Ši paroda paremta tekstais, kuriuos britų kompozitorius Benjaminas Brittenas (1913–1976) panaudojo savo 1962-ųjų simfonijai "Karo Requiem", kurią sukūrė Koventrio katedros atšventinimo proga.

37 Dogu Bankovo paveikslai pratęsia tekstą, tiesiogiai jo neiliustruodami. Net nuorodos į Bibliją "išimtos iš laikotarpio", siekiant parodyti, kad pyktis bei neapykanta neapsiriboja vien tik pasauliniais karais – jis prasibrauna ir į mūsų kasdienę egzistenciją.

"Karo Requiem" lydi dviejų skirtingų tipų tekstai: lotyniškas "Missa pro Defunctis" ("Mišios už mirusiuosius") ir kai kurie Wilfredo Oweno karo eilėraščiai, parašyti anglų kalba. Šie du tekstai prieštarauja vienas kitam ir turinio prasme. Lotyniškosios mišios perteikia tradiciją tikėti pomirtiniu susivienijimu su Dievu rojuje, o W.Owenas savo eilėraščiuose kalba apie gyvybės arba mirties išgyvenimus apkasuose, kur prarado viltį, kad Dievas yra gailestingas. Eilėraščius poetas parašė būdamas 25-erių. Tuo metu jis tarnavo kariuomenėje. Nušautas prieš pat 1918-ųjų lapkričio 11-ąją pasirašant paliaubas.

W.Oweno poezija nebuvo populiari ar gerai žinoma – jam gyvam esant buvo publikuoti tik penki poeto eilėraščiai. W.Oweno karo poezija tapo kur kas žinomesnė per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo, o daug kitų jo kūrinių buvo cenzūruoti arba nepublikuoti iki 1980-ųjų. Taip nutiko dėl užuominų apie homoseksualią meilę, presuponuojant potekstę, kad pats poetas yra homoseksualus.

Requiem sudaro sopranas, tenoras, baritonas, mišrus choras, berniukų choras ir simfoninis orkestras. B.Brittenas norėjo, kad solistai būtų iš trijų skirtingų šalių – Rusijos, Britanijos ir Vokietijos. Buvo atrinkti šie muzikantai: sopranas – Galina Višnevskaja (SSRS); tenoras – Seras Peteris Pearsas (Britanijos imperijos ordinas; B.Britteno gyvenimo palydovas) ir baritonas – Dietrichas Fisheris-Dieskau (Vokietija). Tačiau Maskva atsakė, esą SSRS menininkė negali pasirodyti toje pačioje scenoje, kurioje koncertuoja Vokietijos atstovas. B.Brittenas nepasidavė. Jau 1963-iųjų sausį jis Londone įrašė savo "Karo Requiem", kurį atliko jo atrinkti menininkai.

Kas? Paroda "Esu tas priešas, kurį tu, mano drauge, nužudei".

Kur? A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V.Putvinskio g. 64).

Kada? Atidarymas – lapkričio 11 d. 14 val. Paroda veiks iki 2019 sausio 27 d.

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta knyga apie jau senokai kultūriniame Kauno meno lauke sklandančią, iki galo vis dar neišsiaiškintą istoriją. Veikiau ne pati istorija, o tos istorijos pagrindinio herojaus legenda inspiravo filosofą doc. dr. Tomą Kavaliauską parašyti romaną "Originalas". Apie ką gi jis galėtų būti?

(Ne)reali asmenybė

Prieš aštuonerius metus Mykolo Žilinsko dailės galerijoje buvo surengta vieno menininko paroda, kuri sulaukė nemažo visuomenės susidomėjimo. Ir jį sukėlė ne menininko darbai – viskas daug įdomiau.

Taigi 2010-iesiems baigiantis, M.Žilinsko dailės galerija miestiečius pakvietė į bulgarų menininko Dogu Bankovo parodą "Nenušaukite padavėjo prieš pietus" ("Don't shoot the waiter before lunch"), kurioje buvo pristatyta apie 150 dailininko kurtų koliažų. Štai čia ir prasideda intriguojanti istorija – nė vienas iš 150 darbų nebuvo palaimintas D.Bankovo parašu, o tai sukėlė abejonių jų autentiškumu ir apskritai menininko D.Bankovo realumu.

Bjaurus kūrinys

Žurnalistas, laidų autorius, rašytojas Rytis Zemkauskas ėmėsi atskleisti tiesą apie D.Bankovą. Pasirodė laida "Alchemija XVII. Niekam nežinomas menininkas", iš kurios sužinojome, kad D.Bankovo kūriniai Kauną pasiekė kuratoriaus, menininko Gorano Oldiecko iniciatyva.

Laidoje kuratorius pasakoja žavingą istoriją, kaip, vaikštinėdamas po blusų turgų Sofijoje, atrado neįtikimai bjaurų paveikslą, kurį panoro įsigyti. Parsinešęs namo, apžiūrinėdamas kūrinį, už paveikslo nugarėlės atrado net 40 įvairiausių nuotraukų, laiškų ir iškarpų iš laikraščių, kuriose buvo rašoma apie brangenybių vagystes viešbučiuose.

G.Oldieckas pastebėjo ant keleto nuotraukų užrašytą "Dogu Bankov" vardą ir nusprendė pasidomėti kitais šio menininko darbais. Po kurio laiko, daugiau nei šimtas koliažų atsirado Kaune, kur buvo surengta paroda. Darbai buvo sudokumentuoti ir Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus išleido knygą "Don‘t shoot the waiter before lunch. Dogu Bankov 1884 – 1970", kurios dizainą kūrė Naglis R.Baltušnikas. Ar kažkas paaiškėja apie dailininko asmenybę, pasklaidžius knygos puslapius? Deja.

Dokumentika ir fikcija

Vis dėlto filosofui T.Kavaliauskui aplink D.Bankovą tvyrantis nežinomybės ir abejonių ūkas tapo inspiracija parašyti bohemišką romaną "Originalas", kuriame fikcija susipina su dokumentika.

Aplink D.Bankovą tvyrantis nežinomybės ir abejonių ūkas tapo inspiracija parašyti bohemišką romaną "Originalas".

Romano veikėjai – tikros istorinės asmenybės, kurių gyvenimus autorius pratęsia interpretuodamas kai kuriuos jų biografijų faktus, pridėdamas pasakojimui naujų detalių, intriguojančių elementų. Iškyla klausimas, kur baigiasi dokumentika ir prasideda fikcija?

"Linija labai plona. Yra įvykių, kurie realioms asmenybėms nėra nutikę, tačiau knygoje veikiantiems personažams atsitinka. Tai nėra visiška fikcija, nes, remiantis jų asmenybėmis ir gyvenimų istorijomis, jiems galėjo taip nutikti", – sakė T.Kavaliauskas.

Būtent dėl to, kad riba tarp tikrovės ir fikcijos tokia plona, knygoje galėjo įsivelti didelė klaida. "Vienos iš pagrindinių moteriškų personažų pėdsakai dingsta, todėl tai paskatino sukurti naują veikėją – jos dukterį. Vis dėlto interpretuojant reikia elgtis atsargiai, nes istorinių asmenybių gyvenimo faktai kartais neleidžia visiškai pasikliauti savo fantazija", – apie Liros Sotnikovos personažą pasakojo rašytojas.

Autorius išskyrė ir kitą romano veikėją – vienos iš Bulgarijoje veikiančių galerijų direktorių Ivaną Goranovą – pasisavinusį penkis D.Bankovo kūrinius, kuris realiame gyvenime buvo gana nykus ir paprastas, o knygoje jo personažas tapo ryškus ir įsimintinas.

Istorija tęsiasi

"Originalas" yra verčiamas ir į anglų kalbą, tad knyga bus prieinama gana didelei, intriguojančias istorijas mėgstančiai auditorijai.

T.Kavaliauskas pasakojo, kad, verčiant knygą, jos siužetas pasipildo naujais veikėjais, kuriuos filosofas atrado bulgarų teatro istoriją nagrinėjančioje knygoje. "Ryškios asmenybės, kurių gyvenimai nutrūksta realybėje, nerandant informacijos apie juos, yra puiki medžiaga kūrybai", – sakė rašytojas. Veiksmo, intriguojančių detalių kupina istorija knygoje pasipildo charakteringais veikėjais, kurių emocionalūs, vaizdingi dialogai perteikia intriguojančią D.Bankovo legendą.

Į Kauno parodų erdves vėl sugrįžo mistinio menininko Dogu Bankovo kūryba. Šįkart šio tariamai mirusio kūrėjo darbas – koliažų paroda "Romeo gali būti druskos kruopelė, o Džuljeta – žemėlapis".

Kitokia meilės istorija

Pasakojimas, kurį 1930-aisiais užrašė ispanų poetas, dramaturgas Fredericas Garcia Lorca, neatitiko tuometės visuomenės socialinių normų ir buvo atmesta kaip pernelyg lakios kūrėjo vaizduotės vaisius. Tik prabėgus 40 metų po kūrėjo nužudymo drama "Publika" ("El Publico") buvo galiausiai išspausdinta Londone.

Kodėl tiek dešimtmečių laukta? Romantiška istorija apie skausmingą dviejų jaunuolių meilę, kurią gražiausiais, švelniausiais žodžiais aprašė Williamas Shakespeare'as, žinoma visiems, bet F.G.Lorca į lyrišką istoriją pažvelgė visiškai kitaip: pagrindiniais dramos veikėjais tapo 30-metis vyras (Romeo) ir 15-metis berniūkštis (Džuljeta). Besivystantys dviprasmiški santykiai ispano kūrinyje buvo nelauktas smūgis kaukėmis prisidengusiai visuomenei.

Netgi šiuolaikinėje, modernioje visuomenėje, kone kiekviename žingsnyje deklaruojančioje toleranciją, homoseksualai susiduria su priešiškumu. Kodėl? Pilkoji dauguma neapkenčia KITOKIŲ (ir visai nesvarbu, kuo tas kitoniškumas pasireiškia). Murkdytis vienodai mąstančiųjų masėje yra gerai, o ginti savo nuomonę, interesus ir įsitikinimus – blogai. Užmiršti žmogiškumą, pakantumą, empatiją – būti stipriam, o apsaugoti, padėti silpnesniam, stengtis jį suprasti, palaikyti, galiausiai išklausyti yra lyg pasirašyti sau nuosprendį – būti atstumtu silpnavaliu. Kur ta tolerancija? Matyt, bus kažkur pasimetusi.

M.Žilinsko dailės galerijos erdvėje KITOKIE yra laukiami. Paslaptingasis menininkas Dogu Bankovas kviečia į koliažų parodą "Romeo gali būti druskos kruopelė, o Džuljeta – žemėlapis", kurtų pagal F.G.Lorcos dramą "Publika".

Kaip teigiama parodos anotacijoje, "į menininko koliažus nereikėtų žiūrėti kaip į tradicines iliustracijas. Daugeliu atvejų D.Bankovo darbai yra paremti F.G.Lorcos simbolių interpretacijomis, ir, pridėdamas dalelę savęs, menininkas keičia bei perkuria originalą".

Jaudinanti nežinomybė

Trijose galerijos erdvėse – daugybė kūrinių. Kiekvienas unikalus, bet išlaikantis bendrą estetinę giją su kitais. Žiūrėjimas į koliažus primena tyrėjo darbą: kiekviename kūrinyje slypinčios detalės ne tik kuria neišjudinamą visumą (neretai aplanko mintis, kad menininko sudėliota kompozicija gyvuoja jau daugybę dešimtmečių, kad viskas, ką regi akis, turi būti tik taip ir ne kitaip), bet ir skatina žiūrovą smulkiose detalėse ieškoti simbolinių prasmių, jungiančių kūrinių siužetus su dramos ištraukomis, kabančiomis šalia kiekvieno kūrinio.

Senos nespalvotos fotografijos (galbūt iš asmeninio dailininko archyvo), žurnalų iškarpos, medžiagų skiautės, siūlai, sagos, įvairūs blizgučiai, nėriniai, skambaliukai, vielos, smulkūs kauliukai (greičiausiai itin mažo, parazituojančio gyvūno), ryškiai raudonos pirštinės, Taro korta, simbolizuojanti mirtį, – tai tik dalis D.Bankovo koliažų detalių.
Kam tie daiktai priklausė? Gal buvo rasti senoje palėpėje, tarp voratinklių ir dulkių? Atsitiktinai pastebėti skersgatviuose ar aptikti artimųjų, draugų, pažįstamų stalčiuose? Ši nežinomybė jaudina.

Kelionė pasąmonės klodais

Kiekviename menininko kūrinyje mainosi ne tik personažai, bet ir nuotaikos, simboliai. Siurrealistiški sapnų, vizijų fragmentai atgyja mažosiose scenografijose, žiūrovą nusivesdami į gilesnius pasąmonės klodus, kad čia rastųsi pasakojimai, paremti regimais vaizdais.

Galybė kūrinių, interpretuojančių F.G.Lorcos dramos "Publika" eilutes, įvaizdina jas, sukurdami naują kūrinio variaciją, keliančią žiūrovui nuostabą menininko atida detalėms, vaizdo perteikimu skirtingomis medžiagomis ir jautriu paveikslo erdvės pajautimu.

Neperkrauti koliažai, kuriuose kiekvienas elementas sukuria vaizdą atskiram F.G.Lorcos žodžiui dramoje, o visuma atveria sluoksnius interpretacijų, kilusių D.Bankovui pasineriant į "Publikos" skaitymą, išlaiko sutelktą žiūrovo žvilgsnį iki pat ekspozicijos pabaigos.

Mįslingasis, kaip teigiama, bulgarų, menininkas D.Bankovas, nors ir prieš 45 metus iškeliavęs anapilin ieškoti įkvėpimo ir naujų inspiracijų kūrybai, vis nustebina kauniečius naujomis, įspūdingomis kūrinių kolekcijomis ir neišsenkančia vaizduote, leidžiančia žiūrovui drauge pasinerti į beribes erdves, sutikti kitokių personažų bei pasiklausyti jų išskirtinių istorijų.

Pasaulis kupinas griovėjų, veidą dengiančių kaskart vis kitomis kaukėmis, nukreipiančiomis dėmesį nuo veiksmų, kuriuos atlieka. Pasaulis kupinas ir kuriančiųjų – sugebančių matyti ir girdėti.

Kas? Koliažų paroda "Romeo gali būti druskos kruopelė, o Džuljeta – žemėlapis".
Kur? M.Žilinsko dailės galerijoje.
Kada? Veikia iki birželio 7 d.