Sužavėjo miško kaimynystė
Vilniuje gimusi Danuta ištekėjo iškart po studijų ir įsikūrė Kaune. Kol augo pirmagimis Vėjas, gyveno mieste, dirbo pagal įgytą veterinarijos gydytojos specialybę. Pagimdžiusi antrą sūnų Dominyką, į darbą nebegrįžo – atrado naują veiklą.
Keltis į kaimą Aleksiejūnai iš pradžių neketino. Tiesiog ieškojo sklypo ar sodo, į kurį galėtų ištrūkti savaitgaliais. Atsitiktinai pamatė skelbimą – parduodama sodyba Aleksandruvkos kaime, Kaišiadorių rajone. Iš pirmo žvilgsnio Mariui ji nepatiko – sena trobelė su apgriuvusiais ūkiniais pastatais. Labiau priminė didžiulį šiukšlyną nei vertingą investiciją į ateitį.
Danuta priešingai – susižavėjo miško kaimynyste. Prisimena, kaip išlipusi iš automobilio vos nesutraiškė baravyko po kojomis. "Pabandžiau įkalbėti vyrą pirkti sodybą. Ir man pavyko!" – džiaugiasi dėl tąkart priimto sprendimo.
Trejus ar ketverius metus sutuoktiniai atvažiuodavo čia tik savaitgaliais. "Pamažu tvarkėmės. Kadangi trobelės lubos buvo supuvusios, nakvoti joje negalėjome, tai naktis leidome palapinėje ant ratų, – aiškina Danuta, kurios vyrui taip pat ėmė patikti ta aplinka. – Nei kaimynai su žoliapjove ūžia, nei vaikai šūkauja. Visas savo problemas palieki mieste, o čia tiesiog harmonizuojiesi su aplinka."
Įsitikinę, kad vis daugiau laiko praleidžia sodyboje, o pailsėję jau nebenori grįžti atgal į miestą, Aleksiejūnai nusprendė statytis Aleksandruvkoje namą. Ne tik patys čia apsigyveno, bet ir Danutos mylimą kumelę iš žirgyno atsivežė.
Moteris prisipažįsta be galo mylinti žirgus. Nuo studijų laikų nuolat lankėsi žirgynuose, o viename jų susidraugavo su kumele Pokahonta. Sužinojusi, kad šeimininkas ketina ją parduoti, Danuta iš savo santaupų ją nupirko. Už šešiolikos metų amžiaus kumelaitę paklojo beveik 1 tūkst. litų ir paliko Pokahontą gyventi žirgyne, pati kaip galėdama dažniau ją lankė. "Nesportavau – ją pasibalnojusi jodavau į gamtą", – aiškina žirgų mylėtoja.
Atsikratė skubos ir streso
Trejus metus sodyboje leido dienas su jaunėliu sūneliu Dominyku. Vyras rytais išvykdavo į darbą, išveždavo vyresnėlį į mokyklą, o Danuta kibdavo į namų ruošos darbus. Ar nebuvo nejauku?
"Priešingai – gamta mane gydė, keitė, ramino ir veikė užburiančiai. Be to, už kelių šimtų metrų – kaimynai, tačiau jų namų nesimato – užstoja medžiai", – aiškina pašnekovė.
Mieste ji teigia tarsi priverstinai gyvenusi ne savo gyvenimą. "Pas vieną kaimyną atvažiavo greitoji, pas kitą įvyko dar kažkas – ir tu jau verdi svetimų problemų katile. Gyvenant vienkiemyje esi tik pati su savimi: kiti žmonės ar gandai apie juos tau visiškai nerūpi. Miškų apsuptyje pasikeitė ir mano vidinė būsena – tarsi vidinė laumė prabudo manyje. Paaštrėjo intuicija. Ėmiau pastebėti gamtos man siunčiamus ženklus", – vardija gyvenimo harmonijoje su gamta pranašumus D.Aleksiejūnė.
Kaime buvo lengviau auginti ir antrąjį sūnelį. "Tiesiog išsistumi vežimėlį į lauką, kad miegotų gryname ore, ir gali tvarkytis namuose. O pavargusi nuo namų ruošos išeini į pievas, mišką ir tarp nuostabių gamtos peizažų nusiramini. Domiuosi miško terapija, tad žinau, kad dvi valandos, praleistos miške, naikina stresą, kurį žmogus patiria per mėnesį", – aiškina Danuta, jau nebeįsivaizduojanti gyvenimo miesto šurmulyje.
Pašnekovė tikina, kad kaime žodis "stresas" neegzistuoja – nebėra išorinių dirgiklių. Anksčiau ji jausdavo įtampą nuo įsipareigojimų darbe, spaudė griežti terminai. Mieste erzino mašinų spūstys, negatyvi aplinkinių nuotaika. Dabar Danuta sako esanti pati sau direktorė, tad darbus dėliojasi savo ritmu ir tempu.
Į žemės ūkį nepaniro. Visas jos daržas – keturios lysvės braškių ir šiltnamis. Miško žemė negera – gausesnis derlius reikalauja didelių pastangų. "Tikrai nelūžta stalai nuo savų daržovių ir vaisių, bet agurkų, pomidorų ir braškių šeimai užtenka. Kai ateis laikas, atsivešime juodžemio, gal tuomet bus kitaip", – žada šiuo metu "Myliu kaimą" veiklose paskendusi moteris.
Idilė: nei Danuta, nei jos vyras Marius nebeįsivaizduoja gyvenimo miesto triukšme. Jų sukurtame pasaulyje nėra vietos šurmuliui. Danutos Aleksiejūnės asmeninio archyvo nuotr.
Savarankiškumo pamokos
Didžiausia problema, gyvenant kaime, yra ta, kad Aleksiejūnų vaikai turi mažai bendraamžių draugų. Tiksliau, abu Danutos sūnūs turi po vieną savo amžiaus draugą, ir viskas.
"Užtai Vėjui tenka mokytis bendrauti, nes jei susipyks – ir to nebeturės", – juokiasi šmaikštuolė, sakanti, kad jos berniukų charakteriai be galo skirtingi. Galbūt dėl to, kad vienas augo mieste, o kitas – kaime.
"Ketverių Dominykas, jau gimęs kaime, nieko nebijo. Nei gyvūnų, nei vabalų, nei balų. Nebijo jis ir išsitepti drabužių, nes blogas oras jam neegzistuoja", – pasakoja mama, kartais net sunerimstanti, kad jaunėlis per daug drąsus.
Vienuolikmetis Vėjas, tėvams atsikrausčius gyventi į sodybą, pasidarė labai savarankiškas. Jis gali dviračiu numinti į Karčiupį pas savo mokslo draugą, o paskui dviese lėkti į Neveronių maisto prekių parduotuvę bulvių traškučių.
"Mieste tie 5 ar 6 km gal ir nebūtų labai saugūs, o pas mus kur kas ramiau. Telieka pasirūpinti, kad nepamirštų užsidėti šalmo ir liemenės", – sako D.Aleksiejūnė.
Suintrigavęs pasiūlymas
Atsikrausčiusi gyventi į kaimą, Danuta ėmė kurti interneto dienoraštį socialiniame tinkle "Instagram". Fotografuodavo gamtą, savo kumelaitę, šunis, daržą, o prie nuotraukų pridėdavo šmaikščius komentarus.
Kai netikėtai krito Pokahonta, Danuta pajuto širdyje didžiulę tuštumą ir ėmė įkalbinėti vyrą pirkti naują žirgą. Taip po gero pusmečio Aleksandruvkos kaime atsirado kumelaitė Bela, o netrukus – ir naujas šuo. Pirmąjį, jau visai senuką, atidavė anyta. Antrasis išdygo lyg iš po žemių bevaikštant miške.
"Neveislinis, panašus į retriverį – be galo draugiškas ir mylimas vaikų, – pasakoja Danuta, tuomet įsigijusi ir triušį. – Atvažiavome pas ūkininką pirkti skerdienos, o ten tokie mielučiai triušiukai… Parsivežėme vieną namo, nuo to laiko mėsytės nebepirkome."
Kartą viena tinklaraštininkė, stebėdama "Myliu kaimą" gyvenimą Danutos paskyroje, parašė norinti apžiūrėti jų ūkį. "Pasakiau, kad jokio ūkio mes neturime – tik namus. Tada ji pametėjo idėją, kad didžiulėje mūsų namų teritorijoje galėtų lankytis žmonės, kurie norėtų iš miesto šurmulio ištrūkti į kaimą, pabūti gamtos apsuptyje", – prisimena ją suintrigavusį pasiūlymą pašnekovė.
Paskatinta Danuta ėmėsi veiklos. Savo rankomis kalė iš medinių palečių lauko baldus (mat vyras iš pradžių nepatikėjo jos verslo planu), įrengė triušiukui nedidelį aptvarą. Galiausiai savo paskyroje parašė skelbimą, kad mažas šeimos ūkelis kviečia visus norinčius pailsėti gamtoje ir pabendrauti su draugiškais ūkio gyvūnais.
Auga karta, kuri nepažįsta ūkio gyvūnų, todėl mano misija kviesti šeimas su mažais vaikais į kaimą, kad juos pažintų. Ne iš ekrano ar knygelių, o betarpiškai.
Nenuoramos ožkos
Kad tų mielų gyvūnų būtų dar daugiau, Danuta pradėjo ieškoti ožkyčių. Viena pažįstama ožkų veisėja iš Alytaus maloniai pažadėjo kelias padovanoti. Tereikėjo nuvažiuoti ir parsivežti porelę. "Bet ožkos buvo laukinės, nepratusios prie žmonių. Kol vežiausi jas iš Alytaus, maniau, kad per langus iššoks", – juokiasi Danuta.
Naujosios įnamės, vos apgyvendintos, tiesiogine prasme, lipo tvartelio sienomis. Norint jas prijaukinti, šeimininkei teko gerokai paplušėti. Vos užmigdžiusi mažąjį Dominyką, ji pasiimdavo duonos ir sėdėdavo kelias valandas ožkų garde, pratindama jas prie savęs. Užtruko net keletą mėnesių, kol baikštuolės pagaliau nebebijojo būti glostomos.
Dabar Danuta sako, kad jos ožkytės – labai gudrūs sutvėrimai. Jeigu joms reikia – moka lipti ir tvoromis. Jei pamiršta uždaryti vartelius – išdykėlės puola į braškes ir gėlynus. "Vis dėlto labiausiai joms patinka rožės ir svečių paliktos vaišės poilsiavietėje", – juokiasi ožkelių šeimininkė, dažnai matanti, kaip jos augintinės tikrina po gimtadienių perpildytas šiukšlių dėžes, bene bus likusių torto ir kitų gardėsių likučių.
Prieraišumas: veterinarijos gydytojos specialybę įgijusiai Danutai žirgai mieli nuo studijų laikų, kai nuolat lankėsi žirgynuose. Danutos Aleksiejūnės asmeninio archyvo nuotr.
Augintiniai gyvena laisvi
Pamažu Aleksiejūnai ėmė sulaukti lankytojų, o minėtoji tinklaraštininkė po savo viešnagės Aleksandruvkoje parašė gražų atsiliepimą. Kažkas panoro čia švęsti savo vaikų gimtadienį – gamtoje, su gyvūnais. O kažkas užsimanė eitynių į mišką, sekant visiems ūkio keturkojams iš paskos. Atsiliepimai apie Danutos veiklą buvo kuo geriausi, tad neplanuotas verslas įgijo pagreitį.
Pramogoms skirtą erdvę Danuta vadina ranča. D.Aleksiejūnės augintiniai yra laisvi, tad gali kada nori pribėgti prie atvykusių svečių, su jais pasisveikinti, pasmalsauti, ar turi skaniukų. Šeimininkė pasitinka svečius, aprodo ūkį, papasakoja apie augintinius.
Danutai skaudu, kad šiuolaikiniai vaikai visiškai nepažįsta naminių gyvūnų. "Juk ožkytė su šypsenėle iš knygutės skiriasi nuo tikros. Kai vaikai pirmą sykį pamato nuo miško atlekiančią ožką, išsigąsta, net apsiverkia. Nes mano ožkos drąsios – jei jau atvažiavo automobilis, vadinasi, yra šansas gauti lauktuvių", – aiškina unikalios erdvės "Myliu kaimą" įkūrėja.
Gyvosios gamtos pamokos
Danuta pasakoja, kad vaikai kartais ožį pavadina ežiu, nes žino žodį, bet nežino, kuris tai gyvūnas. "Auga karta, kuri nepažįsta ūkio gyvūnų, todėl mano misija kviesti šeimas su mažais vaikais į kaimą, kad juos pažintų. Ne iš ekrano ar knygelių, o betarpiškai", – sako veterinarijos gydytojos specialybę turinti moteris.
Jai keista, kad darželio auklėtojos veža vaikus pas alpakas ar zoologijos sodo gyvūnus, bet pamiršta, kad mažieji nežino namų ūkio gyventojų. "Juk nebėra kaimų su močiutėmis, kurios augintų karvutę, arkliuką, kiaulytę, – įvardija priežastį Danuta. – Visi šie gyvūnai vaikams žinomi tik iš paveikslėlių. Užtai ir sako jie, kad pienuko ir mėsytės žmogui duoda ne karvytė, o parduotuvė."
Rančoje "Myliu kaimą" vaikai gali stebėti, kaip gyvūnai elgiasi natūralioje aplinkoje. Kaip ožkos kaunasi tarpusavyje ir kaip gaidys flirtuoja su višta, o paskui užlėkęs ant tvoros kakarykuoja.
"Tėvams dažnai atrodo, kad jų vaikai myli gyvūnus. Bet jie nepagalvoja, kad šie juos būna matę tik televizoriaus ekrane. Todėl, prieš užsakydami gimtadienį ūkyje, tėveliai turėtų labiau pasidomėti, kaip vaikas, kuriam daroma ši staigmena, gali reaguoti į nematytus gyvūnus. Kartais jautresnis vaikelis visą laiką praverkia, nes bijo", – draugiškai pataria šios paslaugos sumanytoja.
Švietėjiška: rančoje "Myliu kaimą" netrūksta lankytojų, ypač – šeimų su vaikais. Tai vieta, kur jie gali paglostyti žirgą, ponį, ožkas, avis, triušius, vištas. Danutos Aleksiejūnės asmeninio archyvo nuotr.
Visi turi draugų
Šiuo metu "Myliu kaimą" ūkyje jau daug gyvūnų. Visi jie turi draugų. Kumelė Bela draugauja su poniuku. Kelios naujos avys Aleksiejūnų ūkyje atsirado, kai Danuta parašė į feisbuką ieškanti gyvūnų, kuriems šeimininkai linkėtų gražios senatvės.
Dauguma ūkio gyventojų yra padovanoti gerų žmonių. Tad šiuo metu rančoje gyvena dvi ožkos, dvi avys, du arkliai, pulkelis triušių, vištų ir ančių. O kas bus, kai jie pasens? "Laidosime, – nė kiek nesutrikusi atsako šeimininkė. – Nes mūsų gyvūnai mums yra draugai. Tikrai jų nevalgome, prievartos nenaudojame, tik prašome vištų, kad dėtų kuo daugiau kiaušinių, kuriuos visi labai mėgstame."
Danuta atvirauja: nors labai myli kaimą ir savo naująjį darbą, bet kartais pavargsta. Užtai šią vasarą išmoko pasakyti "ne". Ji griežtai planuoja savo darbotvarkę ir laisvas dienas, kad užtektų vyrui, vaikams, namams, daržams.
Moters galvoje sukasi aibė naujų idėjų. Viena jų – namelis medyje, į kurį pagyventi ji žada kviesti jau ne vaikus, bet jų tėvelius ar jaunas įsimylėjėlių poreles. Iš ES paramos D.Aleksiejūnė įrengė Voverynės parkelį – dar vieną smagią erdvę su laipynėmis, čiuožynėmis vaikams. Tad, jei jūsų mažylis dar nematęs tikros ožkytės ar avies, – Danuta mielai jūsų lauks savo rančoje.
