Dar nesibaigus mėnesiui, gegužės 28 d., Belgijos karalius Leopoldas III (1901–1983) oficialiai kapituliavo kartu su savo armija.
Nors paprasti Jungtinės Karalystės piliečiai savo pramoginėmis jachtomis ir žvejybiniais traleriais jau plaukė padėti britų kariams, Leopoldo III pesimizmas vis labiau skverbėsi ir į Didžiosios Britanijos valdžios atstovų protus.
Antai užsienio reikalų sekretoriaus pareigas tuo metu ėjęs Edwardas Frederickas Lindley Woodas (1881–1959) iškėlė idėją, kad būtina apsvarstyti derybų su naciais galimybę (tarpininkaujant Italijos fašistams), tačiau po kelias dienas trukusių audringų susitikimų nuspręsta tęsti karą.
Birželio 5 d. paslaptingai prislopęs vokiečių puolimas vėl atsinaujino, o po penkių dienų į karą oficialiai įžengė ir fašistinis Italijos režimas. Iki tol "vyresniuoju naciu broliu" tituluojamas Benito (1883–1945) laikėsi gana atokiai nuo Europoje prasidėjusio karo.
Tiesa, dučė figūravo 1938 m. Miuncheno susitarime, o italų pajėgos 1939 m. balandį įsiveržė į Albaniją, tačiau Benito neprisijungė nei prie 1939 m. rugpjūčio pakto, nei prie tų pačių metų rugsėjį vykusios nacių ir sovietų invazijos į Lenkiją.
1940 m. kovo 18 d. Benito susitiko su Adolfu (1889–1945) ir pažadėjo jam, kad Italija įžengs į karą "tinkamu momentu" (t. y. tada, kai italams bus naudinga), tačiau birželio 10 d. prasidėjusi fašistų invazija į Prancūziją įstrigo kažkur abiejų šalių pasienyje stūksančiose Alpėse.
Birželio 14 d. Trečiojo reicho pajėgos jau buvo įžengusios į Paryžių, mat šalies vyriausybė paliko sostinę, o pati vietovė buvo pakrikštyta "atviru miestu".
Kol Vakaruose siautė chaosas ir nežinomybė, rytinėje Europos dalyje sovietų caras Josifas (1878–1953) pradėjo Baltijos šalių okupaciją. Šiuo žingsniu buvo tęsiamas dar 1939 m. rugpjūtį su naciais sudaryto sandorio įgyvendinimas.
Birželio 16 d. Prancūzijos ministras pirmininkas Paulis Reynaud (1878–1966) atsistatydino ir perdavė savo postą Henri Philippe‘ui Benoni Omerui Josephui Petainui (1856–1951), Prancūzijos nacionaliniam Verdeno (1916) mūšio didvyriui.
Kitą dieną naujasis ministras per radiją pranešė tautai apie paskelbtas paliaubas. Anot pranešėjo, šį "nelengvą kareivio širdžiai sprendimą" priimti jį privertė susidariusi padėtis.
Birželio 18 d. britų BBC pradėjo menkai iki tol žinomo Charleso Andre Josepho Marie de Gaulle‘o (1890–1970) atsišaukimo transliaciją.
Verdeno mūšis šio veikėjo biografijoje taip pat užėmė ypatingą vietą. Čia jis buvo sužeistas ir paimtas į vokiečių nelaisvę. Visą Pirmąjį pasaulinį karą (1914–1918) praleido priešo kalėjime, kuriame skaitinėjo laikraščius, organizuodavo politinius debatus ir kameros draugams rėždavo ugningas politines kalbas. Už šią veiklą jis pelnė ne tik bendražygių, bet ir prižiūrėtojų prielankumą. Sakoma, kad jam netgi buvo pasiūlytas sandoris – leidimas pasivaikščioti už kalėjimo sienų, pasižadėjus nepabėgti.
Pasibaigus karui, Charle‘is pradėjo profesionalaus kariškio karjerą ir neretai agituodavo už armijos modernizavimą. Dėl to politikai ir vyresni karininkai jo ėmė nemėgti. Prancūzijos žlugimo išvakarėse Charle‘io įkyrumas pagaliau buvo įvertintas – jam skirtas generolo laipsnis ir gynybos ministro pavaduotojo postas.
Birželio 18 d. Charle‘is jau buvo pabėgęs į Didžiąją Britaniją ir per sąjungininkų radiją kreipėsi į tautiečius: "Šis karas neapsiriboja vien mūsų nelaiminga šalimi. Jo baigtį lems ne tik mūšis už Prancūziją. Tai – pasaulinis karas."
Praėjus trims dienoms nuo C.de Gaulle‘o apsireiškimo BBC radijo eteryje, Prancūzijos vyriausybės atstovai susitiko su naciais miške netoli Kompjenės aptarti paliaubų sąlygų.
Būtent čia 1918 m. lapkričio 11 d. buvo įteisintas Pirmojo pasaulinio karo ugnies nutraukimas, tad, norėdamas pažeminti prancūzus, Adolfas ne tik sąmoningai pasirinko šią vietovę, bet dar ir įsakė atitempti tą patį traukinio vagoną, kuriame prieš 22 metus buvo paniekinta Vokietijos garbė.
Po oficialios kapituliacijos Prancūzija buvo padalinta į dvi dalis – šiaurinę, kontroliuojamą vokiečių okupacinių pajėgų, ir pietinę, vadinamąją Laisvąją zoną ("Zone libre"), valdomą kolaborantinio P.Petaino režimo, įsikūrusio kurortiniame Viši miestelyje.
Nors užklupęs karas ir okupacija daliai Prancūzijos visuomenės buvo itin skausmingi, ne visi tada jautė kartėlį.
Štai Prancūzijos armijos meteorologas Jeanas-Paulas Charlesas Aymardas Sartre‘as (1905–1980), 1941 m. balandį išėjęs iš stalago XIII-D (karo belaisvių stovykla), netikėtai gavo pedagogo etatą vokiečių kontroliuojamoje Paryžiaus mokykloje.
Ši vieta atsilaisvino, kai anksčiau vaikus čia mokęs pedagogas žydas buvo nublokštas į nebūtį, tad egzistencializmo guru pagaliau turėjo progą atsikvėpti po ilgų nedarbo metų.
Panašiai pakylėti jautėsi ir J.-P.Sartre‘o bendraminčiai iš Prancūzijos komunistų partijos.
Dar 1940 m. liepą jie garsiai skelbė: "Malonu matyti Paryžiaus darbininkus, besišnekučiuojančius su vokiečių kareiviais lyg su draugais gatvėje ar kampo kavinėje. Šaunuoliai draugai. Taip ir toliau, net jeigu tai nepatiks vidurinėms klasėms. Žmonių brolybė nebebus vien tik viltis. Ji taps gyva realybe."
Iki šiol gyvos legendos, kad J.-P.Sartre‘as itin aktyviai dalyvavo Prancūzijos rezistenciniame judėjime. Yra ir tokių, kurie tiki, jog prancūzų komunistai stojo į kovą prieš nacius dar iki 1917 m. Spalio revoliucijos.
Ilgus dešimtmečius trukę konfliktai tarp vokiečių ir prancūzų buvo užbaigti Šaltojo karo metu, kai Prancūzijos prezidentu tapęs C.de Gaulle‘is ėmė megzti artimesnius diplomatinius ryšius su Vakarų Vokietijos Federacija ir netgi paspaudė jos lyderiui Konradui Hermannui Josephui Adenaueriui (1876–1967) ranką.
