosi ekonomika yra labai galinga jėga, leidžianti paversti mūsų miestus tvaresniais, visuomeniškesniais.

Lietuvos miestų gyventojai puikiai žino "Uber", "Bolt", "CityBee" ir kitas pavėžėjimo, automobilių, paspirtukų nuomos paslaugas. Anot doc. dr. J.Bučaitės-Vilkės, šias paslaugas vartotojai renkasi negalvodami apie socialinę vertę – klientams svarbiausia kainos patrauklumas ir paslaugos gavimo paprastumas. "Kitų skaitmeninių "crowdfunding" iniciatyvų galima rasti internete, bet nesu girdėjusi, kad iš to būtų išsivystęs didelis verslo modelis – Lietuva yra daugiau didžiųjų kompanijų paslaugų naudotoja", – sako sociologė.

Pandemijos poveikis

Pandemija dalijimosi ekonomikai turi nevienareikšmišką poveikį: kai kurioms paslaugoms ji atnešė papildomą pelną, o kitoms – didelius nuostolius. "Įmonės stipriai nukentėjo, nes pandemijos metu apriboti socialiniai kontaktai, kai žmonės turi vengti tiesioginio susidūrimo. Ar tai meistras į namus, ar namų tvarkymas, ar pavėžėjimas – visa tai stipriai apribota, nes dalijimosi ekonomika dažnai remiasi gyvu kontaktu su klientais. O maisto pristatymui, elektroninei prekybai pandemija atvėrė daugiau galimybių. Bet tai nėra geriausi dalijimosi ekonomikos pavyzdžiai", – patikslina docentė.

Ekspertės manymu, žmonės, būdami namie, galėjo artimiau susipažinti su įvairiomis skaitmeninėmis iniciatyvomis ir taip praplėsti akiratį, daugiau žmonių išdrįso naudotis maisto pristatymo, elektroninės prekybos paslaugomis. Neabejotinai tai turėjo prisidėti prie augančio susidomėjimo dalijimosi ar prieigos ekonomika.

Socialinių paslaugų poreikis

Paklausta apie šio reiškinio ateitį, mokslininkė pastebi, kad įmonės, užsiimančios prekyba ar kasdienėmis paslaugomis, tokios kaip "Uber", bus labiau komercializuotos, tačiau dėl to dar labiau išaugs socialinių, gerovės paslaugų poreikis.

"Ateityje atsiras ir vis naujų sumanymų – daugiausia dėl to, kad bus juntamas tam tikrų išteklių trūkumas. Ar tai būtų socialinė pagalba, senyvo amžiaus žmonių slauga, ar vaikų priežiūra. Manau, perspektyvą turėtų su socialine gerove siejamas dalijimasis – dalykai, susiję su socialinėmis paslaugomis, gyvenimo kokybe", – komentuoja VDU Sociologijos katedros vedėja.

Socialinės pagalbos pavyzdžių, taikančių dalijimosi ekonomikos principus, galima rasti jau dabar – pavyzdžiui, Prancūzijoje veikia "Wheeliz", pirmasis tinklalapis, leidžiantis vartotojams tarpusavyje nuomotis transportą, pritaikytą riboto judrumo žmonėms. Didžiojoje Britanijoje veikiantis "Casserole Club" teikia dalijimosi maistu paslaugą, suvienijančią mėgstančius gaminti su tais, kurie to daryti negali, taip kovojant su vienatvės ir netinkamos mitybos problemomis.

Tačiau, nepaisant sveikintinų pritaikymo pavyzdžių, dalijimosi ekonomika turi ir didelių trūkumų. "Nesaugaus darbo be garantijų formos sukėlė daug diskusijų. Pavyzdžiui, dėl klientų paslaugų kokybės valdymo, kaip "Airbnb" atveju, kai klientai skundžiasi, kad internete būstų nuomotojų nuotraukos neatitinka realybės. Kuri pusė turi prisiimti atsakomybę apgavystės atveju?" – vieną iš daugelio iššūkių įvardija docentė.

Ambicingas planas

ES valstybėms narėms yra numačiusi įsipareigojimus ateityje pakeisti savo energetinius šaltinius atsinaujinančiais ištekliais. Kai kurios valstybės jau dabar gali pasigirti puikiais rezultatais. Pavyzdžiui, viena ekologiškiausių valstybių Europoje – Nyderlandai – iki 2030 metų planuoja visiškai atsisakyti tradicinės energetikos ir naudoti tik vėjo, saulės bei kitokius atsinaujinančius išteklius. Nemažiau ambicingų tikslų turi ir šios šalies savivaldybės, tarp jų – Utrechto miestas.

Šiuo metu Utrechte kuriamas didžiulis projektas, kuriuo siekiama didinti saulės energijos naudojimą namų ūkiuose bei įmonėse. Numatoma, kad visas miestas bus sujungtas į vieną tinklą, kuriame veikiantys subjektai galės tarpusavyje dalytis jų namuose pagaminama energija. Įdomu ir tai, kad prie šio tinklo planuojama prijungti automobilių nuomos kompaniją, veikiančią panašiu principu kaip "CityBee" Lietuvoje. Projekto unikalumas pasižymi tuo, kad automobiliai galės ne tik pasikrauti, bet ir atiduoti energijos gyvenamiesiems namams. Norima tokių automobilių tinklą išplėsti iki 25 tūkst. elektromobilių, taip sukuriant atsvarą nuosaviems automobiliams, kurių dabar mieste naudojama apytiksliai 100 tūkst. Idėjos sumanytojai tikisi, kad tai paskatins Utrechto gyventojus atsisakyti privačių neekonomiškų ir neekologiškų automobilių.

Roma nebuvo pastatyta per dieną", tad nuo kažko pradėti turėtume jau šiandien.

Svarbu nuoseklumas

Augant dalijimosi ekonomikos galimybėms ir potencialui, planuojama, kad miestiečiai nuosavo automobilio vairą rinksis tik itin retais ir išskirtiniais atvejais. Mieste (ir visame regione) greta automobilių dalijimosi paslaugos, taip pat vystoma ir daugybė kitų transporto infrastruktūrų – dviračiai, traukiniai bei elektriniai autobusai. Be to, automobilių judėjimas daug kur ribojamas, siekiant ne tik išlaikyti miesto ekologiškumą, bet ir suteikti užtektinai vietos viešosioms erdvėms.

"Utrechto miesto sėkmę lemia ekologiško vystymosi krypties tęstinumas ir savivaldybės bei įvairių ministerijų bendradarbiavimas, kuriant ilgalaikes miesto plėtros vizijas. Šalia to, gyvybiškai svarbus ir pačių miestiečių bei verslo indėlis. Jų dalyvavimas procese leidžia didinti egzistuojančių inovacijų žinomumą bei padeda geriau atliepti gyventojų poreikius ir problemas kuriant naujas idėjas", – sako Lietuvos inovacijų centro projektų vadovas Tautvydas Pipiras.

Žalios idėjos

O kokia situacija Lietuvos savivaldybėse? Ar sugebėtume sekti šiuo pavyzdžiu bei tapti nepriklausomais nuo baigtinių energijos šaltinių ir inovatyvių sprendimų pagalba harmoningai gyventi su gamta? "Roma nebuvo pastatyta per dieną", tad nuo kažko pradėti turėtume jau šiandien. Gaila, tačiau ilgalaikėms ekologiško miesto plėtros vizijoms tiek savivaldos, tiek nacionalinių rinkimų programose dėmesio skiriama nėra arba jo skiriama nepakankamai. Net ekologiškiausiomis save tituluojančios savivaldybės dažnu atveju apsiriboja naujų dviračių takų nutiesimu ar rūšiavimo konteinerių plėtra daugiabučių kvartaluose. Tai, kas turėtų būti suvokiama kaip būtinieji ir savaime suprantami sprendimai ekologiškesnei kasdienybei, mūsų krašte dažnai pristatomi kaip išskirtiniai nuopelnai vieniems ar kitiems savivaldos šeimininkams.

Dar prieš kelerius metus Kauno savivaldybės Aplinkos apsaugos skyrius, įgyvendindamas ne vieną ekologinį projektą, tikėjosi, kad Kaunas iki 2016 m. taps Europos žaliąja sostine (Europos Komisijos vykdoma iniciatyva). Praėjus trejiems metams ne tik Kaunas, bet ir joks kitas Lietuvos miestas nepriartėjo prie šio tikslo.

Požiūrio į nuosavybę pokytis

Didžiausia dalijimosi ekonomikos varomąja jėga laikoma jaunoji karta, kuri išsiskiria unikaliu požiūriu į daiktus. Vartotojų elgsenos tyrimai rodo, kad pinigus leisdami patirtims ir įspūdžiams šios kartos atstovai jaučiasi laimingesni, nei pirkdami naujus daiktus. Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Daiva Balčiūnienė pastebi ir tai, kad jiems, skirtingai nei vyresnės kartos atstovams, kur kas svarbiau turėti prieigą prie daikto, o ne patį daiktą.

„Kalbant iš psichologinės pusės, toks jaunų žmonių požiūris į daiktus ir gebėjimas nuo jų „atsirišti“ glaudžiai susijęs su materialine visuomenės gerove. Kuo mes geriau gyvename, tuo labiau mažėja poreikis turėti nuosavus daiktus – ilgainiui tiesiog prarandame baimę jų netekti. Dėl to jaunesni žmonės jaučiasi puikiai turėdami ne patį daiktą, o patogią prieigą prie jo. Skirtingai elgiasi vyresnės kartos atstovai – saugumo jausmą jie dažniausiai sieja su daiktų turėjimu, todėl rečiau naudojasi ir dalijimosi paslaugomis“, – įžvalgomis dalijasi D. Balčiūnienė.

Atliepdama vartotojų poreikius, dalijimosi ekonomika evoliucionuoja ir jau peržengė tradicines – automobilių ar kambario poilsiui – ribas. Įmonių grupės „Modus Group“ žmogiškųjų išteklių vadovė Lina Jurjonė pastebi, kad ši tendencija keliasi ir į darbinę aplinką.

Kuo mes geriau gyvename, tuo labiau mažėja poreikis turėti nuosavus daiktus – ilgainiui tiesiog prarandame baimę jų netekti.

„Įmonėse vis labiau įsigali atvira organizacinė kultūra, idėjų generavimas bei įgyvendinimas kartu. Tam pasitelkiamos tarpusavio komunikaciją lengvinančios platformos, tokios kaip „Workplace by Facebook“, „Slack“ ar „Appear.in“, dirbama atvirose erdvėse (angl. open space), dalijantis ir darbo vietomis, ir idėjomis. Kai kiekvienas darbuotojas turi patogias sąlygas įžvalgoms, pasiūlymams pateikti, kai mato, kaip jie virsta realybe, jis jaučia didesnę motyvaciją siekti bendrų įmonės tikslų. Taip dalijimosi ekonomika, įsiliejusi į naują, mentalinę formą, atliepia kiekvieno iš mūsų norą – būti išgirstiems ir įvertintiems, savo potencialo nepaliekant užrašuose darbo knygoje“, – teigia L. Jurjonė.

Naujos dalijimosi ekonomikos formos

Šiandien pasaulyje galima aptikti daugybę naujų dalijimosi ekonomikos pavyzdžių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo šiek tiek netikėti. Skirtingos internetinės platformos gali padėti rasti žmones, kurie pagal gyvenimo įpročius puikiai tiktų gyventi kartu, dalijantis kambariu („Apartmate“); taip pat – galinčius prižiūrėti šunį („DogBuddy“), pagaminti vakarienę („Chefly“) ar užleisti savo darbo vietą („WeWork“).

Pasak automobilių dalijimosi paslaugos tiekėjo „CityBee“, priklausančio „Modus Group“, vadovo Luko Ylos, Lietuvos rinkoje atitinkamai populiarėja dalijimasis automobiliais. Lyginant su 2016 metais, pernai „CityBee“ automobilių dalijimosi paslauga naudojosi net 40 proc. daugiau vartotojų.

Skaičiuojama, kad dalijimosi paslaugų operatorių parką papildžius vienu automobiliu, keliuose sumažėja nuo 5 iki 15 nuosavų transporto priemonių. Prie spūsčių mažinimo Lietuvos keliuose prisideda ir vis daugiau šiuolaikinių įmonių, kurios darbuotojams parūpina ne automobilius kaip daiktą, o galimybę naudotis automobilių dalijimosi platformomis.

„Mobilumo rinka evoliucionuoja. Jeigu anksčiau dalijimasis automobiliu buvo bene didžiausia inovacija, tai šiandien šiltesniuose kraštuose siūloma dalintis motoroleriais, paspirtukais ir kitomis transporto priemonėmis. Kinijoje išpopuliarėję dviračių dalijimosi paslaugų operatoriai gyventojams suteikė dar daugiau patogumų – galimybę „viešuosius“ dviračius palikti ne konkrečiuose taškuose, o bet kur mieste. Šis modelis sparčiai plečiasi ir į didžiuosius Europos miestus“, – apžvelgia L. Yla.

Kaip pradėti dalintis idėjomis?

„Modus Group“ žmogiškųjų išteklių vadovės L. Jurjonės teigimu, dalijimosi kultūrai įmonėje startą duoda tinkamai parengta darbinė aplinka ir atvirumą skatinanti atmosfera. Darbuotojams sukūrus sąlygas, kuriose jie gali patogiai bendrauti, vieni kitiems patarti ir generuoti naujas idėjas, auga ir jų noras prisidėti prie įmonės sėkmės istorijų.

„Tai išbandėme praktiškai: naująjį biurą įrengėme pritaikius atvirų erdvių koncepciją, sudarant sąlygas laisvai judėti po biuro erdves ir dalintis darbo vietomis su kolegomis. Šis sprendimas gimė atsižvelgus į tai, kad atvirose erdvėse darbuotojai linkę daugiau bendrauti, dalintis idėjomis ir greičiau spręsti kylančias problemas, lyginant su individualių darbo vietų kultūra. Be to, tokia darbinė atmosfera padeda kolegoms atrasti save naujose srityse, jėgas išbandant kitame skyriuje ar pereinant dirbti į jį. Tai kuria didelę vertę organizacijai, nes darbuotojo žinios ir patirtis lieka įmonėje, tik „migruoja“ į kitą sferą“, – pasakoja L. Jurjonė.

Pasak specialistės, dalijimosi kultūrą taip pat skatina sėkmingi pavyzdžiai, parodantys kaip vieno ar kelių kolegų idėja „prigyja“ visoje įmonėje.

„Realus pavyzdys: energetiniame sektoriuje dirbantys kolegos ėmė svarstyti, kiek kavos puodelių išgeria per dieną, kiek kavos tirščių sukaupia. Galiausiai jie sumanė rūšiuoti kavos tirščius ir naudoti juos kaip žaliavą energijai gauti. Idėja pritraukė administraciją, kitus skyrius, netgi kolegas iš skirtingų miestų – jie vieningai (ir prasmingai) pradėjo rūšiuoti šį produktą. Taip kolegos pamatė, kad kiekvienas gali inicijuoti reikšmingus pokyčius, būti išgirstas. Visi šie atradimai, be abejonės, motyvuoja stengtis nubėgti extra mylią – nes žinai, kad ir joje, ir finišo tiesiojoje laukia stiprus palaikymas“, – apibendrina L. Jurjonė.

Anot „Swedbank“ vyresniosios ekonomistės Lauros Galdikienės, dalijimosi ekonomika yra labai plati, todėl tyrimo metu buvo vartojama bendro naudojimo rinkos sąvoka, kai žmonės skolina, dalijasi, keičiasi prekėmis, taip pat skolina pinigus.

„Dalijimosi ekonomikos paslauga turbūt esame naudojęsi visi, jei skolinomės knygas iš bibliotekos ar nuomojomės dviratį. Išskirčiau esminius dalykus, kurie yra svarbiausi kalbant apie dalijimosi ekonomikos iškilimą: visų pirma technologijos, kurios leidžia patogiau dalytis prekėmis ir paslaugomis, taip pat tūkstantmečio karta, kurie įžengė į darbo rinką po finansų krizės ir norėdami vartoti negalėjo to daryti, kaip darė seniau, nes nebuvo galimybių dėl didelio jaunimo nedarbo. Tas poreikis kilo iš pačios jaunosios kartos“, - kalbėjo L. Galdikienė.

„Tieto Lietuva“ vadovas Tomas Vitkus sakė, kad investavimo srityse taip pat matomi pokyčiai, nes žmonės skolina vieni kitiems pinigus, taip pat atsiranda apgyvendinimo paslaugos („Airbnb“) ir pan.

„Mus nustebino, kad tarp 18-35 metų esanti karta yra labai imli naujovėms. Maždaug trečdalis lietuvių naudojasi dalijimosi paslaugomis. Taigi žmonės viena ar kita paslauga naudojasi“, - sakė jis.

T. Vitkus teigė, kad populiariausios yra muzikos klausymo ir filmų žiūrėjimo paslaugas teikiančių platformų naudojimas, dalijimasis privačiais daiktais per „Facebook“ ir pan. Jis taip pat pastebėjo, kad paslaugomis aktyviau naudojasi Vilniaus gyventojai.

„Kai įsivedu į „Airbnb“ „Butas“, „senamiestis“, aš matau Vilniuje tiek daug butų, tai yra džiugu“, - sakė jis.

L. Galdikienė teigė, kad visgi Švedijoje dalijimosi ekonomika apgyvendinimo paslaugose bei filmų peržiūroje naudojasi daugiau žmonių.

„Švedai lenkia mus muzikos ir filmų internetu paslaugų naudojimosi aktyvumu ir apgyvendinimo paslaugų naudojimusi. Lietuvoje muzikos ir filmų platformomis naudojasi 51 proc. gyventojų, o Švedijoje - 84 proc., tuo tarpu „Airbnb“ paslaugomis naudojasi 19 proc. švedų ir 11 proc. lietuvių“, - sakė L. Galdikienė.

Tuo tarpu 27 proc. lietuvių renkasi pavėžėjimo paslaugomis, kai tą pačią paslaugą renkasi 23 proc. švedų. Dalijimosi dviračiais paslauga Lietuvoje taip pat populiaresnė - ja naudojasi 11 proc. gyventojų, tuo tarpu tik 8 proc. švedų renkasi ją.

„Švedijoje transporto struktūra išvystyta geriau, taip pat dauguma švedų turi po asmeninį dviratį, taigi jie ne taip aktyviai kaip Lietuva naudojasi tomis paslaugomis“, - kalbėjo L. Galdikienė.

T. Vitkus pastebėjo, kad, kalbant apie dviračių naudojimą, daugėja žmonių, kurie nori juo naudotis tik tada, kai prireikia, todėl nemato prasmės jo įsigyti.

Tyrimas atskleidžia, kad žmonės nenori pirkti kai kurių daiktų, nes naudojasi jais per retai, siekia sutaupyti arba tiesiog namuose neturi vietos, todėl daiktų neperka.

L. Galdikienė taip pat paminėjo ir dalijimosi paslaugų keliamus iššūkius. Svarbiausi - keliama konkurencija tradiciniams verslams, taip pat mažėja saugumas darbuotojams.

„Dalijimosi ekonomika kelia konkurenciją tradiciniams verslams: drabužių, buitinės technikos gamintojams. Kita sritis - darbuotojai, dirbantys tradiciniuose versluose, jų darbo vietai kyla rizika. Ji kyla ir žmonėms, kurie dirba dalijimosi ekonomikos paslaugų sektoriuje, jie turbūt dirbs trumpus projektinius darbus, tai reiškia mažesnį saugumą, nes jie nėra draudžiami nuo nedarbo rizikos, o pensiją dažnai turi kaupti savarankiškai. Ateityje šį darbo modelį reikės kažkaip reglamentuoti“, - kalbėjo L. Galdikienė.

Anot jos, Lietuva taip pat prastai atrodo pagal vyresnio amžiaus žmonių skaitmeninius įgūdžius, todėl jiems labiausiai reikės prisitaikyti prie naudojimosi technologijomis, be kurių dalijimosi ekonomika yra neatsiejama.

L. Galdikienė pažymėjo, kad neaišku, kada dalijimosi ekonomikos paslaugos bus prieinamos mažesniuose miestuose, ne tik Vilniuje ir Kaune.

„Vilniuje gyventojų skaičius nemažėja, pritraukia jaunų gyventojų, tą patį matome ir Kaune, tai didžiųjų universitetų miestai. Tuo tarpu kiti miestai susiduria su gyventojų, ypač jaunų, skaičiaus mažėjimu. Tad verslui, žvelgiant į tuos demografinius rodiklius, (tampa aišku, - ELTA), kad verslo perspektyvos tokioje vietoje yra per mažos“, - sakė L. Galdikienė.

Ji taip pat teigė, kad savivaldybės galėtų prisidėti prie dalijimosi ekonomikos paslaugų, ir kaip tinkamą pavyzdį išskyrė oranžinius dviračius.

Tyrimo duomenimis, per pastaruosius metus dalijimosi ekonomikos paslaugomis naudojosi 20 proc. visų Lietuvos gyventojų, o tarp 18-35 gyventojų, kurių Lietuvoje yra daugiau nei 631 tūkst., ši dalis siekia 32 proc.

„Spinter tyrimai“ atliktas tyrimas rodo, kad 51 proc. 18-35 metų Lietuvos gyventojų naudojasi muzikos ir filmų internetu platformomis, 35 proc., dalijasi daiktais per „Facebook” grupes ir kitas platformas., o pavėžėjimo paslaugomis naudojasi 27 proc.

Dalijimosi dviračiais paslauga naudojasi 16 proc. minėto amžiaus gyventojų, automobilių dalijimosi paslauga - 11 proc., o apgyvendinimo paslaugomis (pavyzdžiui, „Airbnb“) - 11 proc.

Iš viso buvo apklausti 1004 respondentai nuo 18 iki 75 metų amžiaus.

Vilniuje gyvenanti Laura Ambrutienė kartu su sūnumi Laurynu prieš pusantrų metų nusprendė įgyvendinti daugelio vaikų svajonę ir surinkti kuo daugiau „Lego“ konstruktorių. Kartu jie įkūrė platformą, kurioje galima tiesiog išsinuomoti skirtingų „Lego“ kaladėlių rinkinių.

Tylioji revoliucija – taip dar vadinama dalijimosi ekonomika, kai pirkėjai ir pardavėjai susitinka internetinėje platformoje ir įsigyja įvairių prekių arba paslaugų. Kad ir šį „Lego“ kaladėlių konstruktorių galima išsinuomoti lietuvių sukurtoje internetinėje platformoje.

„Labai norėjosi pabandyti idėją, ar veikia rinkoje tokia idėja kaip „Lego“ nuoma, kadangi visi vaikai dėlioja, visi mėgsta, o „Lego“ rinkiniai siaubingai nepigūs. Idėja pati gimė, pakišo sūnus. Jis pakišo todėl, kad jis surenka rinkinį, praeina savaitė ir sako, mama noriu kito. Šiaip šį rudenį turėjom du renginius, renginiams nuomavom, tai ten ir po15 ir po 20 rinkinių buvo išnuomota. Tiesiog pradeda naudoti kitokiu kampu, netgi ne tik vaikams, bet ir matyt suaugusiems žaisti“, – pasakojo „Leplaygo“ platformos įkūrėja ir vystytoja Laura Ambrutienė.

Tokių konstruktorių nuoma – dar tik augantis dalijimosi ekonomikos pavyzdys Lietuvoje, tačiau pasaulyje jau galime rasti ir didelių pavyzdžių kaip „Uber“ ar „AirBnB“.

Verslininkų teigimu, tradiciniam verslui paprastai taikoma daugiau taisyklių ir apribojimų, jie pasigenda teisinio reguliavimo iš valstybės pusės, kad rinka būtų subalansuota.

„Bet kurortuose ir nedideliuose miestuose, tai būtent vienos-dviejų žvaigždučių viešbučiui, tai yra labai didelis konkurentas, nes yra visai kiti mokesčiai, tu turi mokėti ir autorines teises, ir LATGAI ir AGATAI mokesčius už televiziją. Yra visiškai kita mokestinė bazė, už viską yra patikrinimai, yra higiena, yra kiti dalykai. Net už tą pačią televiziją visai kiti tarifai kaip fiziniam asmeniui. Tai be abejo yra labai didelė konkurencija“, – kalbėjo Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė.

„Nėra turbūt teisingo vieno vienintelio atsakymo. Taip, viešbučiams kitaip, bet tai yra didelis verslas. Taip, butams paprasčiau, bet tai yra maži verslai arba vienas žmogus, nuomojantis vieną butą. Tai gali būti vienas žmogus nuomojantis kelis butus, bet tai yra miniatiūrinio dydžio verslas, palyginti su bet kokiu viešbučiu“, – sakė „AirBnB“ bendruomenės atstovas Lietuvoje Tomas Gružas.

Pasak ekonomistų, naujasis verslo modelis keičia reikalavimus ir darbuotojams, veikia darbo santykius bei žmonių galimybes užsitikrinti socialines garantijas.

„Daugeliu atvejų, tai jie nėra laikomi įmonės darbuotojais, jie yra dažniausiai laisvai samdomi asmenys. Tarkime, jeigu tai būtų pavežėjimo paslaugos, jie nėra tos įmonės darbuotojai, tai reiškia, kad jiems yra netaikomi minimalaus darbo užmokesčio reikalavimai, darbuotojai turi pasirūpinti ir įvairiomis savo socialinėmis garantijomis, kaupimu pensijai, jiems nėra taikomas draudimas nuo nedarbo. Tad, galima sakyti, visa atsakomybė, ji pereina darbuotojui pačiam, bet jis už tai gauna lankstumą tam tikrą“, – teigė „Swedbanko“ vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė.

Statistikos duomenimis, pasaulinės dalijimosi ekonomikos pajamos 2025 m. gali išaugti iki 335 mln. dolerių.

Besikeičiančios kartos jaukia ir vartojimo tradicijas. Kai informacija tapo pasiekiama vienu klavišo paspaudimu, o apie save ir savo veiklą galima pranešti visam pasauliui bemaž be jokių investicijų, masiško vartojimo idėja tampa atgyvena, kurią po truputį išstumia principas „kas mano – tas tavo“. Šiandien jau nebeužtektų rankų pirštų suskaičiuoti dalijimosi ekonomikos pagrindu veikiančių ir su tradiciniu verslu Lietuvoje konkuruojančių įmonių ir startuolių.

Kai kurie vyresnės kartos verslininkai numoja ranka: esą anksčiau ar vėliau šie mažai apie verslą ir ekonomiką nutuokiantys „hipsteriai“ suaugs ir savo idealistinius įsitikinimus pamirš. Tad gal neverta dėl jų kvaršinti galvos? Tačiau panašu, kad taip manantys apsirinka.

Dalijimosi ekonomikos principu veikiančių įmonių skaičius sparčiai auga, kartu auga ir jų generuojamos pajamos. Vien per praėjusius metus šie dalijimosi ekonomikos entuziastai ES sugeneravo 28 mlrd. eurų, tai yra triskart daugiau nei planuojamas šių metų Lietuvos BVP. „Wall Street Daily“ skaičiavimais, JAV dalijimosi ekonomikos principu veikiančios įmonės pernai sukūrė per 60 tūkst. darbo vietų. O „ING International Survey“ atliktas tyrimas parodė, kad maždaug trečdalis Europos gyventojų per šiuos artimiausius metus viena ar kita forma ketina dar aktyviau dalyvauti dalijimosi ekonomikos principu paremto verslo santykiuose.

Panašu, kad anksčiau ar vėliau dalijimosi ekonomikoje gyvensime visi – naudodamiesi paslaugomis ir vartodami produktus ar juos siūlydami kitiems. Tačiau sparčiai augančios dalijimosi ekonomikos apimtys gausina ir kritikų gretas. Pasigirsta protesto balsų ir raginimų apriboti ar net uždrausti tokio verslo modeliu paremtą veiklą, kaip pažeidžiančią sveiką konkurenciją. Reguliuotojams tai išties nemenkas iššūkis – kaip pritaikyti šiam fenomenui tas pačias taisykles, o gal kurti naujas? Griežtinti reikalavimus naujokams, kuriantiems dalijimosi ekonomiką, ar švelninti juos senbuviams, tradicinio verslo modelio atstovams?

Daug klausimų lieka neatsakytų, tačiau sprendimo paieškos pradėtos – ES jau koreguojami įstatymai, siekiant, kad mokesčiai būtų mokami tose šalyse, kuriose ir vykdoma veikla, o paslaugų teikėjai bei gavėjai turėtų abipuses garantijas.

Tačiau aišku viena, kad laimės visi ‒ jei sugebės surasti bendrų naudingų sąlyčio taškų ir galės jais pasinaudoti. Kaip pavyzdį galima paminėti turizmo sektorių, kuriame šiuo metu vyksta, ko gero, akivaizdžiausi pokyčiai. Pigesnę trumpalaikės būsto nuomos alternatyvą siūlanti dalijimosi platforma „AirBnB“ ne tik padeda susirasti nakvynę, bet ir prisideda prie didesnio atvykstančiojo turizmo srauto augimo. Viešnagė užsienio šalyje tampa labiau prieinama tiems, kurie ieško ekonomiškesnio varianto. O šie atvykėliai savo pinigus palieka ir  tradicinio verslo, teikiančio maitinimo, pramogų bei kitas paslaugas, kišenėse. Todėl tradiciniai verslai, užuot ignoravę ar kovoję su naujokais, laužančiais įprastas taisykles, turėtų ieškoti galimos sinergijos. Taip pat – įdėmiau pažvelgti į jų verslo praktiką ir paanalizuoti gerąją darbo su klientais patirtį.

Dalijimosi ekonomikos vartotojas nebėra toks, koks buvo masinės vartojimo kultūros atstovas. Tai kur kas savarankiškesnis, išmanesnis ir kritiškesnis klientas, itin vertinantis autentišką patirtį. Tai būtina turėti omenyje, nes tokių klientų gretos sparčiai auga, ir jas pildo „atsivertėliai“ iš  masinio vartojimo kultūros stovyklos.

Dalijimosi ekonomikos šalininkai prognozuoja, jog turintieji pinigų, bet stokojantys laiko ateityje vis daugiau paslaugų, ypač susijusių su buitimi, augintinių priežiūra, laisvalaikiu, pramogomis, bus linkę įsigyti per elektronines platformas tiesiai iš žmonių. Tuo tarpu stokojantys pinigų įvertins papildomo uždarbio galimybes. Naujasis darbo modelis suteiks ir daugiau privalumų, pavyzdžiui, galimybę dirbti lanksčiai – patiems reguliuoti savo darbo krūvį ir laiką. Ko gero, dėl šių priežasčių ateityje vis daugiau žmonių rinksis dirbti naudodamiesi net keliomis platformomis.

JPMorgan Chase Instituto atliktas tyrimas parodė, kad daugumai darbuotojų, kurie teikia paslaugas per šiuo metu veikiančias platformas, tokias kaip „Uber“, „TaskRabbit“ ar „Postmates“, tokia veikla šiuo metu vis dar nėra pagrindinis pajamų šaltinis – darbuotojai dažniausiai taip siekia sumažinti pajamų iš tradicinės darbinės veiklos svyravimus. Visgi, sparčiai augant panašių platformų populiarumui ir plečiantis paslaugų spektrui, tikėtina, jog vis daugiau žmonių ateityje rinksis tokį darbą kaip pagrindinį pajamų šaltinį.

Dalijimosi ekonomikos sėkmė yra paremta žmonių pasitikėjimu vienas kitu, todėl rinkos dalyvių reputacija ir sugebėjimai parduoti savo paslaugas taps ypač svarbūs. Prastai atlikai darbą, kuriam buvai nusamdytas, ar buvai nemalonus – gausi prastą įvertinimą internete ir kiti potencialūs klientai gali nuspręsti tave aplenkti. Dėl minėtų priežasčių žmonės, norintys dirbti pagal minėtąjį modelį, turės išmokti „parduoti save“ – reklamuoti save ir savo paslaugas, kurti save, kaip prekės ženklą. Turintieji geresnius socialinius įgūdžius ir gerų atsiliepimų iš klientų, taip pat dalijimosi ekonomikos „senbuviai“ ateityje turės stiprų konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius.

Tiesa, naujasis verslo modelis kelia ir tam tikrų iššūkių. Darbuotojai, dirbantys per minėtąsias platformas, dažniausiai yra ne įmonės, o laisvai samdomi darbuotojai. Tai reiškia, kad versdamiesi individualia veikla jie gali neįgyti teisės į kai kurias socialines garantijas, pavyzdžiui, į nedarbo draudimo išmokas, taip pat rizikuoja neįgyti būtinojo stažo senatvės pensijai. Stipriai išaugus tokių savarankiškai dirbančių darbuotojų skaičiui, ateityje šalys gali susidurti ne tik su viešųjų finansų problemomis, bet ir dar labiau išaugusia pajamų nelygybe.

Panašu, kad ir patys dirbantieji nėra patenkinti tokia situacija – kompanijai „Uber“ dažnai tenka bylinėtis su savo vairuotojais, kurie reikalauja pripažinti juos įmonės darbuotojais. Anksčiau ar vėliau politikams teks spręsti šį klausimą ir rimtai pasukti galvą, kaip suderinti abiejų pusių interesus. Neseniai JAV imta kalbėti apie naujo tarpinio darbuotojų tipo, vadinamųjų „nepriklausomų darbuotojų“, sukūrimą. Siūloma, jog pastarieji įgytų panašias garantijas kaip įprasti darbuotojai, įskaitant teisę burtis į profesines sąjungas bei derėtis kolektyviai, taip pat už juos būtų mokami tam tikri darbo mokesčiai. Tuo tarpu platformų savininkams nebūtų taikomi reikalavimai, susiję su darbuotojų viršvalandžiais bei minimaliu darbo užmokesčiu.

Naujasis verslo modelis neišvengiamai pakeis tradicinius darbo santykius bei reikalavimus darbuotojams, tačiau greičiausiai ne visiems darbo paieška elektroninėse platformose pasirodys viliojanti galimybė. Darbuotojams, įpratusiems prie stabilumo, garantijų ir darbo vienoje įmonėje dešimtmečiais, gali būti ypač sunku priimti šią naujovę. Bet kaip teigė Čarlzas Darvinas, išlieka ne stipriausi ir net ne protingiausi, o tie, kurie geriausiai prisitaiko prie pokyčių.

Per programėlę „DogVacay“ ši šeima suranda laikinus namus savo augintiniui – už sutartą mokestį juo pasirūpins viena gyvūnų mylėtojų šeima. Savo namus kelioms dienoms jie išnuomoja per „Airbnb“ platformą. Laikinais atostogų namais tampa butas, kuriame šeimai veltui leidžia apsistoti nepažįstamas žmogus, sutiktas per tam skirtą „CouchSurfing“ programėlę. Apžiūrėti vietos apylinkes šeima vyksta automobiliu, kurį išsinuomojo per „Getaround“ programėlę iš vietos gyventojo.

Kelionė pavyksta, ir smagiausia yra tai, kad nereikėjo gaišti laiko laukiant eilėse ar užsakant paslaugas telefonu. O ir paslaugos kainavo mažiau, nei jos būtų atsiėjusios naudojantis tradicinėmis paslaugomis, pavyzdžiui, nakvyne viešbutyje. Dar visai neseniai tokios atostogos galėjo būti įmanomos tik fantazijose, tačiau jau dabar visos paminėtos įmonės yra realios ir sėkmingai veikiančios. Nors dauguma jų dar nevykdo veiklos Lietuvoje, neseniai į mūsų šalį pasibeldusios įmonės „Uber“ pavyzdys neigia mintį, jog ši tylioji revoliucija Lietuvą aplenks.

Minėtos įmonės yra dalijimosi ekonomikos pavyzdžiai. Dalijimosi ekonomika skambiai vadinamas naujas ir sparčiai augantis verslo modelis, kurio esmė yra per elektronines platformas sudaryti žmonėms galimybę skolintis, nuomotis arba pirkti daiktus tiesiai iš kitų žmonių bei teikti vieni kitiems paslaugas. Minėtosios platformos dažnai eliminuoja tradicinius tarpininkus (pavyzdžiui, „Uber“ atveju – taksi įmones) ir dažnai sukuria rinką anksčiau neegzistavusioms paslaugoms. Visgi minėtasis terminas yra šiek tiek klaidinantis ir dažnai susilaukia kritikos, todėl taip pat naudojami tokie terminai, kaip „bendrojo vartojimo ekonomika“ (angl. Collaborative economy), „užsakomųjų paslaugų ekonomika“ (angl. On-demand economy),  „prieigos ekonomika“ (angl. Access economy), „peer-to-peer (P2P) ekonomika“ ir panašiai.

Dalijimosi ekonomikos reikšmė pasaulyje sparčiai didėja – egzistuojančios įmonės plečia savo veiklą į naujas šalis, pristato naujas paslaugas bei didina savo rinkos vertę, taip pat sparčiai kuriasi naujos startuolių įmonės, bandančios uberizuoti įvairias mūsų gyvenimo sritis. Vakarų šalyse vartotojų jau nebestebina galimybės per „Uber“ principu veikiančias programėles išsikviesti namų tvarkytoją, auklę ar žmogų, galintį surinkti IKEA baldus, taip pat rasti pakeleivingą mašiną, o gal net pasidalinti vakariene.

Galime tik bandyti įsivaizduoti, kokias dar sritis apims uberizacija, bet viena yra aišku ‒ tylioji revoliucija įgauna pagreitį. Kad būtų lengviau įsivaizduoti revoliucijos mastą – truputis statistikos. Kompanija „Uber“ per šešerius veiklos metus išsiplėtė į 480 pasaulio miestų. Be to, praėjusių metų pabaigoje įmonė jau buvo vertinama 68 mlrd. JAV dolerių, tai yra daugiau nei kompanijos „General Motors“ ar „Ford“, kurioms pasiekti panašią vertę užtruko daugiau nei šimtą metų. Tuo tarpu bendrovės „PwC“ duomenimis, per „Airbnb“ nakvynę suranda apie 155 mln. žmonių per metus. Tai yra beveik 22 proc. daugiau nei apgyvendina „Hilton“ viešbučių tinklas visame pasaulyje. Minėtos konsultacijų bendrovės skaičiavimais, pagrindinių dalijimosi ekonomikos įmonių, veikiančių kelionių, dalijimosi automobiliais, finansų, žmonių įdarbinimo bei muzikos ir video transliavimo srityse, bendros pajamos padidės nuo 15 mlrd. šiandien iki 335 mlrd. JAV dolerių 2025 metais.

„Uber“, „Airbnb“, „Taskrabbit“ ir kitos dalijimosi ekonomikai priskiriamos įmonės keičia vartotojų įpročius ir kelia rimtus iššūkius tradicinėms rinkoje įsitvirtinusioms įmonėms ir net tam tikriems ekonomikos sektoriams. Dėl augančios dalijimosi ekonomikos reikšmės, automobilių, buities prietaisų, netgi rūbų gamintojai gali susidurti su iššūkiais. Vietoje to, kad visi turėtų po automobilį ar vejapjovę, poreikiui patenkinti užteks gaminti mažiau daiktų.

Dar didesnė rizika kyla kai kurių paslaugų sektoriaus įmonių išlikimui. Augant tokių įmonių kaip „Uber“ ir „Airbnb“ populiarumui, jos užima vis didesnę rinkos dalį ir kelia didžiulį tradicinių įmonių (pavyzdžiui, teikiančių taksi bei apgyvendinimo paslaugas) nepasitenkinimą, nes dėl konkurencinės kovos pastarųjų pajamos mažėja. Pavyzdžiui, San Francisko mieste, kuris tradiciškai laikomas pasaulio technologijų lopšiu, per dvejus metus nuo „Uber“ veiklos pradžios paklausa tradicinėms taksi paslaugoms krito net 65 procentais. Šių metų pradžioje didžiausia San Francisko taksi įmonė pralaimėjo konkurencinėje kovoje ir pateikė dokumentus bankrotui. „Uber“ nesnaudžia – įmonė kuria bepilotį automobilį ir neseniai pristatė naujas paslaugas „UberEats“ bei „UberRush“, kurios gali įnešti sumaišties ir į restoranų, maisto pristatymo bei smulkiųjų siuntų verslus.

Tikėtina, kad dalis žmonių, dirbančių tradiciniuose sektoriuose, dėl uberizacijos bangos neteks darbo arba jų pajamos sumažės. Tačiau naujos novatoriškos įmonės suteiks savo darbuotojams daugybę naujų galimybių. Visgi dėl šios revoliucijos tikėtini pokyčiai ir iššūkiai neturėtų tapti priežastimi vyriausybėms drausti šias inovacijas – kuriamasis griovimas (angl. creative destruction) yra ypač svarbi ekonominio progreso dalis, apie kurią kalbėsime vis daugiau.

Vartotojai šiuo metu yra sukaupę labai daug įšaldyto kapitalo (daiktų, automobilių, vasarnamių), kuriuo beveik nesinaudoja ir kuris galėtų nešti jiems pajamas, LRT RADIJUI sako verslininkas Ilja Laursas. O tie, kurie perka dalijimosi ekonomikos srities paslaugas, turėtų nepamiršti, kad nepatenkintiems Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nepadės, todėl saugiausia iš pradžių pasirašyti sutartį, pastebi žurnalo „Valstybė“ apžvalgininkas Karolis Makrickas.

Visame pasaulyje, kaip ir Lietuvoje, sparčiai plečiasi dalijimosi ekonomika. Per tam skirtas platformas, pavyzdžiui, interneto svetaines ar mobiliąsias programėles, paslaugų ieškantys vartotojai jas gali gauti iš kito žmogaus. O tie, kurie jas siūlo, – užsidirbti. Ekonomikos specialistai sako, kad tokio tipo mainai (kartais ir be tarpininkų) su laiku gali stipriai pakeisti ekonomikos dėsnius.

Anot I. Laurso, dalijimosi ekonomikos populiarumą lemia labai daug ekonominių prielaidų. „Vartotojai šiuo metu yra sukaupę labai daug įšaldyto kapitalo (daiktų, automobilių, vasarnamių), kuriuo beveik nesinaudoja. Teoriškai šitas įšaldytas kapitalas galėtų nešti jiems pajamas“, – sako verslininkas. Taip pat, priduria jis, atsiradus žaibiško bendravimo priemonėms, dalijimosi ekonomiką suvaldyti tapo lengviau – viena iš tokių dalijimosi ekonomikos svetainių Lietuvoje naudojasi 2–3 proc. visų Vilniaus miesto gyventojų.

Šioje ekonomikos srityje dalijamasi ne tik daiktais, bet ir įgūdžiais. Lietuvoje ir užsienyje yra svetainių, kuriose žmonės siūlo santechniko ar elektriko paslaugas. Bet ne visada paslaugų pirkėjai lieka visiškai patenkinti. „Nežinau, ar tokiu atveju Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba padėtų. Saugiausia būtų iš pradžių pasirašyti sutartį“, – pataria K. Makrickas.

I. Laursas sako, kad jam yra tekę ir nusivilti šiomis paslaugomis. „Nėra tobulo verslo, reikia susitaikyti, kad paslaugos kokybė gali būti neprognozuojama. Tiesa, norėčiau paminėti, kad šioje ekonomikos srityje labai daug dėmesio skiriame reitingavimui. Pavyzdžiui, jei „Uber“ klientas patenkintas paslauga, jis gali reitinguoti jį vežusį vairuotoją“, – pastebi verslininkas.

Tendencijos rodo, kad dalijimosi ekonomika populiarėja ir tikrai nesustos populiarėti artimiausiu metu. „Vienos tyrimų bendrovės duomenimis, 2025 m. pasaulinė dalijimosi ekonomikos rinka bus vertinama 335 mlrd. JAV dolerių, 2014 m. ši rinka buvo vertinama buvo 15 mlrd. dolerių“, –  pasakoja K. Makrickas.

Paklaustas, ar šioje srityje žmonės galėtų rasti pragyvenimo šaltinį, K. Makrickas sako, kad pirmiausia reikia suprasti, kad šioje srityje iš karto labai daug pinigų neuždirbsi. „Pavyzdžiui, „Uber“ paslaugų tiekėjas per metus uždirba apie 50–70 tūkst. dolerių, bet, jei atskaičiuosime draudimo ir taisymų išlaidas, tokių sumų nebeliks“, – pastebi apžvalgininkas.