Pokalbyje menininkė pasakoja, kas paskatino ją pasirinkti keramikės specialybę, atskleidžia, su kokiomis klišėmis susiduria iki šiol, prisistatydama kaip keramikos kūrėja, atvirauja, koks autentiškas ryšys jungia ją su porcelianu ir kodėl jos kūryba vystosi skirtingomis kryptimis.

– Porcelianas Jums yra pažįstamas nuo vaikystės. Jūsų mama – keramikė Živilė Bardzilauskaitė–Bergins yra viena iš ryškiausių Lietuvos šiuolaikinės keramikos atstovių, jos kūriniai eksponuoti Baltijos šalyse, Vokietijoje, Italijoje, Japonijoje, JAV, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, kartu su žinomu menininku Juriu Bergins ji vadovauja porceliano studijai. Ar aktyvi ir sėkminga mamos meninė veikla turėjo įtakos Jūsų pasirinkimui studijuoti būtent keramiką?

– Užaugau su porcelianu. Nuo mažų dienų mama skatino lipdyti ar piešti ant porceliano. Man, vaikui, toks užsiėmimas buvo įdomus, o mylimos ir kūrybingos mamos pavyzdys įkvėpė pasinerti į individualią kūrybą. Tai ir lėmė, kad pasirinkau keramikos studijas. Tačiau prie galutinio apsisprendimo prisidėjo ir mano lietuvių kalbos mokytoja Violeta Kamarūnienė. Dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje svarsčiau, kur norėčiau stoti. Galvoje sukosi mintys: „gal į teisę?“ Ir tada lietuvių kalbos pamokoje mokytoja pasakė: „Mokiniai, jei norite visą gyvenimą nedirbti, pasirinkite darbą, kurį mylite.“ Tai išgirdus neliko abejonių. Pradėjau lankyti Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą ir ruoštis stojamiesiems egzaminams į Vilniaus dailės akademiją.

Trophies. 2020 m.

– Pasirinkusi keramikės kelią tarsi pratęsėte šeimos tradiciją. Atrodo, kad tradicijos, jų tąsa jums yra labai svarbi, nes ir medžiaga su kuria dirbate – porcelianas (aut. past. angliškas porcelianas) – turi gilias tradicijas. Ar jums svarbu, kad kuriate iš medžiagos, kuri turi tokią ilgą istoriją?

– Aš tarsi nejaučiu ribos tarp savęs ir medžiagos, su kuria dirbu. Ji tapo mano dalimi. Aš pažįstu porcelianą, jis – mane. Tarp mūsų – nuostabi simbiozė. Man labai svarbi medžiaga, su kuria dirbu, nes tik angliškas porcelianas turi tas medžiagiškumo savybes, kurios ir palaiko simbiotinį ryšį. Esu bandžiusi ir vokiškas, ir prancūziškas porceliano mases, bet jas prilyginčiau svetimkūniams. Tikrai didžiuojuosi būdama antros kartos menininkė, dirbanti su šia sudėtinga, įnoringa, prabangia medžiaga, kurios gilios šaknys suteikia žavesio mano kūriniams.

– Porcelianas yra laikomas viena vertingiausių keramikos rūšių. Kokias ypatingas jo savybes išskirtumėte jūs?

– Porcelianas reikalauja kantrumo ir kruopštumo. Mane užburia jo baltumas, skaidrumas, lengvumas. Į šią medžiagą perkelta kūrybinė idėja tampa sodria ir grakščia.

Būsenos. 2008 m.

– Kuriate jau daugiau nei penkiolika metų. Per šį laikotarpį jūsų kūryba brendo, augo kartu su jūsų asmenybe, patirtimis. Kaip keitėsi jūsų požiūris į keramiką? Kokiu aspektu (ar aspektais) jums įdomu ją tyrinėti per kūrybą?

– Keramika, kaip taikomojo meno šaka, visais laikais buvo paribyje ar net užribyje ir nuolatos turėjo grumtis, kad patektų į meno kategoriją. Iki dabar, prisistatydama žmonėms kaip keramikė, sulaukiu klausimo: „Tai kokius indus ar puodus darote?“ Anksčiau tokie klausimai žeisdavo. Dabar – tiesiog nusišypsau. Todėl, kad tiek puodas, tiek indas gali būti genialus ir subtilus meno kūrinys (tai patvirtina japonų menininkų kūryba) ir apskritai, nors man svarbu dirbti su porcelianu, visgi tai tik viena iš galimybių išreikšti savo idėjas ir mintis. Kartais vizualinę raišką pakoreguoja porceliano medžiagiškos savybės ar degimo metu įvykęs atsitiktinumas. Tada ir įvyksta mano ir porceliano simbiozė. Mano kūryba gimsta iš man aktualių temų, kuriomis pastaraisiais metais nagrinėju šio laiko aktualijas. Šiuo metu gilinuosi į dvasinį, ezoterinį pasaulį, nors labai akylai stebiu ir tai, kas dedasi aplinkui ar už Atlanto. Du labai skirtingi dalykai – ezoterika ir politika – bet kuo labiau gilinuosi, tuo daugiau sąsajų atrandu ir suprantu, kad atsitiktinumų jokioje sferoje nebūna. Mes esame sąmoningi elektromagnetiniai kūnai, esame garsas, esame elektra. Tikrai esame kur kas daugiau, nei tai, ką galime paliesti. Mūsų mintys yra tokios pat materialios, kaip mūsų suvokiama materija, nes mintys – tai taip pat energija, kurią mes sąmoningai ar nesąmoningai skleidžiame. Pasaulis, kurį matome ir suvokiame, yra tik mažytė, labai mažytė viso to, kas realiai egzistuoja, dalis. Tai mane intriguoja ir įkvepia.

Porcelianas reikalauja kantrumo ir kruopštumo. Mane užburia jo baltumas, skaidrumas, lengvumas.

– Su porcelianu dirbate daugiau nei dešimtmetį. Ar laikui einant keitėsi darbo su šia medžiaga technikos, jos galimybių ir ribų pajautimas, estetinis suvokimas?

– Darbas su šia medžiaga nelengvas ir nuolatos tenka susidurti su techniniais iššūkiais. Tai – nuostabus dalykas, nes niekada neužsibūnu vienoje vietoje. Per tuos kūrybos metus patobulėjau, nes galiu išpildyti savo užmojus kompleksiškiau, subtiliau ir dėdama mažiau, bet tikslingesnių pastangų nei pačioje pradžioje. Kuo geriau jaučiamos medžiagos savybės ir žinoma įvairesnių technikų, tuo didesnis galimybių laukas atsiveria prieš kūrėjo akis. Tačiau nenuvertinu atsitiktinumo galios. Turėdama pradinę viziją nesilaikau jos įsikandusi. Kartais leidžiu savo kūriniui kaip augalui augti tik pakoreguodama jo kryptį. Kūryboje nėra monotonijos. Tuo ji ir nuostabi. Beveik visiems mano darbams būdinga klasikinė estetika ne todėl, kad būčiau nusiteikusi prieš bjaurumo estetiką, bet todėl, kad ji kyla iš mano kūrybinių gelmių. Man yra labai svarbu išlikti tikrai ir prieš save pačią, ir prieš žiūrovą.

What is a woman. 2022 m.

– Įvaldyti porceliano subtilybes nepaprasta. Ar prie porceliano tenka labiau taikytis jums, ar jis prisitaiko prie jūsų idėjų?

– Taikomės vienas prie kito. Ne todėl, kad negalėčiau jo pritaikyti prie savęs, bet todėl, kad man patinka jo kuriami iššūkiai, šios medžiagos niuansai. O kai tie niuansai kertasi su mano idėjomis, tenka atsidusti, atrasti priežastis ir pradėti iš naujo.

– Jūsų kūryboje būtų galima išskirti tris kryptis: konceptualūs kūriniai; dekoratyviniai objektai, indai ir interjero elementai; papuošalai. Kryptys skirtingos, bet visose karaliauja porcelianas.

– Mano kūryba kaip dvi medalio pusės: vienoje – taikomoji keramika, kitoje – konceptualusis menas. Myliu abi ir stengiuosi abiem skirti pakankamai laiko. Taikomoji keramika – kasdieninė duona, konceptualusis menas – dvasios penas. Tiek viena, tiek kita teikia man daug džiaugsmo.

Dimensions. 2023 m.

– Keramika, kaip ir kitos taikomojo ar vaizduojamojo meno šakos, yra atvira naujoms technologijoms, sąveikavimui su kitomis medžiagomis, eksperimentams. Kaip manote, ar tarpdiscipliniškumas jūsų kūryboje galėtų sąveikauti su tradicijomis?

– Esu sukūrusi ne vieną tarpdisciplininiam menui priskiriamą kūrinį. Vienas iš stipriausių, mano nuomone, buvo bakalaurinis darbas „Būsenos“. Jame keramika ir videomenas susijungė, tapo vienu kūnu. Tai buvo trys 2/3 žmogaus dydžio indai, į kuriuos vaizdo projekcijomis buvo perkeltos trys molio būsenos: kieta, minkoma ir skysta.

– Ar grynumas (kūryboje pasirenkant tik vieną pagrindinę medžiagą – porcelianą) yra dalis jūsų meninės koncepcijos?

– Myliu porcelianą, bet esu atvira viskam ir nesijaučiu įsipareigojusi kurti tik šia medžiaga. Galbūt iki šiol dar nesusidūriau su dideliu kūrybiniu poreikiu kažką keisti. Kita vertus, nuo rugsėjo 1-osios Eslingene, privačioje juvelyrinėje „Einblick 36“, kurios savininkė Julie Blumer, vyksta mano personalinė paroda „Die Vibrationen“ (liet. „Virpėjimai“), kurioje eksponuojami grafiniai darbai ant ready-made (gatavų, – red. past.) objektų (vonios plytelių).

Nežinomybė ir nauji tikslai

Štutgarte gyvenančios ir kuriančios kaunietės keramikės Domilės Ragauskaitės personalinė paroda „Before Up“ („Prieš pakylant“), surengta gavus Badeno-Viurtembergo (Baden-Württemberg) stipendiją meninei praktikai skatinti, pristatyta menininkės kūrybinėse dirbtuvėse-studijoje „Kunstverein Wagenhalle, Neubau“. Tai asmeniškas kūrėjos komentaras pandemijos tema.

D.Ragauskaitė sako, kad įprasti prie nežinomybės, prisitaikyti prie besikeičiančių ribojimų ir atlaisvinimų jai, kaip ir daliai menininkų, buvo šiek tiek lengviau nei likusiai visuomenei.

„Nestabilumas yra kūrėjo kasdienybė: nestabilios pajamos, darbo laikas ir dar daug kitų dalykų“, – vardija menininkė ir sykiu prisipažįsta, kad pandemijos pradžioje buvo apėmusi baimė ir sąstingis.

Įkvėpimas: D.Ragauskaitė sako pandemijos laikotarpiu kūrusi inspiruota naujų aplinkybių. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Slogi nuotaika ir papildomai atsiradęs laisvas laikas privertė daug ir viskuo domėtis, skaityti, ieškoti ir po truputį įveikti savo baimes. Kitaip pradėjau suvokti laisvę, įvertinau, kaip lengvai ją galima atiduoti, išmokau dar labiau branginti kontaktą su žmonėmis ir vertinti tai, kokie mes nuostabūs, kai esame vieningi ir padedame vieni kitiems. Laisvo laiko ištekliai paskatino atsakingiau pasižiūrėti ir į savo buitį – smarkiai sumažinau betikslį daiktų vartojimą, pradėjau gerinti savo sveikatą. Gyvenimo tempas sulėtėjo, bet atsirado laiko naujiems tikslams ir užmojams”, – patirtimi dalijasi D.Ragauskaitė.

Keistis ir keisti

Nežinomybės ir nestabilumo kupinas laikotarpis pastūmėjo menininkę dar giliau, atidžiau, atsakingiau pažvelgti į ją supantį pasaulį ir savo įžvalgas reflektuoti kūryboje.

„Nuo pandemijos pradžios kuriu daugiau ir tai mane labai džiugina“, – sako keramikė. Todėl personalinė paroda kūrėjai yra tarsi atskaitos taškas, žymintis, kaip ji sako, pabudimą visomis prasmėmis.

Nuodėmės. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Darbais noriu pasakyti, kad metas keistis ir keisti. Iki pandemijos gyvenome pernelyg patogiai, nevaržomai, neatsakingai. Galbūt kiekvienam iš mūsų vertėtų permąstyti savo dvasines, moralines vertybes“, – nuomonę išreiškia menininkė.

Skirtingos pusės

Personalinėje parodoje pristatytuose darbuose, kurtuose iš porceliano, – medžiagos, kuri pareikalauja daug laiko, kol pasiekiamas norimas rezultatas, D.Ragauskaitė apmąsto skirtingas pandemijos puses.

Kūrinyje „Sins“ („Nuodėmės“), kuris, kaip sako menininkė, gimė intuityviai ir organiškai, atsiskleidžia platus keramikės žvilgsnis į visuomenę, praradusią vertybes ir atskaitos taškus, ir raginimas keistis. Sugrįžimas prie fundamentalių vertybių svarbus ne tik pandemijos kontekste. Turėtume įvertinti prioritetus ir sąmoningai pasirinkti, kas trapiame kiekvieno iš mūsų gyvenime yra svarbiausia.

Kritiškas D.Ragauskaitės požiūris atsiskleidžia ir darbe „Counting Shots To Freedom“ („Skaičiuojant dūrius iki laisvės“), tačiau, susilaikydama nuo komentarų, menininkė palieka daug vietos žiūrovo diskusijai su kūriniu.

Analitinį žvilgsnį į visuomenę pakeičia susitelkimas į individą darbe „Lockdown“ („Karantinas“). Kūrinyje keramikė perteikia emociją, kuri paskatina žiūrovą susimąstyti apie tai, kaip jis išgyveno karantino suvaržymus ir kokias jo pasekmes pajuto.

Ekspoziciją užbaigia ironiškas, taiklus kūrinys „Trophies“ („Trofėjai“). „Darbą inspiravo labai iškalbinga detalė – žmonių įprotis skirtingai nešioti kaukes. Variantų – galybė, todėl šis darbas bus tęsiamas ir trofėjų daugės“, – sako keramikė.

Trofėjai. / Asmeninio archyvo nuotr.

D.Ragauskaitės kūriniai – atspindys naujo, pasikeitusio pasaulio ir mūsų pačių  – mums nėra paprasta keistis kartu su juo. „Menas – visuomenės veidrodis, jis ir reflektuoja, ir disonuoja, ir paryškina tai, kas vyksta mumyse ir aplink mus“, – pabrėžia keramikė.

Kūrėja per darbus suteikia galimybę žiūrovui iš šalies pažvelgti į tai, kas lyg ir jau tapo įprasta, tačiau vis dar kelia vidinių prieštarų ir skatina ieškoti galimybių keisti(s).

"Menas keramikės darbuose įgauna plačią prasmę, kintančią sulig įvairiomis kūrinių formomis ir koncepcijomis: nuo plastiškų moterų figūrų, estetiškų interjero personažų iki dekoratyvių, visiškai sumažintų realybės objektų formų juvelyrikoje ir viskas kuriama iš porceliano, į kurį, atrodo, trapu ir pažiūrėti. Kaip toji kova, kuri visada išmuša iš vėžių, tačiau atveria naujus kelius, taip ir D.Ragauskaitės kūriniai – iš pirmo žvilgsnio trapūs ir estetiški, iš tiesų yra ilgaamžės, nugludintos gyvenimo tiesos.

– Autoportretas tai savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Tai asmeniškas kūrinys, kuriame bandai suvokti, užfiksuoti save tam tikru gyvenimo etapu. Iki šiol esu sukūrusi tik vieną autoportretą. Manau, jog taip yra todėl, kad nemėgstu savęs afišuoti, vertinu privatumą ir... mažiau – visada yra daugiau. Tiesa, studijuodama, esu sukūrusi piešinių ciklą "Būsenos", kurį sudaro autoportretai.

– Koks kūrinyje yra tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?

– "Praeities portretas" yra sentimentalus, nostalgiškas žvilgsnis į praeitį – į 2007-uosius, kai pirmą kartą teko vykti į Vokietiją pagal studentų mainų programą. Naivus ir šiuolaikinio meno nesužalotas žvilgsnis, rankoje rūkstanti cigaretė ir vidinė kova, stengiantis rasti atsakymą į klausimą, kas yra menas. Tai buvo atradimų, naujovių ir kertinių prioritetų meno suvokime atsirinkimo laikas. Taigi – išorinė estetika ir vidinis chaosas. Manau, kad būtent taip ir gimsta menas: iš chaoso, kovos, sunkumų. Kaip Friedrichas Nietzsche rašė: "Reikia turėti savyje chaosą, kad pagimdytum virpančią žvaigždę." Sunku pasakyti, kur yra tas pagražintas "aš". Kuriant meną nėra objektyvumo, tai iš esmės ir yra įdomu.

Naivus ir šiuolaikinio meno nesužalotas žvilgsnis, rankoje rūkstanti cigaretė ir vidinė kova, stengiantis rasti atsakymą į klausimą, kas yra menas.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save? Kur fokusuojamas žvilgsnis?

– Paradoksalu – visi gyvename čia ir dabar, bet mintimis dažniausiai niekada nebūname čia. Esame linkę koncentruotis į ateitį arba praeitį. "Praeities portretas" būtent ir yra tas trumpas blyksnis iš čia į ten ir – į save. Labai sunku suvokti esamos dienos ar laikotarpio svarbą (ypač sau pačiam), todėl tik per savianalizę, reflekciją ir tam tikrą laiko atkarpą tai suprasti pasidaro lengviau, nes pagaliau turi patirties, kurią gali analizuoti, žinodamas ir priežastis, ir pasekmes.

– Kūrinys labiau savianalizės ar saviraiškos rezultatas?

– Savireflekcijos išraiška.

– Ar autoportrete atsiskleidžia jūsų charakteris?

– Manau, kad taip. O jums kaip atrodo? Tiesa, dabar plaukai šviesesni…

– Kas tampa lemiamu faktoriumi, pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Man niekada nekilo tokio klausimo. Tik porcelianas.

– Kurdama autoportretą, esate ir portretuojamoji, ir kūrėja. Ar kūrinyje siekėte pavaizduoti save, kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Šiuo darbu kalbu tiesiai – vaizduoju merginą, kuri ir esu aš.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Prisiminimų medija. Turiu to meto fotografijų, tačiau kurdama šį kūrinį į jas nežiūrėjau.

– Kuo rėmėtės ieškodama autoportreto spalvinės išraiškos?

– Prisiminimais ir dabartimi. Leidau sau šiek tiek pameluoti, tuo metu turėjau trumpesnius plaukus ir nerišdavau jų į kuodą, tačiau dabar – rišu.

– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Kūrinio fonas yra kintantis triukšmas, priklausantis nuo to, kur jis yra eksponuojamas. Dabar jį galima pamatyti "Parko galerijoje", Kaune.

– Darbo formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Tikrai taip, formatas – tik formalumas, jo visiškai nesureikšminu. Na, gal nebent tai, kad mažesni dalykai man – svarbesni.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Praeitį.

– Kiek laiko užtruko sukurti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Sudėtingas klausimas. O jūsų nuotaika ir jausenos kinta, kai prisiminimais grįžtate atgal?

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Tuo, kad yra pirmas ir kol kas vienintelis porceliane kurtas autoportretas.

– Pažvelgus į kūrinį iš šalies, kokios dabarties laiko aktualijos jame atsiskleidžia?

– Šypsausi ir galvoju... Gal šokiruosiu, bet darbas nėra politiškas, nes per daug asmeniškas – apie jaunystę, savęs paiešką ir galbūt net maištą. Dabarties aktualijos? Socialinė problematika – žalingų įpročių turintis jaunimas? Tačiau aš to neakcentuočiau, bet žiūrint iš šalies – tokia mintis gali kilti.

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūrinyje, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Jauna mergina, besimėgaujanti dabarties akimirka. Čia ir dabar.

Bekele einanti žmogaus figūra, nutolstanti į nežinią, atrodo tokia pat nereikšminga kaip ir pro pravirą langą įskridusi įkyriai zyzianti musė. Kokia yra musės gyvybės reikšmė gigantiškame žmogiškajame pasaulyje? Kokia yra žmogaus egzistavimo prasmė visatos begalybėje? Atsakymai į šiuos klausimus galėtų būti panašūs.

Apmąsčius prasmes, kurios yra priskiriamos musės simboliui, – nešvaros, puvimo, mirties – galime jų refleksijas stebėti žmogaus veiksmuose – procesai trunka ilgai, yra sudėtingi ir turintys pasekmių.

Pasekmė – raktinis D.Ragauskaitės parodos žodis. Vienoje pusėje – įprasti kasdienybės ženklai, kitoje – interpretatyvios, tačiau asmeninėmis būties konstrukcijomis paremtos porcelianinės istorijos. Visa tai – vizualizuotos pasekmės: kasdieniame ir/ar kūrybiniame lauke vykusių įvykių pėdsakai.

"Eksponuojami darbai parodą padalija į dvi dalis: konceptualiąją ir skulptūrinę", – apibūdina D.Ragauskaitė. Pirmoji teminė linija, kur autorė tyrinėja keramikos, kaip amato ir keramikos, kaip meno santykį. Funkcionalūs buities daiktai transformuojami į meno objektus pasitelkiant asmeninėmis reikšmėmis apipintą simbolį – musę. Kūriniuose ji lemia pokytį nuo daikto prie meno kūrinio.

Moters kūnas – subtilių niuansų ir stebuklingų vingių laukas, kurį atkartoti kūryboje – iššūkis.

Simbolio negatyvi prasmė keramikės darbuose tampa kuriančiąja jėga. Juk tam, kad rastųsi nauji pavidalai, naujos prasmės, pirma, sunykti turi tai, kas sena. Mirtis – atsinaujinimo ženklas. D.Ragauskaitė sutrauko buities daiktų ryšius su kasdienybe, tam, kad išorinę jų formą pritaikytų interpretatyvioms sąmonės ir pasąmonės sąlygoms.

Antrąja temine linija menininkė nutolsta nuo tiesioginio sąlyčio su kasdienybe, buitimi ir priartėja prie fundamentalių tiesų paieškų, analizuodama moteriškos lyties kūnų plastiką, metaforiškai perteikiančia universalias, o galbūt asmenines, patirtis. "Moters kūnas – subtilių niuansų ir stebuklingų vingių laukas, kurį atkartoti kūryboje – iššūkis", – sako menininkė.

Intuityviai jausdama moters kūno kalbos subtilumą, autorė sukuria nebylias pasakotojas ("Chameleonas", "Hipnozė", "Praeities portretas"), kurios harmoningais judesiais įvaizdina trapią melancholiją, jausmingą ilgesį, neišsipildžiusius troškimus.

Abi parodos dalis sujungia kietas, tačiau dužus porcelianas. Prabangus, blizgus, dengtas aukso glazūra, tačiau sykiu lengvas, praslystantis pro pirštus ir subyrantis į tūkstantį mažų dalelių – tam, kad iš jų rastųsi nauja prasmė.

Kas? Paroda "Tarp dviejų pusių".

Kur? "Parko galerijoje".

Kada? Veikia iki kovo 31 d.