Praėjusią savaitę Vilniuje užregistravus efektyvų donorą, paaiškėjo, kad transplantacijai tinka ragenos, vienas inkstas, taip pat kepenys. Ragenos ir inkstas transplantuoti Vilniaus universiteto ligoninėje (VUL) Santaros klinikose, o kepenys buvo išskraidintos sraigtasparniu į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninę Kauno klinikas.

VUL Santaros klinikos gydytojams atlikus donoro ir recipientų suderinamumo tyrimus bei potencialių recipientų ištyrimą paaiškėjo, kad inksto transplantacija gali būti atliekama recipientui, kuris jos laukė labai ilgai – dešimt metų.

„Transplantacija praėjo sklandžiai, nors iš pradžių buvo nuogąstavimų, kad recipiento kraujagyslės gali būti labai apkalkėjusios, tačiau operacijai tai netrukdė. Inkstas atsistatė gerai, kraujotaka buvo gera. Operacijos metu net pasirodė keli šlapimo lašai, o tai labai geras ženklas. Inkstas transplantuotas su rizika, nes recipientas turi gretutinių ligų, tačiau pacientas dabar jaučiasi gerai“, – komentavo transplantaciją atlikęs gydytojas urologas Audrius Rimas.

Tenka atlikti dializes

Inkstų transplantacija yra atliekama ūminiu arba lėtiniu inkstų nepakankamumu sergantiems pacientams, kuriems yra reikalingos dializės procedūros.

Dializė – tai dirbtinis kraujo valymo būdas, kuomet pačio žmogaus inkstai to padaryti negali. Ją atlikti sergantis žmogus turi 3–4 kartus per savaitę, viena dializės procedūra užtrunka apie 3–4 valandas. Vienintele išeitimi sugrįžti į įprastą gyvenimą šiuo atveju tampa inksto transplantacija.

Vidutiniškai inksto transplantacijos Lietuvoje recipientai laukia apie 2,5–3 m. Praėjusiais metais iš viso buvo atliktos 102 inkstų transplantacijos, iš jų 98 – iš mirusio donoro.

Organai staiga gali susirgti

Dabar organų donorystės tema gali atrodyti tolima, tačiau viskas gali pasikeisti vos per kelias akimirkas. Organai gali susirgti ir nusilpti dėl įvairių ligų sukeltų komplikacijų, apsinuodijimų, traumų ar avarijų. Tai gali paliesti kiekvieną – tiek vaikus, tiek suaugusius. Tuomet tik nuo gerų žmonių valios priklauso, kada sunkiai susirgę galės pasveikti.

Lietuvoje šiuo metu galioja informuoto sutikimo donorystės modelis, kai kiekvienas aštuoniolikos metų sulaukęs žmogus, gali pasirašyti sutikimą ir gauti Donoro kortelę. Tai reiškia, kad po mirties jis taps potencialiu organų donoru. Tačiau labai svarbu apie šį sprendimą pasikalbėti su savo artimaisiais, nes po mirties organai galės būti dovanojami tik gavus jų sutikimą.

Dažnu atveju apie mirusiojo norą tapti organų donoru artimieji nieko nežinodavo, todėl netekties skausmo akimirkoje apsispręsti jiems yra žymiai sunkiau. Šiuo metu artimųjų prieštaravimai sudaro apie 22 proc.

„Donorystė, visų pirma, man yra sąmoningumas. Nežiūrint, ar žmogus yra tikintis, ar ne, tai yra didžiausias gėris, kurį jis gali palikti po savęs išeidamas iš šio pasaulio. Nekalbu apie vaikus ar darbus. Tai dalykas, kuris kiekvienam sąmoningam žmogui turėtų būti labai gerai suvokiamas. Organų donorystę suprantu, kaip labai normalų dalyką ir, manau, kad kiekvienas žmogus turi nešti tokį įsipareigojimą, savotišką šviesą. Būtų labai gražu, kad numirus ir apsupus tamsai, kažkas galėtų matyti šviesą tavo akimis. Galbūt donorystė gali tapti ir tuo vieninteliu geru darbu, kurį žmogus padarys prieš išeidamas iš šios Žemės“, – svarstė A. Valinskas.

Donoro kortelę puošė numeris „1“

Televizijos laidų ir renginių vedėjas Donoro kortelę įsigijo prieš daugiau kaip dvidešimt metų – tuo metu Donoro kortelė buvo žalios spalvos, su baltame fone pavaizduotu raudonu kryžiumi. Ant kortelės puikavosi numeris „1“.

Nuspręsti, ar po mirties tapti potencialiu organų donoru, A. Valinskui padėjo beveik šešerių metų patirtis ligoninėje. Iš pradžių į ligoninę patekęs dėl bėdų su kaulais, vėliau joje pasiliko dėl po stipraus gydymo vaistais sustreikavusių inkstų.

„Man apsispręsti neprireikė nė sekundės. Aš pats nemažą dalį savo vaikystės praleidau ligoninėse ir esu matęs, kaip mano palatos draugų, su kuriais vakare kalbėjau, rytais jau nebebūdavo. Man net minties nekilo svarstyti organų donorystę. Aš ne medikas, bet mediciną pažinau iš kitos barikados pusės, nes ilgą laiką buvau gydomas“, – vaikystės patirtimi dalijosi žinomas vyras.

Būdavo net taip, kad už organų donorystę pasisakę kunigai likdavo nesuprasti.

A. Valinskas neslepia, kad įsigijus Donoro kortelę, buvo jaučiamas žmonių pasipriešinimas organų donorystei. Per šiuos metus, kai yra potencialus organų donoras, žinomas vyras stebėjo ir matė, kaip keitėsi žmonių nuomonė donorystės klausimu.

„Tuo metu, kai įsigijau Donoro kortelę, labai trūko viešinimo. Buvo jaučiamas ir pasipriešinimas. Būdavo net taip, kad už organų donorystę pasisakę kunigai likdavo nesuprasti. Pamenu, kad netgi Popiežius savo kreipimesi buvo pareiškęs, kad nieko negali būti geriau nei išeinančio dovaną tam, kuris dar lieka šiame pasaulyje. Jis kvietė palaikyti donorystę. Šioje vietoje daugybė žmonių gyveno praeitimi. Dabar, manau, tas šarvas seniai pramuštas ir galima pradėti šviesti visuomenę apie kitą donorystės modelį. Apie jį esu pasisakęs jau prieš daugelį metų. Jį įdiegti Lietuvoje gal dar šiek tiek per anksti, tačiau pats laikas pradėti apie jį kalbėti. Pradėjus kalbėti apie numanomo sutikimo modelį, sutrumpinsime laiką iki jo įvedimo“, – sakė A. Valinskas.

Įsijauskite į kito žmogaus vaidmenį

A. Valinskas – ne vienintelis savo šeimoje įsigijęs Donoro kortelę. Ją įsigijusi yra ir Inga Valinskienė, ir abu jų sūnūs – Šarūnas ir Arūnas.

„Aš žmonos neklausiau, ar galiu būti donoru, o ji neklausė manęs, ar gali būti donore. Vaikai augo tokioje šeimoje, kurioje tikriausiai ir nematė kitų alternatyvų. Mes nesame darę šeimos susirinkimo prie židinio, kurio metu stengėmės išsiaiškinti įvairias problemas. Mūsų šeimoje toks sprendimas buvo normalus ir natūralus. Tokios mūsų vertybės. Gal kažkam tai nepatinka, bet tokia ta mūsų šeima“, – šypsojosi A. Valinskas.

Žmonėms, kurie vis dar abejoja dėl Donoro kortelės įsigijimo, A. Valinskas pataria įsivaizduoti save žmogaus, atsidūrusio sunkioje situacijoje, vietoje.

Įsivaizduokite, kiek vilties gyvens jumyse, kai žvelgsite į bet kurį žmogų, kuris yra panašaus amžiaus, ir galvosite: „O gal jo krūtinėje plaka mano dukros ar sūnaus širdis?“

„Kartais tiesiog reikia įsijungti fantaziją ir pagalvoti, kas būtų, jeigu jūsų, neduok Dieve, vaikui būtų reikalinga transplantacija. Galbūt reikėtų įsivaizduoti save gyvenantį ne tokioje patogioje situacijoje, o pavyzdžiui tokioje, kai kiekviena diena yra transplantacijos laukimas. Galbūt tuomet atsirastų ir daugiau empatijos kitiems. Gyvenime mes apskritai nelinkę dalintis, todėl nelinkę dalintis ir po mirties. Tokiems žmonėms aš pasakyčiau, nežinau ar jie tikintys, ar ne, tačiau pats pirmasis donoras pasaulyje buvo Jėzus Kristus, kuris ne atskirą organą, o visą savo kūną paaukojo žmonijai. Ne tik kūną, bet ir sielą. Gal dažniau apie tai pasigalvokime. Jeigu jūsų šeimą aplankė toks skausmas ir mirė jūsų sūnus ar dukra, tačiau jūs sutikote su donoryste, įsivaizduokite, kiek vilties gyvens jumyse, kai žvelgsite į bet kurį žmogų, kuris yra panašaus amžiaus, ir galvosite: „O gal jo krūtinėje plaka mano dukros ar sūnaus širdis?“. Tai yra labai didelė viltis“, – sakė A. Valinskas.

Šimtai žmonių kasdien gyvena laukimu

Organų donorais Lietuvoje gali būti visi pilnametystės sulaukę asmenys, kurie užpildo specialių sutikimą ir įsigyja Donoro kortelę. Ši kortelė – tai altruistiško pasirinkimo simbolis, kuris parodo asmens pasiryžimą po mirties suteikti gyvenimą kam nors kitam. Potencialiai vienas žmogus gali išgelbėti net septynių žmonių gyvybes.

Tačiau net ir įsigijus kortelę, apie savo pasirinkimą labai svarbu pasikalbėti su artimaisiais, nes būtent jie netekties akimirką turės priimti šį sprendimą. Toks pokalbis lemtingą minutę leidžia greičiau priimti sprendimą ir išvengti dvejonių.

Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 318 žmonių: 78 laukia inksto, vienas kasos-inksto komplekso, 34 širdies, šeši plaučių, keturi širdies-plaučių komplekso, 42 kepenų, 153 ragenų transplantacijos. Iš jų – trys vaikai.

Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties.

Europos šalyse taikomi du donorystės modeliai. Lietuvoje, sulaukęs 18 metų, savo organus po mirties padovanoti transplantacijai žmogus apsisprendžia pats ir įsigyja donoro kortelę. Tuo metu daugelyje Europos šalių taikomas vadinamasis „numanomo sutikimo“ modelis, kai galimais organų donorais užregistruojami visi pilnametystės sulaukę piliečiai, nebent tam raštu paprieštarautų.

Pasak parlamentaro Mykolo Majausko, Lietuvoje taikomas donoro kortelės modelis nepasiteisina, nes per 18 metų tikrais donorais tapo tik 3 iš užsiregistravusių asmenų, tad jis siūlo tokią tvarką keisti.

„Dabar dažniausiai donorais tampa žmonės neišreiškę savo valios, tiesiog artimųjų sprendimu. Deja, didelė dalis artimųjų, kartais 30 proc., kai kuriais metais net 40 proc., nesutinka, jog mirusiojo organas būtų panaudotas kito žmogaus gyvybei išgelbėti. Jie dažniausiai įvardija priežastį, kad jie nežino mirusiojo valios, ko gi norėjo mirusysis, ar jis norėjo, jog jo organas būtų skirtas kito žmogaus gyvybei išgelbėti ar ne. Numanomo sutikimo modelis iš dalies sprendžia tą problemą“, – sako M. Majauskas.

Sveikatos apsaugos ministras sako, kad dėl siūlymo Lietuvoje taikyti kitokį donorystės modelį reikia atsiklausti visuomenės, reikalinga išsami diskusija.

Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis šiuo metu Lietuvoje yra 26 tūkst. donorų, organų persodinimo laukia  daugiau kaip 400 asmenų.