Sausį net 40,4 proc. (2,8 tūkst.) didėjo aktyvios darbo rinkos politikos priemonių paklausa nei praėjusių metų gruodį. Populiariausias išliko įdarbinimas subsidijuojant – 23,8 proc. arba daugiau nei tūkstantis dalyvių. Parama mokymuisi buvo antroje vietoje: ją pasirinko 969 Užimtumo tarnybos klientai, o, palyginti su gruodžiu, paklausa išaugo 55,3 proc.

„Vis daugiau Užimtumo tarnybos klientų apsisprendžia įgyti profesiją arba persikvalifikuoti, nes darbo rinkai reikia naujų profesinių įgūdžių įgijusių darbuotojų. Pastebime, kad daugiau darbo ieškančių asmenų renkasi aukštą pridėtinę vertę kuriančias mokymo programas. Persikvalifikavimas ne tik skatina žmones tobulėti profesinėje srityje, bet ir suteikia galimybę su kvalifikuotos jėgos trūkumu susiduriantiems darbdaviams užpildyti laisvas darbo vietas“, – sakė Užimtumo tarnybos Planavimo ir monitoringo skyriaus vedėja Juratė Stankevičienė.

Vis daugiau Užimtumo tarnybos klientų apsisprendžia įgyti profesiją arba persikvalifikuoti, nes darbo rinkai reikia naujų profesinių įgūdžių įgijusių darbuotojų.

Labiausiai darbo ieškantys asmenys rinkosi vairuotojo, socialinio darbuotojo ir slaugytojo padėjėjų, apskaitininkų, sandėlio operatoriaus profesijas.

Pasak J. Stankevičienės, sausio duomenys patvirtina, kad populiarėja retesnės informacijos ir ryšio technologijos švietimo srities profesijos, grafinio dizaino, duomenų analitiko ir įvairios programavimo mokymo programos.

Įgyti naujų profesinių kvalifikacijų ir kompetencijų daugiausiai panoro Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Ukmergės, Alytaus, Jonavos miestų ir rajonų nedirbantys gyventojai.

Vis dar mažėja jaunimo iki 29 m. registruotas nedarbas. Palyginti su gruodžiu, jis traukėsi 0,2 proc. ir vasario pradžioje siekė 6,8 proc. Mažiausiai darbo ieškančių jaunuolių registruota Šiaulių apskrities Užimtumo tarnybos skyriuose – 4,9 proc., daugiausia – Vilniaus (7,8 proc.).

Registruotas nedarbas labiausiai didėjo Vilkaviškio (1 proc.), Akmenės (0,8 proc.) ir Palangos (0,7 proc.) rajonų savivaldybėse. Lazdijų rajone pirmąjį metų mėnesį nedarbas mažėjo labiausiai – 0,4 proc., nors išliko didžiausias visoje šalyje – 19,3 proc.

Sausį registruota 4 proc. mažiau laisvų darbo vietų (38,5 tūkst.), palyginti su gruodžiu, kai jų buvo – 40,1 tūkst. Pirmąjį metų mėnesį 58,5 proc. daugiau bedarbio statusu registruotų asmenų pradėjo savarankišką veiklą su verslo liudijimais. Tuo pasinaudojo 11,8 tūkst. darbo ieškančių asmenų.

Sumažėjo išduodamų leidimų įdarbinti užsieniečius – jų buvo išduota 1,5 tūkst. (66,1 proc.) mažiau. nei gruodį.

Anot jo, didžiausią darbuotojų trūkumą jaučia labiausiai nuo pandemijos nukentėjęs verslas ir statybų bei pramonės sektoriai, tačiau itin trūksta ir aukštos kvalifikacijos specialistų.

G. Šimkaus teigimu, nors bendri užimtumo ir nedarbo rodikliai grįžo į priešpandeminį lygį, skirtinguose sektoriuose pastebima nevienoda padėtis. Pasak LB vadovo, 2021 m. darbuotojų ypač gausėjo IT, transporto ir viešajame sektoriuose, tačiau labiausiai pandemijos paveikto verslo, pavyzdžiui, apgyvendinimo, maitinimo ar pramogų, įmonėse darbuotojų mažiau nei 2019 m.

Pasak jo, verslams atlaikius pandemiją, į didesnes aukštumas nei prieš ją šoko gamybinių pajėgumų panaudojimo lygis.

„Tas pokytis yra labai ryškus – matome ne tik stiprų gamybinių pajėgumų „atšokimą“, bet taip pat, kad nusistovėjo itin aukštas lygis. Tai iš dalies atspindi situaciją: turime didžiulį ekonomikos aktyvumą, išnaudojami gamybiniai pajėgumai, tačiau kad procesas vyktų, reikia samdyti ir darbuotojus“, – LB spaudos konferencijoje teigė G. Šimkus, pastebintis, kad darbo rinkoje visgi susiformavęs tam tikrų kvalifikacijų darbuotojų trūkumas.

Turime didžiulį ekonomikos aktyvumą, išnaudojami gamybiniai pajėgumai, tačiau kad procesas vyktų, reikia samdyti ir darbuotojus.

Jo pristatytais Statistikos departamento duomenimis, darbuotojų trūkumas labiausiai veiklą riboja statybos įmonėms (42 proc. visų apklaustų įmonių) ir pramonei (31 proc.). Darbo rankų stygių, be šių sektorių, dar jaučia 24 proc. mažmeninės prekybos ir penktadalis apklaustų paslaugų sektoriaus bendrovių.

„Nuo pat 2021 m. pradžios statybos, pramonės, mažmeninės prekybos, paslaugų sektoriuose fiksuotas įmonių, nurodžiusių darbuotojų trūkumą, kaip veiklą ribojantį veiksnį, augimas. Šis trūkumas ypatingai akivaizdus statybų sektoriuje, kuris anksčiau nemaža dalimi rėmėsi būtent iš trečiųjų šalių importuota darbo jėga“, – nurodo G. Šimkus.

Jis teigia, kad darbdaviai, kuriems specialistų rasti sunku, konkuruoja tarpusavyje keldami darbo užmokestį. LB valdybos pirmininko teigimu, šiuo metu šalyje yra arti 30 tūkst. laisvų darbo vietų – tai 1,5 karto daugiau nei prieš metus, kas, anot G. Šimkaus, yra pakankamai daug.

„Darbo užmokestis, trečio ketvirčio duomenimis, vidutiniškai augo dešimt procentų. Šiek tiek sulėtėjo, nes šių metų antrąjį ketvirtį jis augo netgi 12 proc.“, – pažymi LB vadovas. Pasak jo, skirtinguose sektoriuose fiksuojamas ir skirtingas darbuotojų trūkumo rodiklis.

„Darbuotojų trūkumo mastai skirtingose veiklose skiriasi. Šiuo metu, verta paminėti, darbo rinkoje ypatingai trūksta aukštesnės kvalifikacijos, aukštesnės pridėtinės vertės sektoriuose dirbančių specialistų – ar tai būtų IT, ar tai būtų profesinė, mokslinė, finansinė ar draudimo, administracinė ar aptarnavimo veikla“, – vardijo G. Šimkus.

Jo nuomone, dėl to darbo užmokestis labiausiai auga būtent šiuose sektoriuose, o mažiau kvalifikuotos darbo jėgos atlyginimų augimas nėra toks ženklus.

Aukštos pridėtinės vertės sektoriui Lietuvoje stiprinti G. Šimkus siūlo daugiau investuoti į švietimą, aukštąjį mokslą ir perkvalifikavimo programas.

„Dabar yra puiki galimybė didinti aukštos kvalifikacijos darbuotojų pasiūlą ir tokiu būdu augti aukštos pridėtinės vertės sektoriuose. Daug kalbame apie skaitmeninę, žaliąją transformacijas ir, žengiant šių transformacijos bei teigiamų pokyčių Lietuvos ekonomikos struktūroje keliu, prie šios kelionės link šio tikslo turėtų ir galėtų prisidėti didinamos investicijos į švietimą, priemonės ir realūs veiksmai, gerinant aukštojo mokslo kokybę, peržiūrint perkvalifikavimo programas“, – sako G. Šimkus.

Sergančiųjų ar prižiūrinčių vaikus, neapmokamų atostogų nedaugėja

„Sodros“ duomenimis nuo balandžio 1-osios iki 16 dienos dėl karantino išduota 80 tūkst. nedarbingumo pažymėjimų, iš jų didžioji dauguma – 71 tūkst. – dėl vaiko priežiūros. Didžioji dalis jų tęsiami nuo kovo.

Pasak J. Varanauskienės, dabar Lietuvoje ligos išmokas gauna 105 tūkst. žmonių, iš jų apie 57 tūkst. tėvų prižiūri vaikus – šis skaičius yra gana stabilus.

Sergančių ar saviizoliacijoje esančių žmonių sumažėjo – per dvi pirmas karantino savaites išduota 20 tūkst. pažymėjimų, o per dvi antras savaites – perpus mažiau – beveik 9 tūkst. Per šį laiką sumažėjo ir visų nedarbingumo pažymėjimų skaičius.

J. Varanauskienės teigimu, „Sodra“ jau išmokėjo 13,5 mln. eurų ligos pašalpų.

Nemokamų atostogų, suteiktų po kovo 16-osios, išleista maždaug 14 tūkst. darbuotojų.

„Per praėjusias dvi balandžio savaites laikosi labai panašus skaičius – apie 14 tūkst. darbuotojų. (...) Nemokamos atostogos tikrai nėra pirmas pasirinkimas, jeigu kalbame apie karantino laikotarpio sukeltas pasekmes“, – BNS teigė „Sodros“ vadovė.

Pasak jos, daugiausia – apie 40 proc. tokių atostogų dabar išleisti krovininio transporto įmonių darbuotojai. Toliau seka statybininkai. Sąlyginai didžiausias tokių darbuotojų skaičius yra maisto ir  gėrimų prekyboje, konsultacijų, mašinų įrangos, lagaminų, rankinių siuvimo įmonėse.       

„Tuose sektoriuose santykinai dažniau negu kitur darbuotojai dabar yra nepamokamose atostogose“,  – kalbėjo J. Varanauskienė.

Atleidimų ir nedarbo išmokų daugėja

Per mėnesį nuo karantino pradžios Lietuvoje atleista 11,6 tūkst. žmonių daugiau negu priimta į darbą:  atleista 41,5 tūkst., o priimta 30 tūkstančių. Vien balandį, negalutiniais duomenimis, atleista 1,5 tūkst. darbuotojų daugiau nei priimta.

„Ilgesnį laiką tendencingai besitęsiantys didesni atleidimai nei priėmimai rodo, kad traukiasi darbo rinka, įtakos turėjo ekonomikos lėtėjimas, bet karantinas stipriai sustiprino poveikį“, – reziumavo „Sodros“ vadovė.

Kovą į darbą priimta 43 tūkst. žmonių (pernai kovą – 51,5 tūkst.), o 52 tūkst. atleista (46,5 tūkst.).

Pasak J. Varanauskienės, tai lėmė ne tik koronaviruso krizės įtaka, bet ir jau nuo metų pradžios jaučiamas ekonomikos lėtėjimas, kurio poveikį karantinas sustiprino.

Daugiausia atleidimų buvo restoranuose, kitose maitinimo įmonėse, viešbučiuose, baldų gamyboje, mažmeninėje prekyboje. Tuo metu darbuotojų skaičius augo miškininkystėje ar kelių tiesime, kur lemia sezoninis veiksnys, o karantinas įtakos turėjo prekių užsakymo paštu arba internetu verslui.

„Tačiau darbuotojų pasiūla senka ir kyla klausimas, kiek ilgai dar galėsime spausti šį apelsiną ir kiek potencialo dar yra Lietuvos darbo rinkoje“, − svarsto ekonomistė.

Nepaisant pastaruoju metu augusio užimtųjų skaičiaus, darbuotojų trūkumas šalyje ir toliau didėja. Trečiąjį ketvirtį registruotų laisvų darbo vietų skaičius buvo gerokai didesnis nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus.

Tuo tarpu Europos Komisijos skelbiami įmonių apklausos rezultatai rodo, kad vis didesnei daliai paslaugų, pramonės ir statybos srityse veikiančioms įmonėms darbuotojų trūkumas tampa veiksniu, ribojančiu veiklą.

„Darbo rinka grasina tapti pagrindiniu ekonomikos augimą ribojančiu veiksniu. Tačiau nepanaudoto potencialo darbo rinkoje dar šiek tiek yra ir kad jis sumažintų augančią įtampą darbo rinkoje, reikia gerokai modernesnės „sulčiaspaudės“ v struktūrinių reformų“, − teigia L. Galdikienė.

Trečiąjį šių metų ketvirtį šalyje vis dar buvo daugiau nei 86 tūkstančiai bedarbių, tad erdvės mažinti bedarbių skaičių, ypač struktūrinių, dar šiek tiek yra. Daugiausia erdvės tam yra mažesniuose miestuose bei kaimiškose vietovėse. Pavyzdžiui, kaimiškose vietovėse jaunimo ir 55-64 metų gyventojų nedarbas vis dar siekia dviženklius skaičius.

Tiesa, situacija didžiuosiuose miestuose yra skirtinga − ten potencialo nedarbo mažėjimui beveik nėra likę. Pernai sostinėje nedarbo lygis siekė tik 3,1 proc. ir jau buvo mažesnis nei 2007 metais.

Tikėtina, jog ekonominė veikla ateityje ir toliau bus linkusi koncentruotis didžiuosiuose miestuose, tad siekiant spręsti nedarbo šalies regionuose problemą ir sumažinti darbo rinkos įtampą pagrindiniuose šalies ekonomikos centruose būtinas didesnis šalies gyventojų mobilumas bei efektyvesnė susisiekimo sistema.

Gyventojų, įgijusių aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą, nedarbo lygis jau yra kone pasiekęs 2007 m. žemumas, tačiau tarp turinčiųjų žemesnį išsilavinimą jis dar yra maždaug dvigubai didesnis nei prieš ekonomikos krizę. Iš viso tokie asmenys sudaro 83 proc. visų šalies bedarbių.

Tai nereiškia, jog šie gyventojai turi būtinai siekti aukštojo ar aukštesniojo išsilavinimo, tačiau tai rodo, jog šiems asmenims stinga darbo rinkoje reikalingų įgūdžių. Šiai situacijai pakeisti yra būtinos efektyvios perkvalifikavimo programos, orientuotos į rinkoje paklausių profesijų mokymą. Taip pat reikalingas aktyvesnis ir pačių darbdavių įsitraukimas į reikiamos patirties ir žinių stokojančių potencialių darbuotojų mokymą.

Pirmąjį šių metų pusmetį dirbo arba darbo ieškojo 76,5 proc. 15-64 m. amžiaus gyventojai. Tai yra beveik 10 procentinių punktų daugiau nei 2007 m., be to, pagal šį rodiklį lenkiame ir ES vidurkį.

Visgi darbo jėgos aktyvumo augimui erdvės dar yra. Pavyzdžiui, Švedijoje, Nyderlanduose ir Danijoje šis rodiklis siekia apie 80 procentų. ES lygiu ypač atsiliekame pagal jaunimo aktyvumą. Pavyzdžiui, tik 58,5 proc. 20-24 metų šalies gyventojų dirba arba ieško darbo, kai Švedijoje ir Danijoje tai daro 72 proc., o Estijoje net 78 proc. tokio amžiaus jaunuolių. Menkas jaunuolių aktyvumas darbo rinkoje yra susijęs su ilgiau nei daugelyje Vakarų Europos universitetų trunkančiomis bakalauro ir magistro studijomis. Siekiant padidinti jaunuolių įsitraukimą į darbo rinką, būtų naudinga trumpinti studijų trukmę.

Nemažai potencialo galima matyti ir didinant neįgaliųjų bei vyresnio amžiaus gyventojų, ypač jau sulaukusių pensinio amžiaus, aktyvumą. Lietuvoje pirmąjį šių metų pusmetį apie 16 proc. 65-74 m. gyventojų dirbo ar ieškojo darbo, kai tuo metu Estijoje šis rodiklis siekė net 27 proc. Pensinė sistema, kuri motyvuotų gyventojus, jei leidžia sveikata, kuo ilgiau likti darbo rinkoje bei draugiškos darbo aplinkos vyresnio amžiaus darbuotojams ir neįgaliesiems kūrimas galėtų prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo.

Ilgėjant šalies gyventojų gyvenimo trukmei, reiktų imti svarstyti ir pensinio amžiaus ilginimo galimybes. 65 metų pensinis amžius buvo nustatytas dar XIX a., kai tokio amžiaus mažai kas sulaukdavo, o šiuo metu 65 metų sulaukęs lietuvis dar gali vidutiniškai gyventi daugiau nei 17 metų. Sprendimas pensinį amžių susieti su tikėtina gyvenimo trukme būtų naudingas ne tik šalies darbo rinkai bei ekonomikos augimui, bet ir sušvelnintų dėl gyventojų senėjimo šalies pensijų sistemai tenkančius iššūkius.