Abejonė dėl statistikos
Skelbiama, kad ES kas dvi minutes gaunamas pranešimas apie dingusį vaiką. Per metus Europoje be žinios dingsta apie 250 tūkst. vaikų.
Ne mažiau šokiruojanti statistika apie dingusius vaikus – ir Lietuvoje. Pernai mūsų šalyje dingo 2 278 vaikai. Užregistruotų paieškų registre per tris šių metų ketvirčius yra 1 109 vaikų dingimo atvejai.
"Tai labai jautri tema ir būtina greitai reaguoti į šią problemą, nes padariniai gali būti labai liūdni, jei tėvai ar globėjai lauks, kol vaikas pats atsiras", – pabrėžė Lietuvos dingusių žmonių paramos centro socialinė darbuotoja Arūnė Bernatonytė.
Iš namų pabėgę vaikai yra itin pažeidžiami dėl smurto ir lengviau patenka į prekybos žmonėmis pinkles. Po nekaltai atrodančiais ryšiais – draugyste, pagalba sunkioje situacijoje, galimybe paaugliui užsidirbti ar net po romantiška meilės istorija – slypi tikrosios prekybos žmonėmis pinklės. Lietuvos dingusių žmonių paramos centro socialinė darbuotoja patikino, kad, pagal jų turimą informaciją, dingę vaikai anksčiau ar vėliau buvo rasti ar atsirado patys.
Tuos butus žino suaugę žmonės, ten gali būti žiūrima pornografija, vartojami narkotikai. Buvo atvejų, kai suaugę dėdės ten santykiaudavo su vaikais.
Iš pirmo žvilgsnio gali trodyti, kad problema ne tokia jau ir tragiška – vaikai atsiranda. Tačiau nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis pagalbą teikiančios organizacijos jau ne vienus metus skambina pavojaus varpais, kad šie vaikų dingimo skaičiai tėra iškreiptų veidrodžių karalystė.
"Dingusių ir nerastų vaikų yra. Aš nežinau, kodėl taip sunku rasti duomenų apie juos, bet ir mes neprieiname prie šitos statistikos. Vieną kartą girdžiu, kad neranda penkių vaikų, kitą kartą – aštuonių. Dar girdžiu ir kitus skaičius: dešimt, keturiolika. Aš įtariai žiūriu į faktą, kad mes negalime pasakyti, kiek Lietuvoje yra neatsiradusių vaikų. Priešingai, manau, kad turėtume matyti tų neatsiradusių vaikų nuotraukas, turėtume žinoti, nes tai yra labai svarbu. Gal tai valstybės nenoras atskleisti, kad yra problemų, kurių nepajėgiame išspręsti. Mes esame specializuotas centras ir negalime rasti informacijos, kiek Lietuvoje yra dingusių ir neatsiradusių vaikų", – nusivylimo neslėpė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.
Problema: Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė K.Mišinienė stebisi, kad net jiems sunku gauti informaciją, kiek Lietuvoje yra dingusių ir neatsiradusių vaikų. / Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.
Priežastis – suaugusieji
Kauno apskrities policijos komisariato duomenimis, 2019 m. buvo atliekama 103 ikiteisminiai tyrimai dėl dingusių nepilnamečių. Visi jie atsirado. 2020 m. atlikta 142 tyrimai, visuose ieškoti nepilnamečiai taip pat atsirado. Šiais metais iki lapkričio 24 d. pradėti 69 tyrimai dėl dingusių nepilnamečių. Penki tyrimai tebevyksta, visuose kituose ieškoti asmenys taip pat rasti.
"Didžioji dalis minimų tyrimų – dėl nepilnamečių, išeinančių iš socializacijos centrų ir laiku negrįžtančių į įstaigą. Tokiais atvejais informuojami pareigūnai, pradedama paieškos byla ir asmens paieška, o šį suradus arba jam grįžus pačiam – tyrimas nutraukiamas. Tokias paieškas vykdo kiekvienas policijos komisariatas pagal teritoriją", – trumpai paieškos eiga pasidalijo Kauno policijos atstovė Odeta Vaitkevičienė.
Statistikos departamento eilutė skelbia – dingę vaikai, tačiau juos labiau įprasta vadinti bėgliais, kartais net ir etatiniais. Ir tai turėtų kelti dar didesnį susirūpinimą.
"Apsiprasti su situacija, kad yra bėglių, pavojingas dalykas. Susidūrėme ne su viena situacija, kad vaikai bėga į tam tikras vietas. Jie sako, kad bėga pas draugus, bet yra butų, kuriuose tų vaikelių laukiama išskėstomis rankomis – tiek berniukų, tiek mergaičių. Apie tuos butus žino suaugę žmonės, ten gali būti žiūrima pornografija, vartojami narkotikai. Buvo atvejų, kai suaugę dėdės ten santykiaudavo su vaikais. Todėl man ir kelia nerimą tas apsipratimas, kai numojama ranka galvojant, kad sugrįš, suras", – žinomomis istorijomis rėmėsi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė K.Mišinienė.
Ji neabejoja, kad bėgančių, o vėliau skelbiamų dingusiais vaikų situacija sudėtinga. Nepilnamečiai neranda ramybės ir šilumos ten, iš kur jie bėga. Sulaikyti ar priversti sugrįžti, tie vaikai sako: aš vis tiek pabėgsiu, aš čia nebūsiu.
"Esmė ir yra ne tik surasti ir grąžinti, o aiškintis priežastis – kodėl vaikui netinka ta aplinka. Mes deklaruojame, kad vaikai mums svarbiausi, bet negirdime jų balso. Aš kategoriškai prašyčiau atsakingų institucijų daugiau kreipti dėmesį į vaikų nepasitenkinimą, nes tikrai yra priežasčių, kodėl jiems netinka viena ar kita aplinka, o ne užkabinus tokiam vaikui bėglio etiketę sakyti, kad vis tiek sugrįš", – ragino K.Mišinienė.
Vaikai bėga ne tik iš šeimynų, kurios atsirado keičiant tėvų netekusių vaikų globą iš vaikų namų, kartais vadintų vaikų fabriku, į jaukesnes, mažesnes šeimynas su auklėtojais. Kartais būna išoriškai stabilių biologinių šeimų, bet jei vaikas bėga iš jų, tam irgi yra priežasčių.
"Kad ir kaip mes norėtume vaikus pavaizduoti nedėkingus, iš tų atvejų, kuriuos aš žinau, nesvarbu, ar tai būtų šeimyna, ar biologinė šeima, matome ankstyvą alkoholio, narkotikų vartojimą, – visa tai turi priežastis ir jos visada – suaugusiųjų pasaulyje, jų veiksmuose", – taškus dėjo K.Mišinienė.
Mylėti vaikus
Lietuva lyg ir žengė žingsnį panaikindama didžiuosius vaikų namus. Dėl įvairių priežasčių be tėvų likę nepilnamečiai gyvena butuose – šeimynose, bet didžiąją dingusių vaikų statistikos dalį ir sudaro vaikai iš šeimynų ar socializacijos centrų.
"Taip, mes žengėme į priekį, netgi uždraudėme mušti vaikus. Koks didžiulis žingsnis į priekį – tai neįtikėtinas mūsų tautiečių mentaliteto virsmas. Prisiminkite, kaip sunku buvo uždrausti mušti vaikus ir koks didžiulis buvo pasipriešinimas. Bet tai tėra pirmas žingsnis", – pastebėjo K.Mišinienė.
123fr.com nuotr.
Ji pabrėžia, kad esminės problemos liko neišspręstos. Šeimynų auklėtojos pavargusios, sako esančios vaikams ir mama, ir tėtis. Jaučiasi paliktos vienos su kylančiomis problemomis. Visai nesvarbu, kad tai auklėtojai dabar tenka ne 25, o penki vaikai, bet jei jie vyresnio amžiaus, kyla nemažai rūpesčių.
"Vaikai labai gerai supranta, kad jie gyvena ne šeimoje. Dėl to ir dūžta jų širdys. Vaikų globos institucijų pertvarka savivaldybėse vyko su tokia pasididžiavimo gaidele, todėl į bet kokią kritiką reaguojama labai jautriai. Daug pasigyrimo, kad štai mes pirmieji padarėme, tačiau to visai nereikia. Gal geriau pasakyti, kad mes pirmieji pamilome vaikus. Jeigu jau žaidžiame šeimą, turime tai daryti pagal visas taisykles", – pastebėjo K.Mišinienė.
Vaikų dingimo, bėgimo atvejai iš esmės tik atskleidžia mūsų nepadarytus namų darbus, kai, taip atsitikus, karštligiškai puolame ieškoti, kas už ką atsakingas, kodėl nėra prevencijos ir pan. K.Mišinienė įsitikinusi, kad švietimo, socialinės globos sistema turi būti aktyvesnė, lankstesnė, siekiant užkirsti kelią vaikams dingti. Gal net ne užkirsti kelią, o sukurti aplinką, iš kurios vaikai nenorėtų bėgti.
Nutrūkęs ryšys
Lietuvos dingusių žmonių paramos centras teikia pagalbą ne tik tais atvejais, kai vaikas ar suaugęs žmogus dingo ir artimiesiems reikia kažko griebtis, kai neapleidžia kaltės jausmas, kad gal ne viską padarėme, ką galėjome padaryti. Skelbiamas pagalbos linijos telefono numeris 116 000, kuriuo galima susisiekti ne tik pasigedusiems savo artimo, bet ir tiems, kuriems kilo mintis ištrūkti iš netenkinančios aplinkos.
"Dažnai vaikai bėga nuo kažko, o ne pas kažką. Tokio jų poelgio priežastis gali būti problemos šeimoje, smurtas artimoje aplinkoje, vaikas jaučiasi nelaimingas, trūksta dėmesio, meilės, šilumos. Įtakos turi ir patyčios mokykloje. Yra labai daug faktorių, darančių įtaką vaikų sprendimui bėgti iš namų", – sakė Lietuvos dingusių žmonių paramos centro socialinė darbuotoja A.Bernatonytė.
Tokio elgesio šifruotė gali būti ir labai paprasta – vaikas tiesiog norėtų kitokio požiūrio į jį. Specialistai neslėpė, kad labai sunku tiksliai įvardyti priežastis, esą nė vienas iki galo neatsiveria ir visko neišsako.
"Iš darbo praktikos žinome, kad vaikai įtraukiami į nusikalstamas veikas. Todėl ir raginame skubiai kreiptis pagalbos dėl dingusio vaiko, nes jam gresia pavojus būti įtrauktam į prekybos žmonėmis tinklus. Nepilnamečiai nusikalstamai veikai išnaudojami vien todėl, kad jie nebaudžiami pagal Baudžiamąjį kodeksą. Vaikai nusikalstamoms veikoms yra puiki priemonė. Dėl amžiaus jie yra ganėtinai dideliame pavojuje", – tvirtina A.Bernatonytė.
Kauno miesto vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Andželika Vežbavičiūtė patikino, kad tarnyba įsikiša kiekvienu atveju, kai vaikai bėga iš namų. "Esmė – ieškoti pagalbos. Mūsų tarnybos tikslas – inicijuoti pagalbą, išsiaiškinti, kodėl vaikas taip elgiasi", – aiškino A.Vežbavičiūtė.
Vedėja tikino, kad per pastaruosius keletą metų nebuvo tokio atvejo, kad vaikas būtų dingęs ir neatsiradęs. Įstrigo istorija mergaitės, kuri ilgam pabėga iš globos įstaigos, tačiau ir ją ilgainiui randa policija. Tiesa, nerimas ir rizika, kad mergaitė nepakliūtų į išnaudotojų pinkles, yra didelė.
"Buvo vienas atvejis, kai turėjome įtarimų dėl galimo vaiko išnaudojimo, prekybos nepilnamete. Perdavėme informaciją policijai, tačiau tyrimas nepatvirtino įtarimų", – minėjo A.Vežbavičiūtė.
Pagal bendruomeninių vaikų globos namų arba šeimynų tvarką, jei vaikas į namus negrįžta iki 22 val. – kreipiamasis į policiją. Tai laikoma labiau susitarimų nesilaikymo problema, kuri savaime perauga į paiešką. Anot Kauno miesto vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėjos, ilgam dingstančių vaikų iš globos įstaigų elgesį dažniau lemia iš šeimų atsineštos patirtys ir jų nenoras būti kontroliuojamiems.
"Jei vaikai bėga iš biologinės šeimos, nebūtinai yra smurto apraiškų. Tai gali būti tiesiog ryšio su tėvais, dėmesio vaikui nebuvimas. Tačiau tokie atvejai Kaune reti", – sakė vedėja.
Nesirodo pamokose
Dar vienas vaikų kontrolės mechanizmas yra mokykla. Šiame kontekste vaikas netraktuojamas kaip dingęs, o įvardijamas kaip nesimokantis. "Taip vaikas traktuojamas tada, kai jo nematyti mokinių registre, bet jo gyvenamoji vieta yra Kauno mieste", – sąvokos apibrėžimą praplėtė Kauno savivaldybės švietimo skyriaus vedėja Ona Gucevičienė.
Dingusių ir nerastų vaikų yra. Aš nežinau, kodėl taip sunku rasti duomenų apie juos, bet ir mes neprieiname prie šitos statistikos.
Pagal Švietimo įstatymą, vaikams iki šešiolikos metų privalomas ugdymas pagal pradinio ir pagrindinio ugdymo programas. Yra speciali sistema, kurioje aiškiai matyti, ar Kaune gyvenamąją vietą deklaravęs vaikas atėjo į mokyklą. Duomenys renkami ir filtruojami iki kiekvienų mokslo metų gruodžio 1 d.
1 447 vaikai jau yra sąraše, kurių nebuvimo mokyklose priežastis šiais mokslo metais turės išsiaiškinti Švietimo skyrius. Kreipiamasi į Socialinių paslaugų centrą, seniūnijas, į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Tačiau apibendrinti rezultatai paaiškės tik vasarį, kai duomenys su atsakymais suplauks iš visų būtinų institucijų.
Šį darbą mokyklos ir Švietimo skyrius atlieka kasmet. Dažniausiai pasitaikanti priežastis, dėl kurios vaikas neatvyko mokytis į mokyklą, yra tėvų išvykimas gyventi į užsienį arba į kitą miestą. Policijai būna privalu patikrinti išvykimo deklaravimą ir pateikti Švietimo skyriui. Objektyvios priežastys, lemiančios mokyklos nelankymą, būna ir didelis neįgalumas.
Tiesa, pasitaiko, kad vaikas į mokyklą neateina dėl to, kad tėvai nežinojo apie Lietuvoje privalomą ugdymą. "Neretai romų tautybės tėvai nustemba, kad septynmetis turėtų lankyti mokyklą", – pastebėjo vedėja.
Mokyklos privalo pateikti duomenis ir apie tuos vaikus, kurie praleidžia daugiau nei 50 pamokų. "Ypač aktyviai teko dirbti karantino laikotarpiu, perėjus į nuotolinį mokymą. Aprūpintas kompiuteriu, nupirktas interneto ryšys, o vaikas nesijungia prie pamokų. Tokiais atvejais Švietimo skyriaus darbuotojai jau kreipdavosi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, kad išsiaiškintų kas tokio dedasi vaiko namuose, kad jis neprisijungia prie pamokų", – kontrolės mechanizmus minėjo O.Gucevičienė.
Kaune pabėgimo iš šeimų atvejai, kai tenka įsikišti mokyklai, anot vedėjos, itin reti. O tokių atvejų, kad vaikas dingtų kaip į vandenį, iki šiol nebuvo.
