„Praeiti metai buvo neblogi, bet šie bus dar geresni“, – neabejoja E. Banikonis.

„Iron Sky Gym“ klubo Kaune vadovas auklėtiniams savo pavyzdžiu įrodinėja: sėkmė sporte renkasi tuos, kurie atkakliai lieja prakaitą treniruotėse ir eina į priekį nepaisant net ir sunkiausių kliūčių.

„Viską, ką turiu, pasiekiau dėl savo charakterio. Ir dar: niekada nebijau pralaimėti, nes nesėkmės yra pamokos, kurios padeda kilti meistriškumo laiptais, – kalbėjo „Kauno dienos“ pašnekovas. – Ir auklėtinius taip mokau, kad niekada nebijotų nesėkmių ir skausmo. Skausmas ringe turi tapti mūsų draugu, tada nebus baisu jį patirti.“

Svorio kategorijos iki 91 kg atleto pasiekimų kolekcija gana turtinga: Europos kikbokso pirmenybių čempionas, Pasaulio kikbokso organizacijų asociacijos (World Association of Kickboxing Organizations, WAKO) taurės laimėtojas, Europos mišrių kovos menų (MMA) čempionas, Anglijos muaitai čempionato nugalėtojas.

Šiemet kaunietis tikisi savo kraitį papildyti dar skambesniais laimėjimais.

Trofėjai: Lietuvos kikboksininkai pernai rudenį Bosnijoje ir Hercegovinoje iškovojo keturis atviro Balkanų šalių čempionato medalius, sidabrą parvežė (iš kairės) Adrijus Rimkūnas, E. Banikonis ir Natas Stupakas, auksą – Evelina Puidaitė. / kickboxing.lt nuotr.

– 2023-iuosius užbaigėte tarptautinėmis varžybomis Bosnijoje ir Hercegovinoje. Kaip ten sekėsi?

– Užpernai ten tapau Balkanų šalių čempionu, o šį kartą likau antras. Finale koviausi su vietiniu priešininku, kurį akivaizdžiai palaikė teisėjai. Įprasta, kad kaudamasis su vietiniais turi būti visa galva geresnis. Jei varžovo nenokautuosi, pergalę dažniausiai atiduos jam. Nesvarbu, kad pagal taškus turėtum gerokai pirmauti. Šį kartą irgi jaučiau, kad mano smūgis buvo taiklus, bet taškus skaičiavo mano oponentui (šypsosi). Su komanda rezultatą užginčijome, bet komisijos sprendimo nebelaukėme ir išvykome… Nieko. Į Bosniją greit sugrįšiu. Sarajeve planuoju startuoti dar viename tarptautiniame turnyre. WAKO reitinge užimu aštuntą vietą tarp savo svorio kategorijos sportininkų. Pozicija nebloga, bet šiemet noriu pasirinkti dar taškų.

– Prieš pasirodymą Bosnijoje startavote WAKO pasaulio čempionate Portugalijoje. Likote per žingsnį nuo medalio. Ko pritrūko?

– Albufeiros mieste vykusiose varžybose buvo didelė konkurencija. Susirinko gerokai per 1 tūkst. sportininkų iš 70 šalių. Laimėti pasaulio čempionato medalį – labai sudėtingas tikslas, to lietuviams nebuvo pavykę net dvylika pastarųjų metų. Šį kartą iš dvylikos Lietuvos rinktinės narių tik Vilniaus „Sparta Fight Gym“ klubo atstovas Deividas Michnevičius užkopė ant prizininkų pakylos. Likusieji pralaimėjome pakeliui į pusfinalį. Aš taškais nusileidau kroatui Luka Zuljevičiui, kuris vėliau ir tapo pasaulio čempionu. Nepasakyčiau, kad neturėjau šansų jį įveikti. Pirmą raundą baigėme lygiai, antrą aš turėjau iniciatyvą, o trečią jis atliko daugiau smūgių į koją ir prisirinko taškų. Atsiliepė ir tai, kad išvakarėse buvau apsinuodijęs maistu. Atvykęs į Portugaliją, kuri garsėja žuvies produktais, užvalgiau žuvienės, bet mano organizmui tai netiko. Naktį prieš kovą praleidau lakstydamas į tualetą, todėl varžybų dieną buvau kiek išsekęs… Gavau dar vieną pamoką ateičiai, kad prieš varžybas reikia valgyti tik sau įprastą ir pažįstamą maistą.

– Ar laikotės specialios dietos?

– Valgau normaliai, bet nuo metų pradžios atsisakiau gazuotų gėrimų, saldainių. Nerūkau, nevartoju alkoholio. Stengiuosi išsivalyti organizmą. Taip lengviau išlikti tinkamos formos, nes per tarpsezonį yra rizikos priaugti svorio. Man pavyksta neviršyti 94 kg, kad prieš varžybas nesunkiai galėčiau tilpti į sau įprastą 91 kg kategoriją. Beje, nevartoju ir jokios chemijos, ilgai vengiau netgi elementarių maisto papildų. Laikausi nuostatos, kiek gamta davė natūraliai, tiek ir užtenka. Svarbiausia – daug dirbti ir nuolat tobulėti. Tik kai nuo didelių treniruočių krūvio kūną nusėjo votys, supratau, kad organizmas nebeatlaiko. Tada pradėjau vartoti būtiniausius elementus – magnį, kalcį.

Ilgai vengiau netgi elementarių maisto papildų. Laikausi nuostatos, kiek gamta davė natūraliai, tiek ir užtenka.

– Kokie jūsų treniruočių krūviai?

– Tris kartus per savaitę po dvi treniruotes per dieną, o dar dvi dienas po sykį. Artėju prie varžybų kondicijos. Vėliau pradėsiu ir bėgioti krosą.

– Kokie artimiausi startai jūsų laukia?

– Kovo mėnesį Italijoje vyks pasaulio taurės varžybos. Tai bus svarbus mūsų klubo „Iron Sky“ startas. Į ringą kopsiu ne tik aš, bet ir keturi mano auklėtiniai. Man tai – papildoma atsakomybė. Vienas mūsiškių, Arnoldas Škelevas, pernai laimėjo WAKO pasaulio taurės turnyro sidabrą. Šiemet tikimės tokių pat gerų rezultatų. Reikės pasistengti ir man, nes pernai laimėjau auksą, nesinori kristi žemiau. Kol kas tenka rūpintis ir organizaciniais dalykais. Ne visi mūsų sportininkai turi lėšų susimokėti už kelionę. Tikimės surasti jiems rėmėjų, kurie prisidėtų finansiškai, o mes mainais pagerbtume jų vardą tiek klube, tiek kitais būdais. Ta proga paminėsiu, kad prie mano pasiruošimo nemažai prisideda treneris iš Ukmergės Vadimas Zelevas.

– Kaip sekasi pritraukti jaunimo į treniruotes?

– Susidomėjusiųjų netrūksta. Pas mus lankosi apie 60–70 žmonių, o daugiau nei dešimt aktyviai dalyvauja varžybose. Kalbu ne tik apie suaugusiuosius, bet ir apie vaikus. Mažieji į salę ateina kitokie nei ankstesniais laikais. Jaunoji karta auga prie kompiuterių, telefonų, tingi sportuoti. Būna, kad specialiai surenku telefonus ir jiems atrodau kaip priešas. Tačiau sugalvojame pratimų, įvairios veiklos ir parodome, kad ir be ekranų yra ką veikti. Valanda treniruotės visiškai neprailgsta. Kovos menams neabejingi ir abu mano sūnūs – jau skina pergales savo amžiaus varžybose.

Atlaikytų ne kiekvienas

„Iron Sky“ (lietuviškai – „Geležinis dangus“) galėtų vadintis holivudinis aštraus siužeto trileris. Kaunietis E. Banikonis, auginantis sūnus Aironą ir Skajų, taip pavadino savo kovos menų klubą. Sujungė vaikų vardus ir sukūrė gražų sąskambį.

Dabar „Iron Sky“ klubo duris bent kartą per savaitę praveria ne tik pats sportininkas ir jo šeimos nariai, bet ir arti 100 lankytojų. Jie – nuo mažiausių vaikų iki brandaus amžiaus atletų – gilina kovos menų žinias. Ten pat sportuojančios mergaitės ir merginos per treniruotes dailina ir savo kūno linijas – visi randa sau įdomų užsiėmimą.

„Turime nemažą kovos menų salę, bokso kriaušių, letenų, pirštinių, – įrangą ir ekipuotę vardijo pašnekovas. – Yra ir svarmenų kampelis. Visi lankytojai randa kur išlieti prakaitą.“

Paklaustas, ar jo treniruotės yra sunkios, atletas teigė krūvius pritaikantis pagal kiekvieno lankytojo galimybes. Juk toli gražu ne kiekvienas sugebėtų dirbti taip pat kaip pats E. Banikonis – daugkartinis pasaulio ir Europos kikbokso čempionatų prizininkas.

Dažnas kovotojo rytas prasideda statybose, kur jis prižiūri vidaus apdailos meistrų darbą.

Įprastu sezono metu jis prakaitą lieja kasdien, dažniausiai apsiribodamas viena treniruote per dieną.

Tačiau rengdamasis varžyboms atletas krūvių apimtį padidina kelis kartus. Gerą mėnesį prieš turnyrą vyras salėje, galima sakyti, apsigyvena. Net trys treniruotės kasdien – toks jo pasirengimo varžyboms grafikas. Ilgo kroso bėgimas, vėliau – kruopštus kovos elementų tobulinimas, o vakare – jėgos, ištvermės ir greičio treniruotė su svarmenimis.

Sužavėjo kino žvaigždė

Vardydamas savo pasiekimus E. Banikonis pirmiausia pamini 2015-ųjų Anglijos muaitai čempiono titulą ir metais vėliau laimėtą Europos mišrių kovos menų (MMA) čempiono vardą. Tačiau tai, pasak jo, tik pradžia.

Kur kas vertingesni du jo laimėti pasaulio kikbokso čempionato bronzos medaliai, vėliau – Europos kikbokso pirmenybių auksas ir šiemet nuskinta pergalė Pasaulio kikbokso organizacijų asociacijos (WAKO) taurės varžybose. Šiame turnyre Austrijoje lietuvis triumfavo vyrų K-1 svorio kategorijoje iki 91 kg. Jis ketvirtfinalyje nugalėjo vokietį Jonathaną Iruretą, pusfinalyje įveikė belgą Lionelį Bady, o vėliau laimėjo lietuvišką finalą prieš Arnoldą Škelevą.

Šalia oficialių čempionatų apdovanojimų sportininko kolekcijoje yra ir prizų iš laimėtų komercinių kovų ir turnyrų.

Visų trofėjų galbūt nė nebūtų, jei ne vaikystės svajonė.

Karjera: E. Banikonio sportinių trofėjų kolekcijoje – MMA, muaitai, kikbokso ringuose iškovoti titulai ir prizai. / „Iron Sky Gym“ nuotr.

Į kovos menus E. Banikonis atėjo Lietuvoje gana įprastu keliu. Iš pradžių, būdamas paauglys, lankė populiarias karatė treniruotes „Stoiko“ klube. Vėliau išbandė bokso ringą, MMA narvą, kol galiausiai apsistojo ties kikboksu.

„Vaikystėje susižavėjau Bruce’u Lee. Mačiau turbūt visus filmus su šiuo legendiniu kovotoju ir aktoriumi. Mintyse sau kartodavau, kad suaugęs būsiu kaip jis arba dar geresnis. Nesakau, kad tapau geresnis, bet svajonę tapti stipriu kovotoju įgyvendinau. Manau, kad būdamas 33-ejų dar galiu augti ir kopti į meistriškumo viršūnę“, – sakė pašnekovas.

Gerumas sugrįžta

Pasak E. Banikonio, profesionaliam sportui reikia nemažai lėšų. Pavyzdžiui, vien išvyka į pasaulio taurės varžybas Austrijoje jam kainavo per 1 tūkst. eurų. Kur dar ilgas pasirengimas, sporto inventorius, kokybiškas maistas ir papildai?

Pasirinkimas: klube „Iron Sky“ ir vasaros stovyklose sportuoja skirtingo amžiaus kovos menų entuziastai./  „Iron Sky Gym“ nuotr.

Todėl gyvenimui jis užsidirba kitoje srityje. Dažnas kovotojo rytas prasideda statybose, kur jis prižiūri vidaus apdailos meistrų darbą. Jei trūksta rankų ar spaudžia įsipareigojimų grafikas, sportininkas nesibodi padirbėti ir pats. Pasiraitojęs rankoves jis suka gipso plokštes, atlieka kitus darbus.

„Šią sritį neblogai išmanau, todėl padedu kolegoms. Reikia pasilikti jėgų ir treniruotėms, bet kai labai norisi, viskas suderinama“, – pasakojo jis.

Pagrindiniai vyro darbų užsakovai ne Lietuvoje, o Anglijoje, jam tapusioje antraisiais namais. Kai nebūna tėvynėje, treniruotes klube jis perleidžia vienam savo asistentų, taip pat profesionaliam kovotojui.

Dirbdamas su vaikais E. Banikonis prisimena savo vaikystę. Augdamas paprastoje šeimoje gimtuosiuose Kėdainiuose jis ne iš nuogirdų žinojo apie sunkiai uždirbamų pinigų vertę. Tad ir dabar atletas padeda ne vienam gabiam jaunajam sportininkui.

„Vaikai yra atviri ir nuoširdūs. Pasisako, kas jų šeimoje negerai ar kad neturi pinigų treniruotėms. Tokiais atvejais leidžiame treniruotis nemokamai. Kartais nuperkame drabužių, buvome padovanoję dviratį, kad turėtų kuo į treniruotes važinėti. Manau, toks gerumas sugrįžta“, – įsitikinęs E. Banikonis.