– Visą reglamentaciją jūs jau turite?

– Ministerija pristatė asociacijai dokumentą, kuris reglamentuoja, kaip reikia įrenginėti priedangas, slėptuves, kokie reikalavimai, kokie inžineriniai sprendimai turi būti įgyvendinti. Mes susipažinome su šiuo dokumentu ir manome, kad jis daug aiškiau išaiškina projektuotojams, statybininkams, ką reikia padaryt, kad tokie infrastruktūros statiniai atsirastų, ten kur turi.

– Kiek anksčiau jau buvo architektų rekomendacijos klausimas. Dabar, jūsų akimis, tas dokumentas, kurį matėte, tie reikalavimai yra brangiai kainuojantys ar ne, kalbant apie naujas statybas?

– Jeigu priedangų įrengimui, nemanau, kad tai labai brangus statinys, kadangi numatytas normatyvas, kiek vienam asmeniui turi būti ploto skiriama priedangoj. Ten yra nuo 0,7 iki 1,5 kv. m. Tai skaičiuojam labai paprastai. Jeigu laiptinėje yra 20 butų ir vienam bute gyvena trys asmenys, pasidauginam ir turim tos patalpos plotą. Jeigu ten dvi ar trys laiptinės, atitinkamai susiskaičiuojame plotą ir matom, kad vienam butui reikia skirti kokius 5 kv. m.

– Vadinasi, perkant butą, dar reikėtų pasiskaičiuot, kad reikės susimokėt už 5 papildomus kvadratus?

– Apytikriai. Kadangi vidutinis vieno buto dydis Lietuvoje yra 56 kv. m. ir atitinkamai skaičiuojame, kad apie 5 kv. m. kiekvienai šeimai reikia turėti priedangoj vietos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Bet priedanga turi būti ne gipskartonis. Pagal reikalavimus tai turi būti mūras, betonas, vadinasi, pigu taip pat nebus?

– Jeigu šildoma patalpa, daugiau kainuos. Jeigu nešildoma, vis tiek, manau, kad 1 kv. m. būtent tos priedangos pabrangins butą apie 70-80 eurų. Gali būti iki 100 eurų, jeigu sanmazgą įrenginėsime, jeigu įrenginėsime atskirą išėjimą, truputį nutolusį nuo statinio. Aišku, čia pati statyba tiek gali pabranginti, bet skaičiuoti reikia žemę, projektavimą, visus kitus pridėtinius kaštus. Tai, manau, kad ten kosmosas nebus, bet kiekvienas kvadratinis metras priedangos, aišku, žmogui suteiks ne tik saugumo, bet ir prievolę mokėti už pirkimą. Bet niekas dar nekalba apie tai, kiek kainuos priežiūra. Kadangi, jeigu šildoma patalpa, reikės už šildomo ploto tūrį mokėt, valyti, vėdinti reikės. Jeigu yra rekuperacinės sistemos įdiegtos, tai reikia ir šitą patalpą vėdinti.

– Kas yra nepigu?

– Tai kiekviena inžinerinė infrastruktūros detalė statinį brangina. Bet jeigu kalbėtume apie slėptuves, tai jau jos įrengimui ženkliai daugiau reikia investuot ir tai ne 100-200 kv. m., tai gali būt kaip ir buto 1 kv. m. kaina, tokia gali būt ir slėptuvės kaina.

– Dabar reikalavimas aukštesniems daugiabučiams – priedangos ar slėptuvės reikia?

– Daugiabučiams reikia priedangos, kadangi priedanga yra laikinai pasislėpti, iki 3-4 val. O slėptuvė yra ilgesniam buvimui, ten yra numatytas tualetas, gal kažkoks medicininis punktas, vėdinimo sistema, vandens, maisto atsargos.

– Ar daugiabučiams būtų reikalingos ne tik priedangos, bet ir tikros rimtos slėptuvės?

– Aš galvoju, kad karo grėsmė šiandien verčia pergalvoti visą saugumo filosofiją, visiškai keičiasi požiūris į saugumą. Jeigu pradėsime įrenginėti kiekviename name slėptuvę, galvoju, kad finansiškai tai bus labai brangu. Galvoju, kad ten, kur yra didžiulis žmonių susitelkimas, reikėtų įrengti slėptuves. O, pavyzdžiui, Statybininkų asociacija siūlo Vilniaus miestui, kur didžiausia koncentracija, pradėti statyti metro. Čia priklauso nuo koncepcijos, nuo mūsų išteklių ir požiūrio į saugumą.

– Tas reglamentavimas, architektų rekomendacijos, kurias jau turime ir kurios yra aiškios, ar jomis gali naudotis ir tie, kurie turi ir senesnės statybos namus ir norėtų kažką persitvarkyti tenai?

– Manyčiau, jeigu mes šiandien kalbame apie priedangas, paklausčiau pirmiausiai, ar visi piliečiai draudžia draudimo kompanijose savo būstus? Ne visi. Ir klausimas, ar visi į saugumą turi vienodą požiūrį? Manau, kad ne visi. Jeigu elgiamės atsakingai, tai, ko gero, kiekvienam namui, kiekvienai bendruomenei reikėtų pasirūpinti ir įsirengti priedangą.

– Sakykite, kodėl reikia peržiūrėti tvarką, kurios privalo laikytis statybininkai?

– Kaip teigia projektų autoriai, gavome daug skundų iš gyventojų dėl to, kad dažnai po darbų pabaigos keliai arba teritorija lieka nesutvarkyti. Gali atsitikti nelaimių, purvas gali išsinešioti, įvykti eismo įvykis. Yra buvę atvejų, kai maži akmenukai išdaužė automobilių langus. Tai buvo tokių pasiūlymų ir tas projektas pateiktas būtent tam, kad patikslinti tą punktą, kuris sako, kad pasibaigus darbams, bet neapibrėžia, kada pasibaigia – ar po kelių mėnesių, ar į dienos pabaigą. Projekto autoriai siūlo tai patikslinti.

– Bet ar tvarkoje numatyta, kaip bus tikrinama, ar tik atsižvelgiama į skundus?

– Tai iš tikrųjų mes turim nuolat kelius prižiūrinčius asmenis. Tarkim, Seniūnijos seniūnai atsakingi už viešos infrastruktūros priežiūrą, jie yra šeimininkai tos teritorijos, turėtų reaguoti iškart pastebėjus tokius nusižengimus.

– Bet ne tik apie kelius eina kalba? Šaligatviai, tvoros, nežinau, šiukšlės, kas daugiau?

– Apie viską ten kalbam. Iš tikrųjų švaros taisyklės apima ne tik būtent kelių sutvarkymą, bet ir tylos laikymąsi. Tai ten jau įsijungia ir viešoji tvarka. Dėl žolės pjovimo, labai daug ko, kas yra šitos taisyklėse.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip suprantu, didelių diskusijų dėl juos nėra, taryba vieninga?

– Taip, patikimo stadijoje, ką teko girdėti, iš esmės pritarta. Buvo galbūt tokių klausimų, ar tai nesustatys statybos, ar tai bus patogu statytojams ar kitiems asmenims, kurie negali šiuo metu sutvarkyti kelio. Tai rengiant tą tvarką, berašant išvadą mes pažiūrėsime, užklausime partnerių ir greičiausiai gausim pritarimą.

Apie tai, ką apie Vilniaus rajono savivaldybės ruošiamą tvarką mano statybininkai LNK žurnalistė klausė Lietuvos statybininkų asociacijos vadovo Daliaus Gedvilo.

–  Ar labai sudėtinga ne pabaigus projektą susitvarkyti aplinką ir statybų vietą, o kasdien?

– Iš tikrųjų, darbo kultūros turime mokytis dar daug, kadangi mūsų kaimynai, Skandinavijos valstybių statybininkai, iš tikrųjų demonstruoja daug aukštesnį darbų kultūros lygį. Ir manau, kad tie rangovai, kurie yra padirbėję tose valstybėse, grįžę į Lietuvą demonstruoja visai kitą darbų organizavimo tvarką, darbų kultūrą. Ir aš manau, kad mokytis turime ir čia dar daug kur galime tobulėti.

– O kaip nors tokia tvarka, reikalavimas, prievolė susitvarkyti kasdieną pabrangintų patį projektą?

– Reikia pasakyti, kad Lietuvos Respublikos Teisės aktuose statybos įstatymas reglamentuoja, kad prieš pradedant statybos darbus turėtų būti paruošiamas technologijos projektas. Technologijos projektas anksčiau vadinosi darbų organizavimo projektu ir būtent tame projekte reikia numatyti ne tiktai, kaip įgyvendinsi statybos pačius procesus, bet tuo pačiu, kaip savo teritoriją tvarkysi, kaip apsaugosi gretimybes nuo dulkių, nuo triukšmo, nuo kito kažkokio pažeidimo. Ir manau, kad jeigu technologijos projektas yra padarytas atsakingai, apgalvotai, tai neturėtų kilti problemų, kad pasibaigus darbo dienai kažkas lieka nesutvarkyta arba į miesto gatves išvažiuoja purvini sunkvežimiai. Paprastai daugybė priemonių numatoma technologijos projekte.

Yra buvę atvejų, kai maži akmenukai išdaužė automobilių langus.

– Jei kalbėtume apie individualius statytojus, apie individualių namų, rajonų plėtotojus, tai ten vis tiek gal daugiau tvarkos?

– Jeigu stato visą mikrorajoną kažkoks nekilnojimo turto vystytojas, tai pirma klaida, kurią mes pastebime – statybos leidimo, išdavimo dokumentacijoj nematome generalinio rangovo. Atsidarę infostatybos dokumentų visą paketą, mes nerandame, kad būtų įrašyta, kad generalinis rangovas yra kokia bendrovė X. Paprasčiausiai nurodyta, kad toks plėtotojas ir rangovas. Rangovai keičiasi ir kada nenurodomas generalinis rangovas, paprastai nėra atsakomybės nei už aplinką, nei už darbų organizavimą, darbų saugą, teritorijos aptvėrimą. Ir daugybę kitokių dalykų lieka už paraštės. Aš manau, kad pirmiausia turėtų atsirasti reikalavimas, kad kiekvienoj statybvietėj būtų nurodytas generalinis rangovas.

– Jeigu namą stato Antanas Antanaitis...

– Tai mes, statybininkų asociacija, ir sakome, kad jeigu nėra generalinio rangovo, tai būtent tas fizinis asmuo, kuris nepasamdė generalinio rangovo, tampa ne tik užsakovu statytojui, bet tuo pačiu generalinio rangovo funkcijos ir atsakomybės jam yra deleguojamos.

„Mano nuomone, šiandien finansavimo modelis, kuris yra taikomas, yra išsisėmęs, reikėtų ieškoti naujų sprendimų, naujo finansavimo modelio, kuris užtikrintų, kad renovacija vyktų pagal tą planą, kurį yra pasitvirtinusi Aplinkos ministerija“, – LRT radijui sakė D.Gedvilas.

Pasak jo, renovacija nėra ta sritis, kur rangovai nori dirbti, tad turėtų būti žymiai didinamas įkainis.

Jam pritaria ir Kretingos rajono meras Antanas Kalnius. „Ši programa šiandien tikrai yra išsisėmusi“, – teigė A.Kalnius.

Anot D.Gedvilo, skelbiama daugybė konkursų, kurie nevyksta, o visas procesas nuo projekto paruošimo iki konkurso paskelbimo yra labai ilgas.

Statybos verslo atstovo teigimu, tarp Lietuvos statybininkų asociacijos narių yra „mažai rangovų, kurie nori dalyvauti renovacijos procese“. Konkursuose nenorima dalyvauti, nes vyrauja „mažiausios kainos principas“, techniniuose projektuose pasitaiko klaidų, o renovacijos procesas yra susijęs su daug neapibrėžtumų.

Neįvyksta konkursai – kainos būna pasenusios, statistinė informacija dėl kainų vėluoja metus ar daugiau.

„Neįvyksta konkursai – kainos būna pasenusios, statistinė informacija dėl kainų vėluoja metus ar daugiau. Skelbia konkursus, nė vienas rangovas neateina, manome, kad reikėtų, ko gero, keisti modelį. Esame pasiūlę, kad būtų mokama fiksuota kaina už kvadratinį metrą ir supaprastinta procedūra“, – kalbėjo D.Gedvilas.

Anot jo, supaprastinus procedūrą bendrija ar gyventojai galėtų pasirinkti rangovą, techninį prižiūrėtoją ir pateikti dokumentus, kad būstas yra renovuotas ir atitinka energijos klasę ir taip gauti kompensaciją.

Pakeitimai galimi gegužę

Anot Aplinkos ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo politikos grupės vadovo Dainiaus Čergelio, šiuo metu Lietuvoje „vienokį ar kitokį statusą“ turi apie 1,6 tūkst. projektų. Rangos darbai atliekami renovuojant 580 daugiabučių.

Aplinkos ministerijos atstovo teigimu, birželį Seime buvo priimtas valstybės paramos daugiabučiams namams įstatymo pakeitimas, kuriame Vyriausybei buvo palikta apsispręsti dėl fiksuoto įkainio taikymo renovacijai.

„Apie fiksuotos kainos modelį yra svarstoma. Sprendimai dėl jo bus priimti. Apie pokytį negalima kalbėti dar šiais metais. Sprendimas keliasi į kitų metų pirmą pusmetį, kada planuojamas vienas aktyvesnių kvietimų. Šiuo metu esame suplanavę juos du. Vienas lapkričio pabaigoje, kitas gegužės mėnesį, būtų greičiausiai schemos pakeitimas gegužės mėnesį“, – LRT radijui sakė D.Čergelis.

Pasak jo, Vyriausybė yra užsibrėžusi per metus renovuoti tūkstantį, tačiau šio skaičiaus nepavyksta pasiekti dėl aukštų energijos, medžiagų kainų.

Šaltinis: BNS

Taip jis komentuoja ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės paskelbtą žinią, jg Lietuva galėtų pastatyti mobilią gyvenvietę bei mokyklą Borodiankos miestelyje, taip pat prisidėti prie Kyjivo tilto atstatymo, Irpinės vaikų darželio statybų.

„Norint pradėti dirbti Ukrainoje reikia išspręsti draudimo klausimus – tiek žmonių draudimo, tiek technikos ir įrenginių draudimo, tiek vežamų prekių draudimo, nes šiuo metu mūsų draudimo kompanijos, Europos draudimo kompanijos tokios paslaugos neteikia. Tai dabar bet kuriam įmonės vadovui siųsti darbuotojus į karo zoną neapdraudžiant, tam darbuotojui ir jo šeimai negarantuojant, nesuteikiant finansinių garantijų, yra tikrai abejotinas klausimas“, – BNS Plius sakė D. Gedvilas.

Jo teigimu, tai yra europinio lygmens klausimas ir jeigu jis nebus išspręstas, tebevykstant karo veiksmams bus sudėtinga padėti Ukrainai.

„Aišku, medžiagų tiekimas gali vykti, bet kad mūsų žmonės važiuotų dirbti, tai tikrai nelabai tikiu. Kol nebus išspręstas draudimas, nelabai tikiu, jog šita misija pavyks“, – tvirtino jis.

Paklaustas, ar jau pateikti arba svarstomi pasiūlymai dėl draudimo, D. Gedvilas teigė kol kas jokių naujienų apie tai negirdėjęs: „Kol kas kažkokių naujienų ar pokyčių šioje temoje negirdėjau ir neturiu informacijos“. 

Anot asociacijos prezidento, išsprendus draudimo klausimą, Lietuvos statybų bendrovės Ukrainoje galėtų dalyvauti atstatant infrastruktūros objektus.

„Manau, kad pastatų atstatyme mes nepakonkuruotume su Ukrainos statybos bendrovėmis, bet atstatant infrastruktūros objektus, tiltus, elektros linijas, vandens ar kanalizacijos linijas, manau, kad lietuviai, ko gero, dalyvautų. Pastatų statyboje ir atstatyme, manau, ukrainiečių darbo užmokestis yra ženkliai mažesnis, nebent būtų atstatomi dideli kvartalai. Taikant skaitmenines technologijas ir metodologijas, manau, kad mūsų įmonės didesnių kvartalų atstatyme kaip vadybos ekspertines žinias turintys specialistai, ko gero, galėtų dalyvauti“, – BNS Plius kalbėjo D. Gedvilas.

Pasak jo, dalyvauti Ukrainos atstatyme galėtų pakankamai finansinių išteklių turinčios įmonės.

„Išėjimas į kitą rinką reikalauja nemažų resursų, negalime be resursų, be apyvartinio kapitalo bandyti eiti į kitą rinką, reikalingi finansiniai ištekliai, tam tikras finansinis pajėgumas. Nėra abejonės, kad į Ukrainą, ko gero, galės eiti tik tie, kurie turi tam tikrus finansinius išteklius“, – teigė D. Gedvilas.

A. Armonaitė praėjusią savaitę pranešė, jog Lietuvos prioritetu padedant Ukrainai bus sugriautų švietimo ir ugdymo įstaigų bei susisiekimo infrastruktūros atstatymas, taip pat laikino būsto namų netekusiems žmonėms įrengimas.

Anot jos, Lietuva Ukrainai padės statyti mobilią gyvenvietę bei mokyklą Borodiankos miestelyje, taip pat prisidės prie Kyjivo tilto atstatymo, Irpinės vaikų darželio statybų. Dėl šių objektų Lietuvos institucijų atstovai sutarė neseniai lankydamiesi Ukrainoje.

Pasak jos, dėl Borodiankos žinoma daugiausiai konkrečių detalių. Ministerija su Centrine perkančiąja organizacija yra pasiruošusi paskelbti viešąjį pirkimą – preliminariais duomenimis, tai kainuotų apie 1 mln. eurų.

Kyjivo srityje esantis tiltas per Trubižo upę jungia šią sritį su Sumų regionu, jį tikimasi atstatyti 2023 metų sausio-gegužės mėnesiais, tai kainuotų apie 2 mln. eurų (be PVM). Tuo metu Borodiankos mokyklą rengiamasi užkonservuoti ir atstatyti vėliau, tam prireiktų apie 4,5 mln. eurų, o Irpinėje būtų renovuojamas visiškai sugriautas vaikų darželis, tam reikėtų 3,3 mln. eurų.

Pasak D. Gedvilo, statybinių medžiagų kainos sparčiai pradėjo kopti į viršų praėjusių metų pavasarį, kai buvo atlaisvinti pandemijos apribojimai verslui. Dvi didžiulės rinkos – Jungtinės Amerikos Valstijos ir Kinija – staigiai pradėjo gamybą. Žaliavų biržose vienu metu buvo pradėta didžiuliais kiekiais pirkti visas pagrindines statybines medžiagas. Tai paskatino kainų kilimą žaliavų biržose, kurį dar labiau paaštrino spekuliacija akcijomis ir vertybiniais popieriais.

„O prasidėjus karui Ukrainoje kilo dar didesnė sumaištis. Itin šoktelėjo kuro kainos. Gana daug naftos produktų naudojama gaminant statybines medžiagas – plieną, stiklą, cementą. Šios medžiagos sunkios, tad išaugo ir transportavimo kaina. Tai sukėlė antrąją brangimo bangą. Brangymetis palietė ne tik statybinių medžiagų kainas, bet ir kitas su statybomis susijusias sritis: brango statybos mechanizmų paslaugos, darbuotojų atlygis“, – sako D. Gedvilas.

Kita priežastis, lėmusi kainų šuolį, anot asociacijos vadovo, buvo svarbiausių gamyklų subombardavimas Ukrainoje. Pavyzdžiui, Mariupolyje buvo metalurgijos kombinatas, kuris praktiškai visoje Europos rinkoje dominavo tarp plieno lakštų tiekėjų. Okupantams jį sunaikinus, plieno lakštai tapo deficitine preke.

„Armatūrinį plieną gamina ne viena gamykla, tad jo dar galima rasti kitur. O tie, kas savo gaminiams naudojo metalo lakštus, dabar susidūrė su didžiuliu iššūkiu, kur šių lakštų gauti. Todėl ir jų kainos muša rekordus“, – teigė D. Gedvilas.

Išgelbėtų indeksavimas

Pasak D. Gedvilo, labai sunku prognozuoti, kada statybinių medžiagų kainos stabilizuosis. Tai labai priklausys ir nuo karo Ukrainoje baigties.

„Rusijai nustojus tiekti dujas Lenkijai ir Bulgarijai, gali būti, kad kitos Europos valstybės atsisakys rusiškų dujų, taip palaikydamos ukrainiečius. Tikėtina, kad energijos ištekliai, kurie būtini statybinių medžiagų gamyboje, bus pristatomi iš kitų regionų ar žemynų, pavyzdžiui, iš Azijos. Tad dėl logistikos kainos dar labiau pakils. Bent kol kas nematyti priežasties, kodėl kainos galėtų mažėti. Nebent į Europos ekonomiką įsisuktų recesija, tuomet galbūt matysime ne infliaciją, o defliaciją. Bet kol kas tokių ženklų nėra. Netikiu, kad iki vasaros pabaigos kažkas pasikeis“, – kalbėjo asociacijos vadovas.

Kylančios statybinių medžiagų kainos brangina ir statybas. Sudėtingiausia situacija, pasak D. Gedvilo, bus tais atvejais, kai investiciniai projektai parengti ir rangos darbų sutartys sudarytos ankstesnėmis kainomis. Kitos valstybės – ypač Skandinavijos šalys, Vidurio Europos valstybės – jau seniai naudoja standartizuotas statybos rangos sutartis, kuriose numatytas indeksavimas. Jeigu statybos pinga, kainą mažina ir rangovas, jeigu brangsta, tuomet užsakovas privalo sumokėti skirtumą. Lietuvoje šis principas neveikia.

Didelė tikimybė, kad sustos ne tik renovacijos, bet ir visų viešojo pirkimo projektų įgyvendinimas.

„Didelė tikimybė, kad sustos ne tik renovacijos, bet ir visų viešojo pirkimo projektų įgyvendinimas, nes perkančiosios organizacijos netaiko indeksavimo. Kai kurie rangovai jau kreipėsi į teismus, nes nesutinka iš savo lėšų įgyvendinti pradėtų projektų. Ir tokių bylų tik daugės, jeigu užsakovai nedarys sprendimų ir nepradės indeksuoti kainų bei neperžvelgs terminų“, – įsitikinęs Lietuvos statybininkų asociacijos vadovas. 

Lietuvos statistikos departamentas skaičiuoja, kad per metus statybos sąnaudų elementų kainos padidėjo beveik 20 proc. Ekspertai prognozuoja, kad bent iki vasaros ir toliau bus fiksuojamas statybinių prekių ir mechanizmų kainų augimas.

Statistikos departamento paskelbta statybos sąnaudų elementų kainų analizė rodo, kad kainos šių metų. kovą, palyginti su ankstesniu mėnesiu, padidėjo 4,2 proc. Didžiausią įtaką bendram kainų pokyčiui turėjo statybinių medžiagų ir gaminių kainų padidėjimas 5,8 proc., vidutinio valandinio bruto darbo užmokesčio sumažėjimas 1,2 proc. bei mašinų ir mechanizmų darbo valandos kainos padidėjimas 9,4 proc. Iš statybinių medžiagų ir gaminių daugiausia – 9,5 proc. – pabrango medžio gaminiai, po 8,1 proc. – vamzdžiai ir izoliacinės medžiagos, 7,2 proc. – bendros statybinės medžiagos. Tai turėjo įtakos ir statyboms – iš statinių per mėnesį daugiausia – 5,6 proc. – pabrango inžinerinių statinių statyba. Negyvenamųjų pastatų statybos kainos padidėjo 3,7 proc., gyvenamųjų pastatų – 2,5 proc.

Žvelgiant į metinį statybos sąnaudų elementų kainų pokytį, fiksuojamas dviženklis augimas. Šių metų kovą, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, kainos išaugo 19,8 proc. Labiausiai brango metalo gaminiai – net 43,7 proc. – bei medžio gaminiai – per metus kainos pakilo 38,7 proc. Betono ir gelžbetonio gaminiai brango 21,6 proc., izoliacinės medžiagos – 31,5 proc., elektrotechninės medžiagos – 25,2 proc., vamzdžiai – 21,4 proc., santechninės medžiagos – 17,8 proc. Brango ir mašinų bei mechanizmų darbas – 16,4 proc.

Iš statinių per metus daugiausia – 23,1 proc. – pabrango negyvenamųjų pastatų statyba. Gyvenamųjų pastatų statybos kainos padidėjo 19,2 proc., inžinerinių statinių – 16,5 proc.

Apie tai D. Gedvilas ketvirtadienį kalbėjo Seimo opozicinės Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ surengtoje diskusijoje, minėjęs, kad statybos darbų už 3,8 mlrd. eurų 2021 m. atlikusios Lietuvos statybų įmonės patiria sunkumus, visų pirma, dėl rekordinių statybinių medžiagų kainų.

Naujausiais Statistikos departamento duomenimis, kuriais LSA prezidentas dalinosi su Seimo nariais, statybinės medžiagos šių metų kovą, lyginant su praėjusiais metais, brango 24,4 proc. Be to, 12 proc. augo ir darbo užmokestis statybų sektoriuje.

Daugiausia, 60–75 proc., visų statybos kaštų, pasak LSA vadovo, sudaro būtent statybinės medžiagos, 18–30 proc. lėšų skiriama darbo užmokesčiui, o mechanizmai ir įrengimai bei suvartojama elektra, vanduo, dujos atitinkamai sudaro 7–14 ir 1,5–7 proc. visų statybos darbų kainos.

„Didžiausią svorį turi statybinių medžiagų kainos, jos praktiškai lemia ir statybos brangimą“, – parlamentarams teigė D. Gedvilas. Svarbiausios statybose naudojamos medžiagos, anot jo, yra metalai ir jo gaminiai, mediena, šiltinimo medžiagos, cementas, elektros instaliacinės, santechninės medžiagos, bitumas, kuras. Šių žaliavų kainų pokyčiai turi didžiausią įtaką statybų vertei, o jos – brango, sako LSA vadovas.

„Nuo šitų medžiagų kainų augimo labai priklauso, kaip sėkmingai pasiseks už sutartą kainą pastatyti vieną ar kitą statinį“, – pabrėžė D. Gedvilas.

Jis nuogąstavo, kad, Seimui svarstant biudžeto patikslinimus, kartu nesvarstoma pernai patvirtinta VIP, kuriame apskaičiuotos sumos, pasak D. Gedvilo, žymiai išaugus statybų kaštams, tapo netikslios.

„Mus stebina, kad Seimo patvirtinta VIP nėra aptariama darbotvarkėje. Manau, kad šis dokumentas turėtų būti pristatytas ir Seimas turėtų peržiūrėti tas kainas, kurias suplanavo praėjusių metų rudenį. Tai yra prieš metus suprojektuota VIP. Visi sutinka, kad ji neatitinka dabartinių kainų ir šiandien, su biudžeto koregavimu, nėra pateikta Seimo nariams ir nėra svarstoma“, – kalbėjo LSA prezidentas.

Pasak statybų sektoriaus atstovo, dėl to, siekiant įgyvendinti programą, būtina numatyti papildomus 180–250 mln. eurų lėšų būtent statybų projektams, kurių sąmatinė investicijų vertė išaugo nuo 2,5 iki 3,05 mlrd. eurų.

„Matome, kad vietoje 2,5 mlrd. eurų, skirtų statybai, turėtų būti mažiausiai 3 mlrd. Bet kadangi jau turime besibaigiantį balandį, mūsų manymu, apie 180–250 mln. eurų yra deficitas tam, kad pernai patvirtinta programa būtų įgyvendinta“, – tikino D. Gedvilas.

„VIP, skirta statinių ir infrastruktūros statybai, turėtų būti peržiūrima. Jei tas nebus padaryta, gali likti klaidos biudžeto planavime“, – pranešimo besiklausiusius parlamentarus informavo jis.

2022–2024 m. Valstybės investicijų programoje iš viso numatyta beveik 3 mlrd. eurų valstybės biudžeto lėšų. Arti 2 mlrd. eurų jų suplanuota šiemet, 2023 m. – apie 750 mln., o dar po metų – apie 350 mln. eurų.

Pastatys per metus?

D. Gedvilas manė, kad tvorą pastatyti per metus – įmanoma: „Manau, kad viskas priklausys nuo to, kaip bus organizuojami darbai. Mes Statybininkų asociacijos bendruomenėje diskutuojame apie tai, diskutuojame su savo kolegomis projektuotojais, su matininkais, geodezininkais, techniniais prižiūrėtojais. Tai yra įmanoma, tačiau viskas priklauso, kaip projekto valdytojas šitą projektą įgyvendins. Jeigu projekto valdymas bus kompetentingas, tai manome, kad tai yra įmanoma, tačiau reikia susitelkti. Manau, tas terminas yra įmanomas“.

„Mes turėjome dvi konsultacijas su Vidaus reikalų ministerijos (VRM) vadovais ir su Apsaugos tarnybos vadovais. Mes siūlėme tvoros pirkimą daryti atskirai, o montavimą ir generalinę rangą daryti atskirai. Ką reiškia tvoros pirkimas? Mes siūlėme pasiimti keturias tvoros opcijas, pavyzdžiui, lygioj vietoj, kur įmanoma, daryti ne visai metalinę, galbūt gelžbetoninę – kur eina privežti, privažiuoti, kur lygi vietovė. Ir pirkti tvoros elementus. Kita dalis galėtų būti metalinė, metaliniai stulpai, metalinis atitvaras – skaidri, permatoma tvora. Dar kita – kur pelkės, durpynas. O jeigu reljefas nelygus, jeigu yra kalnas ar šlaitas – dar kitokį variantą. Tai yra keturios opcijos, jas įkainoti kiekvienas metras būtų aiškus – perka supaprastintu būdu, tiesia tvorą, mato, kokią naudoja, ir atitinkamai moka. Mūsų pasiūlymas, kad tvoros gamyba ir būtų atskiras pirkimas, o montavimas – atskiras“, – aiškino D. Gedvilas.

„Manome, tai būtų pigiau, kadangi būtų galima dozuoti arba užsakyti porcijomis. Pavyzdžiui, metalinės tvoros stulpus užsako pas vieną, užpildus pas kitą. Neaišku, kiek ją reikės gilinti, kad neprasikastų, galbūt reikėtų skaldos barjerą daryti“, – sakė jis.

Statyti tvorą – pilietinė pareiga

Anot Statybininkų asociacijos prezidento, dar nėra atlikti matavimai, neaišku, kur ir kaip ta tvora bus statoma: „Kol kas neturiu aiškumo. Diskutuojant su institucijų vadovais, mes išsakėme savo klausimus, sakėme, kad geodezininkai, matininkai duomenų bazėje neranda, ar yra matavimai, statybvietės topografinės nuotraukos, kiek bus statybos leidimų, kadangi eina per keletą regionų. Kaip suprantu, Vyriausybė šitam objektui suteikė specialų statusą, tai viskas gali būti palengvinta, bet matavimai, topografinės nuotraukos būtų visai neblogai. Aišku, turi būti projektas, schema, tvoros specifikacija, privažiavimas, kur apgyvendins žmones, ar bus elektra, ar bus kokia infrastruktūra ant tvoros, gal judesio davikliai, gal kameros, gal apšvietimas, gal garsas... Daugybė klausimų. Mes sakėme, kad jeigu jau darome kažkokį elementą, statybinę konstrukciją, tai yra nors padaryti gerai, kad nereikėtų antrą kartą prie to grįžti, kad pabėgėliai būtų iš tikrųjų sustabdomi“.

Įmonės turi darbus ir nemano, kad čia – pelningas objektas, jie iš pilietinės pareigos.

„Su savo bendruomene mes apskritai kalbėjomės apie problemą, kad pabėgėliai veržiasi į mūsų šalį, teko pabendrauti ir su Vengrijos statybininkais ir pažįstamais, klausiau, kokia situacija. Statybininkai į šitą problemą žiūri kaip ne į uždarbį. iš pilietinės pareigos jie visi yra solidarūs ir sako „mes prisidėsime, padėsime“. Svarbiausia, aišku, ką statyti ir iš ko statyti. Mes siūlėme VRM ir Pasienio apsaugos tarnybos vadovams padalinti gabalais, ruožais. Pavyzdžiui, mažesnės firmos galėtų dalyvauti konkurse iki penkių kilometrų, didesnės galėtų uždengti 10, 20, 50 kilometrų ruožus. Bet statybos bedrovės rangovai yra pasiruošę ne uždirbti, o ateiti, prisidėti prie šito iššūkio sprendimo. Nes jos šiandien turi kontraktus. Aš klausiau: „Per kiek laiko galėtumėt mobilizuoti savo išteklius mechanizmus, žmones ir dalyvauti tvoros montavime?“ Didelė dalis atsakė, kad pusantro–du mėnesius reikia pasiruošti šitokiam projektui ir pradėti darbus“, – teigė jis.

„Įmonės turi darbus ir nemano, kad čia – pelningas objektas, jie iš pilietinės pareigos. Statybininkai irgi yra pilietiška bendruomenė ir jie nusiteikę prisidėti prie problemų, prie iššūkių, kuriuos šiandieną išgyvena valstybė. Asociacija vienija tikrai stiprias įmones ir jie visi mano, kad galėtų dalyvauti, jeigu bus protingai organizuojamas darbas“, – kalbėjo D. Gedvilas.

Kaip jis teigė, užsienio įmonių šiam projektui gali neprireikti: „Manau, kad Lietuvos įmonės gali padaryti viską. Galbūt, jeigu bus tiekiama kažkokia speciali infrastruktūra, t. y., videokameros, judesio davikliai, išmanios apšvietimo sistemos, automatizuotas sienos valdymas per nuotolį, galbūt inžinerinės sistemos galėtų būti sudėtingesnės ir jų tiekimui galbūt reikalingos specialios medžiagos“.

Kaina – neaiški

„Mes jau du mėnesius diskutuojame apie tvoros įrengimą ir statybininkai mano, kad projektas gali įklimpti ne todėl, kad rangovai nepastatys, o dėl biurokratijos“, – komentavo Statybininkų asociacijos prezidentas.

Tvorai statyti numatyta 152 mln. eurų. Tačiau, D. Gedvilo nuomone, neaišku, ar tokia kaina reali: „Mes skaičiavome dabartinėmis, pakilusiomis kainomis, mūsų skaičiavimai priklauso nuo tvoros specifikacijos. Vieno metro tvoros kaina gali siekti nuo 300 iki 500 eurų. Priklauso, kaip tvoros konstruktyvas bus suprojektuotas – jeigu tai bus metalinė tvora, kaip mes matome viešoje spaudoje, tada bus viena kaina, bet mes manome, kad nereikėtų daryti vien tik metalinę, mes galvojame, kad reikia pasitelkti kuo daugiau gamintojų, daryti dalį gelžbetoninę. Ten, kur yra pasienio postai, muitinės postai, gal tokios galingos tvoros nereikia, ten gal užtektų dviejų metrų aukščio tvoros. Ten, kur yra pravažiavimo keliai, kur visas matomumas, pabėgėliai nesibrauna, ten reikėtų padaryti gal perpus žemesnę tvorą. Ten, kur matomumas nėra geras, kur yra miškas ar negyvenama teritorija, ten ta tvora, ko gero, kainuotų brangiau. Bet bendros sumos aš negalėčiau šiandieną pasakyti, nes yra labai daug neaiškumų – kokia specifikacija, kiek reikės gilinti, kad neprasikastų – gal dar pusantro metro reikės po žeme daryti“.

Pasak D. Gedvilo, valstybė taip pat turi priemonių, kaip galėtų „atvėsinti“ įkaitusią nekilnojamojo turto rinką.

„Jei tie mechanizmai bus „įjungti“, nekilnojamojo turto rinkoje matysime pokyčių. Manau, kad gali būti pristabdytas toks beatodairiškas pirkimas.

Kita vertus, statistika rodo, kad gyventojai yra sukaupę tikrai daug pinigų ir, bijodami nuvertėjimo, gali bandyti juos investuoti į nekilnojamąjį turtą.“

Panašu, kad baimė dėl santaupų nuvertėjimo daug žmonių jau apėmė.

Statistikos departamento tyrimas atskleidė, jog praėjusį balandį daugiau žmonių ėmė svarstyti galimybę per artimiausius 12 mėnesių pirkti ar statyti namą, butą ar vasarnamį.

Palyginti su prieš metus buvusiomis nuotaikomis, tikrai ketinančių įsigyti būstą padaugėjo 1 proc., tiek pat daugiau ir svarstančiųjų tokią galimybę.

Dvigubai ar net trigubai išaugo gretos apklaustųjų, kurie per artimiausius metus svarsto galimybę išleisti didelę pinigų sumą būstui pagerinti – renovacijai, centriniam šildymui, sanitarinių mazgų kapitaliniam remontui. Pirmosios pandemijos bangos pradžioje pernai balandį tik 11 proc. apklaustųjų atsakė, jog labai tikėtina arba gana tikėtina, kad jie ketina pagerinti savo turimą būstą, o šių metų balandį tokių ketinimų jau turėjo 21 proc. gyventojų.

Įvairūs tyrimai rodo, kad į nekilnojamąjį turtą žmonės linkę investuoti ne tik dėl infliacijos, kuri, Statistikos departamento duomenimis, gegužę pasiekė 3,5 proc.

Dairytis naujo būsto paskatino ir pandemija, dėl kurios žmonės buvo priversti daugiau laiko praleisti namuose. Iš namų dirbti ar mokytis turėję gyventojai panoro įsigyti erdvesnį būstą.

Kaip parodė bendrovės „Homa“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atlikta apklausa, nuotolinis darbas iš namų keisti dabartinį būstą paskatino dešimtadalį respondentų: 7 proc. apklaustųjų svarsto keisti būstą, bet niekur neskuba, o 3 proc. teigia aktyviai iešką patinkančių variantų.

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos vadovo Mindaugo Statulevičiaus teigimu, būstą, jeigu jis įsigyjamas sau, pirkti reikėtų tada, kai jo reikia.

„Dažniausiai būstas perkamas savo lėšomis, o sprendimas jį įsigyti nepriimamas spontaniškai.

Jeigu nekilnojamasis turtas perkamas kaip investicija, kaip pinigų „įdarbinimo“ priemonė, ypač jeigu už skolintas lėšas, reiktų būti ypač atsargiems.

Šiandien santykinai pigūs pinigai, už kuriuos dabar galima įsigyti būstą, po kelerių metų gali pabrangti ir žmogui gali būti sunku vykdyti finansinius įsipareigojimus. Su skolintomis lėšomis visada reikia elgtis atsargiai“, – perspėja asociacijos vadovas.

Tačiau M. Statulevičius priminė, kad dar prieš metus, diskutuodami apie tinkamiausią laiką pirkti būstą, daug kas sakė, jog reikėtų palaukti, – esą vystytojams ateis sunkus metas, kainos kris, bus taikomos didžiulės nuolaidos ir panašiai. „Bet matome, kad prognozės neišsipildė, taip kalbėję ekonomistai dabar mušasi sau į krūtinę, pripažindami, kaip jie suklydo prognozuodami būsto kainas“, – sako jis.

M. Statulevičius nesiryžta prognozuoti, kas ateityje laukia norinčiųjų pirkti būstą: „Dabar rinkos situacija yra viena „karščiausių“ per visą Nepriklausomybės laikotarpį.

Tačiau, kiek tenka kalbėtis su asociacijos nariais, analitikais, Lietuvos banko atstovais, kurie atidžiai stebi situaciją, atrodo, nėra priežasčių manyti, jog formuojasi nekilnojamojo turto burbulas, nes gyventojų pajamos auga labiau nei būsto kainos“.

M. Statulevičius mano, kad šiemet bent jau didmiesčiuose atlyginimų ir būsto kainų augimas gali susilyginti. „Kadangi nekilnojamasis turtas įsigyjamas ne vien tik skolintomis lėšomis, nekyla ir tokių didelių atsiskaitymo problemų, kurios buvo per ankstesnę krizę. Dabar žmonės didžiąją dalį sumos moka iš savo santaupų ir pagal visas teorijas – tai saugiausias variantas“, – kalbėjo asociacijos vadovas.

Be to, pasak M. Statulevičiaus, pastaruoju metu matyti didelis žaliavų ir statybos medžiagų brangimas, taip pat – kyla reikalavimai būsto kokybei, infrastruktūrai, todėl bent jau būsto kainoms mažėti dingsčių esą nėra.

Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį šių metų ketvirtį, palyginti su praėjusių metų paskutiniuoju ketvirčiu, būsto kainos padidėjo 5 proc.

Naujos statybos būstai brango 3,5 proc., senesni – 6 proc. Ypač brango vienbučiai bei dvibučiai namai, kurių kaina šoktelėjo 8,7 proc., o butų daugiabučiuose – 5 proc.

Dar didesnis būsto kainų šuolis įvyko per metus. 2021 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su pirmuoju 2020 m.  ketvirčiu, naujos statybos būstas vidutiniškai brango 10,8 proc., ankstesnės statybos – 12,8 proc.

Pasak Statybininkų asociacijos prezidento Daliaus Gedvilo, 2019 m. birželį  vykę pokyčiai buvo daugiau susiję su darbo užmokesčio augimu, kuris statybų sektoriuje tais metais buvo ypač ryškus. „Darbo užmokestis auga ir dabar, tik ne tiek daug, kiek brangsta medžiagos“, – sako jis.

Dėl didėjančių algų statybų paslaugos brangsta jau kelerius metus iš eilės, tačiau, pasak pašnekovo, į tai rinka reaguoja mažiau. „Dabartinė situacija yra nepalyginti sudėtingesnė“, – aiškino D. Gedvilas, naujausius statybos sąnaudų kainų šuolius prilygindamas cunamiui.

Statybininkų asociacijos vadovas teigia, kad nevaldomą kainų augimą sukėlė Kinija, kurios rinka, kaip ir JAV, po pandemijos atsigavo ypač greitai. „Kinai žaliavų biržose supirko 40 proc. konstrukcinio statybinio plieno. Tai sukėlė didžiulį kainų cunamį. Kai viena valstybė superka tokį kiekį žaliavų, pasekmės lieka“, – kalbėjo D. Gedvilas.

Pasak asociacijos vadovo, į tai reagavo ir visų kitų statybinių medžiagų biržos: ėmė kilti medienos, stiklo, cemento, plastiko, taip pat ir elektros instaliacijos medžiagų kainos.

Vardydamas statybinių medžiagų brangimo priežastis D. Gedvilas minėjo ne tik Kinijos veiksnį. Pasak pašnekovo, įtakos bendram kainų kilimui turėjo ir tai, kad pernai dėl audrų veiklą buvo priverstos apriboti kai kurios Amerikos naftos gavybos įmonės.

Dėl to pabrango tokios statybinės medžiagos kaip polistirenas, kurio gamybai naudojami naftos produktai. „Jo gamintojai ėmė dirbti su pertrūkiais, fabrikai rinkai negalėjo pateikti reikiamo polistireno kiekio“, – sakė D. Gedvilas.

Neįtikėtinas brangimas. Po Nepriklausomybės atkūrimo taip sukrėsta dėl žaliavų kainų kilimo rinka dar nebuvo. Tai galvos skausmą kelią ir rangovams, ir užsakovams.

Be to, praėjusiais metais užsiliepsnojo didžiulis polistireno fabrikas Nyderlanduose. „Šios medžiagos stygius pasijautė visoje Europoje, o atsivežti iš Azijos kol kas neįmanoma ir dėl šimtais procentų pabrangusios konteinerių nuomos“, – staigaus statybinių medžiagų kainų kilimo priežastis aiškino asociacijos vadovas.

D. Gedvilo teigimu, statybinių medžiagų kainų sprogimas – globalus reiškinys. „Neįtikėtinas brangimas. Po Nepriklausomybės atkūrimo taip sukrėsta dėl žaliavų kainų kilimo rinka dar nebuvo. Tai galvos skausmą kelią ir rangovams, ir užsakovams“, – teigė asociacijos vadovas.

Kol kas statybos dėl brangstančių statybinių medžiagų nestoja, bet D. Gedvilas pripažįsta, kad įtampa jaučiama. Ypač su nerimu situaciją stebi tie, kurie projektus įgyvendina už Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas.

Tokių už Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas statomų objektų Lietuvoje gausu. „Rangovai nuogąstauja, kad jei vykdys įsipareigojimus, gali patirti didelių nuostolių. O jeigu apsispręstų nevykdyti sutarčių, grėstų baudos ir gali tekti iš viso nutraukti veiklą. Ne pyragai ir užsakovams. Jei nebus įvykdyti sutarčių reikalavimai, jiems gali tekti grąžinti Europos Sąjungos lėšas“, – apie aklavietę prakalbo asociacijos vadovas.

Jis prognozuoja, kad dėl pabrangusių žaliavų šiemet gali būti neįgyvendinta apie trečdalis Valstybės investicijų programoje numatytų objektų.

D. Gedvilas taip pat nemano, kad iki rudens įvyks kokių nors esminių kainų pokyčių. „Sezono metu, vasarą, statybų kainos tikrai nemažėja, tik didėja. Gal rudenį jos ims mažėti, bet neaišku, kiek mažės. Kad kainos vėl bus tokios, kaip buvo, nelabai tikiu“, – svarstė asociacijos vadovas.

Nedrąsiai D. Gedvilas kalbėjo ir apie tai, kaip brangstančios statybos gali atsiliepti nekilnojamojo turto rinkai. Pastaruoju metu būsto paklausa bei jo kainos irgi viršija rekordus.

Pasak D. Gedvilo, valstybė turi tam tikrų priemonių, kuriomis gali reguliuoti rinką ir apsaugoti ją nuo galimo „perkaitimo“: „Jeigu tie mechanizmai bus „įjungti“, rinkoje galime matyti pokyčių.

Manau, kad gali būti pristabdytas toks beatodairiškas pirkimas. Kita vertus, statistika rodo, kad žmonės yra sukaupę nemažai pinigų ir, bijodami savo santaupų nuvertėjimo, dar kurį laiką investuos į nekilnojamąjį turtą.“

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Mindaugas Statulevičius abejoja, kad smarkiai brangstančios statybos artimiausiu metu kaip nors galėtų pakeisti dabartines tendencijas.

Pasak M. Statulevičiaus, nevaldomai ir neprognozuojamai didėjančios statybų išlaidos gali kristi ant rangovų ir vystytojų pečių. Bet ilgainiui, jeigu tokia situacija užsitęs, kainų korekcijos esą įmanomos.

M. Statulevičiaus teigimu, aiškesnis vaizdas bus rudenį: „Yra ženklų, kad galbūt iki rudens kainos stabilizuosis. Gal jos ims mažėti ir tokios įtampos rinkoje nebus.

Bet jeigu tokia situacija užsitęs, natūralu, kad didėjančios statybų sąnaudos iš pradžių persikels į rangos kontraktus, o vėliau – ir į sutartis su pirkėjais.

Kol kas tokių atvejų, kad dėl išaugusių sąnaudų būtų nutraukiamos sutartys arba būtų siūloma žmonėms primokėti, nėra buvę. Bet jau yra, kas mąsto, jog reikėtų įvesti tam tikrus indeksavimo modelius ar kažkaip nustatyti galimybę peržiūrėti kainas.“

Pašnekovo teigimu, tokia praktika jau veikia Švedijoje. Šios šalies biržose brangstant medienai ar plienui, kainų pokyčiai atsispindi ir sutartyse.

M. Statulevičius taip pat mano, kad yra rizika, jog dėl brangstančių medžiagų statybų tempai gali sulėtėti.

Pasak asociacijos vadovo, gali susidaryti situacija, kai rangos kompanijos negalės įgyvendinti sutarčių pagal tas kainas, dėl kurių buvo suderėta.

„Gali pasitaikyti atvejų, kai pabrangus medžiagoms ir padidėjus darbų išlaidoms, labiau apsimokės nutraukti sutartis arba sumokėti baudas. Tam tikri projektai gali būti stabdomi“, – svarstė M. Statulevičius.

Vis dėlto jis nemano, kad tai bus masinis reiškinys. „Statybininkai viešojoje erdvėje gal kiek pervertina galimas grėsmes, bet mažesni rangovai, kurių rezervai ir galimybės pasiskolinti yra ribotos, gali būti įsprausti į kampą. Bet nebus taip, kad pradėtų statybų neužbaigtų kiti. Turbūt bus skelbiami nauji konkursai, atsiras nauji rangovai, kurie užbaigs projektus“, – mano asociacijos vadovas.

Pastaruoju metu didėja ne tik statybos, bet ir remonto sąnaudų elementų kainos. Balandį, palyginti su kovu, remonto kainos didėjo 2,5 proc., o palyginti su tuo pačiu mėnesiu pernai – 3,6 proc.

Statistikos departamento Kainų statistikos skyriaus vyriausioji specialistė Nijolė Grigaravičienė atkreipė dėmesį, kad ryškesnis kainų augimas prasidėjo kovą. Daugiausia įtakos tam turėjo 4,2 proc. didėjęs darbo užmokestis bei 2,2 proc. kilusios statybinių medžiagų ir gaminių kainos. Ypač sparčiai brango metalo gaminiai (5,4 proc.), langai ir durys (4,8 proc.), medžio gaminiai (3,8 proc.).

Iš statinių per mėnesį daugiausia – 3,3 proc. – pabrango negyvenamųjų pastatų statyba. Gyvenamųjų pastatų statybos kainos per mėnesį padidėjo 2,8 proc.

Statistikos departamento duomenimis, per metus statybos sąnaudų elementų kainos padidėjo 4 proc. Tačiau tai nėra didžiausias kainų augimas per pastaruosius penkerius metus.

Dar didesnis metinis kainų augimas statybų sektoriuje buvo fiksuojamas 2019 m. birželį. Tada metinis statybos sąnaudų kainų didėjimas siekė 5,2 proc.

Brangios teisės aktų spragos

Nebaigtos Kauno stadiono, Vilniaus kogeneracinės jėgainės statybos, Gedimino kalno rekonstrukcija. Tai, pasak Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) prezidento Daliaus Gedvilo, reikšmingiausi pavyzdžiai, parodantys reikšmingas spragas viešųjų pirkimų procese, kai konkursus laimi bendrovės, neturinčios pajėgumų įgyvendinti projektus. LSA atkreipia dėmesį, kad vien 2019 m. Lietuvoje buvo kelios dešimtys sustabdytų ir neįgyvendintų valstybinių statybos projektų, kurių bendra vertė siekė daugiau nei 0,5 mlrd. eurų.

"Valstybinis sektorius turi apsispręsti, ar nori efektyvių viešųjų pirkimų su juose dalyvaujančiomis kokybiškai ir skaidriai dirbančiomis bendrovėmis, ar ir toliau ignoruoti pokyčių būtinybę bei nuostolingai vykdyti konkursus. Turime siekti dialogo tarp verslo ir valdžios institucijų, nes tik tokiu keliu pasieksime teigiamų pokyčių viešųjų pirkimų procesuose ir kursime pridėtinę vertę visai valstybei", – teigė D.Gedvilas.

Anot jo, pagrindinės ydos, kamuojančios viešųjų pirkimų procesą ir lemiančios komplikuotą projektų įgyvendinimą, – mažiausios kainos kriterijus, žema projektavimo darbų kokybė, finansinio tvarumo ir garantinių prievolių neužtikrinimas, statinio informacinio modeliavimo (BIM) ir elektroninio statybos darbų žurnalo netaikymas, standartizuotų sutarčių nebuvimas ir neįvertinimas, ar įmonė apskritai yra pajėgi atlikti darbus.

Pasirinkusi paslaugos teikėją, kuris pirkimų metu pasiūlė mažiausią kainą, valstybė rizikuoja mokėti du kartus.

"Pasirinkusi paslaugos teikėją, kuris pirkimų metu pasiūlė mažiausią kainą, valstybė rizikuoja mokėti du kartus, – mano statybininkų asociacijos vadovas. – Deja, bet šiandien viešuosiuose pirkimuose siekiama momentinės naudos: perkančiosios organizacijos, užsakydamos pigiausią produktą, vis dar neįvertina, kokie padariniai gali laukti rytoj. Tariami sutaupymai perkant už mažiausią kainą vėliau išleidžiami stabdant ir konservuojant neužbaigtas statybas, prarandant darbų kokybės garantijas ir iš naujo atliekant viešųjų pirkimų procedūras. Apskritai viešųjų pirkimų organizatoriai tinkamai nevykdo realių rinkos kainų stebėsenos ir visą finansinę atsakomybę perkelia projektų įgyvendintojams."

Nerimą jam kelia tai, kad konkursus vis dažniau laimi netvarios užsienio bendrovės, neturinčios nei statybos srities darbuotojų, nei pajėgumų įgyvendinti projektą, o greičiausiai tik siekiančios nesąžiningai pasipelnyti.

"Šiandien viešuosiuose pirkimuose susiformavusi praktika, kai pirkimus laimi rangovai, net nekontroliuojant, ar rangovas pagal darbuotojų kiekį ir kompetencijas bent teoriškai yra pajėgus įvykdyti užsakymą, atsiranda galimybė pirkimuose dalyvauti nesąžiningoms įmonės, vadinamiesiems feniksams", – teigia LSA vadovas.

Pasak jo, tokios įmonės negali ir net neketina užbaigti darbų, o tik siekia gauti avansą ir nesąžiningai pasipelnyti, neatsiskaičius su kitais projekto dalyviais.

Milijoniniai nuostoliai

"Pavyzdžiui, Kauno S.Dariaus ir S.Girėno generalinis rangovas – Turkijos statybų bendrovė – dar prieš projekto įgyvendinimo pradžią buvo vertinama kaip rizikingas pasirinkimas, – teigė D.Gedvilas. – Lietuvos praktika rodo, kad tokių rangovų laimėti projektai dažnai baigiasi nesėkme užsakovams: statybos lieka neužbaigtos, o jeigu ir baigiamos, tuomet nelieka kokybę užtikrinančio rangovo garantiniu laikotarpiu."

Paskutinio statybų sektorių ištikusio incidento data – spalio 6-oji. Tądien "Ignitis grupės" įmonei nutraukus sutartį su lenkų kompanija "Rafako", laimėjusia konkursą ir stačiusia Vilniaus kogeneracinę jėgainę (VKJ), ši Lietuvos įmonėms liko nesumokėjusi beveik 11 mln. eurų. O visos "Rafako" skolos Lietuvos statybininkams siekia apie 15 mln. eurų.

Baigiamos statyti VKJ subrangovai (šešios Lietuvos įmonės – "Tilsta", "Montuotojas", "Axis Tech", "Kaefer", "Ulava" ir "Elektrėnų energetikos remontas") teigė negalintys tęsti statybų, nes nuo vasaros pradžios iš jau buvusios generalinės projekto rangovės Lenkijos katilų gamintojos "Rafako" nesulaukė pinigų.

Seniai kėlėme klausimą, kiek mes dar gyvensime taip, kai įmonės laimi konkursus, pasiūliusios mažiausią kainą, kuri žemesnė net nei savikaina.

Projektą valdanti "Ignitis grupė" viešai pripažino, kad ji visiškai atsiskaitė su "Rafako", todėl ne valstybė, o užsienio kompanija skolinga nukentėjusioms Lietuvos statybų įmonėms. Duota suprasti, kad skolų išieškojimas – pačių statybininkų reikalas.

Tačiau D.Gedvilas sako kitaip apie užsienio generalinių rangovų neatsiskaitymo su Lietuvos subrangovais problemą: "Valstybė turėtų prisiimti, visų pirma, moralinę, o paskui ir finansinę atsakomybę. Jei valstybė VKJ statyboms pasirinko tokį genrangovą, kuris liko skolingas šalies įmonėms, tada turėtų solidariai prisiimti ir genrangovo paliktas skolas, o ne visą atsakomybę permesti ant mokesčius į valstybės biudžetą mokančio verslo pečių."

Siekiant išvengti tokių atvejų, turėtų būti vertinami viešųjų pirkimų konkursuose dalyvaujančių statybos įmonių techniniai ir finansiniai pajėgumai, mokamas darbo užmokesčio vidurkis, taip pat, ar įmonė turi sutartis su reikalingu kiekiu statybos srities darbuotojų, galinčių atlikti numatytus darbus.

Kieno sąskaita pigimas?

"Seniai kėlėme klausimą, kiek mes dar gyvensime taip, kai įmonės laimi konkursus, pasiūliusios mažiausią kainą, kuri žemesnė net nei savikaina. Kai pasiima pinigus (ar dalį jų) ir dingsta, o kažkam gal jau už dvigubai didesnę kainą tenka baigti darbus, – "Kauno dienai" sakė Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė. – Be to, pateikėme į dabar taisomą Viešųjų pirkimų įstatymą įtraukti savo pasiūlymą, kad neteisinga vertinti konkurso dalyvių nurodomą būsimą darbuotojų vidutinį atlyginimą, nes jie gali įrašyti bet ką. Reikia žiūrėti, koks konkurso metu mokamas. Taip pat pasiūlėme vertinti įmonės socialinę atsakomybę. Tačiau nei įstatymo pataisų rengėjai, nei Viešųjų pirkimų tarnyba į mūsų siūlymus nenorėjo atsižvelgti."

I.Ruginienė nacionaliniu aspektu konkursų laimėtojų nevertino. Jos teigimu, bet kuriame viešųjų pirkimų konkurse svarbiausia neturėtų būti mažiausia kaina, o įmonės patikimumas ir tai, kokiomis sąlygomis dirbs darbuotojai, ar jie gaus orius atlyginimus (ir apskritai ar gaus), ar turės socialines garantijas, ar bus tinkamai pasirūpinta darbų sauga, nes tai dažnai nulemia pasiūlytą darbų kainą.

Tiesa, ji atkreipė dėmesį, kad vis dėlto iškilus konfliktų su kitose šalyse registruotomis kompanijomis daugiau bėdų Lietuvos įmonėms. I.Ruginienė taip pat priminė Kauno stadiono rekonstrukcijos konkursą, kai laimėjo turkų įmonė. Nutraukus sutartį su ja atsirado ir teisinių problemų. Dėl atsakomybės būtina kreiptis į tos šalies, kurioje ji registruota, teismus. O tai labai sudėtinga ar net neįmanoma.