Ieškoti ramybės?
Toliau visą savaitę intensyviai galvojau apie šitą sakinį savo gyvenime. Kartais atrodo, kad aš labai laiminga... Bet ar jau taip labai? Kartais atrodo, kad labai nuliūdusi ir viskas blogai. Bet ar jau taip blogai? Kartais norisi būti labai draugiškai, bet paskui atsibosta; norisi intensyviai imtis kažko... ir paskui lygiai taip pat mesti.
Šita dorybė per vidurį žinoma nuo Aristotelio laikų. Tik kažkodėl pamiršta. Mat kai kas nors geras, tai suprantame, kad iki naivaus kvailumo. Kai dosnus – iki paskutinių marškinių atidavimo. O jei per vidurį? Vadinasi, drąsa yra tarp beatodairiškumo ir bailumo; draugiškumas – tarp meilikavimo ir aikštingumo; sveika savivoka – tarp nusivertinimo ir išsiaukštinimo (kitų žeminimo).
Ten per vidurį, kur dorybė, ten ir ramybė. O ramybė yra geriausias dalykas: gyvenantys ramybėje tokie saugūs žmonės, gera su jais, ją dalinja kitiems. Bet ieškoti tos ramybės? Ramybė irgi visada nerami. Kažkur per vidurį.
Sykį išgirdau giesmę brazilų kalba, kurios pagrindinė mintis, kad gyvenau patenkintas ir atsipūtęs, bet kai Kristus praėjo ir pašaukė, jau nebegaliu būti ramus, kol pasaulis nėra toks, kokio nori jis. Taigi per vidurį: nerami ramybė tikra.
Apdovanoti kitus
Kai pasidaro labai blogai ar pats žmogus labai blogai elgiasi, padeda gerų dalykų suradimas. Šiuo metu netyčia pakliuvo į rankas Antrojo pasaulinio karo prisiminimai / romanai. Galvojau, kaip gerai mes gyvename per karantiną! Bet koks subjektyviai patiriamas neteisingumas (gal galima įrodyti ir objektyvų jo buvimą) – koks jis menkas: gi nepakaria nieko per pusvalandį, neatima nuosavybės ir neištremia pas meškas.
Dar labai padeda dėkojimas. Juk iš tiesų mes nieko neturime. Biblijoje sako: "Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas ten sugrįšiu; Viešpats davė, Viešpats ir atėmė!" Dar yra už ką dėkoti!
O kai apima pranašumo, gerumo, didelės laimės, euforijos jausmas, pasirodo, irgi nieko gero. Galas jo būna labai depresyvus. Dorybė kažkur per vidurį. Laikas prisiminti, kad jei tokie puikūs ir laimingi, galime kitus apdovanoti savo atjauta, pagalba ir dėmesiu.
Kartu kuriame gyvenimą
Dažnai gyvename tarsi visus rikiuodami ant kopėčių pagal susigalvotą kriterijų. Visiems, regis, smagiau viršuje jaustis, todėl rikiavimo kriterijus yra galimas pranašumas. Jei sekasi karjera, tada žmonės, kurie daugiau už mane pasiekė, – aukščiau, o kurie ne – žemiau, bet va tie, kurie visai nieko nesiekia ir yra laimingi, labai trikdo: nevykėliai. Jei sekasi tvarkyti finansus – surikiuojame pagal nuosavybę. O dabar po pandemijos krizės gali būti – jei aukštai – labai baisu nukristi, bet azartiška, o gal nukris kiti? Pagal išvaizdą, protą, išsilavinimą...
Vargstame, kol išdrįstame ant žemės atsistoti ir pamatyti, kad visi esame tik žmonės, visiems reikia visų.
Taip ir vargstame, kol išdrįstame ant žemės atsistoti ir pamatyti, kad visi esame tik žmonės, visiems reikia visų: ir gudrių, ir net turinčių suvokimo sutrikimų, ir turtingų, ir visai skurstančių. Visi mes esame vienas darnus pasaulis. Kartu kuriame gyvenimą.
Žymiai pagražėja viskas, kai nuo tų kopėčių nukeliame visus ir imame siekti sielos ramybės, arba sielos sveikatos. Anksčiau žmonės žinojo, kad ji vadinasi dorovė arba dora, atsiranda iš kasdienių pastangų ugdant dorybes, ieškant tų dalykų, kurie per vidurį. Laimingi, kurie turi nuo vaikystės paklotą pamatą, išugdytas keturias pagrindines dorybes: protingumą, teisingumą, tvirtumą ir susivaldymą.
Protingumas – tai apdairus apsvarstymas ir gėrio, kuris yra pats didžiausias – gėris visiems – pasirinkimas. Teisingumas – visai ne apie tai, kas čia kaltas ir kas man dar ką skolingas. Tai yra pasirinkimas atiduoti artimui ir Dievui tai, ką privalome, nešališkas kiekvieno asmens teisių pripažinimas. Tvirtumas – tai ištvermė siekiant gėrio ir įveikiant visus sunkumus, išmėginimus ir krizes: sportininkų tvirtumas įgyjamas treniruotėse čia labai pravartus. Tik, deja, nėra taisyklės, kad sportininkai būtinai savo tvirtumą perkeltų į dorybių praktikavimą.
Na, o susivaldymas arba saikingumas yra bet kokios vidinės laisvės sąlyga. Tas, kuris susivaldo, pažabojęs savo aistras, greitai skrieja į savo tikslą. O jei gyvenimo tikslas neaiškus, tada savo aistrų vergovėje iš lėto keliaujama į kurią nors beprotybę. Ir tokie gražūs visapusiškai blaivūs žmonės!
Tik dorybės, nepamirškime, jos kažkur per vidurį.
Pažiūrėsime, ar pasisekė
Pabaigoje – daug kam žinoma istorija, nepamenu, kur girdėta. Viena indėnų šeima turėjo nepaprasto gražumo kumelę. Ji ėmė ir pabėgo. Kaimynai sako: "Vaje, kaip tau nepasisekė!" O šeimininkas į tai: "Pažiūrėsime, pasisekė ar nepasisekė."
Po kelių savaičių grįžta kumelė ir eržilas kartu, dar gražesnis už kumelę, visai laukinis. Kaimynai sako: "Vaje, kaip tau pasisekė!" O šeimininkas į tai: "Pažiūrėsime, pasisekė ar nepasisekė."
Eržilą sugavo, reikia prajodinėti. Sūnus, jaunas vyriokas, šoko ant to pasiutėlio, ilgai jį mokė, tik galiausiai eržilas nusviedė jį ant akmens, ir sūnui koja sulūžo. Kaimynai sako: "Vaje, kaip tau nepasisekė!" O šeimininkas į tai: "Pažiūrėsime, pasisekė ar nepasisekė."
Po savaitės į kaimelį atėjo rinkti jaunuolių į karą. Visus paėmė, sūnų paliko. Kaimynai sako: "Vaje, kaip tau pasisekė!" O šeimininkas į tai: "Pažiūrėsime, pasisekė ar nepasisekė."
Ir nepamirškite: dorybė ir tiesa – kažkur per vidurį. O ar šiandien pasisekė, ar nepasisekė, pažiūrėsime vėliau.
