Brandos kelio dalis

V.Urbonaitė ir D.Puslys laidoje „Išpažinimai“ su savo pašnekovais siekia kalbėtis iš modernaus žmogaus kasdienybės perspektyvos, ieškoti atvirų atsakymų į kartais sudėtingus klausimus ir tai daryti remiantis dogmomis, bet be moralizavimo.

D.Puslys sako, kad žodis dogmos turi labai stiprų religinį, nekvestionuojamų Bažnyčios tiesų atspalvį, todėl žino, kad visuomenė į jį žiūri atsargiai. „Mes nagrinėjame ne dogmas, bet opius kasdienybės klausimus ir pristatome skirtingus požiūrius į juos, kad žmogus matytų galimų atsakymų diapazoną ir būtų pats paskatintas ieškoti savojo atsakymo“, – tikina publicistas.

„Nėra nieko blogo kelti klausimą, abejoti, nežinoti, būti sutrikusiam. Dažnai klausimo kėlimas gali būti suprastas kaip silpnybė, bet klausimo kėlimas įgalina, pastūmėja – bent jau man tai yra neatskiriama brandos kelio dalis. Norisi, kad žmonės nebijotų, patys ieškotų atsakymų, o ne priimtų patogius pusgaminius ar populiarius receptus, kuriuos siūlo“, – tęsia jis.

Nebūtinai dvasinius klausimus keliame viešai, tačiau, pasak D.Puslio, nebūtinai tai ir reikia daryti viešai. „Svarbiausia – nenužudyti klausimo“, – pabrėžia jis.

Kad žmonės sau kelia esminių klausimų, byloja laidoje gvildenamų temų įvairovė: nuo švietimo iki pamatinių klausimų „ką reiškia mylėti savo Tėvynę ir jausti už ją atsakomybę?“, „kodėl bėda ištiko būtent mane, ar Dievas mane baudžia?“, „kur jis būna sudėtingu metu, kai man labiausiai reikia atramos ir pagalbos?“ „Temas laidai sufleruoja pats gyvenimas“, – sako D.Puslys.

Ir nors jis pastebi, kad dogmas šiuolaikinė visuomenė vertina įtariai, jo kolegė V.Urbonaitė įsitikinusi, kad jas žinoti reikia: „Čia kaip Kelių eismo taisyklės. Jeigu mes kalbame remdamiesi Katalikų bažnyčios mokymu, reikia atsižvelgti į tuos pamatus, jie suteikia stuburą.“

„Galbūt modernus mūsų laidos žvilgsnis yra tas, kad mes į dogmas žiūrime šiandienos kontekste. Dažnas klausimas, kodėl mes į dogmas žiūrime skersai, tarsi su lengva pašaipa. Todėl, kad mes apie jas nieko nežinome. Mes jas apauginę kažkokiais mitais, legendomis ir paskalomis. Mes jas susikuriame primityviu antroko lygiu ir nebeaugame. Kai tau yra 40 metų ir tu vis dar mąstai kaip antrokas – nieko sveikintino“, – sako V.Urbonaitė.

Manęs klausdavo, tai kur yra tas Dievas, o aš atsakydavau labai paprastai: ten, kur mes jį ir palikome – ant kryžiaus.

„Šiuo atveju, mes, kaip „Išpažinimų“ komanda, žiūrime į tas pačias dogmas ir bandome sugriauti šablonus, stereotipus, kad žmonės galėtų iškelti sau klausimą, ar tikrai tai, ką aš iki šios dienos nešiojausi savyje ir galvojau, kad tai yra nepajudinama tiesa, yra tiesa. Pamatiniai dalykai yra daug gilesni ir prasmingesni, tos vertybės mumyse įsišaknijusios daug giliau. Kai nuimi nereikalingus lukštus, paaiškėja, kad tai yra visai įdomu“, – priduria ji.

Tarp gyvybės ir mirties

Religijotyrininkė patebi, kad karo kontekste šiandien žmonėms labai aktualus gyvybės ir mirties klausimas. Žmonės svarsto, kaip galima šauti į kitą žmogų, kaip XXI a., kai esame taip pažengę ir, atrodo, neseniai diskutuodavome tarsi apie subtilybes, dabar grįžtame prie pamatinių vertybių.

„Atsiranda atpildo, Dievo teisingumo klausimas. Pastarąjį dešimtmetį net ir bažnyčioje pagrindinė tema buvo Dievo gailestingumas, o dabar žmonės pradėjo kalbėti, kad be gailestingumo mes turime ir teisingumą“, – sako V.Urbonaitė.

„Vienaip apie Dievą kalbėjome, kai buvo taika, kitaip tema iškilo mirties akivaizdoje. Daug žmonių manęs klausdavo, tai kur yra  Dievas, o aš atsakydavau labai paprastai: ten, kur mes jį ir palikome, – ant kryžiaus. Niekas nepasikeitė. Palikome jį ant kryžiaus ir nuėjome su savo reikalais. Dievas yra prie kenčiančių, mirštančių, apleistų žmonių“, – dalijasi rašytoja.

Ji neabejoja, kad karas Ukrainoje privers žmoniją susidurti su potrauminiu sindromu – ypač ukrainiečius. „Vis bandau įsivaizduoti tą vienišumą žmonių, kurie yra apšaudomame Mariupolyje. Mėnesį sėdi apšaudomame bunkeryje, tamsiame šaltame rūsyje be elektros, be maisto. Tos istorijos šiurpios, ir tada supranti tą Dievo ant kryžiaus apleistumą“, – sako V.Urbonaitė.

„Labai gražiai viena moteris man parašė. Ji sakė, kad visą laiką galvojo, jog yra laisvamanė, bet dabar, vykstant karui, ji labai nori tikėti, kad Dievas yra, nes jeigu jis yra – yra ir pragaras. Tie, kurie verda šitą dervą, turės atsakyti. Tai yra gilus teologinis apmąstymas, šitos moters mintis man tapo meditacija“, – atvirauja religijotyrininkė.

Jis jau yra tarp mūsų

Ar Dievas artimas lietuviui? D.Puslys sako, kad laidos „Išpažinimai“ tikslas ir yra paskatinti žmogų, kad jis pats sau atsakytų, ar artimas jam Dievas, ar ne.

„Tačiau iš teorinės apžvalgos, mes gyvename postkrikščioniškoje visuomenėje, kurioje Bažnyčia, tikėjimas kasdienybėje būdingas mažai žmonių daliai. Didžioji dalis, jeigu ir lankosi bažnyčioje, lankosi švenčių proga, bet tai nieko nepasako apie tai, ar žmogus pats sau nekelia dvasinių klausimų. Jis nebūtinai turi eiti į bažnyčią, kad ieškotų Dievo. Gal jis tai daro kitais būdais? Manau, kad pavojinga skirstyti taip, kad einančiam į bažnyčią rūpi Dievas, o neinančiam – nerūpi. Vis dėlto, mes gyvename visuomenėje, kurią didžiąja dalimi suformavo krikščioniška Vakarų tradicija“, – primena politologas.

V.Urbonaitė religijotyrininkės akimis pastebi, kad lietuviams artima dievoieška. „Labai gražiai religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, mano dėstytojas, amžiną atilsį, yra sakęs, kad kai lietuvis gieda ar dainuoja minioje, toje vietoje jis virsta pasaulio centru, ir tada Dievas nužengia į tą minią, pro tas akis pasižiūri, galvą ir širdį paglosto. Mes susigraudiname nuo bendrų dainų, mus tai liečia“, – sako ji.

Donatas Puslys ir Viktorija Urbonaitė. / Ž. Paunksnės nuotr.

„Man atrodo, kad karas parodė, kokie mes esame geri vienas kitam, kokie esame organizuoti, mums rūpi ne tik savas kiemas ir sava šeima, bet ir nepažįstami žmonės, mums staiga negaila pinigų – uždirbsime. Žmonės važiuoja į karo zonas su savo automobiliais, kad tik išgelbėtų kuo daugiau žmonių, perka šalmus, neperšaunamas liemenes. Tai yra geri darbai kūnui ir sielai – pavalgydinti pabėgėlį, priglausti, priimti į savo namus. Tai yra nuostabūs dalykai, ir čia visur yra Dievas, čia yra didžiulė meilė, ir gal kartais žmonės dar nėra gyvai susipažinę su Dievu, bet jis jau yra tarp mūsų“, – tikina rašytoja.

„Labai noriu tikėti, kad šitas karas baigsis. Kaip jis pasibaigs, aš nežinau, niekas nežino. Bet mes labiau vienas kitą branginsime, vertinsime tai, kas iš tikrųjų esmė, pamatinius dalykus, kurie mus ir daro žmonėmis. Dabar paviršutiniai dalykai tapo nebesvarbūs, anksčiau tarsi stovėdami vienas prieš kitą savo ego matuodavomės, dabar – visiškai nebesvarbu. Daug kam nebesvarbios ir tavo politinės pažiūros, nes yra gėrio ir blogio kova, reikia tik tinkamą pusę pasirinkti“, – akcentuoja V.Urbonaitė.

Pilnos bažnyčios

Bendraudama su savo draugais kunigais V.Urbonavičiūtė girdi, kad prasidėjus karui bažnyčiose žymiai padaugėjo žmonių – net ir tose šv.Mišiose, kurios darbo dieną vyksta 12 val.

„Tai rodo, kad žmonėms reikia ir Bažnyčios, ir Dievo. Sakyti, kad tikiu Dievu, bet man nereikia Bažnyčios, reiškia, aš tikiu stabu, o ne Dievu, nes Bažnyčia turi autoritetą, nepaisant to, kad ji daro ir daug klaidų – jas daro ir žmonės. Kaip ir bet kurioje organizacijoje yra dėl ko atsiprašyti, yra žaizdų. Bet, kita vertus, būtent Bažnyčia turi pamatą, į kurį gali atsiremti – su visomis tradicijomis, sakramentais, teologija“, – sako religijotyrininkė.

„Kai aš sakau, kad tikiu Dievą, kalbu apie triasmenį Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Šventąją Dvasią. Kalbu apie Kristų nukryžiuotąjį. Jei sakysiu, kad tikiu savo Dievą, tai neaišku, ką aš esu pasigaminusi ir kur tai nuveda. Man atrodo, kad laisvas žmogus yra tas, kuris nepasilieka ties stabais, savo kūryba, o remiasi tuo, kas yra patikrinta“, – priduria ji.

Moderni visuomenė klausia, ar Bažnyčia neturėtų kartu eiti modernėjimo keliu. Pasak V.Urbonaitės, Bažnyčia yra ne tik popiežius, kardinolai, vyskupai, kunigai ir vienuoliai, bet ir pasauliečiai, kurie lygiai taip pat gali įnešti tam tikrų naujovių į Bažnyčią. „Čia yra daug pozityvumo, Bažnyčia nevengia šiuolaikiškumo – popiežius ir „Twitter“ turi, ir įvairios transliacijos per „YouTube“ vyksta, kelionės po pasaulį vyksta, kalbama su žmonėmis“, – vardija rašytoja.

„Man atrodo, kad mes turime išmokti labiau klausytis žmonių, kur jiems skauda. Mes ir „Išpažinimuose“ nemokome – keliame klausimų ir klausomės žmonių. Ne visą laiką mano nuomonė sutampa su pašnekovo, bet aš irgi mokausi. Mano vidus besiklausant išsiplečia. Jei žmogus pasakoja apie savo vidinę kelionę, ji gali būti įvairi ir nebūtinai tokia, kokia tavo. Ypač dabar, karo metu, klausantis kunigų ir ne tik jų istorijų, atrandu naujų požiūrio kampų. Juokiuosi, kad tai yra mano privačios rekolekcijos. Tai moko nuolankumo priimti kito žmogaus tiesą, neįrodinėti savo tiesos, moko pagarbos. Skirtingos nuomonės yra gerai“, – nė kiek neabejoja V.Urbonaitė.

Nepaisant to, kaip gali būti baisu, kaip tamsa ir blogis gali siautėti, aš suvokiu, kad visame tame Dievas nugali mirtį ir prisikelia.

Džiaugsmas švęsti

Tiek D.Puslys, tiek V.Urbonaitė, prakalbę apie šv.Velykas, sako, kad jas švęs su savo šeimomis, ir tai bus tikras džiaugsmas po praėjusių metų, kai dėl COVID-19 teko švęsti artimuosius matant per išmaniųjų įrenginių ekranus.

„Karo akivaizdoje dar labiau džiaugiesi, kad vis dar esame visi gyvi ir sveiki. Atrodo, labai banalu, bet dabar tai yra labai svarbu“, – akcentuoja V.Urbonaitė.

„Man Velykos yra mano Dievo Prisikėlimas ir suvokimas, kad, nepaisant to, kaip gali būti baisu, kaip tamsa ir blogis gali siautėti, aš suvokiu, kad visame tame Dievas nugali mirtį ir prisikelia. Net jei iki galo nesuprantu, kaip tai įvyko, kaip jis tai padarė, man to ir nereikia suprasti. Mano tikėjimas ir pasitikėjimas, kad ir mane vieną dieną taip prikels, suteikia paguodos ir ramybės, kad, net jei esu visiškai viena, aš vis tiek nesu viena ir turiu į ką atsiremti, kas už mane mirė anksčiau“, – įkvėpti mėgina religijotyrininkė.

„Velykos yra apie meilę, kuri prikelia net mirusiuosius. Kuo daugiau meilės, bet ne saldžios, vien jausmais paremtos, o veiklios meilės, kurią lietuviai dabar rodo, padėdami ukrainiečiams, priimdami į savo namus, savo duonos kąsniu dalydamiesi“, – tęsia ji.

D.Puslys prisimena Dylano Thomaso eilėraštį „Ir nebus mirties karalijos“: „Jis ir byloja žodžius, kad meilė nežus ir nebus mirties karalijos. Tam tikra prasme tai, ką mes čia darome, artimo meilės darbai, nėra beprasmybė, tai yra tikslo link vedantys dalykai.“

„Kelerius metus buvo pandemija, Velykas šventėme visiškai kitaip ir klausėme, už ką taip, kada visa tai baigsis, kur viltis, dabar Velykas švęsime karo akivaizdoje. Vėl tie patys klausimai – iš kur tos kančios, kodėl tokie dalykai vyksta pasaulyje. Velykos yra tikėjimo šventė, bet tai nereiškia, kad tame nėra skaudžių momentų. Manau, kad tikėjimas yra giliai širdyje nuolatos ieškoti, nuolatinis kelias“, – atvirauja D.Puslys.

Pasak jo, šv.Velykos, kaip ir šv.Kalėdos – proga pabūti su artimaisiais, išgyvenant džiaugsmą. „Jei krikščionybė yra apie meilę, Velykos yra džiaugsmas kartu švęsti su mylimiausiais žmonėmis, dar kartą prisiminti, kodėl jie tau brangūs, – ne visada gal tai pasakome. Man tai yra bendrystės, džiaugsmo ir vilties šventė. Viltis, kad tai, ką darome, turi prasmę, ir situacija pasikeis, egzistuoja“, – viliasi jis.

Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) medijų ir demokratijos programos vadovas Donatas Puslys teigia, kad Lietuvos šeimų sąjūdžiui nepavyko suburti didesnio rato bendraminčių tiek dėl neaiškių reikalavimų valdantiesiems, tiek dėl to, kad ankstesnių mitingų dalyviai „išsikvėpė“, nepasiekę norimų tikslų.

„Galbūt, viena vertus, ir reikalavimai tampa nelabai aiškūs, jie prieš viską yra: prieš galimybių pasą, prieš LGBT, šiek tiek dar prieš kažką. Ir dalis tada veikiausiai nebesupranta, kas čia per darinys ir kodėl ten jiems reikėtų būti“, – Eltai teigė D. Puslys.

Jis pabrėžia, kad įprastai mitingas gali apimti ir daugiau probleminių klausimų, tačiau, VPAI specialisto teigimu, jie turėtų būti aiškiai suformuluoti ir pateikti visuomenei.

„Gali būti ne vienas ir ne du klausimai, bet tada kažkaip aiškiai viskas suformuluota: kas, už ką, kodėl. Nes dabar – „mes prieš viską, už ką ši valdžia, dėl to priešinamės“. Renginyje plakatai, kur kažkas dar ir Sorošą pripaišo, sąmokslo teorijų papilsto, tai konstruktyvumo – mažai“, – akcentavo jis.

D. Puslys taip pat neatmeta galimybės, kad po anksčiau vykusių mitingų dalis protestuotojų, nesulaukusių apčiuopiamo rezultato, išsikvėpė.

Galbūt, viena vertus, ir reikalavimai tampa nelabai aiškūs, jie prieš viską yra: prieš galimybių pasą, prieš LGBT, šiek tiek dar prieš kažką. Ir dalis tada veikiausiai nebesupranta, kas čia per darinys ir kodėl ten jiems reikėtų būti.

„Kitas dalykas, kad galbūt apskritai dalis nusivylė tuo, kas buvo pirmajame mitinge, kai buvo pereita prie riaušių, ir gal nebenori nieko bendro turėti. Čia tų priežasčių įvairiausių gali būti, ir nemanau, kad kažkuri viena paaiškina. Dalis gal išsikvėpė. Atvažiavo vieną kartą kaip performanse sudalyvavo, paprotestavo, kažkokio apčiuopiamo rezultato nemato, tai ir nebemato reikalo į tai savo laiką investuoti“, – sakė jis.

D. Puslys kaip vieną iš problemų įvardina ir tai, kad Lietuvos šeimų sąjūdis taip pat neturi aiškios struktūros.

„Čia ir yra problema, kad niekas ten neatsakingi, visi kažkur kažką daro, nebeaišku ką. Mes matėme daug įvairiausių dalykų per tą laiką. Buvo ir tam tikri politikai, kurie norėjo pamanipuliuoti, stoti į jų gretas, pasigaudyti kažkokių politinių dividendų“, – sakė D. Puslys.

„Buvo Seimo pirmininkės susitikimas su Šeimų sąjūdžio atstovais, bent jau save taip įvardinusiais, bet klausimas, ar tie žmonės iš tikrųjų įkūnija tą lyderystę, kaip mes tą lyderystę suvokiame. Ten yra kažkokie veidai, bet nei jie kontroliuoja, nei jie telkia tuos žmones“, – pastebėjo jis.

D. Puslys taip pat teigia, kad trečiadienį įvykę trijų riaušių prie Seimo dalyvių sulaikymai galėjo pakeisti nebent tų žmonių planus, kurie ketino atlikti nusikalstamus veiksmus.

„Jeigu tu ateini tiesiog normaliai išsakyti savo pozicijos, kodėl tave gąsdinti kažkas turėtų. Aš manau, kad čia kaip tik svarbūs žingsniai, kurie parodo, kad teisė Lietuvoje veikia ir kad veikėjai tam tikri, kurie kursto minią, kurie kursto kitus žmones peržengti įstatymo ribas, kad jie susilauks teisinio atpildo“, – sakė jis.

VPAI specialistas mano, kad Lietuvos šeimų sąjūdis dar turi potencialo, „bet savo lubas jau yra pasiekęs“.

„Veikiausiai tos lubos jau buvo pasiektos pirmajame mitinge, nes jau dabar matome, kad kažkokio gausėjimo, proveržio – nėra. Bet, be abejo, viskas priklausys dar ir nuo kai kurių klausimų, kurie bus nagrinėjami per šią rudens Seimo sesiją, nes jeigu Partnerystės įstatymas bus nagrinėjamas, galima laukti kažkokių politinių akcijų, protestų, demonstracijų ar pan., bet kad jos būtų labai gausios, aš tikrai nemanau“, – sakė D. Puslys.

Šviesaus atminimo filosofas, rabinas Jonathanas Sacksas lietuviškai pasirodančioje knygoje "Moralė" (vertėja Jolita Parvickienė) sako, kad šiandien gyvename kaip viešbučio klientai, kurie mainais už sumokėtą mokestį reikalauja, kad kas nors kitas tvarkytų bendras patalpas ir kambarius. Tačiau jei norime išlikti ir išsaugoti valstybę, turime prisiminti, kad esame bendrapiliečiai ir turime įsipareigojimų vieni kitiems.

Visuomenės kūrimas – namo statybos, o statybose nesvarbu odos spalva, lytis ar amžius. Svarbu tai, kaip prisidedi. Esame tai, ką darome, teigia J.Sacksas. Būtent apie bendrąjį gėrį, apie "mes", o ne tik "aš" vienoje kertinių šių laikų knygų "Moralė" kalba J.Sacksas. Kodėl tai kaip niekad svarbu šiandien? Ir kaip tai įgyvendinti kasdienybėje?

Knygos viršelis

Pagrindinės knygos "Moralė" idėjos – pokalbyje su jos autorių J.Sacksą pažinojusiu publicistu, visuomenininku Donatu Pusliu, parašiusiu knygos įžanginį žodį.

– Jums teko bendrauti su knygos "Moralė" autoriumi filosofu, rabinu J.Sacksu. Papasakokite, kaip susipažinote.

Svarbiausia tampa asmeninė iniciatyva megzti tinklus, burti bendruomenes, patiems ieškoti problemų sprendimų.

– Viskas prasidėjo netikėtai. Kai dirbau Bernardinuose.lt, ieškodavau autorių, kurie padėtų geriau ir giliau pažinti šiandienio pasaulio iššūkius. Be to, norėjau, kad katalikiškame dienraštyje skambėtų ir brolių judėjų balsas. Būtent taip užkliuvau už J.Sackso asmeninėje svetainėje skelbiamų trumpų komentarų, kurių temos buvo be galo įvairios – nuo šiandienos švietimo iššūkių iki antisemitizmo problemos, nuo šiandienės laisvės sampratos kritikos iki populizmo ir kitų demokratijai kylančių iššūkių. Jo tekstai buvo unikalūs tuo, kad juose pynėsi gilus Biblijos išmanymas ir filosofo, idėjų istoriko meistrystė pastebėti šiandienai didžiausią įtaką darančias minties sroves bei skatinti jas permąstyti.

Paskui griebiausi ir jo knygų, pirmoji buvo "Namai, kuriuos statome kartu", kuri pasakojo apie daugiakultūrės visuomenės krizę. J.Sacksas kalbėjo apie tai, kad šiandien kartu gyvename ne kaip bendrų idealų ir įsipareigojimų saistomi bendrapiliečiai, o kaip viešbučio klientai, kurie mainais už sumokėtą mokestį reikalauja, kad kas nors kitas tvarkytų bendras patalpas ir kambarius.

Jo pamatinis tikslas buvo kalbėti apie tai, kaip atkurti socialinį audinį, kuris peržengtų visuomenę skaldančius turtinius, religinius, rasinius, ideologinius ar kitokius pasidalijimus. Jo tikslas buvo kalbėti apie tai, kaip įvairovė gali tapti ne paskata vienam į kitą žvelgti kaip į pavojų, o priešingai – dovana, kuri kiekvienam leistų įnešti savo išskirtinį indėlį į bendrą projektą.

Galiausiai jo tekstai man tapo tokie svarbūs, kad augo troškimas jį sutikti ir pakalbinti gyvai. Parašiau elektroninį laišką jo biurui. Jokio atsako. Parašiau dar – vėl nieko. Tada pasiguodžiau bičiulei Irenai Veisaitei, kad tai veikiausiai viena tų svajonių, kuriai taip ir nelemta išsipildyti. Ir tada Irena tarė: "Pasiduoda tik silpni, o tai, kad iš kelių pirmų kartų nepavyksta, tėra išbandymas, kiek stipri tavo svajonė. Nebijok, kažką sugalvosime." Ir štai po kurio laiko ji man skambina ir sako, kad vienas jos pažįstamas pažįsta kažką, kas artimas J.Sacksui ir gali užtarti. Ilga istorija trumpai – 2016 m. kovo 3 d. stovėjau ant jo namų Londone slenksčio ir netrukus gėriau arbatą su tik ką prestižine Templetono premija apdovanotu religiniu mąstytoju.

– Kokie šio mąstytojo, "Moralės" autoriaus principai jums patys svarbiausi?

– Pabrėžčiau vieną, kuris, man regis, yra vienas kertinių ir knygoje "Moralė". Kalbant apie valstybę dažnai girdime sąvoką "socialinis kontraktas". J.Sacksas pabrėžia, kad ši sąvoka akcentuoja valdžios įsteigimą ir kalba apie galią. Socialinis kontraktas akcentuoja įstatymus kaip visiems bendrą taisyklių rinkinį ir kalba apie potencialiai prievartinės galios panaudojimą prieš tuos, kurie tų bendrų taisyklių nesilaiko.

Pasak J.Sackso, to nepakanka, nes be socialinio kontrakto yra ir socialinė sandora, kuri įsteigia visuomenę. Jei socialinis kontraktas akcentuoja politines institucijas – valstybes, vyriausybes, politines sistemas, tai sandora kalba apie visuomeninių institucijų – šeimų, savanoriškų asociacijų, labdaros organizacijų, klubų – svarbą.

Sandora kalba apie tai, kaip mes gebame gyventi kartu, nepaisant visų skirtumų, kokios bendros vertybės jungia mus į visuomenę, kokius moralinius įsipareigojimus, atsakomybes ir idealus prisiimame sau tapdami bendruomenės nariais. Pirmenybę J.Sacksas teikia ne socialiniam kontraktui, o sandorai, nes, pasak jo, Biblijoje esminis klausimas yra ne tai, kokia politinė sistema yra geriausia, o tai, kaip iš skirtingų genčių nulipdyti tautą. Tai labai svarbu šiandien, kai dažnai dairomės į valstybę klausdami, kaip ji spręs problemas. Tačiau dažnai tų problemų kyla būtent dėl to, kad iš tautos pavirtome paskiromis grupėmis, dažnai žvelgiančiomis viena į kitą priešiškai ir matančiomis grėsmes.

Jei nesugyvename, jei auga susiskaldymas, tai koks mano vaidmuo tiesiant tiltus, kad niekas nebūtų išstumtas į paribius? Čia žmogus ateina be jokios institucinės galios ir svarbiausia tampa asmeninė iniciatyva megzti tinklus, burti bendruomenes, patiems ieškoti problemų sprendimų, kad atsakomybė būtų ne deleguota, o įsisąmoninta.

– "Moralė" – įpareigojantis pavadinimas, tačiau J.Sacksas tikrai nėra piktas moralizuotojas. Kaip apibūdintumėte "Moralę", kokia tai knyga? Kodėl svarbu, kad ši knyga pasirodo ir lietuviškai?

– Būtina paminėti, kad J.Sacksas – filosofijos mokslų daktaras, Kembridžo universitete studijavęs moralės filosofiją. Tad jo darbuose Biblijos pranašai ir išminčiai kalba greta modernybės filosofų. Jie visi padeda tiek ieškoti mūsų laikmečio problemų priežasčių, tiek analizuoti galimus sprendimus. Esminė šios knygos žinia yra tokia, kad regint visus šiandienos iššūkius – visuomenių susiskaldymą, nelygybę, populizmą, neapykantos proveržius ir kt. – būtų klaidinga manyti, jog problemas galime išspręsti atlikę pokyčius politinėse ar ekonominėse struktūrose.

J.Sacksas teigia, kad problemos slypi giliau ir būtent jos gali lemti ir mūsų politikos bei ekonomikos ydas. Tos problemos susijusios su mūsų moraliniu mąstymu. Kas nutinka, kai "aš" ima dominuoti pamiršdamas bet kokius įsipareigojimus "mes"? Kas nutinka, kai individas kratosi atsakomybės manydamas, kad rinka užtikrina jam galimybę įgyvendinti troškimus, o valstybė paskui turi tvarkytis su tų pasirinkimų padariniais? Kas nutinka, kai tariame, kad visi moraliniai argumentai tėra subjektyvaus požiūrio išraiška ir nuomonė? Kaip kinta mūsų santykis su esančiais paribiuose, jei visuomenėje dominuoja požiūris, kad kiekvienas turi tiek, kiek nusipelnė?

J.Sacksas grąžina moralinio argumento svarbą ir pabrėžia, kad šiandien taip dažnai akcentuojama laisva visuomenė yra ne techninis, o moralinis pasiekimas. Laisvai visuomenei svarbūs santykiai, įpročiai, tradicijos nesusiklosto savaime, o yra švietimo, socialinių institucijų kūrimo rezultatas.

Laisva visuomenė ne ta, kurioje vieno laisvės ir teisės sukelia kitų neapykantą, kur kito teises tenka nuolatos ginti nuo į jas besikėsinančiųjų. Kito laisvė palaikoma ne sankcijų grėsme, o yra moralinė norma, įprotis.

Kad ir kiek bėgsime nuo debatų moralės klausimais manydami, kad galime juos palikti privačiai sričiai, to padaryti nepavyks, nes ir didžioji dalis šiandien mus audrinančių klausimų – nuo švietimo sistemos reformos iki LGBT asmenų teisių – yra ne techniniai, o moraliniai. Tad svarbu mokytis argumentuotai diskutuoti moralės klausimais, kad viskas nepaskęstų triukšme, kur kiekvienas šaukia "aš teisus, nes aš taip manau". Arba dar blogiau, kad debatai nevirstų raganų medžiokle ir atpirkimo ožių paieška, kai garsiausiai apie krikščionišką moralę kalbantieji ima degti neapykanta savo artimui, o tolerancijos apaštalai nebetoleruoja nieko, kas nukrypsta nuo jų pačių įsitikinimų.

– "Moralė" – vienas paskutiniųjų J.Sackso veikalų, kuriame autorius kalba apie esmines šiandienos problemas ir tai, kad norėdami išlikti turime galvoti ne tik apie politiką, ekonomiką, bet ir moralinius dalykus. Ar ši knyga gali pasiekti ne tik intelektualus, bet ir platesnę visuomenę? Kaip matote šios knygos auditoriją Lietuvoje?

– Kaip sakė brolis dominikonas Saulius Rumšas OP, yra knygų, kurios tampa bestseleriais, nes staiga sulaukia milžiniško dėmesio, ir yra knygos longseleriai, nes jos išlieka visada aktualios. Būtent tokia yra J.Sackso "Moralė". J.Sacksas turėjo ypatingą talentą atskleisti, kaip filosofiniai debatai apie laisvę, moralę, atsakomybę nėra tik keliems dramblio kaulo bokšte užsidariusiems intelektualams svarbūs reikalai, tačiau lemia tai, kokioje visuomenėje šiandien gyvename. Jis turėjo ypatingą talentą išversti sudėtingus filosofinius debatus į daugumai suprantamą kalbą, kurioje atsiskleisdavo tiek idėjų šaknys, tiek jų padariniai.

Šiandien Lietuvos skaitytojui "Moralė" aktuali dėl to, kad nesame nuo Vakarų atskirta sala, o gyvename nuolatinėje idėjų apykaitoje – kai ką perimdami, kai ką atmesdami, su kai kuo kovodami. Ne visada perimame tai, kas vertingiausia, ir neretai kovojame su tuo, ką būtų verta įsisavinti. J.Sackso knyga padeda geriau suvokti šiandienę Vakarų situaciją. Kas nutinka, kai visuomenė byra ir individas jaučiasi vis vienišesnis? Kas nutinka, kai atsakomybę deleguojame rinkai ir valstybei?

Laisvai visuomenei svarbūs santykiai, įpročiai, tradicijos nesusiklosto savaime, o yra švietimo, socialinių institucijų kūrimo rezultatas.

– J.Sacksas sako, kad išlikti galime tik gerbdami vieni kitų skirtingas morales, skirtingas vertybes. Bet ar tai įmanoma? Ypač šiandien, kai pasirodo "Moralė", Lietuvoje atrodo itin daug susiskaldymo ir ginčų pamatiniais klausimais. Ar ši knyga pasiūlo sugyvenimo išeičių?

– J.Sacksas yra sakęs, kad, jei būtume vienodi, neturėtume ko vienas kitam pasakyti, o jei būtume visiškai skirtingi, negalėtume susikalbėti. Man regis, čia glūdi ir atsakas į klausimą, nes su skirtingomis savo moralėmis kartu sugyvensime tik tuomet, kai rasime tai, kas mus jungs į visumą. Kas yra tas minimumas, kuris leidžia tarti, kad, nepaisant visų skirtumų, esame vienis?

Pagarba įvairovei nėra jokia duotybė ir, kaip regėjome istorijoje, dažnai dominuodavo įvairios ideologijos, įvairovę traktavusios kaip problemą, o tam tikras žmonių grupes kaip perauklėtinas ar net šalintinas. J.Sacksas kalba, kad šiandien esame gundomi nuo vieno kraštutinumo, siekiančio visus padaryti vienodus, nuklysti į kitą kraštutinumą, kur įsivaizduojama, kad galima sukurti visuomenę iš tų, kurie tarpusavyje neturi nieko bendro. Tai neįmanoma, teigia jis, nes kiekviena visuomenė privalo turėti ne tik savo politinę ir ekonominę sistemas, tačiau ir bendrą moralinę sistemą, kuri būtų tarsi visuomenės balsas manyje, skatinantis atsižvelgti ne tik į asmeninį, bet ir į bendrąjį interesą.

J.Sacksas kalba apie visuomenę kaip namą, kurį turime statyti kartu, o jo statybos ir tampa mus suburiančia veikla. Statybų metafora padeda suprasti, kad šioje sandoroje svarbu ne odos spalva, religija, gimimo vieta, o tik tai, ką galime duoti bendram projektui, kaip panaudoti savo skirtybę, kad ji taptų visuomenę praturtinančia dovana. Esame tai, ką darome, teigia J.Sacksas.

Jis sako, kad didžiausias pavojus – bejėgystės jausmas, kai atrodo, kad problemos per didelės išspręsti, neapykanta per gili, kad būtų galima išgydyti. Bet jis kalba apie vilties, o ne aukos bendruomenę. Kaip įkvėpti tą viltį? Ypač jos reikia šiandien.

J.Sacksui buvo svarbi skirtis tarp optimizmo ir vilties, laikyčiau jį būtent vilties žmogumi. Optimistas, pasak jo, tiki, kad galiausiai viskas bus gerai, ir nemano, kad pats turi imtis veikti. O žmogus, kuris gyvena viltimi, nebūtinai mano, kad jau netrukus viskas bus gerai. Jis tiki, kad visa tai, ką darome, turi prasmę, kad svarbu ne tik galutinis rezultatas. Tokia viltis žengia kartu su atsakomybės jausmu, skatinančiu savęs klausti, o ką gi šiandienių problemų akivaizdoje turiu padaryti aš. Koks mano vaidmuo ir kaip mano abejingumas leidžia toms problemoms toliau keroti?

Kartu J.Sacksas supranta, kad nedera išsikelti milžiniškų tikslų pakeisti pasaulį, tėvynę ar miestą, nes labai greitai nusiviltume pamatę, kad visa tai ne mūsų jėgoms. Visų pirma privalome kasdienybėje liudyti tai, kuo tikime, ir per tą liudijimą keisti arčiausiai mūsų esantį pasaulį.

J.Sacksas taip pat nagrinėjo religinio fanatizmo ir smurto šaltinius ir pabrėžė, kodėl labai pavojinga prisiimti aukos vaidmenį. Vaizduodami save aukomis neklausiame, kokia mūsų atsakomybė dėl problemų, kuriomis skundžiamės. Vietoj to keliame klausimą, kas gi tai mums padarė ir imame ieškoti kaltųjų. Ir tada ima atrodyti, kad užtenka nugalėti tuos kaltuosius ir viskas stos į savo vėžes. Toli gražu ne, teigia J.Sacksas.

Čia galime pasitelkti ir pavyzdį iš moralės srities. Dažnai girdime skundų, kad pasaulis nusirito, kad jis nebe toks, koks buvęs, kadaise šventos moralės normos esą sutryptos ir pan. Paskui išgirsti ir kaltinimų įvairiausioms grupėms, kad visa tai esą įvyko būtent dėl jų kaltės. Tačiau visa tai apsaugo individą nuo būtinybės pažvelgti į veidrodį ir atsakyti į klausimą, ar pats įkūniju tas vertybes? O gal, kaip rašė J.Sacksas, pavirtau tokiu, kuris neapkenčia, pateisina žiaurumą prisidengdamas Dievu?

J.Sacksas šį fenomeną, kai prisidengiant kilniais tikslais daromi moraliai nepateisinami dalykai, vadino altruistiniu blogiu, t.y. tokiu blogiu, kuris daromas fanatiškai įtikėjus, kad tai – dėl švento tikslo. Deja, šiandien tą matome įvairiausių kraštutinių radikalių politinių jėgų lozunguose, sutrypiančiuose dalį žmonių.

„Kas gali būti bendro tarp teatro ir politikos analizės instituto? – retoriškai klausia moderatorius D. Puslys. – Noras pažinti sociopolitinę tikrovę ir atskleisti jos prieštaras, įtampas, potekstes kartu siekiant užmegzti ir puoselėti santykį su auditorija.“

Kol atmintis mus išskirs

Pirmoji ciklo diskusija, kuri vyks rugsėjo 26 d., bus skirta istorinės atminties problematikai. Kodėl diskusijos apie mūsų dvidešimtojo amžiaus istoriją kartais virsta audringu susipriešinimu, paminklų, atminimo lentelių ar gatvių pavadinimų karais? Ar dabartinė istorijos politika vienija, ar skaldo visuomenę? Ar turime laisvę turėti savo tiesą?

„Pasibaigus populiariam serialui „Sostų karai“, Lietuvoje prasidėjo lentų karai. Kaip niekada anksčiau visuomenė galėjo įsitikinti, kad istorija nėra tik apie tuos, kurie buvo prieš mus, tačiau ir mus pačius, kuriems tenka atsakomybė pažinti praeitį ir ją įvertinti. Kodėl tie vertinimai, ypač kalbant apie juodžiausius Antrojo pasaulinio karo okupacijų metus, neretai ne vienija, o vis dar skaldo ir poliarizuoja visuomenę? Kaip, perfrazuojant istorinės atminties tyrinėtojos Aleidos Assmann žodžius, pajudėti iš „neprigirdinčiųjų dialogo“ situacijos, kuri verčia mus gyventi rusenančio „pilietinio atsiminimų karo“ sąlygomis? Koks uždavinys čia tenka švietimo sistemai, istorikams ir galiausiai apie moratoriumus, istorinės atminties komisijų ir forumų būrimą kalbantiems politikams?“ – klausia diskusijos moderatorius D. Puslys.

Diskusijoje dalyvaus kultūrininkas ir publicistas Vytautas Toleikis, žurnalistė Liudvika Pociūnienė. Pokalbio tema „Kol atmintis mus išskirs“ siejasi su viso 80-ojo Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono tema – „30 laisvės metų“.

Trumpas pasakojimas (story-tellingas) yra tarsi įžanga į temą, siekis sukurti atmosferą, tai tarsi atspirties taškas tolimesniam diskusijos vystymui. Rugsėjo 26 d. šią dalį ves aktorius ir režisierius Paulius Tamolė, jis skaitys ištrauką iš tapytojo Samuelio Bako autobiografinės knygos „Nutapyta žodžiais“.

Lygios teisės ir aplinkosauga

Spalio mėnesį kalbėsime apie moterų teises mūsų visuomenėje. Lietuvos kūrėjos susilaukia didžiulio pripažinimo tarptautinėje erdvėje, tačiau kokia kasdienybė slypi praskleidus šią tarptautinės šlovės uždangą. Kokių žingsnių šiandien labiausiai reikia siekiant užtikrinti lygių galimybių politiką. Tai tarsi įžanga į lenkų režisierės rengiamą premjerą „Sulėtintai“, kurioje nagrinėjami santykiai darbo aplinkoje, galios modeliai darbovietėje ir kiekvieno mūsų laisvės. Diskusija apie moterų teises vyks spalio 24 d.

Lapkričio diskusija bus skirta aplinkosaugos ir viešųjų erdvių išsaugojimo problematikai ir vyks lapkričio 28 d. Ar paskutiniuoju metu nusiritusi pilietinių iniciatyvų gausa byloja apie Lietuvos pilietinės visuomenės brandą, ar vis tik daugiau pasako apie kylančias problemas? Šioje diskusijoje dalyvaus aplinkosaugininkai, pilietinės visuomenės aktyvistai ir mokslininkai, tiriantys Lietuvos visuomenės pilietiškumo raidą.

Šeštadienį Kaune vykusioje ceremonijoje 2014 metų Tolerancijos žmogumi paskelbtas publicistas Donatas Puslys, BNS sakė Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ vicepirmininkas Linas Venclauskas.
„Pirmų pirmiausia, jis yra rašto žmogus ir jo tekstuose visa tai atsiskleidė. 2014 metais, jis, fondo valdybos nuomone, ypatingai parodė keletą svarbių dalykų. Vienas dalykas – supratimas kitokių, pradedant skirtingomis religijomis, tautybėmis, baigiant skirtingų traumatinių patirčių įvardijimu, tokių kaip tremtis į Sibirą arba Holokaustas. (...) Antrasis dalykas, ką jis vėl 2014 metų savo rašiniuose pabrėždavo, tai parodymas kitokios mokyklos: kad mokykla yra įdomi, kad dirbti mokytoju yra prasminga, kas tai gali teikti džiaugsmą pačiam jaunimui – buvimas mokytoju ir turėjimas to betarpiško kontakto“, – fondo sprendimą komentavo L.Venclauskas.

Pasak jo, autorius taip pat visad palieka vietos dvejonei ir nepastato savęs į visažinio poziciją, yra pasirengęs išklausyti ir kitą nuomonę.
Metų tolerancijos žmonėmis taip pat pretendavo tapti fotografas Richard Schofield (Ričardas Šofildas), aktorė Beata Tiškevič-Hasanova ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Tolerancijos žmogus tradiciškai bus apdovanotas skulptoriaus Edmundo Frėjaus sukurtu atminimo medaliu ir diplomu.
Ši kasmetinė nominacija skiriama asmeniui savo veiksmais, viešu pavyzdžiu ar atviru žodžiu stojusiam prieš ksenofobijos bei antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakiusiam prieš smurto, prievartos ir radikalizmo apraiškas visuomeniniame Lietuvos gyvenime.

Pirmąjį Tolerancijos žmogaus apdovanojimą 2002 metų sausio mėnesį gavo Tomas Šernas. Vėliau metų šis titulas atiteko profesorei Irenai Veisaitei, žurnalistui Algimantui Čekuoliui, režisieriui Sauliui Beržiniui, pranciškonų vienuoliui, kunigui Arūnui Peškaičiui, psichologui Robertui Povilaičiui, atlikėjai Jurgai Šeduikytei, žurnalistui Mykolui Drungai, poetui Tomui Venclovai, rašytojams Daivai Čepauskaitei ir Sigitui Parulskiui, muzikantui Andriui Mamontovui.