Dauguma žinome fizikos pradžiamokslio tiesą: veiksmo ir atoveikio jėgos yra lygios, tik priešingų krypčių. Sausa akademine kalba tai skamba taip: du sąveikaujantys kūnai veikia vienas kitą jėgomis, kurių didžiai lygūs, o kryptys – priešingos. Gamtoje kitaip nebūna. Gyvenime – taip pat!

Norint realizuoti galimą poveikį, reikia adekvataus norimam poveikiui atoveikio. Tarkime, galime sukurti didelę jėgą. Tai realizuosime tik tada, kai atsiras lygiavertė atrama – tai, į ką nukreipęs jėgą, sulauksi atitinkamo / adekvataus atoveikio. Kitaip sakant, potencialus veiksmas priklauso nuo galimo atoveiksmio. Ar gali priešininkas pademonstruoti savo maksimalią jėgą prieš daug silpnesnį varžovą? Aišku, ne. Silpnesnis priešininkas nesukurs adekvataus atoveikio. Atlikėjo meistriškumą, siunčiamą žinią supras ir įvertins tik atitinkamai išprusęs ir pasiruošęs žiūrovas. Ir, atvirkščiai, prastas atlikėjas ar kūrinys nepaliks gero įspūdžio subtiliam klausytojui – nagu stiklo neįrėši. Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, bet tobulėjantis atlikėjas turi suprasti, kad gebančių jį adekvačiai priimti ir įvertinti nuolat mažėja – jo auditorija traukiasi. Ne visi šaukiantys "bravo" yra nuoširdūs...

Tarkime, bloga linkintis nuolat bando jus įskaudinti įvairiomis replikomis ar kitokiu veikimu. Jei esate atsparus ir nekreipiate į tai dėmesio, nesusierzinate, nuotaika jums nesugenda – atoveikio nėra. Jei nėra atoveikio, norimas / potencialus poveikis nueina perniek – vampyras jumis nepasisotina. Niekas neįgels, jei neįsileisi geluonies: nedoro žmogaus pastangos įskaudinti bus bergždžios, jei sugebėsite nekreipti į tai dėmesio. Taip gali atrodyti iš šalies. Tikrovėje visada reikia pastangų, net jei to ir nejaučiame, norint sudaryti nereaguojančio į replikas ar rafinuotas pašaipas įspūdį. Šių pastangų telkimas reikalauja energijos sąnaudų, todėl atoveikis iš tikrųjų yra. Vis dėlto, jei sugebėtume bent parodyti, kad nekreipiame dėmesio į bandantį įskaudinti ar pasityčioti, neigiamo poveikio nepatirtume. Įkyri reklama jūsų neužkrės, jei sugebėsite ją ignoruoti.

Ar įsivaizduojate save dėkojantį tam, kas jums suteikia galimybę duoti? Juk duoti gali tik tada, kai yra kas priima tai, ką duodi. Norint priimti reikia atitinkamo pasiruošimo, būtina susikaupti, sukoncentruoti dėmesį, kitaip sakant, reikia pastangų. Maža to, priimantis turėtų vertinti patį davimą, nematuodamas ekonominiais matais tai, kas duodama. Būsime ramūs, kad davėme, tik tada, kai užsitikrinsime, kad tai, ką bandėme duoti, buvo priimta. Esantis prieš auditoriją tai gali pajusti iš klausytojų akių, judesių, mimikos, atspindžio / atsako, kitaip sakant, atoveikio. Ko lektorius ieško auditorijoje? Gilių jį priimančių akių! Ko reikia rašytojui, muzikos atlikėjui, dailininkui? Skaitytojo, klausytojo, žiūrovo, kuris bendradarbiautų su autoriumi, priimdamas tai, ką autorius duoda. Bendradarbiavimas – lauktas atoveikis. Kita vertus, ar susimąstome apie žodžio "Dėkoju" prasmę? Dėkoju – tai gėrį dovanoju! Gaunantysis pasako duodančiajam: už tai, ką man duodi, aš tau dovanoju gėrį, priimdamas ir suteikdamas tau galimybę duoti. Duoti – veikti, priimti – sukelti atoveiksmį, leidžiant pasireikšti veiksmui. Ši gili prasmė užkoduota daugelio tautų kalboje: baltarusiai sako dziakuy, lenkai – dziękuję, ukrainiečiai – diakuju, vokiečiai – danke, slovakai – ďakujem, bulgarai – blagodarya, rusai – blagodariu. Rusiškai благо – gėris, дарю – dovanoju.

Kas būtų, jei ant dar niekam nematyto, tarkim, Vincento van Gogho paveikslo užrašytume kito, niekam negirdėto autoriaus pavardę? Ar kūrinį aukcione pirktų už milijonus? Vargu. Dažnai būna, kad perkame ne kūrinį, o jo autoriaus vardą. Kitas atvejis: Albertas Einsteinas savo 25-ojo gimtadienio proga buvo pavaišintas ikrais, kuriuos pokalbio įkarštyje sušlamštė kaip eilinį patiekalą. Nusivylusiems draugams priminus apie neįvertintas vaišes (nesulauktą atoveikį), atsakė: "Plebėjo neverta vaišinti delikatesais – jis vis vien jų neįvertins."

Išskriejus iš stacionarios mąstymo orbitos galima formuluoti: neįmanoma laimėti naudos – gautą naudą bet kurioje srityje atsveria žala kitur.

Pasaulį kūrė du dievai: Dievas ir Velnias – Veiksmas ir Atoveiksmis. Abiejų indėlis lygiavertis. Todėl dėl darnios pusiausvyros – kiek pasaulyje yra gėrio, lygiai tiek pat atseikėta ir blogio. Visą gyvenimą ta pati pusiausvyra galioja ir kiekviename iš mūsų. Michailo Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita" esminis herojus Volandas (paprasčiau, Velnias) klausia Dievo pasiuntinio: "Ką veiktų tavo gėris, jei nebūtų blogio?" Ir čia pat patikslina: "Kaip atrodytų Žemė, jei nuo jos dingtų šešėliai?" Šio romano ir gyvenimo knygos viena iš pagrindinių minčių: Dievo buvimą įrodo Velnias, lygiai kaip šviesą parodo šešėlis. Jei žmoguje panaikinsi tai, kas jame blogiausia, dings ir tai, kas geriausia. Gerosios ir blogosios pusių pusiausvyra išliks. Blogio ar gėrio naikinimas – veiksmas, atsiradę pasikeitimai pusiausvyrai išlaikyti – atoveiksmis. Visų sistemos blogybių pašalinti neįmanoma, nes tada dalis gerųjų sistemos dalių taps blogosiomis ir atvirkščiai.

Beribės erdvės atsiveria supratimo kelyje, gilinantis į veiksmo ir atoveiksmio dėsnio gelmes. Matavimas – veiksmas, matuojamo objekto būsenos pasikeitimas – atoveiksmis. Kai pradedame matuoti laiką, jo tėkmė keičiasi. Egzaminas – žinių ir įgūdžių matavimas, susijaudinimas – atoveiksmis. Kreipimasis – veiksmas, reakcija į kreipimąsi – atoveiksmis. Klausimas – veiksmas, atoveiksmis – apribota atsakymo galimybė! Laiko upe keliaudami į ateitį už nugarų paliekame praeitį. Keliavimas laike – veiksmas, palikusi praeitis – atoveiksmis. Kai uždarosios sistemos tam tikroje dalyje tvarka didėja (mažėja entropija), tai kitoje dalyje būtinai didėja chaosas. Veiksmas – tvarkos kūrimas, atoveiksmis – netvarka aplink. Pažinimas – veiksmas, atsivėrusi nežinia – atoveiksmis. Išskriejus iš stacionarios mąstymo orbitos galima formuluoti: neįmanoma laimėti naudos – gautą naudą bet kurioje srityje atsveria žala kitur. Viskas turi savo kainą – už gautą naudą vienoje srityje sumokame žala kitur.

Mūsų civilizacija žmonijos istorijoje save įformino išskirtiniais veiksmais: sukūrėme šiluminius, elektros ir kitokius variklius, įdarbinome ryšiui ir kitiems poreikiams elektromagnetines bangas, išmokome išgauti energiją iš skylančio atomo, nulaužę genetinį kodą ir išvynioję dvigubą spiralę, skaitome ir modifikuojame genomą, kuriame dirbtinį intelektą, naudojamės ne tik realybe, bet ir virtualybe, neatsakingai naudojame Žemės resursus, per daug drastiškai bandome įminti gamtos paslaptis, esame pabuvoję Mėnulyje, skraidome aplink Žemę, siunčiame aparatus į tolimesnes orbitas. 2010 m. Meksikos įlankoje, vienoje iš naftos platformų, į jūrą išsiliejo apie 75 000 t žalios naftos – veiksmas. Pokyčiai Golfo srovėje, klimato pokyčiai Šiaurės ir Vidurio Europoje, Sibire – atoveiksmis. Plastiką ir panašias medžiagas dabar naudojame beveik visur. To padarinys – gerokai didesnio nei JAV ploto šiukšlių "žemynas" Ramiajame vandenyne. Dukart paspaudus klaviatūros mygtukus "Google" paieškos metu į aplinką bus išspinduliuota CO2 tiek, kiek išsiskirtų užvirinus arbatinuką vandens. Besaikis vartojimas – veiksmas, klimato kaita ir viskas, kas su tuo susiję, – atoveiksmis.

Yra ir pozityvių dalykų: pasidžiaukime kaimyno sėkme – pasaulis taps gražesnis.

Šie metai Seimo yra skiriami 100-osioms Marijos Gimbutienės gimimo metinėms, tad ir festivalis remsis šios archeologės, istorikės, archeomitologės mitologiniais tyrinėjimais, todėl veiklose dominuos tema „Deivės ir dievai“.

Salantų regioniniame parke esantis Kartenos piliakalnio kompleksas yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ne tik kaip istorinių, archeologinių vertybių turintis objektas, bet ir kaip mitologinis dėl jame išlikusio baltiškojo mitologinio paveldo (mitų ir legendų, mitologinio akmens, vadinamo Laumės kūliu, stebuklingų galių turinčio Abakų (Kartenos Lurdo) šaltinio versmės). Atsižvelgiant į tai, kaip stipriai susijusi mitologija ir dievų bei dievybių kultas su supančia gamta, šiemet Kartenos festivalyje bus siekiama atskleisti, kaip Kartenos piliakalnio erdvėje galėjo egzistuoti kuršiški, baltiški dievai ir deivės, kaip tai veikė žmonių sąmonę ir ar formuoja šių dienų žmogaus tapatumo raišką visame kultūriniame kraštovaizdyje.

Kaip ir kasmet, Kartenos festivalio dienos rytas pradedamas septynių piliakalnių pėsčiųjų žygiu, kurio metu žygeiviai aplanko septynis Salantų regioninio parko piliakalnius, susipažįsta su jų istorijomis, juos supančia gamtine aplinka, Salantų regioninio parko išskirtine verte.

Festivalio metu bus filmuojamos tinklalaidės „7 Salantų regioninio parko piliakalniai“, skirtos M. Gimbutienės gimimo 100-osioms metinėms, kuriose apie Salantų regioninio parko piliakalnių istoriją, archeologiją bei mitologiją kalbės Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Rimantas Balsys, Salantų regioninio parko direkcijos istorikas Julius Kanarskas, atkuriamosios istorijos klubo „Vilkatlakai“ atstovas Arūnas Bugvilionis. Šiose pokalbių laidose, kurias rudenį bus galima išvysti internetinėje erdvėje, bus diskutuojama, kaip istorijos, archeologijos ir etnologijos mokslų šakos tarpusavyje susijusios, koks jų palikimas šiomis dienomis išlikusiuose kultūros paveldo objektuose. Pokalbių laidos filmavimą užbaigs atkuriamosios istorijos klubo „Vilkatlakai“ pasirodymas. „Vilkatlakai“ šiemet pristatys XIII–XIV a. Baltų genčių, LDK bei tuometinių priešų Slavų, Vokiečių Ordinų karybą: interaktyvią šarvų ir ginklų ekspoziciją Kartenos piliakalnio teritorijoje įkurtoje viduramžių karių stovykloje, pademonstruos ir pristatys kovas, ikikrikščioniškojo laikotarpio Baltų genčių karinius papročius, apeigas, toteminius šokius bei mitologinius žaidimus.

Šįkart ant Kartenos piliakalnio pamatysime „Deivių ir dievų“ ugnies paveikslą, kuriame atpažinsite senojo tikėjimo požeminę, žemės ir dangaus sferas. Pirmą kartą Kartenos piliakalnio ugnies paveikslų kūrėjai Jurgita ir Tadas Žebrauskai siekia tiesioginio ryšio su žiūrovu ir kviečia įžvelgti bei atpažinti jų kūrinyje ne tik archajiškos kultūros nuotrupas, bet ir save. Dailininkai, dailės pedagogai, gyvenantys Kaune, yra ne vieno ugnies paveikslų projekto iniciatoriai, kartu su visa šeima kuriantys menines akcijas-instaliacijas Kauno bendruomenėms, o prieš šešerius metus likimas suvedė su Kartenos festivalio organizatoriais. Žebrauskų kūryba turi ypatingą reikšmę šiame renginyje, tai festivalio kulminacija, pritraukianti tūkstančius žiūrovų iš visos Lietuvos. Sutemus ugnies paveikslas tampa ryškus, o Kartenos piliakalnio atmosfera suteikia mistikos, kurią visuomet sustiprina išskirtinė lietuvių atlikėjų muzika.

Šeštajame Kartenos festivalyje bus galima mėgautis, kaip autoriai prisistato, kūrybiniu dialogu, vykstančiu tarp Žemynos Trinkūnaitės ir Donato Bielkausko. Jų dialogas užsimezgė 2016 metais, kai kūrėjai suprato, jog eksperimentinė akustika ir liaudiškų kanklių muzikos paralelės, plėtojamos etnominimalizmo kryptimi, sudomino klausytojus, įtraukdamos juos į jausminių meditacijų pynę.

Minimalistinę, ritmingą ir švelniai psichodelinę muziką per devynerius metus išgryninę savo klausytojui duetas „Kamanių šilelis“ Kartenos festivaliui paruošė koncertinę programą, kurios metu bus pradedamas „piešti“ ugnies paveikslas. Anot Kartenos festivalio organizatorių, visada ieškoma tų grupių ir atlikėjų, kurių kūryba tiktų, derėtų, atskleistų ugnies paveikslo siunčiamą žinutę. Šiemet pasirinktas duetas „Kamanių šilelis“, kurio muzika ir muzikos tekstų turinys turi tam tikrų nuorodų ir aliuzijų į etninės, vadinamosios „World“ muzikos, klodus.

Renginį užbaigs baltiškos atmosferinės muzikos duetas „Tykumos“ (Donatas Bielkauskas ir Kristijonas Lučinskas). „Tykumos“ autoriai ir atlikėjai nuolat reprezentuoja Lietuvos kultūrą įvairiuose Lietuvos ir užsienio festivaliuose ir meno projektuose, konceptualiais ir eksperimentiniais garsais sujungia skirtingas stilistikas kviesdami pasinerti į etniškumo ir kinematografinių garsų kupiną pasaulį.

XIV–XVI a. Meksikoje buvo šiek tiek kitaip. Čia imperatorius pats buvo laikomas kone gyvu dievu ir joks mirtingasis negalėjo jo nė pirštu paliesti (kaip ir jo kolegų to meto Kinijoje ar Japonijoje).

Paskutiniojo žmonių širdis lupančių indėnų imperatoriaus (1466–1520) ir blyškiaveidžių atvykėlių vado (1485–1547) susitikimas įvyko 1519 m. lapkričio 8-ąją.

Sakoma, kad jo metu Hernanas padarė nedovanotiną klaidą ir ištiesė imperatoriui ranką, tuo pažeisdamas dangiškąjį protokolą. Polinkį į depresiją ir paranoją turėjęs imperatorius veikiausiai į atvykėlius žvelgė įtariai, tačiau jis vis tiek nusprendė įteikti Hernanui dovanų (kalendorių, taip pat aukso ir sidabro) bei pakviesti svečius į savo rezidenciją.

Teigiama, kad imperijos sostinėje regėti pastatai, gatvės ir vandens telkiniai pribloškė ispanus savo grožiu bei didybe ir ne vienas jų abejojo matomais vaizdais ir net lygino juos su sapnais.

Viešnagės metu svečiai pagrobė miesto šeimininką ir keletą mėnesių jo vardu valdė imperiją. Bėgant savaitėms, ispanus pasiekė žinios apie iš Kubos atplaukusius laivus, kurių įguloms buvo įsakyta suimti Hernaną, mat šis neva pažeidė Kubos kolonijos įstatymus.

Trumpam palikęs Tenočtitlaną, Hernanas nužygiavo į pakrantę ir užpuolė savo tautiečius. Kautynės baigėsi Hernano naudai, o daugelis likusių gyvų priešininkų sutiko prisijungti prie jo pajėgų.

1520 m. gegužės 22 d. Tenočtitlane likę ispanai išžudė ten vykusios šventės dalyvius, mat sklido gandai apie rezgamą sąmokslą, kad linksmybių metu bus bandoma atsikratyti atvykėliais. Eiliniai indėnai vis labiau piktinosi blyškiaveidžių elgesiu ir imperatoriaus silpnavališkumu, tad birželio pabaigoje (o gal liepos pradžioje) valdovas staiga iškeliavo pas protėvius.

Tiksli jo mirties data ir aplinkybės nėra žinomos. Manoma, kad monarchas kalbėjo susirinkusiai miniai stovėdamas ant aukšto pastato. Šalia jo buvo Hernanas ir kiti aukštesnio rango svečiai. Minia veikiausiai nebuvo patenkinta tuo, ką išgirdo.

Ji pradėjo baubti ir laidyti strėles bei mėtyti akmenis į imperatorių. Šis staiga suklupo ir nuriedėjo nuo laiptų. Ar jį pražudė savų žmonių mestas daiktas? O gal jį nustūmė ispanai? Šito pasaulis veikiausiai niekada nesužinos. Žinoma tik tai, kad po imperatoriaus mirties atvykėliams teko sprukti iš miesto.

Nors pabėgimo metu žuvo ne vienas blyškiaveidis ir jiems talkinęs indėnas, Hernanui kartu su penkiais šimtais bendražygių pavyko išgyventi. Ispanų buvo mažiau, tačiau jie turėjo žirgų, šautuvų, arbaletų ir pabūklų, o imperijos kariai buvo ginkluoti tik lankais, ietimis ir specialiais vėzdus primenančiais kardais, kurių ašmenis dengė obsidiano, vulkaninio stiklo, šukės.

To meto pabūklai ir šautuvai nebuvo itin galingi, tačiau jų bei kavalerijos dėka ispanai gausiose priešo gretose galėjo pralaužti spragas, pro kurias braudavosi ispanus rėmę indėnai. Atvykėliai buvo gudresni ir techniškai pažangesni, tačiau šaunamieji ginklai ir taktinės bei strateginės suktybės buvo toli gražu ne viskas, ką jie pasiūlė autochtonams.

Šiuo metu yra žinoma, kad mažiausiai vienas Hernano kareivis sirgo raupais – Europoje įprasta, tačiau Naujojo Pasaulio gyventojams iki tol nepažinta ir nepatirta liga. Indėnai taip pat neturėjo skiepų arba veikiausiai netikėjo jų nauda (kaip kai kurie šiuolaikiniai žmonės), be to, jie daugybę dešimtmečių gyveno itin sterilioje aplinkoje, tad iš Europos atvežti raupai šienavo Meksikos senbuvius tarsi vėjas medžių lapus rudenį.

1521 m. gegužės 10 d. po kelis mėnesius trukusių kovų prasidėjo Tenočtitlano apsiaustis. Kad atkirstų imperijos sostinę nuo išorinio pasaulio, Hernanas įsakė pastatyti 13 brigantinų, kurios blokuodavo bet kokį bandymą vandens keliu ištrūkti iš miesto arba patekti į jį.

Net ir praėjus daugeliui šimtmečių po Meksikos užkariavimo, intelektualų sluoksniuose sklandė legenda, kad indėnai iš kito pasaulio krašto atvykusį Hernaną laikė dievu. Esą indėnų gretose sklido kalbos, jog kadaise gyveno Plunksnuotąja Gyvate vadinama dievybė (globojo žinias ir išmintį). Priešai šį antgamtinį padarą pririšo prie plausto ir išstūmė į vandenyną, o jis pažadėjo jiems vieną dieną atkeršyti, grįžęs plaukuoto blyškiaveidžio vyro pavidalu.

Ar indėnai išties buvo kvaili ir nesuvokė turintys reikalų su tokiais pačiais žmonėmis, trokštančiais užkariauti svetimą kraštą ir prisiplėšti gėrybių? Kas galėtų paneigti šią versiją? Ogi – patys ispanai.

Meksikos imperijos griūtį įamžinęs oficialus Hernano biografas Francizco Lopezas de Gomara (1511–1566) tvirtino: "Jis (Hernanas) stebėjosi priešų ištverme susirėmimuose ir kautynėse, jų pasiryžimu nepriimti taikos, nes žinojo, kiek daug tūkstančių jų žuvo nuo priešininkų rankų, kiek daug nuo bado ir ligų."

1521 m. rugpjūčio 13 d. indėnų imperijos sostinė Tenočtitlanas krito, o įsiveržę į miestą ispanai ir vietos kolaborantai nestokojo žiauraus elgesio su likusiais gyvais miesto gynėjais.

Tai nebuvo vien egzotiškos bronzos ir akmens amžiuje įstrigusios civilizacijos žlugimas, mat jos griuvėsiuose iškilo visiškai naujas pasaulis, kuriame iki šiol gyvename. Gimė naujos valstybės, nauji reiškiniai ir naujos geopolitinės jėgos, jau ne vieną dešimtmetį kurstančios Kremliaus balalaikininkų, islamo fundamentalistų ir kairiųjų kretinų pyktį.

Tiesa, daugelį metų imperijos priespaudą kentusių indėnų gyvenime mažai kas pasikeitė. Širdis lupančių tironų agresiją pakeitė kolonistų despotizmas, o daugelis vietinių Naujojo Pasaulio gyventojų vargo tauriųjų metalų kasyklose ir kentėjo nuo iš Europos atvežtų ligų.

Sparčiai sumažėjus autochtonų skaičiui, pigios darbo jėgos poreikį bandyta kompensuoti iš Afrikos gabenamais juodaodžiais vergais.

Rasta įrodymų, kad dvasininkai rituališkai aukodavo žmones ant vieno iš dviejų apvalių šventyklos altorių, o tada ant kito nudirdavo jiems odas ir jomis apsisiausdavo, sakoma Meksikos Nacionalinio antropologijos ir istorijos instituto pareiškime.

Istorikai jau seniai žinojo, kad Šipetoteką, kurio vardas reiškia „mūsų apdriskęs valdovas“, garbino daugybė žmonių centrinėje ir vakarinėje Meksikos dalyse, taip pat – Meksikos įlankos pakrantėse.

Tačiau naujasis atradimas tarp griuvėsių Ndačchiano-Tehuakano archeologinių kasinėjimų vietovėje centrinėje Pueblos valstijoje žymi pirmą kartą, kai rasta šiam dievui skirta šventykla, nurodė institutas.

Tarp toje vietoje rastų dalykų yra trys akmeninės Šipetoteko, kuris taip pat yra gyvenimo, mirties ir atgimimo dievas, skulptūros: dvi galvos, pavaizduotos be odos, ir torsas, kurio nugaros dalyje yra ženklų, reiškiančių dievo nešiojamas paaukotas odas.

„Kalbant apie skulptūrą, tai labai gražus pavyzdys. Ji maždaug 80 cm aukščio, su skyle pilve, į kurią, kaip nurodo istoriniai šaltiniai, būdavo įstatomas žalias akmuo „jam atgaivinti“ per ceremonijas“, – sakė projekto vyriausioji archeologė Noemi Castillo Tejero (Noemi Kastiljo Techero).

Kaukolių skulptūros yra maždaug 70 cm aukščio.

Šventykla turėjo būti naudojama nuo maždaug 1000 metų iki maždaug 1260-ųjų, nurodė institutas. Ispanų užkariavimas Meksikoje prasidėjo 1519 metais, atvykus konkistadorui Hernanui Cortesui (Hernanui Kortesui).

Pasak instituto, Šipetotekas buvo vienas svarbiausių dievų Meksikoje iki ispanų atvykimo. Jo garbinimo ceremonijos pavadinimas nahuatlių kalba reiškia „nešioti nudirtojo odą“.

Aukojami žmonės būdavo nužudomi per gladiatoriškas kovas arba nušaunami strėlėmis. Tada šlovinant Šipetoteką jiems būdavo nudiriama oda.

Vėliau odos būdavo užkasamos prie altorių.

Priešais minėtus du altorius Ndačchiano-Tehuakano archeologinių kasinėjimų vietovėje buvo aptiktos dvi žemių pilnos duobės.

Pasak mokslininkų, net ir po tiek metų jis tebėra valgomas.

Sviestas glūdėjo maždaug 3,6 metrų gylyje ir jį Airijos Emlagho pelkėje aptiko durpių kasėjas Jackas Conway, kuris nedelsdamas radinį nunešė į Cavano grafystės muziejų.

Nors pelkių sviestas nėra itin retas radinys, šis pavyzdys unikalus, nes jis, palyginus su kitais, gan didelis, o tai reiškia, kad jis veikiausiai priklausė pasiturinčiam asmeniui.

Jis dar įdomus ir tuo, kad rastas trijų karalysčių sandūroje – Drakeratho regione – kuris tais laikais, kai sviestas užkastas, praktiškai buvo niekieno žemė.

„Tuomet šios pelkės buvo nepasiekiamos, paslaptingos vietos“, – The Irish Times sakė Andy Halpin iš Nacionalinio Airijos muziejaus. „Ji yra trijų atskirų karalysčių sandūroje, ir politiškai, galima sakyti, niekam nepriklausanti – čia viskas ir aiškėja.“

Dėl šių sąlygų ir dėl to, kad sviestas rastas be medinės dėžės – kas įprastai būdavo daroma, siekiant išsaugoti sviestą vėlesniam panaudojimui – radinį tiriantys mokslininkai mano, kad jis buvo užkastas kaip auka dievams ar kitoms dvasioms, prašant apsaugos.

Kitaip tariant, niekas šiaip nepamiršo apie sviestą pelkėje. Jis buvo paliktas tikslingai ir jo niekada neplanuota iškasti.

Nedėdavo druskos

Kai nebūdavo aukojamas dievams, pelkių sviestas dažniausiai būdavo užkasamas, siekiant ilgiau jį išlaikyti. Maždaug prieš 2000 metų žmonės į sviestą nedėdavo druskos ar dar kokių nors konservantų, tad jis gan lengvai sugesdavo, o užkasus mažai deguonies turinčioje vėsioje aplinkoje, jis išlikdavo ilgiau.

Nors pagal šiandienos standartus, tai atrodo kaip labai nepatikimas būdas, muziejaus mokslininkai, atlikę preliminarius naujai rasto gabalo paviršiaus tyrimus, sako, kad jis tebekvepia šviežiai.

„Jis kvepėjo kaip sviestas, kai palaikiau rankose, jos iš tiesų kvepėjo sviestu. Sviesto kvapas buvo netgi visame kambaryje“, – UTV Ireland sakė Cavano grafystės muziejaus kuratorė Savina Donoho.

Nors apibūdina maloniai, tačiau paties sviesto sudėtis dar neištirta, ir analizė dar bus atliekama, tad šią medžiagą sušlamšti gal ir nebūtų geriausia mintis. „Teoriškai ši medžiaga tebėra valgoma – bet nepasakytume, kad tai patartina“, – sakė Halpin.

Nors naujai rastas sviestas yra jaudinantis radinys dėl daugelio priežasčių – tarkime, radimo vietos ir apsaugos nebuvimo – tai nėra seniausias rastas pavyzdys.

2009 m. durpyno darbininkai rado 25 kilogramų ąžuolinę statinę, pilną pelkių sviesto Gilltowno pelkėje Kildare'o grafystėje, kuri, mokslininkų vertinimu, buvo užkasta prieš 3000 metų.

Rastas pelkių sviestas dabar laikomas Nacionaliniame Airijos muziejuje. Kol kas niekas nežino, ar jis bus pateiktas viešai apžiūrai.

D.Trumpo, kuris dominuoja Respublikonų partijos pirminiuose rinkimuose, raginimai laikinai uždrausti musulmonams atvykti į Ameriką ir kvietimai palaužti teroristines grupuotes užsienyje, pelnė jam gerbėjų tolimojoje Indijoje.

Trečiadienį nacionalistų grupės „Hindu Sena“ nariai susirinko ant patiesalo viename Delio protestų parke su dievų, tarp jų – Šivos ir Hanumano, statulėlėmis ir šaukiančio D.Trumpo nuotraukomis.

Jie recitavo sanskritiškas maldas ir prašė dievų padėti D.Trumpui per rinkimus.

Aktorius Ramūnas Rudokas iki šiol neturi nei vieno sūnaus.  Tačiau jau šį vakarą 19.30 laidoje „KK2 penktadienis“ jis sužinos patikimą  būdą, kaip tą sūnų pagaminti. „Reikia nusišlapinti prieš mėnulį ir tada gultis moteriai iš kairės“, – Ramūnui aiškins etnologė Daiva Šeškauskaitė.

D.Šeškauskaitė  išgarsėjo po to, kai išleido dviprasmiškų  vertinimų  sulaukusią knygą „Erotika tautosakoje“. Vienas iš D. Šeškauskaitės tyrinėjimo objektų – senovės dievai. Ypatingo susidomėjimo sulaukė lietuvių meilės deivės Mildos sūnus – dievas Pizius, kuris senų senovėje buvo atsakingas už... lytinius santykius. Išgirdęs šią informaciją Ramūnas Rudokas labai susidomėjo.Tačiau dar didesnio dėmesio sulaukė įvairūs senovės lietuvių meilės burtai ir žaidimai.

D.Šeškauskaitė „KK2 Penktadienio“ svečiams atskleidė, kaip senovės Lietuvoje vyko mergelių ir bernelių vilionės, kas buvo atsakingas už pirmąją vestuvinę naktį ir kaip „susiorganizuoti“ sūnų ar dukrą.

Intriguojantys patarimai ir neužmirštama Kaziuko mugė! Vytautas Šiškauskas papasakos, kaip Kaziuko mugėje pardavinėdavo savo paties sukurtas skulptūras, šokėjas Dainius Dimša pristatys savo grybukų verslą, o žurnalistė Birutė Sagaitytė papasakos, kaip vieną dieną virto... keramike. Apie visa tai jau šį vakarą 19.30 laidoje „KK2 penktadienis“  tik per LNK!