Daugelis paprastų amerikiečių pradėjo svajoti apie grįžimą namo, o griuvėsių užverstoje duobėje pasislėpęs Kimas gailiai raudojo. Jis vis dar nevalingai šypsojosi, tačiau jo veidu sruvo ašaros, kurios lėtai ir jausmingai krito ant purvinos žemės. Netoliese surištas, užkimšta burna miegojo Kimo sūnus, būsimasis socialistinės monarchijos paveldėtojas Kim Jong-Ilas (1941–2011).

Po amerikiečių puolimo jaunąjį Kimą ištiko isterijos priepuolis. Jis pradėjo spardytis, šaukti ir kandžiotis, tad saugumo sumetimais raudonieji vado atžalą surišo. Degtinės švirkštu suleidusi rusė seselė tvirtino, kad dėl psichozės kaltos nesibaigiančios amerikietiškų filmų peržiūros.

Vyresnysis Kimas girdėjo, kaip iš padangėse skrendančių lėktuvų krintančios bombos lygino su žeme kaimus, miestelius ir miestus. Iki pat šios akimirkos jis negalėjo pamiršti, kaip pionieriai, norėdami padrąsinti savo giminaičius, ėmė traukti Kim Il-sungą šlovinančią dainą ir buvo praryti pragaištingų napalmo nasrų.

Raudodamas ir kūkčiodamas Kimas ėmė linguoti pirmyn atgal, it girtaujančios motinos sugyventinio prievartaujama paauglė. Laikui bėgant, jį užplūdo mazochistinio pobūdžio ekstazė, tačiau priešais save jis vis dar regėjo pajuodusius it sudegintas jautienos kepsnys pionierius ir arogantišką D.MacArthuro veidą.

Kimui atrodydavo, kad tolumoje stovintis asistentų apsuptas amerikietis stebi jį pro žiūronus. Kimo vizijoje D.MacArthuras patraukdavo įtaisą sau nuo veido, tačiau vis tiek žvelgdavo korėjiečio pusėn išdidžiu,  Vercingetorigą (82–46 m. pr. Kr.) triuškinančio Gajaus Julijaus Cezario (100–44 m. pr. Kr.) žvilgsniu.

Generolą filmuojančiam neblaiviam operatoriui atrodydavo, kad šalia stovinčios patrankos vamzdis tupi D.MacArthurui ant peties it papūga.

„Padėk man, Svirplininke Mao“, – mintyse kartojo Kimas daugybę kartų, linguodamas pirmyn ir atgal.

Teigiama, kad Mao (1893–1976) daug kuo skyrėsi nuo kitų kinų. Jis buvo aukštas ir storas, tad nieko neturėtų stebinti faktas, kad, saugiai sėdėdamas už tūkstančio mylių, jis savo mintimis išgirdo negandų prislėgto Kim Il-sungo pagalbos šauksmą. Suvokęs, ko jo prašoma, Mao pradėjo spiegti savo šaižiu, kone moterišku balsu, kuris,  pasiekęs aukščiausią natą, pajėgdavo sutrupinti neįkainojamas senovines vazas.

Spiegimo metu iš Mao burnos ėmė šokinėti svirpliai. Išplitę po visą Kiniją, vabzdžiai gaujomis puldavo paprastus kinus ir įsiskverbdavo į žmogaus organizmą pro ausis, nosies šnerves, burną bei išangę. Svirplių užvaldytas kinas imdavo rėkti nesavu balsu ir, čiupęs pirmą po ranka pasitaikiusį ginklą, išsiplėtusiais vyzdžiais bėgdavo Korėjos pusėn.

Teigiama, kad tų metų žiemą Korėjoje tvyrojo klaikus, kaulus stingdantis šaltis. Apie grįžimą namo svajojantys amerikiečiai buvo ką tik paminėję savąją Padėkos dieną, kai nakties gilumoje suskambo gongas. Vėliau savo garsus ėmė skleisti trimitas ir pasigirdo veriantis šimtų tūkstančių balsų klyksmas.

Svirplių užvaldyti kinai visada puldavo gaujomis, dažniausiai naktį. Banga po bangos jie plūsdavo į priešo teritoriją, siekdami sutraiškyti jį savo skaičiumi, o veriantis šimtų tūkstančių žmonių riksmas pasauliui pranešdavo apie tyriausią sielos pašaukimą – sunaikinti Pirmąją JAV jūrų pėstininkų diviziją.

Teigiama, kad kūnų grobikų spiečiams pavyko visiškai izoliuoti netoli dabartinio Hamhungo miesto (Pietų Hamgiongo provincija) buvusias amerikiečių pajėgas.

Jauni amerikiečių kariai nebekovojo už savo šalį ar idealus, jie kovėsi dėl savų gyvybių. Siaubingi žiemos šalčiai gadino techniką, o dėl sustingusios žemės nebebuvo galimybės smėliu pripildyti maišų. Tad siekdami sukurti priedangą nuo priešo kulkų, amerikiečiai pradėjo statyti sienas iš žuvusių korėjiečių ir kinų lavonų.

JTO pajėgoms pasisekė atsilaikyti, tačiau tai buvo jų atsitraukimo iš Šiaurės Korėjos žemės pradžia. Baigiantis 1950 m. gruodžiui, Kinijos pajėgos puolė Seulą ir kitų metų sausio mėnesį Pietų Korėjos sostinė trečią kartą pakeitė savo šeimininkus.

JTO pajėgų kovinė dvasia smuko, o D.MacArthuras buvo priverstas ieškoti išeities. Greitai jam kilo mintis dar labiau išplėsti karą.

„Reikia pradėti komunistinės Kinijos blokadą, įtraukti Taivane įsikūrusius Chiang Kai-sheko (1887–1975) žmones ir naudojant branduolines  bombas paversti Korėjos bei Kinijos pasienį žmogui neįžengiama dykyne“, – mąstė generolas.

Demokratas Harry S.Trumanas (1884–1972) jau buvo panaudojęs dvi branduolines bombas Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) metu, tačiau šį D.MacArthuro pasiūlymą įvertino skeptiškai.

Manoma, kad vėliau generolas nusiuntė skundus Respublikonų partijai, ir laisvosios rinkos ekonomikos šalininkų stovykloje prasidėję vidaus politikos nesutarimai baigėsi D.MacArthuro atleidimu.

Atrodė, kad tai gėdinga puikios kariškio karjeros pabaiga, tačiau tėvynėje D.MacArthuras buvo pasitiktas it roko žvaigždė. Kažkas netgi prabilo apie jo kandidatavimą į JAV prezidento postą. 1951 m. balandžio 19 d. generolas pasakė atsisveikinimo kalbą JAV Kongrese.

„Nuo to laiko, kai Vest Pointo aikštėje daviau priesaiką, pasaulis apsivertė daug kartų, viltys ir svajonės seniai išbluko, bet aš vis dar prisimenu populiarios to meto kareivinių baladės priedainį, išdidžiai skelbiantį: „Seni kareiviai niekada nemiršta, jie tiesiog išnyksta.“ Ir kaip tas senas baladės kareivis aš baigiu savo karo tarnybą ir tiesiog išnykstu, senas kareivis, stengęsis atlikti savo pareigą, kaip jam buvo Dievo leista tą pareigą suprasti. Sudie“, – ištarė D.MacArthuras, tarsi koks visą gyvenimą Alfredo Josepho Hitchcocko (1899–1980) terorą filmavimo aikštelėje kentęs Holivudo aktorius.

Daugelį metų dėl šio krašto konkuravo jo grėsmingi kaimynai. Dar 1876 m. buvo pasirašyta sutartis, padėjusi pagrindus Korėjos integracijai į Japonijos imperiją. Pastaroji tapo vienintele monarchija, pretenduojančia įsisavinti Korėjos žemes po pergalingų konfrontacijų su Kinija (1894–1895 m.) bei carine Rusija (1904–1905 m.).

1910 m. rugpjūtį Korėjos pusiasalis tapo oficialia Japonijos imperijos dalimi. Tekančios Saulės imperijos veikla Korėjos žemėse vertinama kontroversiškai ir iki šiol sukelia ne itin malonių sentimentų abiem pusėms.

Po 35 metų, Japonijai pasirašius kapituliacijos aktą, sąjungininkai nežinojo, ką su šiuo pusiasaliu daryti, tad buvo nuspręsta jį padalyti į skirtingus sektorius. 38-oji lygiagretė tapo riba, skiriančia sovietinę (šiaurė) ir amerikietišką (pietūs) zonas, mat sovietų "mandagūs žmonės" į Korėją ėmė skverbtis jau 1945 m. rugpjūčio 10 d. (kitą dieną po atominės bombos sprogimo Nagasakyje).

1948 m. gegužės 10 d. pietinėje Korėjoje įvyko visuotiniai rinkimai. Jų metu iškilo Syngmanas Rhee (1875–1965), aršus antikomunistas ir politinis aktyvistas, Japonijos okupacijos metais kovojęs už Korėjos nepriklausomybę bei pasižymėjęs autoritariniais polinkiais. Tų pačių 1948-ųjų liepą jis tapo pirmuoju Pietų Korėjos prezidentu.

Beveik tuo pat metu šiaurėje iškilo dabartinio diktatoriaus senelis Kim Il-sungas (1912–1994), anot mokslinio marksizmo evangelikų, mokėjęs gaminti raketas iš pušų bei jų kankorėžių. Daugiau nei dvejus metus tarp šių teritorijų vyko abipusės provokacijos, o 1950 m. birželio 25 d. prasidėjo karas. Tos dienos rytą šiauriečių pajėgos, suburtos iš tankų bei dengiamos sunkiosios artilerijos, peržengė 38-ąją lygiagretę tam, kad būtų nubaustas "banditas ir išdavikas S.Rhee". Taip pat jie teigė, kad pietiečiai, kurie neturėjo nei tankų, nei artilerijos, nei prieštankinės gynybos, pirmieji paleido ugnį.

Birželio 27 d. S.Rhee evakavosi iš Seulo. Kartu su juo bėgo ir dalis armijos bei civilių. Po paros Pietų Korėjos armija susprogdino Han upę kertantį tiltą, tokiu būdu laikinai izoliuodama kitame krante ne tik priešų, bet ir savų karių pajėgas bei civilius pabėgėlius. Pastarųjų buvo ir ant sprogdinamo tilto. Daugelis jų žuvo.

JTO vieningai pasmerkė įvykius Korėjoje. Buvo nuspręsta siųsti į pusiasalį tarptautines pajėgas, kurioms turėjo vadovauti ne kas kitas, o pats D.MacArthuras. Šis generolas, pasak žinovų, buvęs arogantiškas, atsainus ir egoistiškas, tačiau tuo pat metu ir geraširdis, drąsus bei pasiaukojantis. Dėl šių savybių kokteilio bei išpuoselėtų viešųjų ryšių jis dar Antrojo pasaulinio karo metais sugebėjo tapti tikra žvaigžde.

Sovietai negalėjo blokuoti šio sprendimo, nes patys tuo metu boikotavo JTO dėl šios organizacijos atsisakymo pripažinti komunistinę Kiniją visaverte šalimi.

Liepos 5 d. JAV jūrų pėstininkai, atvykę iš Japonijos, puolė Šiaurės Korėjos pajėgas prie Osano miesto, tačiau neturėdami prieštankinių ginklų greitai patyrė pralaimėjimą. Kankorėžių raketų meistro Kim Il-sungo pajėgos įgavo pasitikėjimo ir vis labiau spaudė amerikiečių bei pietiečių armijos likučius į kampą pusiasalio pietryčiuose šalia Busano miesto, dengiamo Nakdongo upės.

Pakelyje šiauriečiai "vykdė klasių kovą", žudydami už save protingesnius asmenis. Šalia Busano daugelį dienų vyko aršūs mūšiai. Įsitvirtinę gynėjai šiauriečių puolimus atrėmė vieną po kito, o jiems talkino JAV oro pajėgos, naikinančios tiltus. Tokiu būdu buvo siekiama sutriuškinti komunistų logistiką.

Tuo metu JAV pajėgos buvo stiprinamos technika bei žmonėmis. Rugsėjo 15 d. 80 tūkst. jūrų pėstininkų išsilaipino Inčono mieste, į vakarus nuo Seulo. Tuo pat metu prasidėjo ir Busano gynėjų judėjimas į šiaurę, spaudžiant komunistus. Rugsėjo 26 d. Seulas vėl buvo pietiečių rankose, o D.MacArthuro sprendimu priešai buvo stumiami dar toliau už 38-osios lygiagretės, Kinijos sienos link.

Spalio 19 d. JAV ir pietiečių pajėgos užėmė Šiaurės Korėjos sostinę Pchenjaną, o po šešių dienų jau buvo pavojingai priartėjusios prie Kinijos bei Korėjos siena laikomos Jaludziango upės. Lygiai po mėnesio, lapkričio 25 d., į karą stojo Kinija. Keli šimtai tūkstančių kinų, perėję sieną, ėmė stumti D.MacArthuro žmones atgal į pietus. Pats karo vadas JAV politikams aktyviai siūlė plėsti kovos veiksmus ir sustiprinti ekonominę Kinijos blokadą bei karinėmis priemonėmis blokuoti jos krantus. Taip pat jis siūlė įtraukti Taivane reziduojančius kinų dešiniuosius bei panaudoti branduolinį ginklą.

1951 m. sausį JAV kariai traukėsi per 38-ąją lygiagretę į pietus, o kinų remiamiems šiauriečiams sausio 4 d. vėl pavyko užimti Seulą. Vis dėlto mėnesiui baigiantis amerikiečiai sustabdė jungtinių komunistinių ordų plitimą į pietus bei pradėjo kontrpuolimą. 1951 m. kovo 18 d. Seulas ketvirtą ir paskutinį kartą pakeitė savo šeimininkus, o tų pačių metų balandžio 11 d. D.MacArthuras buvo atleistas iš vado pareigų dėl "nepagarbos prezidento autoritetui" bei deportuotas pensijon.

1951 m. balandžio 19 d. sakydamas atsisveikinimo kalbą JAV Kongrese, jis reziumavo: "Esama žmonių, kurie dėl skirtingų priežasčių norėtų nuolaidžiauti raudonajai Kinijai. Jie akli, jie neišmoko istorijos pamokų, istorijos, aiškiai parodančios, kad nuolaidžiavimas sukelia kitą, dar kruvinesnį, karą." Ir dar pridūrė: "Turėjau tiesiog palikti jūsų kovojančius sūnus Korėjoje."

Kartu su šia gėdinga puikios generolo karjeros pabaiga prasidėjo ir iki šiol trunkantis pozicinio karo, provokacijų bei taikos derybų maratonas Korėjos pusiasalyje. Tiesa, 1953 m. liepos 27 d. buvo pasirašyta formali ugnies nutraukimo sutartis, nustačiusi demarkacinę zoną abipus 38-osios lygiagretės.