Žurnalistė B. Davidonytė savo feisbuko paskyroje detaliai aprašė punktus, kuriuos nagrinėjo M. Laurinavičius.  Pateikiame jos įrašą.

„Į knygos pradžią sąmoningai įdėjome seną JAV prezidento Richardo Nixono apie pranešėją Danielį Ellsbergą, kuris žurnalistams nutekino informaciją, rodančią, kad JAV prezidentai melavo visuomenei apie padėtį Vietnamo kare. Prezidentui pavaldūs slaptųjų tarnybų darbuotojai įsilaužė į Ellsbergo psichologės kabinetą ir ieškojo pranešėją kompromituojančių diagnozių ir purvo, kurį galėtų paviešinti.

„Mes turime prigriebti tą kalės vaiką. Negalime leisti jam lengvai išsukti, kitaip tokie dalykai kartosis visose valdžios institucijose vėl ir vėl. Mes laimėsime šitą bylą ne teisme, laimėsime ją dar iki teismo. Suraskite apie jį kompromituojančios informacijos ir nutekinkite spaudai. Aš noriu jį sunaikinti. Ar aišku?“ (1 knygos puslapis).

Dabar atrodo, kad įdėdami tą citatą nuspėjome ateitį, bet iš tikrųjų tokio veiksmo tikėjomės ir laukėme. Prieš publikuojant knygą svarstėme, kad bus bandoma kompromituoti Pranešėjo ir mudviejų reputaciją. Net tiksliai atspėjome, kad bus bandoma netiesiogiai sukelti abejonę, esą galbūt Pranešėjas dirba Rusijai, nes jis žvalgybinį darbą dirbo Rusijoje.

Tai klasikinis atvejis, kai nukreipiant dėmesį nuo rimtų klausimų kalbama ne apie faktus – visame ilgame Mariaus tekste neradome nė vieno paneigto fakto apie Nausėdos rinkiminės komandos ir galimų rėmėjų tikrinimus (išskyrus paties Mariaus pasvarstymą, kad greičiausiai sąrašas atėjo ne iš Nausėdos aplinkos). Tekstu bandoma sukelti abejonę pagrindinio liudininko reputacija. Žodžiu, jei negali nuneigti faktų, nuneik tą, kuris tai sako.

Papunkčiui apie esminius teiginius:

1. Pagrindinė Mariaus teksto mintis, kad Pranešėjo istorija yra vadinamųjų „valstybininkų“ bandymas susigrąžinti įtaką – ši versija ne nauja, apie ją rašoma ir knygoje. Mariaus tekste Pranešėjas su „valstybininkais“ siejamas per savo pavaduotoją. Du svarbūs momentai. Pirma, Pranešėjo teigimu, Mariaus paminimą pavaduotoja pasiūlė naujieji VSD vadovai Darius Jauniškis ir Remigijus Bridikis per pirmąjį jų pokalbį apie naują valdybą – pirmas knygos skyrius. Antra, priešingai nei rašo Marius, Nausėdos sąrašų tikrinimai buvo pavesti visai ne tam pavaduotojui.

2. Dėl to, kad Pranešėjas dirbo Rusijoje. Net sunku atsakyti į tai, kas parašyta Mariaus tekste – ištisas skyrius kuria įspūdį, kad penktas pagal rangą VSD pareigūnas, be kita ko, VSD išsiųstas žvalgybinį darbą dirbti Rusijoje, dirbo priešiškai valstybei. Tačiau galiausiai tas skyrius užbaigiamas tokia citata: „Žodžiu, šiuo aspektu teko nusivilti – tenka pripažinti, kad jokio “rūkstančio ginklo”, bandydamas ieškoti tiesioginės „Maskvos rankos“ šį kartą neradau, nors kažkokių įtarimų, regis, vis dėlto būta.“

Tai bene geriausias argumentas, kad šitas tekstas yra manipuliatyvus taikymasis į žmogaus reputaciją, kad nereikėtų kalbėti apie jo pateiktus faktus.

3. Marius rašo esą Pranešėjas nebuvo pašalintas iš VSD per reorganizaciją, vadina tai absurdu, nes tada VSD paliko ne vien Pranešėjas, o ir kiti pareigūnai. Marius rašo: „Bet ką visa ši situacija galėtų turėti bendro su dėl tariamai vieno asmens sugalvota reforma, jei ji palietė gerokai daugiau žmonių?”

Tačiau Mariaus minimuose žiniasklaidos straipsniuose ir net bylose pareigūnai viešai sakė: „Darbo netekę VSD pareigūnai Delfi teigė, kad reorganizaciją nutarta padaryti netrukus po to, kai pranešėjas suteikė informaciją tuometiniam Seimo NSGK pirmininkui. Taip esą siekta atsikratyti VSD vadovams nelojaliais asmenimis.“ (https://www.delfi.lt/.../prabile-zvalgai-tiesiai-sviesiai...)

Panašiai pareigūnai liudijo ir mūsų knygai, ir visa tai yra joje aprašyta. Taip sakė ir tie, kas Pranešėją pažinojo tik profesinėje aplinkoje.

4. Aišku, Mariaus vyšnia ant torto, kad Pranešėjas dabar dirba ministerijoje, patarėju. Marius rašo, esą netiesa, kad Pranešėjas buvo išmestas į gatvę, esą išėjo susiradęs šiltą vietelę. Sunku pakomentuoti, kaip tai keičia knygoje pateiktus faktus, tačiau svarbu paminėti – palikęs VSD Pranešėjas maždaug pusmetį neturėjo darbo. Mes pradėjome bendrauti tuo laiku, kai jis buvo bedarbis ir nesėkmingai ieškojosi darbo.

Ne mums spręsti, ar ministerija yra šilta vieta, tačiau mūsų pirmieji pokalbiai įvyko prieš tai.

5. Viena nemaloniausių vietų Mariaus tekste, kur rašoma apie anglų kalbos mokėjimą-nemokėjimą. Bandoma sėti abejones, esą Pranešėju nepasitikėjo užsienio partneriai, esą IRA teroristų sulaikymo operacija, už kurią Pranešėjas gavo ir valstybinį apdovanojimą, yra išsigalvojimas, kurio žurnalistai patikrinti negali. Marius rašo, esą neįmanoma patikrinti, ar Pranešėjas tiesiogiai dalyvavo operacijoje ir esą tikėtina, kad nedalyvavo. „Galiu beveik garantuoti, kad šią legendą žurnalistai kūrė vien iš paties Tomo pasakojimo. Nes tokias detales gali žinoti tik operacijos dalyviai – ir tai ne visi.“

Tai lengva patikrinti. Štai čia yra viešas žiniasklaidos straipsnis apie minėtą operaciją ir bylą, kurioje juodu ant balto rašoma: „2007-ųjų rugpjūtį Rokų poligone Kauno rajone Airijos pilietis Michaelas Campbellas apžiūrėjęs automatus ir snaiperinius šautuvus paprašė ginklų prekeiviu prisistačiusio lietuvio papasakoti apie trotilą – kiek jo reikia susprogdinti vyriausybinį šarvuotą automobilį. „Ginklų prekeivis“ iš tiesų buvo Lietuvos žvalgybos agentas, vykdęs bendrą slaptą antiteroristinę operaciją su britų tarnyba MI5. <...> Kriminaliniuose sluoksniuose žinomas šešėlinis veikėjas Dublino oro uoste 2007-ųjų kovą pranešė grupuotės atstovams – jums padės lietuvis Tomas. L.Campbellas uždegęs žalią šviesą – tarkitės su Tomu.“ (https://www.15min.lt/.../lietuviskas-trotilas-britu...)

6. Mes prašėme Pranešėjo, kad jis leistų publikuoti informaciją apie jo gautus apdovanojimus, nes tai parodo, kokio lygio pareigūnas pateikė faktus apie galimai neteisėtus tikrinimus. Todėl suprantama, kodėl Marius rašo, kad apdovanojimai nieko neįrodo: „Apdovanojimą gauti gali tiesiog kaip vadovas. Patys savaime apdovanojimai dažnai gali būti gal net labiau įtakos, o ne konkrečių nuopelnų rezultatas”.

Kažin, ar reikia tai komentuoti. Pranešėjas gavo apdovanojimus už operacijas, kurios šiek tiek knygoje aprašytos (viena – išsamiai).

7. O mėgindamas paneigti Žygimanto Pavilionio istoriją, Marius ją netgi netiesiogiai patvirtina: „Būtent aš V.Pavilionui nurodžiau šaltinius, kur ieškoti informacijos, kad minėtoje V.Ušacko šventėje dalyvavo ir G.Žiemelis, jei tos informacijos jam reikia. Ir dabar norite, kad aš patikėčiau, jog iš manęs gavęs informaciją, kur tos informacijos ieškoti, tai padaryti Ž.Pavilionis “pavedė” VSD, o ne savo patarėjams Seime. Atleiskit, bet aš esu linkęs tikėti sveiku protu ir savo atmintimi, o ne Pranešėjo fantazijomis.“

Tačiau jau pirmuosiuose knygos puslapiuose rašoma, kad nuorodos internete buvo nebeaktyvios, todėl tam, kad jas būtų galima pasiekti, reikėjo specialių įrankių. Tai tiek būtų apie tas fantazijas.

Apibendrinant, ponas Laurinavičius rašo: „Grėsmę nacionaliniam saugumui kelia net ir vien dėl asmeninių motyvų karo metu vykdomas nepagrįstas puolimas prieš Valstybės saugumo departamentą.“ Mums atrodo, kad didžiausią grėsmę kelia neatsakyti klausimai ir politikai, turintys skeletų spintoje, dėl kurių gali tapti pažeidžiami. Bet dabar jau visiškai akivaizdu, kad tų atsakymų ir tyrimų tikrai labai nenorima“.

 

Priminsime, kad B. Davidonytės ir D. Pancerovo knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“ pastaruoju metu plačiai aptarinėjama žiniasklaidoje, jos vertinimą pateikė ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.

„Visuomenė turi teisę žinoti – paslaptingasis pranešėjas yra dabartinis sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio patarėjas Tomas Gailius“, – savo feisbuko paskyroje paskelbė M. Laurinavičius.

Apžvalgininkas teigė, kad pirmasis Lietuvoje išviešinti šio visuomenę audrinančio skandalo epicentre esančio, tačiau iki šiol po paslapties skraiste besislėpusio buvusio pareigūno asmenybę nusprendė manydamas, kad tai žinoti yra visuomenės interesas.

„Mat aš esu įsitikinęs, kad žinau visiškai priešingą Lietuvoje jau kuris laikas nerimstančios, D. Pancerovo ir B. Davidonytės bestseleriu tapusios knygos sukelto politinio skandalo pagrindinės istorijos versiją. Maža to, galiu šią versiją pagrįsti net dviejų padėtį iš vidaus žinančių šaltinių liudijimais, o taip pat net ir asmenine patirtimi.

Ši versija visiškai griauna negeroves ar net nusikaltimus išviešinti pasiryžusio, bet dėl to tik asmeniškai nukentėjusio sąžiningo pareigūno mitą, kurį susikūrė pats T. Gailius. Bet aš esu įsitikinęs, kad būtent dėl to ją žinoti taip pat yra visuomenės interesas“, – tvirtino M. Laurinavičius.

 

Pirmą kartą apie knygą, kurioje slaptus reikalus narplioja žurnalistas, Dovydas pagalvojo prieš gerus septynerius metus. Mintys sukosi apie tikrą romaną, o ne į knygą sudėtas žurnalistines patirtis. Tuo metu iš Šilutės į Vilnių gyventi persikėlusiam jaunam žurnalistui laiko ją rašyti nebuvo – Dovydas išvyko į Ukrainą, dalyvavo Maidano įvykiuose.

„Tuomet ir skaityti negalėjau, ką jau kalbėti apie rašymą“, – prisimena ir pasakoja, kad Ukrainoje matyti karo baisumai vėliau natūraliai nugulė publicistinėje knygoje „Kiborgų žemė“. Pirmoji knyga tarsi ir leido pasitikrinti, ar jis galįs suvaldyti didžiulės apimties tekstą, perteikti emocijas.

„Po „Kiborgų žemės“ gavau nemažai skaitytojų atsiliepimų, jog jie žurnalistines mano patirtis skaitė tarsi romaną. Bet aš visada siekiau rašyti romaną. Ir pirmoji knyga, ir „Kabinetas 339“ buvo apšilimas, bandymas, praktika“, – sako Dovydas.

Dovydas Pancerovas. / G. Jauniškio nuotr.

Daugiau nei prieš dvejus metus pradėtas rašyti romanas „Medžiojant tėvą“ ilgą laiką pragulėjo stalčiuje. „Buvo nuostabi vasara, – prisimena žurnalistas, – mano draugai turi namelį Molėtuose, išvažiavome su šeima pailsėti, aš pasiėmiau romano rankraštį. Kiekvieną dieną jį skaičiau, redagavau, braukiau ir iš naujo rašiau, kol supratau, kad jis – nieko vertas. Kad iš tiesų parašiau visai ne tai, ką norėjau, kad nesugebėjau perteikti manipuliatyvios atmosferos, kai nežinai, kas yra tiesa, kas netiesa, kai viskas slogu, keista, kai kiekvienas knygos personažas atrodo pavojingas ir įtartinas“.

Kartais laikas išeina į gerą, o per dvejus metus susikaupusios patirtys sudėlioja visus taškus. Taip, rodos, nutiko ir Dovydui. Grįžęs iš savo kūrybinių atostogų, jis pradėjo naują žurnalistinį tyrimą, kurio pagrindiniu personažu tapo tuometinis ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. „Tikrai nepagražinsiu sakydamas, kad rankos buvo užimtos Skvernelio reikalais, tačiau mintys galvoje sukosi ir apie romaną. Dėliojosi, kaip viskas turėtų būti, kaip turėčiau perteikti atmosferą. Taip nutiko, kad savo tyrimą su Birute sudėjome į knygą, kuri pasirodė praėjusių metų pabaigoje. Pavasarį, kai prasidėjo karantinas, kai tapo aišku, kad išgyventi nebus lengva, kai žurnalistams nubraukė atlyginimus, supratau, kad kūrybinės atostogos, kurias galėčiau paskirti rašymui, man yra geriausia išeitis“.

Prieglobstį kūrybinėms Dovydo atostogoms suteikė žmonos Giedrės tėvai. Šilutėje jis įsikraustė į buvusios prūsiškos mokyklos palėpę, žmonos vaikystės kambarį. Šalia miško, name su dideliu kiemu, visi kartu praleido tris mėnesius.

„Rašiau kasdien, karantino nė nepajaučiau, o aplinka ir ypatinga Vakarų Lietuvos atmosfera padiktavo estetinius sprendimus ir sumanymus“, – sako Dovydas.

Romano „Medžiojant tėvą“ veiksmas vyksta tarp Vilniaus ir gimtosios Dovydo Šilutės. „Nors jau daug metų gyvenu Vilniuje, jaučiu, kad Šilutė yra tikrieji mano namai. To krašto architektūra, nuolatinis vėjas, lietus ir drėgmės jausmas asocijuojasi su saugumo jausmu, su vaikyste. Man visada būdavo sunku suprasti, kodėl žmonėms, kurie to nematė, šis kraštas atrodo keistas, kitoks. Dėl to kitoniškumo ir dėl to, kad man tai yra artima, sugalvojau, jog romano veiksmas gali vykti tarp politinių intrigų pilno Vilniaus ir vilniečiams sunkiai suprantamos, vėjų pilnos periferijos“, – pasakoja.

Romane „Medžiojant tėvą“ tikroviška žurnalistinė istorija panyra į keistą, vietomis netgi mistinę atmosferą. Skaitytojas įtraukiamas į manipuliacijų žaidimą, kuriame neaišku, kas yra neginčijami faktai, o kas – kliedesiai. Tai knyga apie mirtį, šeimą ir beprotybę.

„Kas šioje film noir dvasia pasakojamoje gyvenimo versijoje yra tikra, o kas – tik pagrindinio personažo vidinių kovų ir baimių žaismas? Rašytojas skaitytojui siūlo dėlionę, skaitytojas renkasi variantus. Tikėtina, kad laimi abu“, – taip apie naująjį romaną sako rašytojas, teatro ir kino režisierius Arvydas Šlepikas.

Trečiąją knygą ir pirmąjį savo romaną išleidęs Dovydas neslepia, kad kompiuteryje guli dar dvi, gana senos ir jau išnešiotos idėjos. „Kada nors visą savo energiją norėčiau skirti rašymui, – prisipažįsta. – Nesakau, kad man būtinai pavyks ir pasiseks iš karto, tačiau tikiuosi, kad turėsiu užtektinai drąsos bent jau pabandyti tapti rašytoju.“

---

Siūlome paskaityti Dovydo Pancerovo romano „Medžiojant tėvą“ ištrauką.

1 SKYRIUS

Iš tamsos automobilio žibintai švietė į lapuočių kamienus ir krūmokšnius,

o tolėliau, miško gilumoje, spindėjo cinkuotas kibiras, kabantis

ant beržo šakos tarytum apverstas varpas. Kibiras, nors ir tankumoje,

buvo aiškiai matyti iš automobilio – tviskėjo tarp medžių kaip

veidrodžio šukė, kaip peraugęs naktinis vabzdys. Vairuotojas palinko

į priekį ir, nepaisydamas į prietaisų skydą įremtų džinsuotų keleivio

kojų, atlapojo daiktadėžę. Nematomis ėmė joje dešine ranka makaluoti

ir brazdinti. Sučiupęs, ko ieškojo, smarkokai trinktelėjo dangtį

ir atsilošė sėdynėje. Prisikišo prie dantų cigarečių pakelį ir sukandęs

vieną išlupo. Tada visu ilgiu ištiesė kojas ir iš flanelinių kelnių kišenės

išsitraukė degtukų dėžutę. Įbrėžė vieną – liepsna švystelėjo palei

šiurkščius ūsus ir užgeso mostaguojama salone. Vairuotojas išpūtė tirštą

dūmą. Besirangantys tumulai lėtai plūdo į purpurinės šviesos juostą,

įsikirtusią tarp jo ir keleivio. Keliskart giliai įtraukęs, jis visiškai atvėrė

durelių stiklą ir pakabino ant jo savo alkūnę.

– Tai ką darysit? – prabilo. Už atidaro lango girdėjosi laukinė

naktis. – Jokio namo čia nėr. Ką darysit? – Kažkur tolumoje suklykė

paukštis, regis, kiras. – Ar girdit? Sakykit, ką darot, ir baigiam šitą nesąmonę,

nes mums taip dykai sėdint vėl audra pakils.

Kol važiavo pro laukus ir užlietas pievas, smarkūs vėjo šuorai

lenkė prie žemės žolę ir šiaušė pelkių vandenis, bet kai mašina įsuko

į mišką ir sustojo tankmėje tarp lapuočių, kur vėjas bemaž neprapūtė,

audra rodėsi jau nuslinkusi. Pro nuleistą durelių stiklą – pro tą juodą

kvadratą, kuriame silpnai dūlavo ūsuotas vairuotojo profilis – į vidų

plūdo nakties vėsa, sumišusi su tabako dvoku. Keleiviui, kuris sėdėjo

įsispoksojęs į miške kabantį kibirą, regis, pasidarė šalta, nes ūmai sukruto

ir ėmė muistytis: nerangiai atsisegė saugos diržą, atidarė dureles

ir išsirioglino lauk, sujudindamas automobilį lyg nuristas sunkus nešulys.

Akimirką vyras prapuolė tamsoje, o tada atlapojo galines dureles

ir pačiupo nuo sėdynės kuprinę, prie kurios buvo prisegtas plastikinis

vabalas. Vairuotojas, lig tol tylomis stebėjęs, kas vyksta, dabar akimoju

sviedė cigaretę pro langą ir, atplėšęs duris, iššoko lauk ant žvyrkelio.

– Kur susiruošėt? – sušuko. – Sumokėkit. – Vairuotojas regėjo,

kaip raudonų žibintų migloje ana žmogysta pėdina keliuku atgal, iš

kur jiedu atvažiavo. Netrukus keleivis prašapo naktyje. – Ė! – šūktelėjo

vairuotojas, nors nieko neįžiūrėjo. – Ar girdit mane? Sumokėkit! –

Tamsoje tolo sunkūs lėti žingsniai. Vairuotojas prišoko prie bagažinės,

tarsi jam staiga kažko prisireikė, bet nė nespėjęs atplėšti atsigręžė ir

vėl sužiuro ten, kur gurgždėjo žvyras. Į tamsumą žlibino kiek išgalėdamas,

rodėsi, veido raumenys tuoj iš akiduobių ištrėkš akių lėliukes,

tačiau vis tiek nieko neįžiūrėjo. – Jūs kažkur čia? – prakalbo vairuotojas

prislopinęs balsą. – Jūs grįžtat? – Raudonai apšviestame keliuko

ruože, tarp provėžų ir akmenų, švystelėjo storapadžiai keliauninko

batai, nešantys anas šleivas kojas, o po akimirkos iš nakties išniro ir

visa sukumpusi keleivio figūra. Rankas susikišęs į lietpalčio kišenes,

kuprinę pasikabinęs ant dešiniojo peties, jis prašiūrino pro vairuotoją

nė nedirstelėjęs. – Ė, klausykit, – tarė vairuotojas, tūžmingą žvilgsnį

įbedęs keleivio nugaron, – kartoju paskutinįkart: sumokėkit, ir aš važiuoju

atgal, o tai...

Keleivis nuėjo prie mašinos kapoto ir ten sustojo. Kurį laiką nekrutėdamas

žiurksojo į priekinių žibintų nutviekstą žalumą, kuri, permerkta

lietaus ir įrėminta nakties juodumo, blizgėjo tarytum nutapyta

aliejumi. Keleivis šlumštelėjo į šlapią žolę ir puolė dairytis, lyg ko ieškodamas

tarp silpnai apšviestų krūmokšnių ir styrančių šakų.

– Ko jūs ten ieškot? Kelrodžių ženklų? – riktelėjo vairuotojas. –

Aš vietinis, ir aš jums kartoju: jokio namo čia nėr. Varlės šiknon tuos

jūsų žemėlapius, nėr čia jokio namo, nėr! Sumokėkit, ir aš dingstu.

Keleivis visu ūgiu atsisuko į vairuotoją, stovintį prie bagažinės, ir,

pakeltu kairės rankos dilbiu nuo šviesos prisidengęs akinius, šūktelėjo:

– Gal turit prožektorių?

Vairuotojo galva mėšlungiškai trūktelėjo, lyg į kaklą būtų įsisegęs

vabzdys.

– K-ką?

– Prožektorių. Gal mašinoje turit prožektorių?

Vairuotojo kūnas sustingo lyg žemėn įkaltas strampas, o sužvarbę

delnai nevalingai trynė flanelinėmis kelnėmis aptemptus klubus.

– K-klausyk, tu, iškrypėli, arba tuoj pat sumoki, arba aš t-tau grobus

paleisiu.

– Nurimkit, aš tik prašau prožektoriaus.

Keleivis išbrido iš šlapios žolės ir ėmė sunkiai artintis prie vairuotojo,

o šis su kiekvienu nepažįstamojo žingsniu stybo tamsoje lyg užspeistas

žvėris. Staiga, kai besiartinantis buvo jau visai arti, vairuotojas

tvojo kumščiu per bagažinės užraktą, dangtis šovė viršun ir vairuotojas

puolė knistis atsivėrusioje ertmėje.

– K-ko tu iš manęs nori, iškrypėli? – išlemeno vairuotojas, iš bagažinės

išsitraukęs metalinį strypą.

– Prožektoriaus, – keleivis sustojo ir pakėlė rankas prie krūtinės. –

Noriu apsidairyt. Kažkur už miško turi būti marios. Girdit, ten klykia

kiras. Va, ir vėl, – keleivis užvertė galvą, lyg tikėdamasis tamsiai mėlyname

danguje išvysti sklendžiantį paukštį.

– T-traukis, rupūže.

– Prašau nurimti, – tarė keleivis. – Aš jums sumokėsiu papildomai.

Kiek norit už prožektorių?

– Traukis gražiuoju, sūka, o tai kai t-tvosiu gelažu, maža nepasirodys.

– Gerai, traukiuosi, – keleivis žingtelėjo atatupstas. – Nurimkit

pagaliau, aš jums sumokėsiu.

– Tu dar už kelionę nedavei, – sušvokštė vairuotojas.

Pademonstravęs tuščius delnus, keleivis lėtai užkišo dešinę ranką

už lietpalčio skverno ir po akimirkos išsitraukė piniginę. Parodė ją

strypu ginkluotam vyrui ir ištraukė vieną banknotą.

– Va, – kyštelėjo vairuotojui, nors tas buvo per toli, kad paimtų, –

penkiasdešimt užteks?

– K-koks penkiasdešimt, – prakaulūs vairuotojo pirštai maigė

metalinį strypą. – K-kaip kokie kontrabandistai visą valandą t-trankėmės

po šitas p-prakeiktas pelkes, po šituos miškus ir š-šabakštynus.

K-koks penkiasdešimt!

Keleivis iš piniginės ištraukė dar vieną banknotą ir vėl atkišo vairuotojui.

– Duosiu šimtą, bet man reikia prožektoriaus.

Dešinės rankos pirštai maigė metalinį strypą, kairės rankos pirštai

kišenėje graibė cigarečių pakelį, iš kurio iššiepti dantys išlupo vieną cigaretę,

bet prisidegt nebuvo kaip – trūko rankų.

– Prožektoriaus neatiduosiu, pats pašviesiu kelią, – pasakė vairuotojas.

– O dabar padėk pinigus ant stogo ir traukis.

Keleivis priėjo prie automobilio ir, regis, jau tiesė ranką padėti

banknotus ant stogo, bet ūmai pasilenkė prie žvyrkelio ir dvilinkas

ėmė kažką graibyti. Atsitiesė saujoje laikydamas akmenį. Padėjo pinigus

ant automobilio stogo ir prispaudė akmeniu. Metalinis stogo

paviršius buvo šlapias, lašuose, nukritusiuose nuo lapų ir šakų, silpnu

geltoniu atsispindėjo taksi plafonas.

– Pasitraukit, – paliepė vairuotojas, dantyse laikydamas nepridegtą

cigaretę, pirštais maigydamas metalinį strypą. Ir kai keleivis

atsitraukė per saugų atstumą, vairuotojas išsyk pripuolė prie mašinos,

nusviedė akmenį, pačiupo banknotus ir įsigrūdo kišenėn. Tada atbulas

grįžo ten, kur stovėjęs, iš bagažinės ištraukė portatyvinį prožektorių

ir guminius batus. Visus daiktus laikydamas ta pačia ranka, užtrenkė

bagažinės dangtį. – Palaukit, – paliepė keleiviui. Padėjęs prožektorių

ant užvožtos bagažinės, strypą pasikišęs po pažastimi, nusispyrė savo

aulinukus ir įgrūdo kojas ligi kelių į guminius. Tada prisidegė cigaretę

ir įtraukė kelis dūmus. Atlapojo galines mašinos dureles ir įmetė vidun

aulinius. Ir kai jau atrodė pasiruošęs kelionei, vairuotojas prakalbo: –

Jūs rodykit kelią, o aš eisiu pridurmu, iš nugaros pašviesiu.

Keleivis užsidėjo kuprinę ant pečių ir, atsukęs nugarą vairuotojui,

pirmas patraukė tankmėn. Po smarkių liūčių, kurios šiame krašte nesiliovė,

regis, savaičių savaites, žemė buvo minkšta, lipo prie batų, kaip ir

nušiurusi žolė. Peršokęs vandens išgremžtą griovą, keleivis kluptelėjo

ant nulūžusios šakos ir vos išsilaikė nepargriuvęs.

– Atsargiau, neįrioglinkit į pelkynę, – pro cigaretę sukandusius

dantis iškošė vairuotojas.

Dūlindamas paskui keleivį, strypą pasikišęs po pažastimi ir prožektoriumi

šviesdamas kelią, jis priminė ginkluotą prižiūrėtoją. Kurį

laiką jiedu šlempino tylomis, tik pomiškis traškėjo naktyje.

– Kas šitą ant šakos paliko, – vėl prabilo vairuotojas, klampodamas

pro cinkuotą kibirą. – Gal žvejai, – pats atsakė į savo klausimą.

Prisiartinęs prie beržo šakos, iš visos sveikatos tvojo strypu per kibirą,

skardžiu žvangesiu išbaidydamas naktinę gyvybę; kibiras barškėdamas

nusirito į papartyną ir pasiliko gulėt po nukarusiais lapais.

Jiedu klampojo mišku, kur oras aitriai dvelkė garšvomis, tarsi šios

būtų šviežiai nupjautos, o kai priėjo spygliais kvepiantį pušyną, kurio

erdvė tamsoje liko nematoma, bet jaučiama, tartum marios naktį stovint

ant kopos, kažkur netoliese vėl suklykė kiras. Prožektoriaus šviesulys

ritinėjosi tarp kamienų nelyginant pilnaties mėnulis ir vaiskiu

baltumu gobė spygliuotas šakas, kurių juodi šešėliai slankiojo per miško

paklotėje riogsančius krituolius ir per samanom apžėlusias smėlio

kauges. Šioje vietoje miškas buvo poretis, o pušys laibos ir išstypusios,

todėl jų viršūnės, dangaus fone įsirėmusios viena į kitą, siūravo girgždėdamos

ir kalendamos nelyginant geniai. Jiedu pėdino pušynu, po

batais traškėjo skujos, o virš galvų šniokštė ir šniokštė, tarytum marios

tvenktųsi į milžinišką bangą, tuoj tuoj lūšiančią virš medžių ir nušluosiančią

visą mišką, pomiškį ir tuos du nepažįstamuosius.

– Klausykit! – sušuko vairuotojas. Keleivis atsigręžė pajutęs, kad

anas sustojo, bet akinamas prožektoriaus nieko neįžiūrėjo. – Jokio

namo čia nėr, – riktelėjo vairuotojas. – Aš senų seniausiai išvaikščiojau

šitus miškus skersai ir išilgai, todėl puikiai žinau, kad jokio namo čia

nėr. – Jiedu stovėjo per pusšimtį metrų vienas nuo kito, erčioje šniokštė

pušys, viršum galvų trankėsi medžių viršūnės. – Aš toliau nebeisiu,

keliaukit vienas, jei jums taip rodosi, – šaukė vairuotojas, – o jei ir jūs

atgal panūdot, tai va šitas kelias, – jis pašvietė prožektoriumi į kirtavietę

kairėje. – Jeigu norit grįžt su manim kartu, tai keliaukit šitom

miškavežio provėžom pirmas, o aš eisiu pridurmu ir pašviesiu.

Paliktas vienas neperregimoje tamsoje, keleivis apgraibomis slinko

tarp kamienų, žievę liesdamas delnais, o šlapias šakas prilaikydamas

pirštais, kad netvatintų per veidą ir nebraižytų. Kurį laiką jis už nugaros

girdėjo šaukiant: „Jokio namo čia nėr. Nėr!“, ir kai šauksmus vėjo gūsiai

išsklaidė po mišką nelyginant šlapių dūmų kvapą ir per šlamantį šniokštimą

nebesigirdėjo net nutolusio svetimų žingsnių pokšėjimo, keleivis

priešais save išvydo geibų švytėjimą, tarytum juodoje plokštumoje

boluotų mėnesienos kolonos. Jis ėmė skubėti ir žingsnis po žingsnio,

žingsnis po žingsnio, klupdamas ir kliūdamas, išpuolė į atvirą naktį.

Pirmiausia tu pamatai dangaus skliautą ir mėnulį ir tik tada

įžiūri tolumoje tamsuojantį bokštą. Ir namą. Jokių abejonių,

tai yra tas namas. Raudonasis namas prie marių.

Tu pasileidi klampoti per vandeningą lauką, o žemė

tyžta po sunkiais batais. Aukšta žolė, braukianti per lietpalčio

kišenes, kupina raistinių spragtukų svirpimo, rodosi,

ant kiekvieno šapo tupi po vabzdį. Nuėjęs gerą galą, tolumoje

įžiūri žvyrkelį, baltuojantį naktyje lyg žalčio išnara, ir,

išbridęs iš žolės, padaužai purvais apėjusius batus į greiderio

nugremžtą dangą. Keliukas tiesus ir lygus, o tolumoje

įsilieja į juoduojančią bokšto liniją.

Prieini visai arti. Namas mažesnis, nei atrodė iš tolo.

Tai senas švyturys, o gal paukščių žiedavimo stotis: raudonų

plytų, plačiu stogu, iš kurio čerpių kyšo medinis erkeris

su dviem langais. Iš už namo dangun kyla prožektorių

apšviestas bokštas: raudonplytis, aštuonkampis, besibaigiantis

įstiklinta apžvalgos aikštele ir pačiame bokšto stogo

smaigalyje – vėjarode, raudonais ir baltais ženklais. Teritoriją

juosia degtų plytų tvora su žalvariniais raštais, išsirangančiais

į tokio pat stiliaus vartus. Vartai primena kapines.

Jie plačiai atverti.