D. Pipirienė pasakoja, kad šokti tautinius šokius pradėjo nuo 6 metų – pradžioje to labai norėjo pati, po to buvo laikotarpis, kai tęsti repeticijas primygtinai ragino tėvai, o dar vėliau – tai tapo daug malonumo suteikiančiu įpročiu. Paauglystėje mokėsi ir disco bei kitų modernių šokių, tačiau tautinių – neapleido niekada.

Po nesėkmingo bandymo įstoti į choreografijos studijas Klaipėdos universitete,  rinktis policininko profesijos dar nesiryžo – baigė pedagogikos bakalaurą, socialinės pedagogikos magistrą, kurį laiką dirbo mokykloje socialine pedagoge. Tačiau policijoje atlikta praktika paskatino siekti įgyvendinti nuo vaikystės puoselėtą svajonę – netrukus pradėjo dirbti policijoje, baigė vienus iš pirmųjų šešių savaičių trukmės įvadinius kursus ir tapo pareigūne.

„Labai mėgstu savo darbą – bendrauti su žmonėmis, padėti spręsti jiems iškylančias problemas. Geriausias poilsis po darbo – šokių repeticijos – nuo 1991 m. esu aktyvi šiemet veiklos 50-metį atšventusio šokių ir dainų ansamblio „Minija“ narė. O nenueiti į repeticiją man turbūt būtų kaip neateiti į darbą be pateisinamos priežasties. Dažnai juokaudama sakau, kad turiu tris šeimas – tikrąją, darbo ir šokių kolektyvus“, – sakė pareigūnė. 

Šokiai, pasak pareigūnės, suteikia labai daug malonumo – publikos aplodismentai,  per didžiuosius Dainų švenčių koncertus patiriamos emocijos, kelionės ir jose patiriami nuotykiai – su šokių kolektyvu juk apvažiuota beveik visa Europa – Belgija, Portugalija, Ispanija, Italija, Švedija, Norvegija, Lenkija, Latvija ir kt. 

„Kai veikla – ar tai būtų darbas ar hobis – yra mėgstama, teikia malonumo, jėgų tikrai nepritrūksi ir suderinti gali viską. Man, pavyzdžiui, renginiuose ne kartą yra prireikę dviejų uniformų – atlieki funkcijas kaip pareigūnas, o pietų pertraukos metu, tame pačiame renginyje, velkiesi tautinį kostiumą ir eini ant scenos šokti“, – teigė ji.