Iš viso pasaulio
Tokios lituanistinės mokyklėlės steigiasi visur, kur gyvena lietuvių bendruomenės. Svetur įsikūrę tautiečiai dirba neatlygintinai, siekdami, kad mažieji lietuviai neužmirštų protėvių kalbos.
Dovilė ir Vilis Eizentai, kartu su būriu kolegų iš viso pasaulio, dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto organizuotuose lituanistiniuose kursuose. Jų metu lietuvių kalbos mokytojai tobulino pedagoginius įgūdžius, dalijosi skirtinga patirtimi. Kadangi sutuoktiniai pagal savo specialybes nėra pedagogai, jiems šios lituanistinės studijos buvo ypač naudingos.
"Išvykus į užsienį ir augant vaikams, kilo būtinybė juos mokyti lietuvių kalbos. Taip įsijungėme į jau egzistuojančios mokyklos veiklą, o vėliau prisidėjome prie ugdymo proceso ir tapome mokytojais, – pasakojo D.Eizentienė. – Stengiamės mokinius sudominti, lavinti lietuvių kalbą žaidžiant. Dauguma mokyklą lankančių vaikų yra ikimokyklinio amžiaus. Vis dėlto po metų pertraukos vėl turėsime ir pradinukų."
Tad, pasak D. ir V.Eizentų, kursuose jiems buvo itin svarbu suprasti, kaip mokosi mokyklinio amžiaus vaikai, kokiu būdu jiems perteikti informaciją? Sutuoktiniai tikino siekiantys sugriauti požiūrį, kad užsienyje gyvenantiems vaikams, kad jie išmoktų taisyklingos ir turtingos lietuvių kalbos, užteks tik bendravimo su tėvais.
"Net jeigu abu tėvai yra lietuviai, namuose vartojamas buitinis žodynas nepakankamas, kad vaiko kalba lavėtų. Galbūt tokio žodyno užtenka trejų metų vaikui, tačiau, sulaukęs penkerių, jis pagal savo raidos lygį gali mokėti kur kas daugiau, – pastebėjo D.Eizentienė. – Jeigu šeima bendrauja su kitais lietuviais, jų atžala turės stipresnį kalbos pagrindą. Vis dėlto dauguma mūsų esame įsilieję į vietines bendruomenes. Tad vaikui pradėjus lankyti darželį bei mokyklą, atsiranda didesnis vietos kalba kalbančių draugų būrys. Taip lietuvių kalbos vartojimas kasdienėse situacijose, žaidimuose sumenksta, o nelavinami kalbos įgūdžiai silpsta."
Išvykus į užsienį ir augant vaikams, kilo būtinybė juos mokyti lietuvių kalbos.
Stengiasi sudominti
Vis dėlto viena yra mokėti lietuvių kalbą, o kita – jos išmokyti. Kokų gudrybių griebiasi pedagoginio išsilavinimo neturintys sutuoktiniai? V.Eizentas atskleidė, kad lituanistinėje mokyklėlėje mokytojai tikslingai kalba tam tikromis, mokiniams įdomiomis, temomis.
"Su vaikais kalbamės jiems aktualiomis temomis, naudodami pagilintą žodyną, pavyzdžiui, apie namus, gamtą ar net kelių eismo taisykles. Mokinius ypač domina gyvūnų tema, – pasakojo jis. – Pavyzdžiui, vienos pamokos metu kalbėjome apie ežiuką. Mokiniai be galo domėjosi, klausinėjo, ar šie gyvūnai moka plaukti. Paaiškinau, kad ežiukai visai kitokie, nei apie juos skaitome pasakose. Grybų ir obuolių jie neėda, tačiau moka plaukti ir nešioti savo vaikus. Tad plečiame mokinių žodyną, o atspirties taškas – jiems įdomus aspektas."
V.Eizentas atkreipė dėmesį į tai, kad gyvenant užsienyje būtina vaikus lietuvių kalbos mokyti papildomai. "Jeigu mažylis nemokės lietuvių kalbos taip pat gerai kaip šalies, kurioje gyvena, kažkuriuo metu jis tiesiog nustos ja kalbėti, nes kalba neatitiks vaiko raidos ir pasaulio suvokimo", – pastebėjo jis.
Reikia pabrėžti, kad trys akademinės valandos per savaitę yra tik kruopelytė to, ko bendraamžiai mokosi Lietuvoje. "Stengiamės, kad mokiniai įgytų pagrindinius kalbinius gebėjimus. Mus įkvepia kitų lituanistinių mokyklų pavyzdžiai. Matome, kad mokiniai išmoksta lietuviškai ir netgi geba laikyti egzaminus, patvirtinančius kalbos lygius. Tikimės pasiekti to paties", – viltį išreiškė D.Eizentienė.
Anot sutuoktinių, Bergene gyvena apie 3 tūkst. lietuvių. Ilgą laiką šiame mieste nebuvo oficialios bendruomenės, todėl lituanistinė mokyklėlė pasitarnavo suburiant tautiečius. "Mokykloje turime apie 20 vaikų. Tėvai noriai juos atveda ir patys mėgsta pabendrauti su mokytojais ar tarpusavyje, – pasakojo D.Eizentienė. – Pastebime, kad patys tėvai ypač daug dėmesio skiria mažesnių vaikų ugdymui. Juk tai, ko išmoksta 2–4 metų mažyliai, yra labai tvirtas pagrindas tolesniam lietuvių kalbos stiprinimui. Deja, paaugliai neretai teikia prioritetą kitoms veikloms. Tad vyresni nei dešimtos klasės moksleiviai lituanistines mokyklas visame pasaulyje lanko retai", – apgailestavo ji.
Lietuvybė už Atlanto
Gailutė Aušra Urbonaitė-Narkevičienė į kursus Kaune atvyko iš Bostono lituanistinės mokyklos. Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą baigusi moteris į JAV išvyko prieš 24 metus. Iki tol G. A.Urbonaitė-Narkevičienė dirbo VU Lituanistinių studijų katedroje. Ji dėstė lietuvių kalbą filologams ir tiems, kuriems ši kalba nėra gimtoji.
"Nemėgstu termino "meilės emigrantė", nes savo noru susikroviau lagaminą ir išvykau paskui savo vyrą, Amerikos lietuvį, – šypsojosi ji. – Planavome grįžti po metų, bandėme tai padaryti tris kartus, tačiau buvome jauni ir neturėjome užtektinai santaupų pradėti jaunos šeimos gyvenimą Lietuvoje. Tačiau man pasisekė, nes turėjau galimybę nenutraukti lituanistinio darbo."
Kiekviena G. A.Urbonaitės-Narkevičienės diena yra susijusi su lietuvybe ir lietuvių kalbos mokymu. Ji taip pat per atstumą dirba Merilando universitete kalbos analizės specialiste.
"Bostono lituanistinėje mokykloje dirbu 20 metų, dešimt iš jų jai vadovauju. Į mokyklą mane atvedė mano vaikai. Kai jie buvo ikimokyklinio amžiaus, norėjau, kad lankytų lituanistinę mokyklą, tad ir pati pradėjau joje dirbti", – pasakojo moteris. Anot pašnekovės, jos vadovaujama mokykla yra gana didelė – praėjusiais metais joje mokėsi 147 įvairaus amžiaus mokiniai.
"Į "Pipirų" ratelį priimame kūdikius nuo 18 mėnesių, jie čia su tėvais lankosi kartą per mėnesį, – atskleidė G. A.Urbonaitė-Narkevičienė. – Turime grupes nuo lopšelio iki 10 klasės. Taip pat yra dvi suaugusiųjų grupės. Be to, organizuojame ir nuotolinius mokymus."
Praėjusiais metais Bostono lituanistinėje mokykloje mokėsi net 20 suaugusių asmenų. Vyriausiam jų – 83 metai. Vieni jų yra tik pradžiamoksliai, o kiti – jau gerokai pramokę lietuvių kalbos. "Trys iš mūsų praėjusių metų suaugusių mokinių šią vasarą mokosi lietuvių kalbos kursuose Vilniuje", – džiaugėsi pašnekovė.
Įdomu tai, kad lietuvių kalbos pradedančiųjų klasėje dažniausiai mokosi lietuvaičių sutuoktiniai. "Keista, bet jie dažnai lietuvybę palaiko stipriau ir entuziastingiau nei lietuviškoji pusė", – pasakojo G.A.Urbonaitė-Narkevičienė.
Subūrė G.Paškevičius
Laimutė Skiudulė kursuose lankėsi net trečią kartą. Ji atvyko iš Norvegijos Rogalando lietuvių bendrijos Vaikų laisvalaikio centro "Draugystė". Svečioje šalyje moteris atsidūrė prieš 14 metų, kai su vyru išvažiavo užsidirbti.
Neužmiršti lietuvių kalbos mažiesiems padeda atsidavę savanoriai.
Įdomu tai, kad lietuvių bendriją Rogalande susikurti paskatino Gyčio Paškevičiaus koncertas. Jį čia suorganizavo L.Skiudulė, norėdama išpildyti vyro svajonę.
"Esu pastebėjusi, kad užsienyje lietuviai neretai vengia vienas kito. Atrodo, kad tarsi gėdijamės savęs. Kai į koncertą susirinko būrys tautiečių, paklausiau – kodėl mes nebendraujame? Tad taip ir gimė bendrija, kuri veikia jau septynerius metus", – pasakojo ji.
Rogalando lietuvių bendrija – viena stipriausių Norvegijoje. "Iš tikrųjų, ką labiausiai gebėjome daryti Lietuvoje, tuo užsiimame ir bendrijoje. Aš dirbau mokytoja, tad greitai kilo mintis įkurti lituanistinę mokyklėlę, – prisiminė ji. – Dvi mano podukros gyvena Anglijoje. Viena jų išvažiavo su sūnumi, kuris protestuodamas nustojo kalbėti lietuviškai. Išties, kol nesusiduri su tokia problema, nesupranti jos katastrofiškumo."
Mokykla, kurioje dirba L.Skiudulė, priima vaikus nuo ketverių metų. Jie dažniausiai lanko mokyklėlę kol sulaukia 10–12 metų amžiaus.
"Suaugusieji mokykloje, deja, nesimoko. Tačiau čia maloniai laiką leidžia mokinių tėvai, – atskleidė pašnekovė. – Iš pradžių siūlėme jiems vaikus palikti mūsų priežiūrai, o patiems ramiai praleisti tas tris valandas apsiperkant. Tačiau atvedę vaikus, tėvai pasilieka, bendrauja su mokytojais ir tarpusavyje. Kartais ir jiems surengiame kokią paskaitą."
Pasak L.Skiudulės, Rogalando lituanistinę mokyklėlę lanko 30–40 vaikų. Gaila, pamokos vyksta tik kas antrą šeštadienį.
"Tikrai neišmokysime mokinių kalbėti idealiai. Tačiau jie gebės susikalbėti, neužmirš žodžių. Juk įprastose mokyklose kasdien mokomasi 12 metų, o čia pamokos vyksta tik porą kartų per mėnesį, – apgailestavo pašnekovė. – Tačiau vien tai, kad mokiniai ateina ir noriai dalyvauja mūsų veiklose, yra labai džiugu. Kartais tiesiog skaitome pasakas ir jas verčiame, nes daugumos rečiau vartojamų žodžių jie nežino."
L.Skiudulė atskleidė, kad mokykloje nuo rudens susiburs nauja, visiškai lietuviškai nekalbančių vaikų grupė. "Ne visi suvokia emigravusių šeimų specifiką. Juk nebūtinai abu vaiko tėvai yra lietuviai, – pastebėjo ji. – Gausu šeimų, kuriose, pavyzdžiui, mama lietuvė, tėtis anglas, o vaikas kalba norvegiškai. Kaip pradėti mokymo procesą? Šiuo atveju prireikia specifinių žinių."
Sunkaus darbo vaisius
Lituanistinių mokyklėlių mokytojai atkreipė dėmesį ir į tai, kad lietuviškai nemokančių vaikų šeimoms gali būti sunku sugrįžti į tėvynę.
"Pažįstame šeimų, kurios svarsto galimybę sugrįžti. Svarbiausias momentas šiuo atveju, kada vaikas pradės lankyti pirmą klasę. Tad tėvai, būdami užsienyje, stengiasi gilinti vaiko kalbos žinias, kad grįžę jie galėtų drąsiai eiti mokyklą", – pasakojo D.Eizentienė. Todėl lituanistiniu atžalos ugdymu laiku nesusirūpinę tėvai vėliau gali patirti tikrų išbandymų.
"Kad vaikui visiškai užteks buitinių pokalbių su tėvais namuose, – mitas. Jam reikia papildomo mokymo", – pabrėžė pašnekovė.
Tuo metu G.A.Urbonaitė-Narkevičienė pastebėjo, kad Amerikos lietuvių padėtis labai skiriasi nuo emigravusių į Europos šalis.
"Mūsų situacija nėra kaip reikiant suprasta. Juk emigracijos banga į JAV neprasidėjo po nepriklausomybės atgavimo. Yra keturios emigrantų kartos, kurių šaknys siekia XIX a. vidurį, – pastebėjo ji. – Mūsų mokykloje dirba mokytoja, kuri yra trečios kartos lietuvė. Jos anūkai, jau penktos kartos lietuviai, taip pat lanko lituanistinę mokyklėlę."
Pašnekovė pastebėjo, kad tikimybė, jog šie vaikai sugrįš į Lietuvą, netenka prasmės. "Jiems tai nebūtų grįžimas į Lietuvą, o imigracija į šią šalį. Tad užuot skatinus lietuvius grįžti, pirmiausia reikia skatinti juos burtis į bendruomenes, lankyti lituanistines mokyklas, stiprinti lietuvišką identitetą. Jeigu mes to nepadarysime, po dešimt metų nebebus ką kviesti sugrįžti",– perspėjo ji.
Tad nieko keista, kad trečios kartos lietuviai sunkiai buriasi į bendruomenes.
"Statistika rodo, kad tik 10 proc. išvykusių arba lietuviškas šaknis turinčių vaikų lanko lietuviškas mokyklas, – atskleidė G. A.Urbonaitė-Narkevičienė. – Didžiausias procentas yra tarp trečiosios bangos emigrantų, kurie iš Lietuvos išvyko vos prieš 10–15 metų. Tad lenkiu galvą prieš tuos, kurie jungiasi į bendruomenes ir dirba mokyklose. Juk kiek yra tokių, kurie sako: man to nereikia – mes su vaiku namie kalbame lietuviškai, ir to užtenka." Tad, pasak pašnekovės, užsienio lietuvių jungimasis į bendruomenes yra be galo svarbus kuriant globalią Lietuvą.
L.Skiudulė paantrino kolegei – pridūrė, kad savo bendruomenėje skatina tėvus mokyti vaikus nuotoliniu būdu. "Išsivežėte vaiką trečioje klasėje? Tegul jis toliau mokosi, palaiko ryšį su mokytoja, juk yra nemažai mokyklų, kurios moko nuotoliniu būdu, – pabrėžė ji. – Be abejo, vaikas neišmoks lietuvių kalbos taip gerai, kaip jo bendraamžiai Lietuvoje. Tačiau jo santykis su gimtine nenutrūks, o kalba neužsimirš."
Anot V.Eizento, svarbu suvokti, kad lituanistinės mokyklėlės yra lietuvių išeivių sunkaus darbo vaisius. "Šias mokyklas įsteigė ne ministerija, o savanoriai, kurie atiduoda labai daug savo jėgų. Už šį darbą jiems mokamas tik simbolinis mokestis, padengiantis atvykimo į darbo vietą išlaidas, – atskleidė jis. – Vis dėlto mokyklėlių skaičius rodo, kad užsienio lietuviai trokšta puoselėti lietuvybę ir tai sėkmingai daro. Tokia situacija mane be galo džiugina."
Pašnekovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad mokyklos lankymas yra neprivalomas. Tėvai niekam neturės aiškintis, kodėl vaikai nelanko lituanistinės mokyklos. "Todėl be galo malonu matyti tokį didžiulį mokinių ir tėvų suinteresuotumą. Svarbu tai, kad visos mokyklėlės auga. Kai kurios pasiekė tokį lygį, kad fiziškai nebegali priimti daugiau vaikų į turimas patalpas", – ir apgailestavo, ir džiaugėsi jis.
Pasak pašnekovų, lituanistinėse mokyklose besimokančių vaikų galvose neretai susiklostęs idealizuotos Lietuvos vaizdinys. "Jie neišgyvena dažnai nedžiuginančių politinių realijų ar skandalų, Lietuva jiems yra tarsi siekiamybė, – mintimis dalijosi V.Eizentas. – Lietuvoje likę draugai pastebi, kad mes Norvegijoje švenčiame kur kas daugiau lietuviškų švenčių nei gyvenantys tėvynėje. Tai – tikra tiesa. Puoselėjame lietuvybę ir stengiamės šias vertybes perduoti vaikams."
