– Jei jau vadovaujate sąmoningų mamyčių klubui, turbūt turite ir savo vaikų?

– Taip. Motinystė mane aplankė gana vėlyvame amžiuje. Šiuo metu dukrelei Amijai – penkeri. Augindama ją daugiau vadovaujuosi sąmoningumo principais ir intuicija nei kokiu nors konkrečiu disciplinos vadovėliu.

– Šiuolaikiniai vaikai įpratę jaustis laisvai. Ar dienos režimo jie netraktuos kaip savo teisių suvaržymo? Ar, jūsų nuomone, tam tikras dienos ritmas augančiam organizmui išties būtinas kaip geros fizinės ir dvasinės savijautos pagrindas?

– Dažnai sakau tėvams, kad laikytis dienos režimo būtina, bet tai reikia daryti galvojant apie ryšį su vaiku ir pačiu savimi. Režimas turi tarnauti jums ir vaikui, o ne jūs – režimui. Tarkime, ilgą laiką migdome ikimokyklinuką tam tikrą valandą ir tai jam tinka. Staiga tėvai ima skųstis: „Visą laiką sūnus eidavo miegoti devintą, bet kažkas pasikeitė – tuo metu jis dar pilnas jėgų, jokių šansų užmigdyti!“ Aš ir pati susidūriau su panašia situacija, kai po daugybės pasakų ir kelių valandų migdymo visa išsekusi ir išsiderinusi konstatavau faktą: vietoj planuotos devintos valandos vaikas užmigs vėliau. Juk turėjau planų pabaigti darbus, pažiūrėti filmą, galiausiai nebeliko jėgų net keliems knygos puslapiams prieš miegą.

– Tai ką daryti, kad taip nebūtų?

– Siūlau mamoms ieškoti harmonijos su savimi, vaiku ir esama situacija. Galbūt dar vieną valandą, kol vaikas yra aktyvus, jūs galite skirti kažkam naudingam? Tai kur kas protingiau nei verdančiai iš pykčio dėl žlungančių planų jį migdyti (juokiasi). Aš visada esu už tai, kad dienos režimas ir disciplina vaikui yra svarbūs, bet, jam augant, šitie dalykai keičiasi. Jei laikydamasis dienos režimo vaikas yra nepervargęs, linksmas, laimingas, tuomet viskas gerai. Vadovaukitės intuicija ir būkite pastabios. Juk mes, mamos, labai greitai pajaučiame, kada mūsų vaikai tampa irzlūs ir reikalaujantys dėmesio.

– Jei vaikas mato, kad jam einant į lovą šeimos veiksmas dar tik įsibėgėja: tėtis žiūri televizorių, mama gamina maistą rytdienai, vyresni broliai ar seserys žaidžia kompiuterinius žaidimus… O kažkam vienam reikia eiti miegoti?

– Štai čia ir yra didžiausia mūsų laikų problema, nes visas ribas, kurias nustatome savo vaikui, pirmiausia turime nustatyti sau. Aš nekalbu apie darbus, kuriuos tėveliai privalo per dieną atlikti. Tačiau, jei jie žadėjo eiti miegoti 23 val., o iš tiesų atsigulė tik 2 val. nakties, tai natūralu, kad vaikas pajus neteisybę savo atžvilgiu. Vadinasi, tėtis ir mama sau nuolaidžiauja, leidžia elgtis, kaip nori, o iš vaiko reikalauja totalaus paklusnumo. Vaikai mus išties augina. Juk sąmoningi tėvai, atėjus miego metui, turėtų ir patys nurimti, sulėtinti tempą. Be abejo, suaugusiųjų režimas yra kitoks nei vaikų, bet jis vis dėlto yra. Vaikai tą mato arba jaučia pasąmoningai, o pajutę bet kokią neteisybę – priešinasi.

– Kokia yra jūsų su dukrele dienos režimo esmė? Kas sudaro pagrindinius punktus – miegas, maistas, grynas oras, judesys, o gal dar kažkas?

– Kadangi Amija dar neina į mokyklą, jos diena struktūruota, bet yra ir daug laisvės. Ją įrėmina svarbūs ryto ir vakaro ritualai, kurie mus abi suartina, užtikrina abipusį ryšį. Visus tėvelius kviečiu pasinaudoti bet kokia proga ryšiui su vaiku kurti. Pusryčių gaminimas ir vakarinė privalomoji higiena gali tapti puikiu laiku parodyti vaikui dėmesį, pažaisti, pabendrauti su juo. Tereikia į tai pažvelgti kūrybiškai. Jei įsitrauksite, smagu bus ne tik vaikui, bet ir jums. Mamos manęs dažnai klausia, kodėl mažesnius vaikus taip sunku paguldyti? Todėl, kad jie gyvena čia ir dabar. Turime suvokti, kad vaikai iki maždaug trejų metų, eidami miegoti, mano, jog atsisveikina su tėvais amžinai. Jie dar nesuvokia, kad iš ryto pabus ir vėl viskas bus kaip anksčiau, kaip kasdien. Štai kodėl jiems kasdien reikalingi vakariniai atsisveikinimo ritualai, begalinis švelnumas ir kantrybė. Jei vakare vaikas negauna tėvų dėmesio, tas artimas tarpusavio ryšys, ta besąlyginė meilė nebūna užtvirtinama ir vaikas jaučiasi nesaugus. Ši tiesa pritaikyta mažiems, bet svarbi ir didesniems vaikams.

– Minėjote, kad kitas labai svarbus jūsų dienos režimo punktas – visavertė mityba?

– Tikrai. Tėvai turi pasirūpinti, kad augantis organizmas gautų visas jo normaliam funkcionavimui reikalingas medžiagas. Jei vaikas paliekamas savieigai, jis linkęs į greitus angliavandenius – t.y. cukrų. Patarimas čia būtų vienas – bent jau savo aplinkoje išimti tuos maisto produktus, kurių nenorime, kad vaikas vartotų. Aiškinkite vaikui, kodėl renkatės tam tikrą mitybą, kaip teigiamai ji veikia jūsų sveikatą. Kontroliuokite savo namų aplinką ir neikite iš proto, jei vaikas ne namuose paragauja kitokių produktų. Geriau aptarkite, kokį poveikį sveikatai daro netinkama mityba, ir ramiai grįžkite prie jums priimtinų pasirinkimų. Galiu pateikti pavyzdžių, įrodančių, kad, jei tėvai iš viso nevartoja cukraus, jo dažniausiai nemėgsta ir jų vaikai. Kitaip sakant, kuo minta tėvai – tuo maitinasi ir jų vaikai.

Būtina: sąmoningos motinystės mokymų vedėja I.Globė primena, kad ne vaikas turi tarnauti režimui, o režimas – jam / I. Globės asmeninio archyvo nuotr.

– Bet koks judėjimas gerina kraujotaką, suaktyvina visų vaiko organizmo sistemų darbą. Ar dienos režime privalo likti laiko fizinei veiklai gryname ore?

Mūsų vaikams visko yra gerokai per daug. Nuo pat ankstyvo amžiaus tėveliai juos perkrauna būreliais ir įsipareigojimais.

– Be abejo. Jei yra galimybė, kuo daugiau laiko praleiskite gamtoje. Tai žmogų harmonizuoja. Pakvieskite vaiką stebėti gamtą, pamatyti, kiek joje daug spalvų, formų, kvapų, garsų. Aptarkite su vaiku, kaip gamta keičiasi, kaip sustingsta žiemą ir vėl atgyja pavasarį. Veiklos gryname ore pagal sezoną labai skirtingos. Gamta puikiai atspindi gyvenimo dėsnius, moko būti čia ir dabar, nesipriešinti būtinybei, įsiklausyti.

– Jei kalbėtume apie jaunesnio, vidutinio ir vyresnio mokyklinio amžiaus vaikus – kokie didžiausi jų dienos režimo baubai?

– Manau, kad pervargimas. Mūsų vaikams visko yra gerokai per daug. Nuo pat ankstyvo amžiaus tėveliai juos perkrauna būreliais ir įsipareigojimais. Tai ir užsienio kalbos pamokėlės, ir grojimas kokiu nors instrumentu, dar sportai, kūrybiniai užsiėmimai ir pan. Gerai, jei dar tėvai nereikalauja rezultatų, o būrelius ir veiklas palieka vaikams kaip smagų žaidimą.

– Siūlote palikti popamokines veiklas kaip žaidimą? Ar tai įmanoma XXI a. pradžioje, kai vaiko karjera dažnai pradedama rūpintis vos jam gimus?

– Siūlau, nes žinau, kad vaikai nori būti mylimi už tai, kad jie tiesiog yra, o ne už tai, ką jie pasiekia. Jei vaikui akcentuosite rezultatus – jis bijos būti atstumtas, jei kartais netyčia patirs nesėkmę. Mažas žmogutis nebesupras, už ką yra vertinamas. Ar tik už tai, kad nupiešė gražų piešinį ar išmoko patį ilgiausią eilėraštį darželyje? Ilgainiui jam ims atrodyti, kad mylite jį tik tuomet, kai jam sekasi. Tik rezultatus vertinančių tėvų vaikai praranda vidinę motyvaciją mokytis, įsibaugina. Dar viena tėvelių klaida – reikalauti iš vaiko, kad jis tęstų nemėgstamus užsiėmimus vien dėl to, kad kažkada juos pasirinko. Disciplinos galima mokyti ir kitais būdais. Stebėkite vaiko gebėjimus, kvieskite jį rinktis skirtingas veiklas ir leiskite jam pačiam atrasti, kas labiausiai patinka. Dabar dažnai būna taip: vaikas dar tik pradėjo lankyti jojimą, o tėvai jau suplanavo už jį jojiko karjerą, surado užsienyje specializuotą mokyklą, supirko visas įmanomas aprangas ir apsaugas – tetrūksta tik nuosavo žirgo!

– Ne vieni tėvai, auginantys paauglius, pasakys, kad sukontroliuoti jų priklausomybę nuo telefonų, kompiuterių ekranų – Sizifo darbas. Ką patartumėte?

– Lįsti iš ekranų patiems. Jei vaikai ieško gyvenimo džiaugsmo telefonuose, planšetėse, kompiuteriuose, vadinasi, tarp tėvų ir vaikų nėra ryšio. Jie nebendrauja ir neleidžia laiko kartu. Jei tėtis su mama, grįžę po darbų namo, išsyk įlenda į feisbukus ar instagramus, – ko norėti iš vaiko?! Buvimas kartu, kalbėjimasis, valgymas prie bendro stalo be telefonų, stalo žaidimų popietės – visa tai gerina padėtį. Pagrindinis tikslas – bendrystė namuose.

Artėjantiems mokslo metams alsuojant į nugarą, dauguma tėvų kelia sau klausimą – kokia linkme reikia kreipti savo atžalas, kad šie ne tik sėkmingai pradėtų mokslus, bet ir tobulintų savo asmeninius įgūdžius, padėsiančius sėkmingai žengti naujo gyvenimo etapo keliu?

Pirmosios dienos – galvos skausmas visiems

Specialistai sutinka, kad tėvai prisiima didžiausią atsakomybę už savo atžalos tobulėjimo rezultatus formaliame ir alternatyviame ugdyme. Lietuvos edukologijos universiteto Socialinės komunikacijos instituto lektorė dr. Sigita Burvytė tvirtina, kad pirmosios mokslo metų savaitės yra didelis iššūkis tiek tėvams ir jų vaikams, tiek mokytojams.

„Didžiausią stresą rugsėjo 1-ąją, žinoma, patiria pirmokėliai. Ypač tie, kurie nelankė darželio. Pirmokams mokykla tai – nauja aplinka, naujas dienos režimas, naujos taisyklės ir nauji žmonės su kuriais jiems teks bendrauti. Tai sukelia stresą ne tik mažiesiems, bet ir jų tėveliams, tos klasės mokytojams. Septynių metų vaikas jau turi 90 proc. Savo protinių sugebėjimų, valios, išsiugdytų charakterio bruožų ir vaizduotės. Žinoma, skirtingose šeimose, priklausomai nuo prigimties ir šeimos ugdomosios aplinkos, vaikai pasiekia skirtingą minėtų savybių lygį. Šiuos vaikus pasitinkantys mokytojai irgi skirtingi. Todėl neišvengiamai tiek vaikų, tiek mokytojų laukia sunkus prisitaikymo periodas“, – tvirtina S. Burvytė.

Specialistės teigimu, gerokai paprasčiau prisitaikyti tiems vaikams, kurių turima gyvenimiška patirtis namų aplinkoje leido išsiugdyti harmoningus charakterio bruožus, leidžiančius lanksčiai prisitaikyti naujose situacijose.

„Svarbus sėkmingos adaptacijos mokykloje veiksnys – vaiko charakterio bruožų sutapimas su mokytojos. Šie vaikai adaptavimosi sunkumų dažniausiai neturi. Vaikai, pasižymintys dominuojančiais charakterio bruožais, stipriai besiskiriantys nuo mokytojos, patirs šoką. Juk ne mokytoja taikysis prie vaikų, o vaikai turės prisitaikyti prie mokytojos reikalavimų“, – dėsto S. Burvytė.

Turi dirbti kartu

Kad pirmokėlis greičiau prisitaikytų prie mokyklos aplinkos ir jį globojančio mokytojo, pirmosiomis mokslo metų dienomis, tėvai ir mokytojai turi intensyviai bendradarbiauti. Pastarieji turi pažinti vaiko charakterį ir jo gebėjimus, o tėvai privalo žinoti, ko iš jų vaiko bus reikalaujama, kad šie namuose vaikui priimtina ir suprantama kalba visą tai išaiškintų.

„Tėvai turėtų atsipalaiduoti ir pasitikėti savo vaiku, neperduoti jam savo baimių, o nuteikti, kad bus įdomu, jog šis daug ką sužinos ir išmoks. Reikia skatinti vaiko pasitikėjimą mokytoja – kalbėti, kad ji bus pasiruošusi padėti jei kartais kiltų neaiškumų. Svarbu nepamiršti ir asmeninio dėmesio vaikui. Pirmosiomis dienomis, kai vaikas pasitinkamas po pamokų, reikėtų paklausyti jo, kas įdomaus nutiko ir kaip jam sekėsi. Taip pat nepamiršti pagirti už tai, ką išmoko naujo. Tėveliai išsigąsta pamatę ašaras, tačiau jų bijoti nereikia. Tokiu būdu vaikai iškrauna savo emocinę įtampą, tada jiems palengvėja“, –moko specialistė.

S. Burvytė priduria, kad tėvai turėtų nepasiduoti vaikų manipuliacijoms. Pavyzdžiui, nevesti vaiko į mokyklą dėl blogos jo savijautos ar todėl, kad jam liūdna. Taip pat derėtų vengti atsisveikinti kelis kartus, nes tuomet rodomas pasitikėjimas, jog šie yra pajėgūs susitvarkyti patys.

Didžiausia problema – per didelis dėmesys

Tėveliai ar kiti vaiką auginantys asmenys perdėtai vaikus globoja, šitaip atimdami galimybę vaikui pačiam suprasti savo elgesio pasekmes.

„Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria vaikų globėjai – pastarųjų nesavarankiškumas. Ir kita tendencinga bėda  – vaikų noras visus savo poreikius patenkinti čia ir dabar. Tėveliai stengiasi pildyti visus vaikų reikalavimus, tą daryti greitai ir tuoj pat, visiškai neleisdami vaikams suprasti, kad realiame gyvenime taip nėra. Norint patenkinti savo norus reikia įdėti pastangų. Vaikai išmoksta viską gauti čia ir dabar, todėl susidūrė su kitais žmonėmis jie elgiasi analogiškai tėvų atvejui. Tik pasekmės būna kitokios“, – įspėja LEU Socialinės komunikacijos instituto lektorė.

Ji pridūrė, jog per didelė tėvų globa lemia vaikų nesavarankiškumą, jų nepasitikėjimą savimi ir savo jėgomis. Tuo tarpu per didelę vaikų globą dažniausiai lemia mažas vaikų skaičius šeimoje. Todėl mažieji laikui bėgant įgyja įvairių kompleksų, iš jų dažniausiai būna tyčiojamasi ir jie nesugeba savęs sveikai apginti. Norėdamas pasijusti reikšmingu, toks vaikas ateityje gali imtis antisocialinių veiksmų ir gali prie visuomenės nepritapti ar būti izoliuotas nuo visuomenės.

Žmonės vadovaujasi mitais

S. Burvytė pastebi, jog nemažai šeimų, augindamos vaikus, vadovaujasi klaidinančiais stereotipais. Tai gali privesti prie neteisingai suformuoto charakterio ir ne iki galo išsivysčiusių asmeninių gebėjimų mokytis iš aplinkos.

Vienas iš labiausiai visuomenėje paplitusių mitų yra tai, kad vaiko protinius sugebėjimus, charakterį bei valią lemia prigimtis, t.y. genai.

„Nenorintiems prisiimti atsakomybės už savo elgesio su vaiku įtakos svarbą, šiuo mitu vadovautis yra labai patogu, nes taip atsikratoma atsakomybės už padarytas ar daromas vaikų ugdymo klaidas. O iš tikrųjų kiekvienas gimęs vaikas turi potencialių šansų tapti genijumi, tačiau apribodami vaiko pažinimo laisvę ir galimybes patirti aplinkos įvairovę, šios galimybės atimamos“, – akcentuoja S. Burvytė.

„Kitas klaidingas suvokimas yra kad vaikas paaugs ir pats „ateis į protą“. Deja, žmogaus  evoliucija paskyrė tam tikrą laiką kai protas yra dalijamas ir tėvai turi galimybes sudaryti tinkamais sąlygas vaikams įgyti gebėjimą protauti. Jeigu jo iki 7 metų neįgijai, tai vėliau labai brangiai kainuos.  Privalu

 nuo pat pirmos vaiko gyvenimo dienos, atsižvelgiant į amžių, sudaryti galimybę vaikui kuo daugiau patirti: leisti judėti, išgirsti įvairius garsus, paliesti, užuosti įvairius kvapus, paragauti, pamatyti ir t.t.“, – pataria specialistė.