– Tai mano pseudonimo Pienburnė interpretacija anglų kalba. Jį naudoju socialinėje medijoje, nes tokia esu ir tikrame gyvenime (juokiasi). O pravardė man prilipo nuo Federico Fellini filmo „I vitelloni“ („Pienburniai“) apie brolius, kurie, nors ir būdami suaugę, sugebėjo išsaugoti savo žaismingumą. Pasiskolinau iš F.Fellini šį pseudonimą kaip labiausiai atitinkantį mano asmenybę. Daug metų dirbau samdomą darbą, buvau projektų vadovė įvairiose viešųjų ryšių, reklamos agentūrose. Šiuo metu kurti batus – mano pagrindinė veikla, kuriai skiriu visą savo laiką.
– Kuriu tai, ką pati mėgstu avėti. Mano mėgstamiausi – įsispiriami laisvalaikio bateliai su žemesne pakulne arba oksfordai ir derbiai, suvarstomi raišteliais. Kiekviena batų pora dekoruota išskirtinėmis detalėmis su užkoduotomis žinutėmis. Naujausiame batų projekte „Keep calm & …“ („Būk ramus ir ...“) detalėmis tapo momentinių nuotraukų imitacijos, o žinutėmis – batų pavadinimai. Tarkim, batai su šypsena nuotraukose: „Become an Optimist“ („Tapkite optimistu“). Juk optimistai – laimingiausi žmonės. Pati tai patyriau, kai pozityviai ėmiau žvelgti į pasaulį. Arba batai su laikrodžiais nuotraukose: „Take your time“ („Neskubėkite“). Šie batai tarsi sako: kad ir ką darytume, mėgaukimės laiku ir gyvenimu. Batai pagaminti mažame italų šeimos avalynės fabrikėlyje, įsikūrusiame Italijoje, Fermo miestelyje. Juos dekoruojančios nuotraukų kortelės kurtos ir gamintos Lietuvoje. Kiekviena jų laminuota rankomis, kad būtų atspari lietui ir saulei. Norėjau, kad ant kojų batai atrodytų tarsi meno kūriniai. Galbūt jie neskirti kasdienai, bet turiu viltį, kad žmonės juos pamėgs ir avės kaip galima dažniau. Juk šiais laikais gyvenimo tempas toks, kad po darbo negrįžtame namo persirengti. Su ta pačia apranga einame ir į teatrą, pasimatymą ar kavinę. Štai kodėl ji turi būti pritaikoma visiems gyvenimo atvejams.
– Iki praėjusių metų mano kūryba tebuvo bandymai ir eksperimentai. Tad jų užteko tiek vyrams, tiek moterims. Bandžiau kurti batus su skirtingomis detalėmis – laikrodžiais, kortomis, domino ar lego. Tai buvo vienetinės poros, testeriai. Jais neprekiavau – tiesiog norėjau išbandyti, kaip žiūrisi ant kojos – ar patogūs, praktiški ir pan. Paskui ilgai ieškojau gamybos partnerių Italijoje, su kuriais drauge sukūriau pirmąją moteriškų batų mini kolekciją – batus su nuotraukomis.
– Tikrai, vos nepamiršau. Drauge su auksarankiu avalynės meistru Baliu Kazakevičiumi buvome sukūrę ypatingus sceninius batus. Kadangi mano vyras turi savo grupę „Deeper Upper“, yra jos muzikantas ir vokalistas, tai batai su veidrodžiais buvo sukurti specialiai grupės albumo „Mirrors“ („Veidrodžiai“) pristatymui, koncertams.
– Iš pradžių ir aš galvojau taip daryti. Susiradau Kaune vieną garsiausių Lietuvoje avalynės meistrų B. Kazakevičių, pagaminusį batus ne vienai mūsų garsenybei. Važinėdavau pas jį į Kauną su savo idėjomis, o Balys įgyvendindavo net pačius sudėtingiausius mano sumanymus. Ilgainiui supratau, kad norint rimtai imtis šios veiklos, reikia ir pačiai įgyti žinių. Tad stojau mokytis batsiuvystės paslapčių į Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centrą. Važinėjau iš sostinės į Kauną du kartus per savaitę net dvejus metus. Dabartinė mano batų kolekcija kurta drauge su italais. Deja, šitaip bendradarbiaujant labai padidėja batų savikaina. Aš nesu masinė gamintoja, todėl kitą savo batų projektą pasižadėjau sukurti jau visiškai viena.
Vienovė: skirtingų spalvų berečių kolekcija padeda D.Statinytei kurti įvaizdį, kuriame netrūksta prancūziško tvisto. A. Skulskytės nuotr.
– Kad jau esate batų karalienė, kiek savo drabužinėje turite batų?
– Daug! Joje – visi tie vienetiniai eksperimentiniai, kuriais aš pradėjau savo kūrybines batsiuvystės paieškas. Neprekiavau jais, nes norėjau pati įsitikinti, ar gerai pritvirtintos detalės, ar batai kokybiški, ilgaamžiai. Kadangi mano drabužių spinta labai įvairiapusė – turiu juos prie ko derinti.
– Ar jūsų batus reikia derinti prie aprangos? Gal jie kaip atskiras pasaulis – kalba patys už save?
– Pirminė mano koncepcija tokia: batai – labiau nei atskiras pasaulis, jie turi būti ne aksesuaras, papildantis aprangą, bet pagrindinė aprangos detalė. Prie jų dažnai renkuosi neutralių spalvų drabužius – juodos, baltos ar pastelinės, kad batai taptų ryškiausiu akcentu. Nes jų misija – būti pastebėtiems (juokiasi). Būtent dėl šios priežasties savo pirmajai oksfordų kolekcijai parinkau sodriai raudoną spalvą – kad žmogus, atkreipęs dėmesį į jų spalvą, paskui pastebėtų ir nuotraukų detales.
Mielai gaminčiau batus ir iš perdirbto plastiko, bet tai labai brangios žaliavos, sunkiai įkandamos tokiam nykštukiniam kūrėjui kaip aš. Todėl tvarumo idėją bandau realizuoti ieškodama alternatyvų.
– Viename interviu esate sakiusi: „Neturiu nė vienos poros sportinių batelių, skirtų avėti laisvalaikiu. Nes kedai gadina moters figūrą ir visiškai panaikina elegantiškumo krislelį.“ Ar vis dar esate tokia pat kategoriška šiuo klausimu?
– Žinau, kad sportbačiai dabar populiariausia avalynė, bet elegancija man svarbesnė. Įvaizdis, stilius yra labai svarbi mano asmenybės dalis. Per karantiną, kai visi dirbome iš namų, aš pasidažydavau raudonai lūpas ir tarsi pasitempdavau. Suprantu, dėl ko žmonės renkasi sportbačius. Patogumas, mada ir visa kita. Laikai keičiasi. Į madą ateina ugly – nenugludintas, grubus stilius. Ir tai nėra mano stilius. Stebiu mados tendencijas, bet savo drabužių spintos tokiais kūriniais nepapildau: noriu likti ištikima sau. Tokios pačios auditorijos ieškau ir savo batams.
– Būtų įdomu išgirsti istoriją, kaip diplomuota viešųjų ryšių specialistė nusprendė kurti batus?
– Kai pabaigusi mokslus ėmiau dirbti įvairiose agentūrose projektų vadove ir tai dariau daugelį metų, pavargau. Užteko ir streso, ir iššūkių, ir amerikietiškų kalnelių darbo tempo. Sykį net buvau vyrui pasiūliusi viską mesti ir auginti burgundiškas sraiges, kadangi abu dieviname prancūzišką gyvenimo būdą. Tuomet jis mane paprotijo, kad nesvaigčiau apie žemės ūkį, o verčiau pamąstyčiau apie madą, stilių, dizainą – dalykus, kurie artimesni mano sielai. Paklausiau patarimo. Ėmiau sukti galvą, kas minėtoje srityje man būtų sunkiausia. Tokia jau esu nuo mažens: niekada nesivaikiau lengvų sprendimų. Tad išsyk mintys ėmė suktis apie nišinę produkciją. Gal batus?! Ne paprastus, bet dekoruotus išskirtinėmis detalėmis.
– Kokie jums pasirodė batsiuvių mokslai – ar ne per daug sunkūs gležnai moteriškei?
– Nepatikėsite – tai buvo nuostabiausias laikas! Tik pradėjusi pažinti batsiuvystės paslaptis supratau, kad profesinių mokslų turėtų siekti ne jaunuoliai iškart po vidurinės mokyklos, bet brandesni – aiškiai žinantys, ko nori iš gyvenimo. Batsiuvyste prieš trejus metus susidomėjo tik keli žmonės. Dabar, anot dėstytojų, su kuriais palaikau glaudų ryšį, ateina kur kas daugiau motyvuotų studentų, jau turinčių aiškią viziją, ką jie darys baigę mokslus. Dar besimokydama Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre laimėjau Lietuvos kultūros tarybos paskirtą edukacinę stipendiją dviejų savaičių intensyviems avalynės dizaino kursams Londono mados koledže. Kaune mes mokėmės daugiau techninių dalykų, o Londone susipažinau su batų piešimu, eskizavimu. Išmokau nupiešti batą nuo pradinės pėdos formos iki galutinio rezultato. Pamačiau, kaip kuriami batai Londone. Ir kas nuostabiausia? Supratau, kad nors garsiausios tarptautinės mokyklos turi daug modernių avalynės gamybos technologijų, rankų darbas visur yra tas pats, ir antro dviračio niekas nebeišradinėja. Buvo smagu suvokti, kad tas pačias žinias, kurios Anglijoje kainuoja beprotiškus pinigus, Kaune aš gavau nemokamai.
– Negaliu nepaklausti, kaip jums sekėsi siūti, megzti dar mokyklos laikais, per darbų pamokas. Juk paprastai kūrybiškumas gimsta jau vaikystėje…
– Mokykloje nei siūti, nei megzti man nesisekė. Pamenu, kai reikėjo pabaigti siūti prijuostę, teko prašyti močiutės pagalbos. Gal todėl, kai atėjo laikas rinktis aukštuosius mokslus, aš visus tuos dizaino dalykus iš karto atmečiau. Dabar jau žinau, kad viskas ateina per norą ir pastangas. Kai profesinio rengimo centre teko ir vėl sėstis prie siuvimo mašinos, aš jos atsiprašiau ir paprašiau, kad būtume draugėmis. Aišku, batų gamyba – ne vien tik siuvimas. Šį procesą sudaro labai daug skirtingų operacijų: nuo bato modeliavimo iki galutinio rezultato. Ar tam reikia jėgos? Reikia, bet tikrai ne supergalių. Daugiausia čia reikia praktikos, kruopštumo ir įgūdžių tobulai atlikti tam tikras operacijas.
N. Kuzmicko nuotr.
– Ar siuvate iš natūralios odos?
– Pradėjau nuo jos. Ypač mėgau lakinę odą, su kuria dirbti sudėtingiausia. Laką sunku užtraukti ant kurpalio, sunku nusiūti tiesią siūlę. Jei padarysi kreivą ir išardysi – oda liks subadyta, taigi, sugadinta. Nors dėstytojai man siūlė pradėti nuo lengvesnių odos variantų, aš laikiausi savo – norėjau gaminti iš man gražiausios – lakinės odos, nors ji ir sunkiausiai suvaldoma. Žinoma, pasauliui judant tvarumo link, stengiuosi ir aš neatsilikti. Išbandau audinius, skirtus jachtų, automobilių salonams, viešbučių baldams. Darau su jais eksperimentus, žiūriu, kaip jie dėvisi. Mielai gaminčiau batus ir iš perdirbto plastiko, bet tai labai brangios žaliavos, sunkiai įkandamos tokiam nykštukiniam kūrėjui kaip aš. Todėl tvarumo idėją bandau realizuoti ieškodama alternatyvų. Stengiuosi modeliuoti batus iš kuo daugiau smulkių detalių, kad kuo mažiau medžiagos ar odos reikėtų išmesti. (Matote, negali bet kaip sudėti batviršio detalių, nes yra tam tikra odos tempimo kryptis ir pan. Jei ne taip sudėsi, iškirpsi – batas greitai praras savo formą.)
– Kaip į galvą šovė mintis, kad batai gali būti skirti ne tik patogiai vaikščioti, bet ir skleisti tam tikrą žinutę?
– Labai norėjau sukurti batus su momentinėmis nuotraukomis. Juk gyvename pasaulyje, kur viskas yra skaitmenizuota, todėl tas pagautas vienetinis momentas – čia ir dabar – pats svarbiausias. Deja, ši graži idėja pasirodė netinkama patvariai ir ilgai nešioti. Teko ją interpretuoti – daryti nuotraukas ant plastiko su minimaliu išdidintu vaizdu, iš kurio akimirksniu nuskaitytum vizualą. Pagal kokius kriterijus atrinkau nuotraukas-metaforas? Perleidau jas per savo vertybių prizmę. Pavyzdžiui, nuotrauka su laikrodžiu moko skirti laiko sau; su ledų porcija siūlo išlikti ramiam ir nepamesti savo troškimų. Naujausiame batų projekte „Keep calm & …“ yra aštuonios nuotraukų poros, komunikuojančios skirtingas žinutes. Kiekviena iš jų man labai brangi, bet turbūt labiausiai mane atspindi nuotrauka su šypsenomis, tarsi siūlanti: būk rami ir išlik pozityvi. Kai gyvenime išmokau būti optimiste – jis iš tiesų pradėjo keistis ir įgavo visai kitokių spalvų.
– Vadinate save vintažo gerbėja. Ar jums tinka mūsiškės „Humanos“ asortimentas, o gal vintažinių perliukų ieškote užsienio blusų turguose?
– Tikrai esu vintažo gerbėja. Beje, „Humana“ turi net atskiras savo vintažinių drabužių parduotuves, kuriose galima rasti tikrų lobių. Man garsių mados namų vardai nelabai svarbūs. Kur kas įdomiau atrasti autentiškų daiktų. Mėgstu derinti juos ir su greitosios mados drabužiais, nes problema, kad gražūs vintažiniai drabužiai dažniau randami didesnių dydžių. Švarkas gali būti oversize tipo, bet kelnes, sijoną tenka pataisyti. Ir dar turiu nuostatą – niekada nepirkti populiariausių sezoninių drabužių. Jei jau taip nutiko – dedu tą drabužį į šalį ir palaukiu, kol toji mada praeis. Kaip pavadinčiau savo stilių? Gal prancūziškos pienburnės (juokiasi). Abu su vyru be galo mėgstame Prancūziją, jos kultūrą, kiną, maistą. Net mokiausi prancūzų kalbos. Turiu kolekciją skirtingų spalvų prancūziškų berečių. Žodžiu, mano apranga atitinka ir mano pseudonimą. Nenoriu, kad tai būtų rimtas prancūziškas klasikinis įvaizdis, bet stengiuosi, kad jis turėtų prancūziško tvisto ir žaismingų asmeninio stiliaus detalių.
