Kaip pranešė ministerija, asamblėjoje „Mūsų socialinė ir demografinė darbotvarkė: skirtumų mažinimo ir kartų darnos svarba“ ministrė pristatys esamą Lietuvos situaciją ir kylančius iššūkius bei pateiks siūlymus, kokiu būdu galima būtų įveikti su visuomenės senėjimu susijusias problemas ES lygmeniu.

Taip pat ji kalbės, kaip pagerinti žmonių gyvenimo kokybę, išnaudoti vyresnio amžiaus žmonių ekonominį potencialą, prailginti gyvenimo trukmę.

M. Navickienė taip pat apžvelgs paramos šeimai politiką, darbo rinkos bei migracijos problemas.

Ekspertas prognozuoja, kad gyventojų skaičius šalyje mažės, augs neigiamas migracijos balansas, o spręsti problemą būtina gerinant Lietuvos konkurencingumą dėl talentų, kuriems privilioti reiktų mažinti pelno mokestį darbuotojams.

„Žvelgiant į praeitį, Lietuva per pastaruosius 30 metų padarė milžinišką proveržį. Nuo posovietinio dugno atsispyrėme labai labai stipriai“, – pirmadienį vykusioje konferencijoje darbuotojų trūkumo rodikliams Lietuvoje aptarti sakė Ž. Mauricas.

Visgi jis remiasi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, kurie nurodo, jog bent iki 2050 m. Lietuvos BVP vienam gyventojui rodiklis Europos Sąjungos (ES) vidurkio nepasieks.

„Bet pasižiūrėjus į EBPO prognozes (...) visgi matome, kad jie mums neprognozuoja pasivijimo. Paaugsim šiek tiek, galbūt pasieksime per 90 proc. Vakarų Europos vidurkio, bet vėliau vijimasis sulėtės, vėliau visiškai sustos ir netgi vėliau (apie 2045–2050 m. – ELTA) vėl tas atotrūkis turėtų išaugti“, – kalbėjo Ž. Mauricas.

Anot jo, šalies ūkio plėtrą ateityje visų pirma stabdys gyventojų skaičiaus mažėjimas ir senstanti visuomenė.

„Iki 2050 m. 30 proc., kiek daugiau nei trečdaliu, sumažės darbingo amžiaus žmonių, pensinio amžiaus žmonių išaugs (didės spaudimas socialinio draudimo sistemai), mažės dirbančių žmonių, jaunimo mažės“, – dėstė ekonomistas.

Jis prognozuoja, kad Lietuvoje lėtės produktyvumo augimas – dar artimiausią dešimtmetį jis bus gerokai aukštesnis nei Vakarų Europoje, kitą dešimtmetį bus panašus, o tarp 2040–2050 m. bus jau mažesnis.

„Pagrindinė priežastis – kūrybingiausi asmenys yra jaunesni asmenys, kurie yra labiau linkę rizikuoti, sukuria inovacinių produktų ir būtent jie kelia produktyvumą ir efektyvumą“, – pažymėjo Ž. Mauricas.

Ž. Mauricas pastebi, kad labiausiai šalyje mažėja būtent jaunų žmonių ir aukštųjų mokyklų studentų, kurių skaičius per dešimtmetį smuko 46 proc. Daug jaunimo, pasak ekonomisto, renkasi studijas užsienyje, o Lietuva nepritraukia pakankamai studentų iš užsienio. Klaipėdoje ir Šiauliuose, Ž. Maurico duomenimis, per 10 m. studentų skaičius sumažėjo atitinkamai 60 ir 87 proc., Kauno ir Vilniaus pokyčiai mažesni – 36 ir 44 proc.

Ž. Mauricas teigia, kad dar viena nerimą keliančia tendencija tampa nuo praeitų metų pradžios vėl prastėjantis tarptautinis Lietuvos piliečių migracijos balansas, kuris 2022 m. vėl gali tapti neigiamas. Tokias tendencijas, ir ypač jaunų žmonių migraciją, pasak ekonomisto, lemia užsitęsęs karantinas, auganti darbuotojų paklausa Vakarų Europoje, sparčiai augančios būsto kainos.

„Mums didelę konkurenciją sukuria Vokietija, Skandinavijos šalys, kurios irgi turi demografinę duobę, kurios su visu malonumu priima darbuotojus iš Lietuvos. Taip pat gali būti, kad augančios būsto kainos sumažina tam tikrų jaunų žmonių entuziazmą kurtis būtent Lietuvoje, nes dažnai jie vis tiek turi atvykti iš kitų miestų. Jei būstas, nuoma brangsta, dalis jų nepasiekia Lietuvos didmiesčių, o važiuoja į užsienį“, – sako Ž. Mauricas, kartu pabrėždamas, jog įtakos neigiamam migracijos balansui gali turėti ir pandemijos metu atsivėrusios nuotolinio darbo galimybės.

Ž. Mauricas akcentuoja, kad išpopuliarėjus nuotoliniam darbui, dalis darbuotojų rinksis nuotoliu dirbti šiltesniuose kraštuose, ką jau siūlo Pietų Europos valstybės.

Kad galėtų pritraukti trūkstamos darbo jėgos, ekonomisto nuomone, reiktų sumažinti darbo jėgos mokesčius, kadangi pagrindinis Lietuvos konkurencinis pranašumas gali būti finansinės paskatos darbuotojams.

Jo teigimu, Lietuva kol kas nėra užsienio darbuotojų traukos centras, tad Ž. Mauricas siūlo sekti kitų EBPO valstybių pavyzdžiu, kuriose per 35 metus pelno mokesčio tarifas sumažėjo beveik perpus. Tai esą būtina norint sėkmingai dėl talentų konkuruoti su kitomis Europos valstybėmis.

„Dabar didžiausia pagrindinė konkurencija ne dėl kapitalo, o dėl talentų, todėl turime žaisti šitą žaidimą – mažinti darbo jėgos pokyčius, nes šalys pakankamai agresyviai juda ta kryptimi ir siekia pritraukti tuos talentus, ypač dirbančius nuotoliu“, – pažymi Ž. Mauricas.

Tarp priemonių, dėl kurių diskutuojama – galimybė senjorams mokėti mažesnes „Sodros“ įmokas, dirbti trumpesnę darbo dieną, eiti ilgesnių atostogų.

Ketvirtadienį surengtame forume demografijos klausimams Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis sakė, kad valdžia turi sudaryti sąlygas, jog senjorai būtų motyvuoti ilgiau dirbti. Tokios idėjos svarstomos kartu su siūlymais kurti šeimai palankesnę aplinką ir tiesiogiai reemigracijos skatinimui skirtais žingsniais.

„Senjorams turėtume sudaryti galimybes ilgiau išlikti darbo rinkoje ir sukurti geresnes, oresnes gyvenimo sąlygas“, – spaudos konferencijoje ketvirtadienį teigė D. Matulionis.

Anot jo, žmonės galėtų ilgiau dirbti ir neilginant pensinio amžiaus.

„Tai kiekvieno žmogaus apsisprendimo reikalas, tikrai negalime čia mes administraciniu būdu nuspręsti, kiek žmogus turėtų dirbti. Jis turėtų norėti dirbti, o valdžia turėtų sudaryti sąlygas – mes norime, kad jie dirbtų“, – dėstė D. Matulionis.

Šioje spaudos konferencijoje Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas profesorius Boguslavas Gruževskis pasakojo, kad dirbančių senjorų „Sodros“ įmokų mažinimas yra „labai rimtas pasiūlymas“.

„Čia tikrai rimtas pasiūlymas, reikia žiūrėti, kaip paveiks biudžetą, bet ta priemonė nukreipta į tai, kad būtų mažinama vyresnio amžiaus žmonių darbo jėgos kaina ir tokiu būdu didinamas jų patrauklumas“, – aiškino jis.

Anot jo, taip pat svarstoma plėtoti vyresnio amžiaus konsultavimą, kaip save pritaikyti darbo rinkoje, tokių žmonių profesinį mokymą.

„Kol kas tikrai niekas nesvarsto ilgesnio pensinio amžiaus ar panašiai, tikrai tokie klausimai nėra svarstomi. Svarstoma, kaip padidinti paskatas žmonėms sulaukus pensinio amžiaus išlikti darbe. Pavyzdžiui, priemonės, kurios buvo svarstytos, kurios buvo pristatytos: kad būtų trumpinama pensinio amžiaus žmogaus darbo diena, darbo laikas, mažesnis valandų skaičius, tai valstybės tarnyboje ypač aktualu, žmonėms, kurie dirba biudžetinį darbą. Kita – apmokamų atostogų ilginimas pensiniame amžiuje, tam galimos įvairios schemos“, – vardijo B. Gruževskis.

„Gali būti kažkokios kompensacijos, pavyzdžiui, rekreacinėmis paslaugomis atidirbus tam tikrą laiką gaunant nemokamas dienas. Tai tokios priemonės, kurios nereikalauja didesnių išlaidų, bet didina paskatas žmogui vyresniame amžiuje“, – teigė jis.

D. Matulionis pažymėjo, kad ne visos geros idėjos gali atsidurti Vyriausybės priemonių plane dėl finansinės naštos.

„Sodros“ įmokos mažinimas pensinio amžiaus žmonėms, kurie dirba, yra sunki priemonė, bet manau, kad mes jas visas diskutuosime“, – teigė Vyriausybės atstovas.

Įdarbinimo bendrovės „Manpower Lit“ vadovė Božena Petikonis-Šabanienė BNS teigė, kad paskatos senjorams dirbti ir juos įdarbinti būtų reikalingos. Kartu ji pažymėjo, kad darbdaviai vis palankiau žiūri į pensinio amžiaus darbuotojus.

„Tikrai per pastaruosius metus požiūris pradėjo keistis. Prieš gerus dešimt metų buvo pakankamai kategoriška nuomonė, kad pensinio amžiaus žmogus bus mažiau efektyvus, ne toks greitas, nemokės prisitaikyti prie pokyčių, nes darbo rinka yra labai dinamiška, nes nuolat visiems reikia dar kažko išmokti. Bet pastaraisiais metais, kiek tenka kalbėti su įvairaus dydžio kompanijomis, tai vis labiau pradedami vertinti žmonės, kurių motyvacija yra būti reikalingam, nes jaunesnės kartos darbuotojų motyvaciją yra sunku išlaikyti“, – sakė B. Petikonis-Šabanienė.

Nors nedarbo lygis Lietuvoje kurį laiką tolygiai mažėja, jau galima įžvelgti neigiamus demografinių tendencijų padarinius: užimtų gyventojų skaičius per metus sumažėjo 0,4 proc. Jei užimtų – ekonominę vertę kuriančių – gyventojų mažės ir toliau, apie tvarų ir ilgalaikį ekonomikos vystymąsi svajoti bus vis sunkiau.

Karšta darbo rinka skatina atlyginimų ir kainų augimą. Mažėjant nedarbo lygiui, darbdaviai, samdantys naujus darbuotojus, turi vis mažiau iš ko rinktis. Todėl norint pritraukti patrauklius įgūdžius turinčius darbuotojus tenka mokėti vis didesnius atlyginimus. Mažėjant nedarbui ir augant atlyginimams galime tikėtis, jog vartotojų nuotaikos artimuoju laikotarpiu išliks teigiamos. Vis dėlto, kaistanti darbo rinka toliau suka atlyginimų ir kainų spiralę: kylančius darbo jėgos kaštus įmonės perkelia klientams, didindamos galutinių prekių ir paslaugų kainas. Tokia tendencija jau kurį laiką dominuoja paslaugų sektoriuje, kur metinis kainų augimas viršija 5 proc.

Nors mažėjantis nedarbas ir atlyginimų augimo potencialas iš pirmo žvilgsnio nuteikia optimistiškai, besitraukiantis užimtų gyventojų skaičius kelia nerimą. Emigracija ir prastos demografinės tendencijos jau reiškiasi mažėjant užimtų – dirbančių, vartojančių ir ekonominę vertę kuriančių gyventojų skaičiui. Pastaraisiais metais vidaus vartojimas buvo pagrindinis Lietuvos ekonomikos variklis. Kai dirbančių gyventojų mažėja, sunku tikėtis spartesnio vartojimo ir vidaus ekonomikos augimo ilgesniame laikotarpyje. Tuo pačiu, prasta demografinė padėtis prisideda ir prie kaistančios darbo rinkos – mažėjant gyventojų skaičiui, krenta nedarbo lygis, o verslo įmonės turi kovoti dėl likusių kvalifikuotų darbuotojų, keldamos atlyginimus.

Norint užtikrinti Lietuvos ekonomikos tvarumą, reikia imtis veiksmų. Atsakymas į klausimą, kaip mažinti emigraciją ir auginti Lietuvos populiaciją, tikėtina, nuspręs šalies ekonomikos ateitį. Norint išsaugoti Lietuvos populiaciją reikia gerinti sąlygas vidurinei klasei. Tai galima būtų pasiekti darbo apmokestinimo mažinimu, mokestinėmis lengvatomis naujam verslui ir didinant galimybes susitaupyti senatvei.

Norint pažaboti gyventojų nepasitenkinimą skatinantį kainų augimą, reikia auginti produktyvumą, skatinant verslą investuoti į naujus, efektyvesnius gamybos procesus ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimą. Kai vidutinis Lietuvos darbuotojas aukštesne kvalifikacija ir naujesnėmis technologijomis sukurs daugiau pridėtinės vertės – įmonėms nebebus reikalo perkelti aukštesnius darbo kaštus didinant prekių ir paslaugų kainas.

Reikia tikėtis, kad sugebėsime laiku įdiegti struktūrines reformas, skatinančias tvarų ekonominį vystymąsi ir suprasime, kad geriau gyventi galime tik patys augindami savo sukuriamą ekonominę vertę. Kitu atveju demografinių problemų pasekmės taps vis ryškesnės.

Nors namo grįžtančiųjų daugėja, emigracijos mastai šalyje išlieka gana dideli, rodo statistika. Tai neramina demografus, pasak kurių, jau beveik neliko kam išvykti iš Lietuvos. „Kaimai, kaip žinome, jau absoliučiai tušti. Ir jaunų žmonių likę labai mažai. Miestuose jų dar šiek tiek yra, bet tas potencialas labai smarkiai sumažėjęs“, – teigia demografijos specialistė Dovilė Krupickaitė.

Remiantis statistiniais duomenimis, Lietuva yra viena labiausiai emigruojančių valstybių Europoje. Nuo 2004 iki 2014 emigravo net 439,5 tūkst. Lietuvos piliečių. 60 proc. emigrantų sudaro jauni, darbingo amžiaus gyventojai. Buvęs Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas Dainius Paukštė sako, kad lietuvių emigracija kol kas neturi tendencijos mažėti.

Nors teigiama, kad vis daugiau žmonių grįžta į Lietuvą, tačiau, D. Paukštės manymu, šis veiksnys emigracijai didelės įtakos neturi. „Jei pažvelgsime į daugiamečius stebėjimus, pamatysime tendenciją, kad išvykstančiųjų vidurkis – apie 34,5 tūkst. 2014 m., pažiūrėjus į pirmųjų dviejų ketvirčių rezultatus, turėsime tik apie 36 tūkst. Taigi mes vis tiek viršysime daugiametį vidurkį“, – sako buvęs Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas.

Anot jo, emigracijos problemą dažnai bandoma ignoruoti, teigiant, kad tai – tik laisvas asmenų judėjimas. Ši migracijos rūšis, D. Paukštės nuomone, negali būti taip vadinama, kai ji vyksta tarp ekonomiškai nelygių valstybių. Specialistas teigia, kad, 2004 m. į Europos Sąjungą (ES) įstojus 10 Rytų valstybių, lietuvių išvykimas iš šalies stipriai paspartėjo.

„Mūsų išvykstančius žmones kaip bites prie medaus traukia būtent tos šalys. Tai jau nėra laisvas asmenų judėjimas, tai jau būtent yra ekonominės migracijos rūšis. Mes, kartu su kitu pasauliu, trečiųjų šalių pasauliu, esame ekonominės migracijos dalyviai“, – teigia D. Paukštė.

Pasak jo, lietuvių išvykimas iš šalies gerokai viršija emigracijos standartus. Tyrimai parodė, kad pasaulyje emigruoja apie 3 proc. žmonijos. „Tai štai, jei Lietuva būtų tų 3 proc. rėmuose, iš tiesų nieko baisaus nebūtų. Bet Lietuvoje nuo 1990 m. emigracija sudaro 18 proc. Mes šešiskart viršijame pasaulinius rodiklius. Aš nežinau tokios kitos šalies – kitur turi įvykti gamtiniai kataklizmai, drebėjimai, karai ir visa kita, kartu sudėjus. O mūsų krašte taikos metais, kai mes galėtume vystytis, dirbti ir tvirtinti savo valstybę, žmonės, deja, renkasi išvykimą“, – sako D. Paukštė.

Demografijos specialistė prof. D. Krupickaitė teigia, kad į Lietuvą sugrįžta vis daugiau lietuvių. Dėl to, pasak jos, situacija šiek tiek gerėja. 2009–2010 m iš Lietuvos išvykdavo apie 70 tūkst. gyventojų, o praėjusiais metais išvyko kone perpus mažiau žmonių.

„Tendencijos – lyg ir gerėjančios, bet jos toli gražu dar nėra džiuginančios“, – teigia D. Krupickaitė. Anot jos, išvykti iš Lietuvos linkęs ne vien jaunimas. Dažnai iš šalies emigruoja vyresnio bei vidutinio amžiaus žmonės. Šios grupės dažniausiai išvyksta ieškoti darbo į Skandinavijos šalis, taip pat į Vokietiją.

Dažniausiai norima susirasti darbą slaugos srityje, kur darbo vietų lietuviams apstu. „Manau, ne mažiau svarbi grupė – dažniausiai šeimas išlaikantys tėvai, kurie išvyksta uždirbti į užsienį, kad galėtų išlaikyti šeimą. Žinoma, svorio centras – žmonės nuo 20 iki 30 m., tačiau ir kitų amžiaus grupių nėra labai jau mažai“, – sako D. Krupickaitė.

Prieš gerą dešimtmetį vidurines mokyklas pabaigusių jaunuolių skaičius dabar sumažėjo net 10 tūkst. Demografijos specialistės teigimu, ateityje emigracija turėtų mažėti, nes didžioji dalis potencialių emigrantų jau išvyko.

„Tas mažėjimas yra užprogramuotas ankstesnių emigracijos sukeltų demografinių problemų. Žinoma, jei dar bus krizės, [jų padaugės,] bet jau net nebematau potencialo. Kaimai, kaip žinome, jau absoliučiai tušti. Ir jaunų žmonių likę labai mažai. Miestuose jų dar šiek tiek yra, bet tas potencialas yra labai smarkiai sumažėjęs“, – tvirtina D. Krupickaitė.