„Linkiu, kad visada turėtumėte erdvės skleistis beribei vaizduotei. Kad jūsų talentas, užsidegimas kurti ir atverti jauniesiems skaitytojams literatūros pasaulio įvairovę niekada nenusloptų. Premija buvo įsteigta norint paskatinti, kad rastųsi vaikų literatūros autorių ir skaitymo skatinimo entuziastų. Gal net truputį nuogąstaujant, ar beišliks vaikų susidomėjimas knyga, kai naujos technologijos žengia į mūsų kasdienybę, keisdamos ir skaitymo įpročius. Dabar matome, kad į vaikų literatūros autorių gretas stoja talentingi kūrėjai – įvairių profesijų žmonės. O literatūros entuziastai, pasitelkę savo išmonę, sugalvoja interaktyvių būdų, kaip tą jaunųjų skaitytojų dėmesį knygai dar labiau paskatinti ir palaikyti“, – sakė viceministrė Agnė Kudarauskienė, įteikdama Vaikų literatūros premiją.

Organizatorių nuotr. 

Mykolo Romerio universiteto profesorius, teisininkas J. Žilinskas yra vienas produktyviausių lietuvių vaikų ir jaunimo literatūros autorių, sukūręs ir trilogiją apie Kauką Gugį. Jo kūryboje išskiriamos dvi žanrinės linijos: maginė fantastika (fantasy) ir istorinė–pažintinė. Nuotykiai, fantazija, dinamiškas tekstas patrauklu maginės fantastikos žanro mėgėjams.

J. Žilinskas yra išleidęs 10 grožinės literatūros knygų, kurių dauguma skirtos vaikams ir jaunimui. Jis aktyvus visuomenininkas, dalyvaujantis ir skaitymo skatinimo akcijose. Pernai Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos surengtoje kampanijoje „Skaitymo ambasadorius“ vaikai jį išrinko pirmuoju ambasadoriumi. 

Knygos – svarbu, bet dar svarbiau, kad galėtume jas skaityti taikoje. Ir ne tik mes.

„Knygos – svarbu, bet dar svarbiau, kad galėtume jas skaityti taikoje. Ir ne tik mes“, – sakė J. Žilinskas.

Eglės Baliutavičiūtės, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyr. tyrėjos, gausią veiklą vaikų literatūros sklaidos srityje sudaro knygų vaikams recenzijos, straipsniai apie vaikų literatūrą, apžvalgos Lietuvos radijuje, mėnesio knygų dešimtukų pristatymai, konsultacijos, paskaitos vaikų literatūros klausimais, veikla įvairiausiose vaikų literatūros komisijose. Ji buvo viena iš idėjos rengti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos trumpus leidinius bibliotekininkams, mokytojams ir visiems, kurie domisi vaikų literatūra bei skaitymo skatinimu, sumanytojų. Leidinių serija, pradėta 2022 m., išsiskiria trumpa forma, kompetentingų specialistų parengtu turiniu ir patrauklia išvaizda.

E. Baliutavičiūtė prisideda prie ankstyvojo skaitymo skatinimo projekto „Knygų startas“, skaito pranešimus apie ankstyvąjį skaitymą bibliotekininkams ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų pedagogams, konsultuoja tėvus ir kitus, besidominčius ankstyvuoju skaitymu, ji taip pat parengė metodinę medžiagą, kaip įrengti skaitymo kampelius ikimokyklinėse ugdymo įstaigose. E. Baliutavičiūtė kuria ir veda tinklalaidę, skirtą visiems, dirbantiems su vaikais, vaikų literatūra ir besidomintiems šia sritimi: bibliotekininkams, mokytojams, leidėjams, rašytojams, tėvams.

Ji taip pat yra Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus narė, administruoja „Facebook“ grupę „Vaikų literatūra“, kurioje visi norintieji gali kalbėtis apie vaikų literatūrą ir skaitymą, dalintis vaikų literatūros naujienomis.

Dažnai matome, kad dėmesio vaikų literatūrai pritrūksta, net ir šiandien ji ne visada laikoma lygiaverte literatūros dalimi. 

„Šis įvertinimas labai svarbus tiek man asmeniškai, tiek kaip vaikų literatūros stebėtojai, puoselėtojai. Dažnai matome, kad dėmesio vaikų literatūrai pritrūksta, net ir šiandien ji ne visada laikoma lygiaverte literatūros dalimi. Tad kiekviena tokia proga, kuri suburia šios literatūros puoselėtojus, yra svarbus pasiekimas. Norėčiau, kad rašytojams ši premija taptų tramplinu ir į nacionalinę premiją“, – sakė Eglė Baliutavičiūtė. 

Kūrinių atrankos komisijos pirmininkas literatūrologas Kęstutis Urba sakė įžvelgiantis stiprią tendenciją, kad pastaraisiais metais į vaikų literatūrą ateina visokiausių profesijų žmonių, ne tik filologų, kaip kad būdavo anksčiau.

Apie Vaikų literatūros premiją: Vaikų literatūros premiją yra įsteigusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Šia premija norima paskatinti, kad rastųsi daugiau kokybiškų kūrinių vaikams ir paaugliams, taip pat norima įvertinti švietimo, visuomeninių ar privačių įstaigų, asmenų indėlį populiarinant vaikų literatūrą, ugdant estetines, bendražmogiškas ir pilietines vertybes, skleidžiant originalias kūrybos iniciatyvas.

Premijos dydis – 100 BSI (bazinė socialinė išmoka).

Šios premijos laureatais yra tapę Kęstutis Kasparavičius, Vytautas V. Landsbergis, neseniai mus palikusi Vytautė Žilinskaitė, Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė, Ignė Zarambaitė, dailininkė Zofija Vainilaitienė, Tomas Dirgėla ir daugelis kitų vaikų literatūros rašytojų, skaitymo skatintojų ir populiarintojų. 

Šiemet premija skirta rašytojui Justinui Žilinskui ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyriausiajai tyrėjai Eglei Baliutavičiūtei.

Kaip pranešė ministerija, J. Žilinsko kūryba įvertinta už kūrybišką žvilgsnį į Lietuvos istoriją, mitologiją ir tautosaką šiuolaikinėje vaikų literatūroje. E. Baliutavičiūtei premija skiriama už nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą ir skaitymą.

Mykolo Romerio universiteto profesorius, teisininkas J. Žilinskas yra išleidęs 10 grožinės literatūros knygų, kurių dauguma skirtos vaikams ir jaunimui. Rašytojas taip pat yra aktyvus visuomenininkas, dalyvaujantis ir skaitymo skatinimo akcijose.

E. Baliutavičiūtės veiklą vaikų literatūros sklaidos srityje sudaro knygų vaikams recenzijos, straipsniai apie vaikų literatūrą, apžvalgos Lietuvos radijuje, mėnesio knygų dešimtukų pristatymai, konsultacijos, paskaitos vaikų literatūros klausimais, veikla įvairiose vaikų literatūros komisijose.

Vaikų literatūros premiją 2004 metais įsteigė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Jos dydis – 5,5 tūkst. eurų (100 BSI).

Šios premijos laureatais yra tapę Kęstutis Kasparavičius, Vytautas V. Landsbergis, Vytautė Žilinskaitė, Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė, Ignė Zarambaitė, dailininkė Zofija Vainilaitienė, Tomas Dirgėla ir daugelis kitų vaikų literatūros rašytojų, skaitymo skatintojų ir populiarintojų. 

Kaip antradienį pranešė ministerija, J. Žilinsko kūryba įvertinta už kūrybišką žvilgsnį į Lietuvos istoriją, mitologiją ir tautosaką šiuolaikinėje vaikų literatūroje. E. Baliutavičiūtei premija skiriama už nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą ir skaitymą.

Premijos jiems ministerijoje bus įteiktos balandžio 11 dieną.

Anot ministerijos, Mykolo Romerio universiteto profesorius, teisininkas J. Žilinskas yra sukūręs trilogiją apie Kauką Gugį. Pernai pasirodė paskutinė trilogijos dalis „Kaukas Gugis ir sielų akmuo“. Jo kūryboje išsiskiria dvi žanrinės linijos: maginė fantastika ir istorinė-pažintinė.

Jis yra išleidęs 10 grožinės literatūros knygų, kurių dauguma skirtos vaikams ir jaunimui. Rašytojas taip pat yra aktyvus visuomenininkas, dalyvaujantis ir skaitymo skatinimo akcijose. Pernai Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos surengtoje kampanijoje „Skaitymo ambasadorius“ vaikai jį išrinko pirmuoju ambasadoriumi.

E. Baliutavičiūtės veiklą vaikų literatūros sklaidos srityje sudaro knygų vaikams recenzijos, straipsniai apie vaikų literatūrą, apžvalgos Lietuvos radijuje, mėnesio knygų dešimtukų pristatymai, konsultacijos, paskaitos vaikų literatūros klausimais, veikla įvairiausiose vaikų literatūros komisijose.

Ji buvo viena iš idėjos rengti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos trumpus leidinius bibliotekininkams, mokytojams ir visiems, kurie domisi vaikų literatūra bei skaitymo skatinimu, sumanytojų. Leidinių serija, pradėta 2022 metais, išsiskiria trumpa forma, kompetentingų specialistų parengtu turiniu ir patrauklia išvaizda.

Vaikų literatūros premiją 2004 metais įsteigė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Premijos dydis – 5,5 tūkst. eurų (100 BSI).

Apie tai – pokalbis su vaikų literatūros tyrinėtoja, rašytoja Egle Baliutavičiūte (E. B.), lietuvių kalbos mokytoju Aliu Avčininku (A. A.), rašytoja, vertėja Jurga Vile (Jurga V.) ir literatūros pažinimo programos vaikams ir paaugliams vadovu Justinu Vancevičiumi (J. V.).

– Kokią reikšmę šiuolaikiniam Lietuvos paaugliui turi anglų kalba? Kaip į tai žiūrite iš savo perspektyvos?

E. B.: Didelę. Tai kalba, kuria jie (ir dalis suaugusiųjų taip pat) vartoja daug įvairaus turinio – nuo žaidimų, socialinių tinklų iki serialų, knygų ir t. t. Natūralu, kad, taip dažnai vartojant anglų kalbą, ji veikia ir kasdien vartojamą lietuvių kalbą, atsiranda angliškos sintaksės, leksikos. Aišku, neneigiu, kad yra čia ir mados reikalas, bet nemanau, jog tai toks trumpalaikis reiškinys, kaip kad, pavyzdžiui, mano paauglystėje buvo madinga rašyti šveplai (rashyti shveplay).

Naivu galvoti, kad kažkokiu fantastiniu būdu anglų kalbą išgyvendinsime iš jaunimo (ir ne tik) kalbos. Tuo labiau kad kai kurių frazių, daiktų, reiškinių pavadinimų (ypač – madingų) kartais nė neįmanoma išversti ir gal net nėra prasmės bandyti, nes jie pernelyg greitai keičiasi arba išversti tampa neskambūs, griozdiški. Taigi tragedijos nematau, svarbu, kad jaunimas suprastų, kur kokią kalbą dera vartoti: vienaip kalbamės su draugais, rašome socialiniuose kanaluose, kitaip rašome rašinius, straipsnius, kalbame pamokose, oficialioje erdvėje ar bendraudami su vyresniais žmonėmis, kurie nemoka anglų kalbos, ir t. t.

Be to, galime kaip visuomenė kelti lietuvių kalbos prestižą. Ir ne kaip nors dirbtinai aukštindami lietuvių kalbą, bet, pavyzdžiui, kurdami patrauklų, įdomų turinį jaunimui gera, šiuolaikiška, lanksčia lietuvių kalba – ir animacinius filmukus, ir laidas, ir knygas, ir kt. Kalbant apie knygas, yra tekę skaityti verstinių knygų paaugliams, kurias pradėjusi turėjau pasitikrinti, ar knyga sukurta XX a. Paaiškėjo, kad ne, šių dienų kūrinys... Yra tekę matyti, kaip specifiniai terminai dirbtinai išverčiami į lietuvių kalbą – dredai vienoje knygoje buvo virtę, rodos, veltinėmis kasytėmis. Na, tai tikrai nekuria prestižo, o tik nesusikalbėjimą ir norą mesti knygą šalin.

Svarbu nesumenkinti vaiko ar paauglio literatūrinių pasirinkimų, kad ir kokio amžiaus jis būtų. Kartais mes, suaugusieji, turime per daug nuomonių, kas yra gera literatūra.

A. A.: Lietuvių rašytojams, kurie save priskiria prie kuriančių vaikams ar paaugliams, nemažai temų vis dar svetimos. O gal sąmoningai jų vengiama. Gal mūsų kultūrinis laukas dar toks siauras, kad akiratis neaprėpia pasaulio įvairovės? Kadangi šiandien tapatybės klausimas ypač aktualus, jaunas žmogus ieško įvairių jos formų, ieško pateisinimo ar sutvirtinimo, jei tam tikri tapatybės elementai prasilenkia su įsigalėjusiomis ir standartizuojančiomis socialinėmis normomis. Ir tą sutvirtinimą randa užsienio literatūroje. Dažniausiai – originalo kalba.

O gal skaitymas užsienio kalba yra ir tam tikros priebėgos ieškojimas? Dar ne visi tėvai šiandien skaito anglų kalba, tad paaugliui atsiranda galimybė pasislėpti ir būti visiškai savimi. Paslaptis visada vilioja.

Jurga V.: Tai kalba, kurioje daugelis Lietuvos paauglių (bent jau Vilniuje ir gal didesniuose miestuose) jaučiasi laisvi. Mane asmeniškai labiau trikdo, kai angliški žodžiai natūraliai įsipina į jų šnekamąją lietuvių kalbą, nei kai jie tiesiog ima kalbėtis angliškai tarpusavyje. Tarsi perjungia kitą kalbinį kanalą. Aš pati su vaikais taip darau. Turime kelis kanalus: ispanišką, kad nepamirštume kalbos, kuri buvo vaikų antroji kalba nuo vaikystės (jie augo Andalūzijoje), anglų, nes jaučiu, kad jie jau gali ja šnekėti įvairiomis temomis, ir prancūzų, nes tai man labai svarbi kalba ir vis dar naiviai tikiu, kad su pienu perdaviau ją vaikams, tik jie ją primiršo. Kadangi pati esu įtikėjusi kalbos kaip išraiškos galia (tai gali būti ir gestų kalba), tai ir savo vaikams pabrėžiu kalbų mokymosi svarbą. O lietuvių kalbos nepamiršti, ją gerbti ir tausoti vaikai prisiekė dar gyvendami Ispanijoje – iškilmingai, iškėlę rankas. Patys suorganizavo šią ceremoniją pajutę, kad pradedu nerimauti.

J. V.: Mano atsakymas remiasi nuojauta ir asmenine patirtimi, o ne tyrimais, nes jų, bent jau aš, nesu matęs, nežinau, ar tokių yra. Kiek artimoje aplinkoje tenka bendrauti su paaugliais, pastebiu, kad jie vartoja daug tekstinio ir audiovizualinio turinio anglų kalba. Manau, kad kalbų mokėjimas yra turtas ir privalumas, padedantis plėsti akiratį, suprasti, kad pasaulyje esama daug ir įvairių dalykų.

Suprantu nuogąstavimus, kad anglų kalba per daug įsigalėjusi ir skurdina gimtąją, tačiau kalba yra gyvas organizmas, o mes gyvename informacijos amžiuje – ji sklinda itin greitai ir jos itin daug, tad dalykai keičiasi kur kas greičiau nei prieš pusę amžiaus. Reikėtų ne dejuoti, kad visi paaugliai pradės kalbėti angliškai, o stengtis sukurti alternatyvų turinį lietuviškai. Tokį jiems pritaikytą turinį, kurį jie norėtų vartoti ir su juo identifikuotis. Galbūt yra kitų kontekstų ir vietų, kuriose lietuvių kalba galėtų išlaikyti taisyklingą gramatiką ar įvairesnę leksiką, tarkime, teatre, muziejuose, knygų pristatymuose. Tokiu atveju reikėtų ugdyti jaunų žmonių norą lankytis tuose renginiuose ir girdėti ten turiningesnę kalbą.

– Ar anglų kalbos įsigalėjimas vaikų kasdienybėje daro įtaką ir literatūrinio turinio pasirinkimams? Kaip manote, ar yra dėl ko sunerimti?

E. B.: Vaikų kiek mažiau, nes paprastai jie, jei neauga anglakalbėje aplinkoje, dar neturi tokių gerų įgūdžių, kad galėtų rinktis bet kokią jų amžiui tinkamą literatūrą anglų kalba. Tačiau paaugliai – kitas reikalas. Dabar įsivaizduokite skaityti mėgstantį paauglį, kurį labai sudomino nauja angliška knyga. Ar ta knyga bus išleista lietuviškai? Jei ir taip, ar jis lauks pusę metų, metus ar ilgiau, kol galės ją perskaityti? Po metų jam jau gali būti visiškai neįdomu.

Be to, juk nuo mažų dienų kalame į galvą (ir gerai darome), kiek daug suteikia skaitymas, kiek daug naudos jis teikia lavinant kalbą, plečiant žodyną ir t. t. Taigi, nieko keisto, jei paauglys norimą knygą rinksis angliškai. Vienu šūviu du zuikiai – ir perskaitys, ką nori, ir dar anglų kalbos įgūdžius pagerins. Be to, vertimų vyresniems paaugliams pasirinkimas labai nedidelis, iš visų per metus išleidžiamų knygų vaikams ir paaugliams tik iki 10 proc. knygų tenka vyresniesiems.

Ar yra dėl ko sunerimti? Žiūrint, dėl ko. Viena vertus, gerai, kad skaito. Gerai, kad skaito ir angliškai, ir lietuviškai, ir kitomis kalbomis, kurias moka. Kita vertus, tai, kad vis daugiau paauglių skaito knygas angliškai, veikia leidybą visoje Europoje. Tačiau vėlgi... Su populiariausiomis angliškomis knygomis galime ir nesuspėti, bet tai puiki proga atsigręžti į savo rašytojus ir kitų, neanglakalbių, šalių literatūras, paieškoti gerų knygų, kurių kitaip paaugliai ir dėl kalbos barjero neperskaitytų.

A. A.: Sunerimti galima dėl žodyno skurdėjimo, dėl svetimžodžių įsiliejimo į kasdienę komunikaciją, nes dėl to sunkiau atpažinti savo kultūrą. Kita vertus, atrandama savastis. Gręžiamasi į save. Ir „aš“ tampa prioritetu. Šis judesys sveikintinas. Kuo anksčiau žmogus gręžiasi į save ir išdrįsta priimti tai, ką mato, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje apsieis be psichologo ar psichoterapeuto. Žinoma, ironizuoju, bet galbūt dabar yra tas metas, kai savasties nebenustelbia primesti socialiniai ar kultūriniai konstruktai? Gal tai laisvės požymis? Gal pagaliau užaugome? Tikiu, kad ilgainiui žmogus, pajutęs save, išmokęs būti su savimi, grįžta ir prie savos kultūros. Neabejotinai. Tik reikia būti kantriems. Šiandien tapsmo procesas yra kitoks.

Jurga V.: Na, tikrai nepakenktų, jei jie skaitytų J. D. Salingerį, W. Faulknerį, E. Hemingwayʼų, F. S. Fitzgeraldą ir t. t. angliškai. Liūdina tai, kad jie iškeičia knygą lietuvių kalbą (kad ir verstą) į filmą anglų kalba. Tiesiog taip greičiau suvartojama informacija. Kai visko tiek daug ir viskas taip greitai keičiasi, lengvesnė galimybė labiau masina. Sėdėti ilgas valandas su knyga, kai galima tiesiog perbėgti per socialinių tinklų postus – štai toks ir pasirinkimas. Man rodos, mes, kitaip auklėti ir auginti, galėtume sunerimti dėl daugybės šiandien vykstančių dalykų. Tačiau vis dėlto reikia pripažinti, kad šiandien pasaulyje vyksta tikrai rimti dalykai, į kuriuos turime reaguoti.

J. V.: Artimoje aplinkoje matau, kad jauni žmonės skaito angliškai, nes yra gerai įvaldę tą kalbą. Juolab kad angliškai jaunuoliai randa kur kas daugiau jiems aktualaus turinio – tai lytinis, seksualinis identitetas, santykiai su bendraamžiais ir kiti dalykai, svarbūs dabartiniam jaunimui. Deja, net ir šiuolaikinių mūsų rašytojų knygos nepakankamai drąsios, nedrįstama kelti sudėtingų klausimų. Mūsų visuomenėje vyrauja konservatyvios pažiūros, bijoma lytinio švietimo penkiolikmečiams šešiolikmečiams mokykloje. Ko mes siekiame? Kad jie noriai skaitytų Martyno Mažvydo „Katekizmą“? To, deja, nebus. Kol neatsiras patrauklaus turinio lietuviškai, tol jauni žmonės vartos jį kita kalba, o mokantys daugiau kalbų ieškos aktualaus turinio ir jomis.

– Kodėl būtent sulaukusius 10–13 metų vaikus ištinka neskaitymo periodas? O gal klystu? Apskritai, man įdomu tas periodas, kai iki tol knygas mėgęs vaikas staiga visiškai nebenori skaityti. Kas tai lemia? Kokia tikimybė, kad po tokio periodo vėl bus grįžtama prie savanoriško skaitymo?

E. B.: Yra daug priežasčių, kodėl šiuo amžiaus periodu krinta susidomėjimas skaitymu. Tai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitur. Kai kurių šalių tyrimai rodo, kad susidomėjimas skaitymu mąžta jau nuo 8–9 metų. Kodėl? Pirma, dažniausiai tokio amžiaus vaikams jau nustoja skaityti tėvai, motyvuodami, kad vaikas jau esą pats skaito, tai kam jam dar skaityti? Patariu taip nesielgti, geriau vaikui skaityti tol, kol jis pats paprašys liautis.

Antra, net ir ankstyvoje paauglystėje klausomas sudėtingesnis tekstas suvokiamas geriau nei skaitomas savarankiškai. Žinoma, tai nereiškia, kad tėvams būtina paaugliui skaityti kasdien, bet galima susikurti gražią šeimos tradiciją ir skaityti kartu kelis kartus per mėnesį.

Be abejonės, vaikui augant vis daugiau jo laiko ir dėmesio užima kitos veiklos, suteikiančios didesnį malonumą nei knygos, reikia vis daugiau skaityti mokykloje, tad dar ir savo malonumui kažką skaityti lieka vis mažiau laiko ir motyvacijos, ypač jei skaitymas to malonumo nė neteikia.

Man atrodo, jie nenusistatę prieš lietuvių kalbą. Jie apskritai apleidę skaitymą.

Kokia tikimybė sugrąžinti – nežinau, neteko matyti tokių skaičių. Be to, tai sudėtingas klausimas: daug ką lemia ir asmeniniai paauglio interesai, ir aplinka. Ar jo draugai skaito ir laiko tai įdomia, kieta veikla? Ar paauglio autoritetai skaito ir kalba apie skaitymą? Ar paauglio šeima skaito ir skatina skaityti paauglį? Ar mokytojai stengiasi sudominti skaitymu, padeda atrasti konkrečiam paaugliui įdomų žanrą, temą? Ar paauglys įtraukiamas į kūrybingas, socialias, su skaitymu susijusias veiklas? Ar gauna progą sutikti rašytoją ir su juo pabendrauti? Dedamųjų čia labai daug.

Svarbu nesumenkinti vaiko ar paauglio literatūrinių pasirinkimų, kad ir kokio amžiaus jis būtų. Kartais mes, suaugusieji, turime per daug nuomonių, kas yra gera literatūra, ką reikia ir ko nereikia skaityti. Tai irgi gali atbaidyti nuo skaitymo – jei paaugliui rimta literatūra neįdomi, o jis mieliau renkasi pažintinę, mokslinę fantastiką, komiksus, reikėtų tuo tik džiaugtis.

A. A.: Į šį klausimą turbūt geriausiai atsakytų psichologai. Vis dėlto šiuo amžiaus tarpsniu vaikai išgyvena didžiausią lūžį: tenka susidoroti su įvairiais iššūkiais ir skaitymas nebėra ta priebėga, kuri palengvintų išgyvenamus pokyčius. Mokyklinė literatūra – ypač. Tokiame amžiuje jaunuolis dar nesupranta savo poreikių, tad kaip knygos gali juos patenkinti? Taip ir eižėja skaitymo ryšiai. Dažnai į 10–13 metų amžiaus jaunus žmones žiūrima arba kaip į visiškus vaikus, arba kaip į mažus suaugusiuosius. Ir vis nepataikoma.

Jurga V.: Sakoma, kad tie, kurie skaitė, bet nebeskaito, kada nors vėl skaitys. Norisi tuo tikėti. Mano vaikai išaugo su knygomis, skaičiau jiems labai ilgai, mane matė daug skaitančią, skaitė ir jie, ypač jei pasisekdavo išsirinkti tinkamą, įtraukiančią knygą. O dabar – vos vos stumiasi į priekį, klampoja knygos puslapiais lyg per kemsynus. Kodėl taip yra? Manau, taip nutinka todėl, kad paaugliai nori viską patirti patys, o ne skaityti kitų žmonių patirtis.

J. V.: Mokantis pradinėje mokykloje gyvenimą formuoja turintys galią tai daryti suaugusieji – tėvai, mokytoja (-as). Jiems, bent jau santykinai, lengva prieiti prie vaiko, prakalbinti jį, pasakyti, kas yra faina, o kas ne. Įžengęs į ankstyvąją paauglystę vaikas pradeda tolti nuo suaugusiųjų, kurie anksčiau buvo kelrodė žvaigždė, ir atsisuka į savo draugus. Kodėl mažesni vaikai labiau linkę skaityti? Nes tai daro su suaugusiaisiais ir skaitymas asocijuojasi su maloniu, jaukiu kartu praleistu laiku, skaitymas yra ne kaip skaitymas per se, o tam tikras ritualas.

Paauglystėje pradedama savarankiškai vartoti turinį, tas amžius vis ankstėja, nes jau šešiamečiai turi savo telefonus, kuriuos gali skrolinti. Paprastai lūžis įvyksta maždaug apie dešimtus metus, kai tvirtai laikai telefoną rankoje, aplinkui – draugai, kartu aptariate matytus vaizdo įrašus. O skaitymas – individualus dalykas, tampantis tik tavo reikalu, nes su tėvais nebeskaitai ir tai nebekelia šiltų asociacijų. Turėdamas žymiai daugiau įvairiausių veiklų pasirinkimų, pereini į jas – nebūtinai visiškai nebeskaitai, bet tai smarkiai apriboji.

Kai vaikas pereina į penktą klasę, mokykla vaidina didelį vaidmenį atgrasant vaikus nuo skaitymo. Anksčiau knyga galėjo sietis su maloniomis akimirkomis su tėvais, o nuo penktos–šeštos klasės skaitymas siejasi su užduotu perskaityti puslapių skaičiumi, dar yra programiniai autoriai, iš kurių vaikai nuolat egzaminuojami. Didžiąją laiko dalį praleidžiant mokykloje, literatūra jaunuoliui, kaip asmenybei, praranda vertę. Manau, turėtų keistis skaitymo turinys ir tai, kaip tos knygos skaitomos ir aptariamos.

– Kaip manote, kaip mes, suaugusieji, galime prisidėti prie to, kad lietuvių kalba knygų neskaitantys paaugliai vėl susidomėtų gimtąja kalba rašytais kūriniais?

A. A.: Galime patys kurti tokią literatūrą, kokios vaikui reikia, o ne mums atrodo, kad reikia. Galime telkti darbo grupes, kuriose būtų puikių psichologų, vaiko raidos specialistų, psichiatrų ir kitų ekspertų, gebančių tinkamai parinkti literatūros kūrinius. Galime daugiau skaityti patys. Kad gebėtume rekomenduoti. Svarbiausia – daugiau kalbėti su vaikais ir pažinti juos. Išgirsti juos. Dažnai ir be žodžių.

Jurga V.: Man rodos, jie nenusistatę prieš lietuvių kalbą. Jie apskritai apleidę skaitymą. Bėda, kad daugeliui paauglių lietuvių kalba asocijuojasi su lietuvių kalbos pamokomis mokykloje, kurių jie labai dažnai nemėgsta, o kartais tiesiog nekenčia. Ne vienas per tas pamokas plaukioja po neįžengiamas gramatikos džiungles, blaškosi po kirčiavimo labirintus ir kitas neįkandamas lietuvių kalbos subtilybes. Būna, kad jie pasijunta maži ir menkaverčiai tos didingos, vienos iš seniausių pasaulio kalbų šešėlyje. Tačiau tie, kuriems nusišypso laimė sutikti įkvepiančią ar įkvepiantį lietuvių kalbos mokytoją, gali nukeliauti net iki magiškojo realizmo Lotynų Amerikoje, iki bytnikų JAV, iki naujojo romano Prancūzijoje, pažinti įvairiausias kultūras, nemokėdami kalbėti tomis kalbomis. Manau, jei jaunas žmogus tai suvokia, jis džiaugiasi, kad yra tokia galimybė, kad yra knygos ir jų vertimai, kurie mums atveria duris į nepažintus pasaulius. Tai kur kas daugiau nei begalinis informacijos srautas, tekantis per mus lyg per kokią išartą vagą.

Jeigu knyga įdomi, neturėtų būti svarbu, ar ji parašyta lietuvių kalba, ar versta į lietuvių iš kitos kalbos. Manau, kad atmetimo reakcija lietuvių autoriams kyla tada, kai vaikai pamėgina paskaityti kažką iš ankstesnių laikų, kas jiems visiškai svetima ir tolima, ir priskiria tai visai lietuvių literatūrai. Tačiau yra jaunųjų lietuvių autorių gerbėjų, užaugusių su nauja lietuvių autorių karta ir jaučiančių su jais bendrumo jausmą.

J. V.: Kaip ir minėjau – svarbu sukurti jaunam žmogui patrauklų turinį. 11–13 metų paaugliams dar atsiranda tokių knygų, bet 14–16 metų amžiaus grupė užmiršta, jie pradeda skaityti knygas suaugusiesiems iš mokyklinės programos, bet labai trūksta to, kas iš tiesų domintų. Pas mus nėra didelės tradicijos rašyti paaugliams, nors pasaulyje pilna tokių knygų. Tai nelengva, bet galima semtis patirties, ieškoti, skaityti apdovanotas knygas ir mokytis. Manau, kad tik patrauklios knygos gali padėti paaugliams sugrįžti prie turinio lietuvių kalba.

Premijos steigėjas ir mecenatas – verslininkas dr. A. Petrikas, JAV bei Lietuvos aukštųjų medicinos technologijų korporacijos „Vitta Corporation“ prezidentas. Premija skiriama už lietuvių rašytojų sukurtus kūrinius vaikams ir jaunimui. Šia premija pratęsiama Lietuvos Raudonojo Kryžiaus premijos, įsteigtos 1933 metais, tradicija. Anuomet šios premijos iniciatorius buvo tuometinis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus valdybos pirmininkas A. Petrikas (1893–1964). 

Šiemet premijai buvo pasiūlyti: Aidas Jurašius (knyga „Žąsino Gagio kelionės“), Danguolė Kandrotienė (knygos „Pasaiba ir sapnų knyga“ ir „Berniukas ir maišiukas“), Audronė Kvietkutė (knyga „Rytės ratai“), Vilius Mačiliūnas (knyga „Kas pagrobė mokytoją?“), Daina Opolskaitė (knyga „Kur dingo Edvinas Kratas?“), Reda Puodžiukė (knyga „Neeilinė diena Balioniškyje“),  Virgis Šidlauskas (knygos „Goris“ ir „Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų“) Neringa Vaitkutė (knygos „Klampynių kronikos 3. Pamiršti Dievai“ ir „Jeronimas Dryžius ir Įsivaizduojamų draugų departamentas“), Ignė Zarambaitė (knygos „Emilio laiškas“, „Slapta laiškų rašymo agentūra“ ir „Pašto pelyčių nuotykiai Šiaurėje“) Dovilė Zavedskaitė (knygos „Fidelis ir kiparisas“ ir „Paštininkas ir serbentai“) ir Monika Žiūkaitė (knyga „Tapukas ir emocijų kuprinė“).

Vertinimo komisijoje dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos deleguotos atstovės – Gintarė Adomaitytė, Jurgita Jasponytė-Burokienė ir Kotryna Zilinskienė (Kotryna Zylė), Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atstovės – Jurga Trimonytė Bikelienė, Asta Skujytė-Razmienė.

E. Baliutavičiūtė baigė literatūros antropologijos ir kultūros studijas Vilniaus universitete, jau beveik dešimtmetį dirba savarankiškai bei Nacionalinėje Lietuvos bibliotekoje su vaikų literatūros tyrimais bei sklaida. Yra Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus narė. 

Trumpų istorijų rinkinys „Keistuoliai“ – antra rašytojos knyga, anksčiau ji jau yra išleidusi apysaką vaikams „Brolis, kurio nereikėjo“ (2016), dalyvavusią akcijoje „Metų knygos rinkimai“, taip pat su iliustruotoja Eídivile sukūrė knygiuką „Vitaminai mamai“ (2020). 

„Gajos Gunos Eklės knygoje Keistuoliai (il. Ieva Zalepugaitė) tarsi per padidinamąjį stiklą žvelgiama į kasdienybę ir žmones, kurie – jauni, suaugę ar pagyvenę – dėlioja savo gyvenimo istorijas. Su šypsena, o kartais ir lengvai patraukdama per dantį, knyga atskleidžia, kad visi mes esame savaip keisti, tačiau kartu klausiama, ar priimame save tokius, kokiais giliai, giliai, pačiame širdies kamputyje norėtumėme būti. Kupini šviesaus, bet nenusaldinto pozityvumo, Keistuoliai ragina ieškoti savosios laimės. Net ir jeigu kažkam pasirodytų, kad šios paieškos – mažumėlę... keistos.“ (Asta Skujytė-Razmienė)

Premijos iškilmės – birželio mėn. Rašytojų klube. Laureatei bus įteiktas diplomas ir 3000 eurų premija.

„Jei vaikui netiks viena knyga, galbūt patrauks kita“, – neabejoja knygų vaikams autorė Evelina Daciūtė. „Mažo vaiko žinios apie pasaulį nėra didelės, todėl ieškoti ir atrasti savą knygą jam turėtų padėti suaugusieji – tėvai, mokytojai, bibliotekininkai“, – sako vaikų literatūros kritikė Eglė Baliutavičiūtė. Taigi, kokia turėtų būti pirmoji vaiko knyga?

Knygų „Skaitau pats“ seriją pradėjusi leidykla „Alma littera“ vaikams jau pristatė pirmąsias knygas: Selemono Paltanavičiaus „Tie namučiai namai“, Evelinos Daciūtės „Diena, kai nieko nenutiko“ ir „Kas pažįsta Šmikį Bilbą?“, Jimo Fieldo, Juliano Gougho seriją „Kiškis ir meška“. Vasarį turėtų pasirodyti šios serijos Nadios Kovaliovos knygelė „Meškis ir žąsis. Gera būti kartu“.

Į knygų seriją „Skaitau pats“ surinktos knygos, skirtos vaikams, kurie mokosi skaityti patys. „Svarstėme, kad svarbu išrinkti vaikui pirmąją knygą, kurią jis skaitys pats. Neabejojame, kad ji nuo pirmųjų eilučių turi teikti džiaugsmo, – sako leidyklos „Alma littera“ vaikų literatūros skyriaus komunikacijos vadovė Rasa Jankauskaitė. – Kurdami šią seriją konsultavomės su edukologais ir vaikų psichologais, apklausėme mažųjų skaitytojų tėvelius. Stengėmės, kad knygos būtų ne tik vizualiai patrauklios, spalvingai iliustruotos, bet ir paprastais žodžiais pasakotų įtraukiančias, šmaikščias istorijas.“

„Ne tik šios serijos, bet ir visos vaikiškos knygos turi būti tik geros ir labai geros! Neperkrautos, protingai žodingos, pagavios, be didaktikos“, – įsitikinęs rašytojas S. Paltanavičius. Jis sako nežinantis temos, kuri vaikui galėtų būti neįdomi. Ir jei vaikai kurios nors knygos neskaito, kalta ne tema, o tai, kaip ji parašyta, – su vaiku reikia kalbėtis, suprasti jo pasaulį ir tapti jo draugu.

Keturių vaikų mama, rašytoja E. Daciūtė iš savo patirties gali pasakyti, kad vaikai skaityti mokosi labai skirtingai: „Mano vyresnėlis išėjo į pirmąją klasę nemokėdamas skaityti. Ir persilaužė ne taip jau ir lengvai. Jo tuomet penkiametė sesuo skaityti išmoko bėgiodama pro šalį, tarsi savaime. Jauniausia sesė spėjo išmokti iki septintojo gimtadienio ir jai reikėjo padėti. Tačiau ji iškart pradėjo skaityti dviem kalbomis – anglų ir lietuvių. Mūsų trimetis irgi tarsi savaime pro šalį lakstydamas jau prisirinko žinių apie raides ir skaičius, bet „nevunderkinsim“ vaiko, lai pasidžiaugia laisve.“

Evelina sako, kad serijos „Skaitau pats“ knygos turėtų būti kuo įvairesnės. Jei vaikui netiks viena, galbūt patrauks kita. Neilgos, su paveikslėliais. Iš pradžių vaikams sunku įveikti ilgesnę istoriją, kyla noro mesti, bet jei vaikas baigs knygą, jį motyvuos imtis kitos, gal jau ilgesnės istorijos. „Viename virtualiame susitikime su vaikais mergaitė manęs paklausė: „Kaip man pamėgti skaityti?“ Jaučiau, kad jai tai – skausmingas klausimas. Būna, diskomfortą, kad vaikai neskaito, jaučia tėvai“, – savo patirtimi dalijasi populiarių knygų vaikams autorė.

Rašydama vaikams ji turi tikslą papasakoti istoriją. Vaikams ją pasakoja kiek kitaip nei suaugusiesiems, bet labai „nusisaldinti“ sako nemėgstanti. „Jei šalia esančiam suaugusiam patiks knyga, kurią jis skaito vaikui, jis perduos tą jausmą. Gal tai bus kibirkštėlė, kuri uždegs laužą?“ – svarsto Evelina.

Literatūros apžvalgininkė ir kritikė Eglė Baliutavičiūtė neabejoja, kad būdami tokie skirtingi vaikai skirtingu laiku išmoksta skaityti. Tai, kas atrodo paprasta vieniems, nelengva kitiems. „Prieš porą metų, pavasarį, dalyvavau susitikime su pirmaklasiais. Pusmetį lankę mokyklą, vieni dar tik švebeldžiavo ir sugebėjo perskaityti sakinį, sunkiai dėdami skiemenį prie skiemens, o kiti jau buvo perskaitę pirmąją „Hario Poterio“ dalį. Dar daugiau buvo per vidurį – jau skaitė patys trumputes knygeles, bet ilgų dar labai baidėsi“, – pasakoja Eglė.

Ji teigia, kad pradedantiems skaityti vaikams skirtos knygos turi būti parašytos nesudėtingai, skaidriai. Mintį jose vaikai turėtų lengvai suprasti, o rašytojai turėtų vengti pernelyg sudėtingų, įmantrių sakinio konstrukcijų, retų žodžių. „Svarbu ir iliustracijos, – sako literatūros apžvalgininkė. – Ne veltui mažiems vaikams ir besimokantiems skaityti skirtos knygos būna gausiai iliustruotos.“

E. Baliutavičiūtė neabejoja: „Jei vaikui nebus pernelyg sunku skaityti – didesnė tikimybė, kad jis knygos nenumes. Prie sudėtingesnių knygų reikėtų pereiti palengva, ypač jei vaikui sunkiau sekasi skaityti. Pravartu, kad su knyga vaikas neliktų vienas – taip, skaityti jis turi savarankiškai, bet juk jo gali klausytis tėvai ar mokytojas, o vėliau drauge kalbėtis apie tai, ką jis perskaitė, kas jam įstrigo.“

Serijos „Skaitau pats“ knygas leidėjai suskirstė į tris žingsnius. Pirmosiose, gausiai iliustruotose knygelėse žodžiai atspausti skiemenimis ir parašyti didžiosiomis raidėmis. Antrojo žingsnio knygelėse istorijos parašytos didžiosiomis raidėmis, sakiniai trumpi, tekstai aiškūs. Trečiojo žingsnio knygelėse šriftas didesnis nei įprastai, o ilgesni sakiniai kviečia į įdomias istorijas.

„Pradedantiems skaityti vaikams tekstas dažnai būna miglotas, juk vaikas deda visas pastangas, kad sujungtų raides, skiemenis, todėl jam tuo pat metu suvokti ir sakinio, pastraipos ar visos knygos prasmę yra gana sunku, – sako literatūros kritikė E. Baliutavičiūtė. – Mes neturime skaitymo geno – neišmokstame skaityti savaime taip, kaip kalbėti, tam reikia įdėti daug darbo ir daug valandų. Tad, be abejonės, įdomios, gražios, patrauklios knygos ir vaikams, ir tėvams, kurie moko savo vaikus skaityti, yra didelė pagalba.“

Samanta Schweblin „Prieraišumo laisvė“ (vertė Laura Liubinavičiūtė)

„Prieraišumo laisvė“ – pirmasis argentiniečių rašytojos Samantos Schweblin romanas. Nes dabar kone viskas yra romanas, nes juk romanas solidžiau už apysaką ir perkamesnis,  nors vargu, ar 130 puslapių kūrinį galėtume vadinti romanu... Bet kaip ten bebūtų, šis rašytojos kūrinys, išplėstas iš apsakymo, nes iki tol ji rašė tik trumpąją prozą, buvo pastebėtas ir pripažintas, o 2017 m. netgi pateko į trumpąjį tarptautinės „Man Booker“ premijos sąrašą. Į lietuvių kalbą knygą išvertė Laura Liubinavičiūtė.

„Prieraišumo laisvė“ parašyta dialogo forma. Kalbasi berniukas ir suaugusi moteris. Dialogas ilgas ir nepertraukiamas – čia  nėra remarkų, skyrių ir pašnekesys perskaitomas vienu prisėdimu. Tai paskutinis pokalbis, o greičiau tardymas, – mirštančiojo ir liekančiojo. Pokalbis apie tai, kaip jiedu atsidūrė čia: miestietė Amanda mirties patale kaimelio ligoninėje ir jis, ūkininkų berniukas, šalia jos lovos. Berniukas įsitikinęs, kad moteris turi visus atsakymus apie tai, kas nutiko, tik reikia juos surasti, o moteris blaškosi patale, klejoja ir žingsnis po žingsnio, nuklysdama ir pasikartodama, atkuria pastarąsias lemtingas dienas.

Amanda prisimena dieną, kai sėdėjo automobilyje su neseniai sutikta Karla šalia vasarai išsinuomoto namo provincijoje. Karla jai papasakoja neįtikimą istoriją – prieš kelerius metus jos sūnus Davidas apsinuodijęs, o gydytojas laiku nepasiekiamas, todėl nunešė berniuką pas žiniuonę, gebančią pajusti žmonių energiją ir juos gydyti. Davidą nuo mirties išgelbėja, bet to kaina milžiniška ir Karla sutiko ją sumokėti: esą jos vaiko siela perkelta kitą kūną, o kita – į jo. Kūnas pagyja, bet Davidas pasikeičia. Karla įsitikinusi, kad į jos sūnaus kūną pateko kažkas blogo. Amanda, nors ir netiki šia istorija, išgąsdinta keisto Davido ir Karlos elgesio ir nerimaudama dėl savo dukros Ninos saugumo, nusprendžia kuo greičiau grįžti į savo tikruosius namus mieste. Deja, išvykti iš miestelio, kaip jau žinome, jai nepavyksta.

Motinystė, pasireiškianti kaip akylas galimų pavojų vaikui stebėjimas, – vienas svarbiausių knygos leitmotyvų. Amanda ne tik stengiasi nepaleisti iš akies vos kelerių metukų dukters, bet ir nuolat galvoja apie dukters saugumą, kuris neatsiejamas nuo jos pačios saugumo. Ji tai vadina „išsigelbėjimo atstumu“ – apie tai išgirdo iš savo mamos, o ji iš savosios. Išsigelbėjimo atstumas – tai motinos fizinis nuotolis nuo vaiko, kad įvykus nelaimei ši galėtų išgelbėti ir vaiką, ir save. Šį išsigelbėjimo atstumą, šį motinišką instinktą, ji jaučia kone fiziškai, kaip valą, ją jungiantį su dukra.

Bet kai kurie pavojai nematomi, kai kurie ir nepajaučiami, ir tas valas neįsitempia, kai labiausiai reikia. Jis galvoje, netikras, o pavojus ateina iš ten, iš kur mažiausiai tikimasi. Amanda mato pavojų tarp žmonių ir žmogaus sukurtų daiktų: baseino, namo, išsigąsta Karlos ir jos sūnaus, bet  pavojus tyko kai kur kitur – žemėje. Gamta nėra saugi: ją teršia žmogus, o ši nuodija žmogų. Taigi knygoje stipri, nors pernelyg į paviršių neiškeliama, ekologinė žinutė. Kartu ši tema praplečia ir motinystės temą – juk žemė daugelio šalių mitologijoje vadinama motina.

Rašau apie šią stengdamasi kuo mažiau atskleisti – tik intrigą ir pagrindinę temą. Darau tai sąmoningai – tai viena tų knygų, kurios išlaiko įtampą ir nežinomybę iki pat pabaigos. Nors žaidimas skaitytojo smalsumu ir nėra vienintelis knygos sluoksnis, joje yra ir peno apmąstymams, ir literatūrinių eksperimentų, tačiau nenoriu sugadinti pirmojo perskaitymo malonumo tiems, kurie ims „Prieraišumo laisvę“ į rankas.

O pabaigoje grįžkime į pradžią. Lietuviškas knygos pavadinimas pasirodė mažų mažiausiai keistas, sunkiai suprantamas, vis spėliojau, kodėl nepaliktas originalus „Išsigelbėjimo atstumas“, tuo labiau, kad ši sąvoka nuolat kartojama ir yra itin svarbi. Tiesa, angliškas knygos pavadinimas irgi ne geresnis – „Fever dream“, lietuviškai tai karštinės sapnas, o tiesmukiau ir karštinės sukeltas kliedesys. Lietuviškas atrodo pernelyg abstraktus, o angliškas suponuoja tam tikrą knygos perskaitymo būdą ir išvadas, nors šiaip jau knyga palieka daug atvirų klausimų: kadangi pasakojimas neturi patikimo pasakotojo, jokio išorinio žvilgsnio, kūrinys lieka labai sąlygiškas. Kas tai realistinė istorija apie prietarus, taršą ir motinų iliuzijas? Istorija su magiškojo realizmo prieskoniu? Aukštos temperatūros sukelti kliedesiai? Sapnas sumišęs su tikrovės trupiniais? O gal motinos baisiausias košmaras? Kaip yra – tesprendžia pats sau kiekvienas šios tirštos, intensyvios ir intriguojančios istorijos skaitytojas.

Maz Evans „Eliotas ir ištrūkęs demonas, arba Kaip Olimpo dievai gelbėjo pasaulį“ (vertė Jūratė Dzermeikaitė)

Pramoginės vaikų literatūros klodai neišsenkami, kasmet tokių knygų vaikams pasirodo daugiausia. Ne veltui, juk vaikai jas ryte ryje – ten daug nuotykių, skaitysi lengva ir neprailgsta, o kur dar daugybė komiškų veikėjų ir situacijų, iš kurių gali kvatotis ir kvatotis. Vienas tokių lengvų ir didesnių iššūkių skaitytojui nekeliančių pasakojimų autorius Jeffas Kinney‘is, savo knygas prilygino saldumynams. Taip, pramoginė literatūra iš tiesų primena saldėsius, bet juk jie nebūtinai vien sintetiniai ir visai nenaudingi. Štai neseniai į rankas pakliuvo anglų rašytojos Maz Evans „Eliotas ir ištrūkęs demonas“. Jei jos nebūtų parekomendavę, greičiausiai taip ir nebūčiau atsivertusi: per dideli pramoginės literatūros kalnai, o ir nėra tai ką itin mėgstu. Bet ši tikrai pralinksmino.

Pagrindinis knygos veikėjas dvylikametis Eliotas – liūdnas vaikas. Niekada neturėjo tėčio, o per trumpą laiką ne tik prarado senelius, bet ir mamą. Beveik. Ji susirgo neįvardijama psichikos liga – jos atmintis pasidarė labai ribota, tad jam tenka ją globoti. O tai itin sunku, kai tau tik dvylika, o ištekliai labai riboti. Anot autorės, nors nuo pat pradžių ketino parašyti smagią knygą, ši tema jai ši tema rūpėjo, nes „Jungtinėje Karalystėje yra daugybė sergančius artimuosius globojančių vaikų, kurie taip bijo, kad bus atimti iš tėvo ar motinos, kad nedrįsta kreiptis pagalbos.

Taigi vieną dieną į Elioto tvartą nusileidžia ambicinga, bet rimties darbams kitų Zodiako tarybos narių per jauna laikoma zodiako Mergelė. Jiedu netyčia išlaisvina po Stounhendžu įkalintą mirties demoną Tanatą ir Mergelei tenka, pasitelkus Olimpo dievus į pagalbą, išsrėbti visą šitą košę... Eliotas irgi prisijungia prie kompanijos – tikisi, kad taip jam pavyks atsikratyti finansinių bėdų ir galbūt netgi sugrąžinti mamai protą, nors, kaip sako Dzeusas: „Deja, mes dažniau pridarome mirtingiesiems bėdų, o ne išsprendžiame jas“ (p. 182).

Knygos stilius – humoristinis, akivaizdžiai įkvėptas Roaldo Dahlo, Davido Walliamso kūrybos. Vienintelis Eliotas vaikas kaip vaikas, o visi kiti – tiek žmonės, tiek nemirtingieji – sukarikatūrinti, hiperbolizuoti, pajuokiami. Nors Olimpo dievai ir tikruosiuose mituose yra gana žmogiški, netobuli, tačiau išlaiko rimtį ir didybę, o šioje knygoje tampa visiškais plevėsomis – dievų pasiuntinys Hermis čia tipiškas metroseksualas, besivaikantis madų ir negalintis ištverti nė dienos be selfio, Dzeusas – absoliutus mergišius, Atėnė – nuoboda Oksfordo profesorė, Afroditė – paika pažinčių firmos vadovė. Kodėl šie keistuoliais Anglijoje niekas pernelyg nesistebi? Šioje vietoje Dzeusas smagiai pašiepia knygos autorės gimtinę: „Mums reikėjo vietos, kur būrelis ekscentrikų, turinčių keistų įpročių, per daug neišsiskirtų iš kitų <...>. Mums pasirodė, kad Anglija tam labiausiai tinka (p. 180).

Humoristiniame kontekste atsiduria ir kiti Antikinio pasaulio žmonės ir mitiniai veikėjai. Štai nemirtingųjų pasaulio dienraštyje rasime Kasandros horoskopus, Homeras čia gyvenimo būdo apžvalgininkas, Ciceronas – naujienų, o Ovidijus – aktualijų korespondentas. Be abejo, jei neskaitei senovės graikų mitų, nežinai, kas yra Ciceronas, Homeras, iš inversijų kylantis pasakojimo humoras suplokštėja, o veikėjai tampa vien tik stereotipų rinkinukais. Nors knyga tikrai nėra sudėtinga, vis dėl to iš skaitytojo reikalauja šiokių tokių žinių. Be to, jos adresatas yra dvigubas – tai ir augesnis vaikas, ir suaugusysis, ne tiek ir mažai čia suaugusiųjų pasaulio, net politikos aktualijų ir kritikos, štai pavyzdžiui, demonas Hipnas vis įsikūnija į kokius nors turtuolius, šiuo metu jis – Ričardas Trumpingtonas... Nelabai sunku atspėti, kokios dvi žymios figūros – politiko ir verslininko – slypi po šiuo vardu.

Knygoje nemažai pejoratyvinių vardų, keiksmų, pecifinio žodyno, žaidimo kalba ir tropais. Akivaizdu, kad vertėjai Jūratei Dzermeikaitei teko gerokai padirbėti, nors kai ko adekvačiai, deja, išversti nė neįmanoma. Pavyzdžiui, nemirtingųjų laikraščiui šnipinėja kurmiai. Šmaikštu, bet lietuviškai neįmanoma adekvačiai perteikti to, ką šiuo atveju sako angliškas tekstas: tai yra ir metafora, ir materializuota metafora, nes kurmiais (angl. moles) anglakalbiame pasaulyje vadinami šnipai.

„Eliotas ir ištrūkęs demonas“ – smagi knyga, bet vis dėlto knyga ne be trūkumų. Pasakotojas pernelyg stengiasi būti šmaikštus, tad vietomis persistengia, ir nors veiksmas veja veiksmą, o juokutis juokutį, justi, kad istorija gerokai ištempta. Galiausiai fantastikoje labai svarbios ne tik magijos ribos, bet ir logika, nuoseklumas, dėsningumas. Deja, vietomis šioje knygoje to pritrūksta, pavyzdžiui, dievams negalima laužyti mirtingųjų įstatymų – todėl jie negali pavogti Anglijos karalienės karūnos, tačiau padaryti dublikatą ir sukeisti jau kažkodėl gali, nors tai, šiaip jau irgi nelegalu...  Knyga turėtų patikti Roald Dahlo, Davido Walliamso, Tomo Dirgėlos kūrybos gerbėjams.

Isaacas Asimovas „Fondas“                   

Žvelgiant į pasaulį nesunku įsivaizduoti, kad vieną dieną jį ištiks civilizacijos krizė. Ne viena jų jau buvo, ne viena dar greičiausiai bus ir ateityje. Vaizduotę ir baimes kursto ir ištisos serijos distopinės literatūros, nugulusios verstinės literatūros lentynas. O kur viltis?

Viltis apie ateitį ateina iš praeities ir iš klasikos. Visais laikais buvo tų, kurie mėgo pranašauti pasaulio pabaigą, tačiau Haris Seldonas, vienas iš svarbiausių Isaaco Asimovo „Fondo“ veikėjų, nieko nepranašauja, jis konstatuoja tai, ką jam pavyko apskaičiuoti. Tolimoje ateityje egzistuojanti Galaktinė imperija neišvengiamai žlugs, jau žlunga, nors dar pati to nejaučia.

Hario Seldono – psichoistorijos mokslo, t. y. „matematikos šakos, kuri nagrinėja žmonių bendrijos reakcijas į tam tikrus socialinius bei ekonominius stimulus“ (p. 24), tėvo planas – maksimaliai sumažinti po žlugimo ateisiančią suirutę, chaosą ir technologinį žmonijos regresą. Tam jis įsteigia Fondą: suburia įvairių sričių mokslininkų bendruomenę ir apgyvendina ją atskiroje planetoje. Vienintelė jų užduotis – „išsaugoti žmonijos sukauptas žinias“ (p. 42), t. y. sukurti „Galaktikos enciklopediją“. Tačiau moksliniam darbui Imperijos žlugimo akivaizdoje kyla įvairių kliūčių.

I. Asimovo „Fondas“ – ne nuotykinis, bet intelektualus idėjų romanas, o pats rašytojas tai vadino socialine fantastika. Romane nėra pagrindinio herojaus ir ištisinio veiksmo – iš pradžių „Fondas“ buvo aštuoni paskiri pasakojimai apie vieną pasaulį, publikuoti mokslinės fantastikos žurnale, tik vėliau sujungti į vieną knygą. Kiekviename skyriuje pasakojama apie įvykius po kelių dešimčių metų su vis kitais veikėjais, tačiau pagrindinė tema išlaikoma – tai Fondo iššūkiai žlungančio pasaulio akivaizdoje.

Kūrinio intrigą ir veiksmą kuria įvairūs politiniai konfliktai, kitokių nuotykių čia nėra. Fondas metalais neturtinga ir negalinga mažytė valstybė, o yrant imperijai atsiranda naujų stiprių jėgų, grasinančių susidorojimu, todėl savo tikslų ir viešpatavimo mokslininkų planeta siekia, metaforiškai tariant, galva. „Prievarta – tai paskutinė nekompetentingųjų priemonė“ (p. 85), – teigia kone visi Fondo vadovai.

Knygoje gausu psichologijos, ekonomikos, politikos, retorikos meno ir gudrybių, idėjų, kaip išsaugoti tai, kas geriausia, kaip miršta ir užgimsta civilizacijos, kaip būnant mažam įveikti didelį ir t. t. Tad nekeista, kad ne vienas žymus mokslininkas ir vizionierius, pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatas ekonomistas Paulas Krugmanas ar verslininkas Elonas Muskas, I. Asimovo seriją laiko vienu svarbiausių savo skaitinių. Beje, serija padarė ir kultūrinių įtakų fantastinių knygų ir filmų kūrėjams. Tarp garsiausių minimi „Žvaigdžių karų“ režisierius George‘as Lucasas ir knygos „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ autorius Douglasas Adamsas.

Džiugu matyti, kad leidykla „Kitos knygos“ ėmėsi leisti mokslinės fantastikos klasiko I. Asimovo „Fondą“. Žydų kilmės amerikiečių rašytojas moksline fantastika susidomėjo dar vaikystėje, pirmą apsakymą publikavo sulaukęs vos 19 m., o vėliau net nustūmė į šoną savo biochemijos mokslų daktaro karjerą, kad atsidėtų rašymui. Jam sekėsi – tapo ne tik itin produktyviu autoriumi, bet ir vertinamu, žinomu, galiausiai – klasiku.

Garsiausias I. Asimovo veikalas – septynių dalių serija, pavadinta taip pat kaip ir pirmoji knyga „Fondas“. Penkias knygas iš serijos jau turime lietuvių kalba, leistas „Eridano“, tačiau smagu, kad nauja leidykla ėmėsi šios serijos ir jau antrą gyvenimą suteikė nuo 1994 m. neperleistam „Fondui“, dargi atverdama jam naujas skaitytojų auditorijas. Galbūt pradėję darbą jį ir užbaigs, dvi paskutinės serijos dalys vis dar laukia vertimo.

Frances Hardinge „Melų medis“

Britų rašytojos Frances Hardinge romanas „Melų medis“ – šis tas naujo ir netikėjo paauglių literatūros vertimų sraute. Kūrinys 2015 m. buvo įvertintas vienu prestižiškiausių Didžiosios Britanijos literatūrinių apdovanojimu Costa Book Award ir netgi ne vaikų literatūros kategorijoje, o bendrojoje kategorijoje. Tokį pasiekimą iki šiol pavyko pelnyti tik dviem vaikų literatūros kūrėjams – pirmasis buvo garsiosios trilogijos „Jo tamsiosios jėgos“ autorius Philipas Pullmanas.

Šiuo metu tiek suaugusiųjų, tiek vaikų literatūroje veiksmo nukėlimas į istorinius ar kvaziistorinius laikus neretas dalykas, ir „Melų medis“ nėra išimtis. Rūtos Razmaitės versto romano veiksmas skaitytoją kviečia į XIX a. septinto dešimtmečio Angliją – laikus, kai vos prieš dešimtmetį išleistas garsusis Charles`o Darwino veikalas apie „Apie rūšių kilmę“ kėlė daugybę audringų ginčų, religinę įtampą  ir skatino tolimesnius mokslinius fosilijų tyrinėjimus.

Pagrindinės romano veikėjos keturiolikmetės Feitės tėvas –  pastorius ir aistringas mokslininkas – pasiryžęs bet kam, kad tik išsiaiškintų tiesą apie evoliuciją. Deja, jo nešvarūs žaidimai iškyla į viešumą ir jam tenka bėgti, tačiau nešlovė ir bėdos atsiveja net į nuošalią salą, į kurią atsigabeno visą savo šeimą. Po netikėtos jo mirties vienintelei dukrai rūpi išsiaiškinti, kas nutiko numylėtam tėvui. Taigi skaitytojas įtraukiamas į įtemptą detektyvinį nuotykį tamsiame, kone gotiškame pasaulyje, nuo kurio, patikinu, sunku atsiplėšti.

Tačiau knyga nėra vienaplanė. Autorė laviruoja išlaikydama skaitytoją suintriguotą veiksmu, kartu užkraudama sudėtingesnėmis socialinėmis ir moralės temomis, alegorijomis.

Vienas svarbiausių knygos sluoksnių – pažinimo tema, atsiremianti į „Pradžios knygos“ pasakojimą apie pažinimo medį. Kaip biblinę Ievą, „Pažinimas – bet koks pažinimas – tarsi šaukė Feitę ir ją užvaldydavo saldus, nuodėmingas malonumas mėginant jį nepastebimai nugvelbti“ (p. 10). Bet ji ne tik Ieva, bet ir savo pačios gundytoja – ne kartą save palygina su gyvate, o ir tikrą gyvatę, besirangančią aplink jos kūną, laiko kaip naminį gyvūnėlį. Apskritai knygoje moterų, Ievos dukterų, palyginimas su gyvatėmis knygoje gana dažnas.

Istorijoje pasirodo ne gėrio ir blogio pažinimo, bet, kaip suponuoja knygos pavadinimas, melų medis. Tai keistas neįmanomas augalas, vešintis tik tamsoje ir mintantis melu, už kurį atsidėkoja karčiais vaisiais, sukeliančiais pranašiškas haliucinacijas. Tik ar jos tikrai tokios? Deja, toks klausimas su moksliniu atsargumu nekeliamas nė vieno su augalu susidūrusio knygos veikėjo mokslininko, tad ką jau kalbėti apie Feitę. Ką gi, į tai nekreipti dėmesio turės ir skaitytojas, nes mergina, vedama tiesos ir keršto troškimo, išmoningai pasinaudoja melu, tiesa, neretai aukodama savo sąžinę. 

Gaila, bet atrodo, kad pati autorė nesuprato, kaip giliai įklimpo panaudodama tokį daugialypį ir sudėtingą biblinį simbolį, nes išsprendė jį pernelyg paprastai. Neatsargūs Feitės žaidimai praeina kone be pasekmių, net visai sėkmingai jos šeimai – nelieka augalo, nelieka problemų – o juk buvo susidūrusi su keistu fantastiniu fenomenu, galėjusiu atsidurti diskusijos apie evoliuciją ir pačios rimtų moralinių svarstymų centre. Bet juk nuotykis svarbiau, ar ne?

Kita svarbi tema – socialinė, apie moterį karalienės Viktorijos laikų visuomenėje. Nuo pat romano pradžios Feitė jaučiasi sutrikusi. Ji protinga, gabi ir nuovoki, skaito tėvo biblioteką ir suvokia savo potencialą, tačiau mergina nuolat nuvertinama ne tik visuomenės, bet ir savo motinos, o ypač taip mylimo tėvo. Ji akivaizdžiai kenčia nuo Elektros komplekso, noro nustumti motiną ir įrodyti, kad verta tėvo meilės, nors jis ja naudojasi ir niekina: „Mergaitė negali būti drąsi, sumani ir talentinga kaip berniukas. Ir jei ji nėra gera, ji yra niekas. Supranti? <...> Kiekvienas vaikas pradeda nuo skolos tėvams. <...> Kaip duktė, tu niekada negalėsi mums atsilyginti. <...> Tu esi ne daugiau kaip našta, skylė piniginėje“ (p. 82–83). Ir toks požiūris į moteris knygos pabaigoje sutrypiamas su miltais – paradoksalu, bet būtent tokie Feitės tėvo įsitikinimai atnešė jam galą, o dukros ramus temperamentas ir neįvertintas protas tapo patikimiausiomis priemonėmis ieškant tiesos. Vis dėlto ir ji pati ne visada tinkamai geba įvertinti aplinkinių moterų protą ir dėl to nukenčia.

„Melų medžio“ veiksmas trunka vos keletą savaičių, tačiau per jas Feitė smarkiai paauga. Pirmiausia išsivaduoja nuo šuniško prielankumo tėvo figūrai, įgyja drąsos būti savimi ir siekti to, ko nori, net jei tam prieštarauja papročiai ir visuomenė. Galiausiai išvysta motiną naujoje šviesoje – ne kaip abejingą tuštutę, siekiančią naudos tik sau, bet gudrią moterį, savo laiko įkaitę, kuri kaip gyvatė saugo savo kiaušinius ir rangosi, kaip sugeba (p. 16). Taigi tai aiškiai feministiška knyga.

Džiugu, kad leidykla „Nieko rimto“ į rinką atneša įvairesnių paauglių knygų. Nors apie specifines paauglių problemas kalbanti literatūra svarbi ir reikalinga, tokių vertimų dauguma. Todėl naujų, universalesnės tematikos knygų, orientuotų į paauglius, irgi reikia. O F. Hardige pramoginė knyga, nors ir ne be trūkumų, verta skaitytojo laiko ir minčių.

Neilas Gaimanas „Niekurniekada“

Birtas Neilas Gaimanas – vienas ryškiausių šiuolaikinių maginės fantastikos kūrėjų. Nuo kūrybinio kelio pradžios jis nevengė glaudaus santykio su populiariąja kultūra: prisidėjo prie komiksų ir scenarijų kūrimo, o pirmąjį savo romaną „Gera lemiantys ženklai“ parašė bendradarbiaudamas su itin garsiu britų fantastu Terriu Pratchetu. N. Gaimano knygos, skirtos tiek suaugusiųjų, tiek vaikų bei paauglių auditorijoms, sulaukė palankių vertinimų, ne viena knyga, pavyzdžiui, „Žvaigždžių dulkės“, „Karolaina“, tapo kino filmais, o „Amerikos dievai“ visai neseniai televizijos serialu. Rašytojas pažįstamas ir Lietuvoje, į lietuvių kalbą išverstos devynios jo knygos.

Šiemet išleistas N. Gaimano kūrinys „Niekurniekada“ (angl. „Neverwhere“) – antrasis rašytojo bibliografijoje. Iš pradžių, 1996-aisiais, jis buvo sukurtas kaip scenarijus šešių dalių britų serialui, tačiau dar tais pačiais metais pasirodė romano pavidalu.

Knygoje pasakojama apie Ričardą Meihju – tipišką Londono kostiumuotąjį, dirbantį finansų srityje. Vos per kelerius metus nuo atvykimo į didmiestį jis įgijo tai, kas daro jį laimingą: mėgstamą darbą, žavią sužadėtinę ir saldžios ateities perspektyvą. Tačiau kartą nežinia iš kur pasirodžiusi sužeista paauglė, keistu vardu Durys, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojom.

Ričardas, traukdamasis iš gimtojo miestelio į didmiestį jautė, kad „tuoj išvyks iš kažkokios mažos, bet racionalios ir prasmingos vietos į kažką milžiniška ir sena, kur nėra jokios prasmės“ (p. 9). Tačiau tik po kelerių metų šis pirminis instinktas pasitvirtina. Durys, pasinaudojusi Ričardo gerumu ir atjauta, įtraukia į Žemutinio Londono labirintą. Šis Londonas, tiksliau miesto požemių raizgalynė, yra erdvė, kurioje paneigiami visi laiko ir erdvės dėsniai, kuriame eidamas į viršų netikėtai gali atsidurti apačioje, kuriame gyvena pabaisos, padugnės ir herojai, kuriame kiekvienas posūkis gali būti pavojingas, ir galiausiai „ kuriame gyvena pro plyšius pasaulyje į jį prasmegę žmonės“(p. 115). Vienu jų tampa ir Ričardas. Visomis išgalėmis jis stengiasi ištrūkti iš šio iracionalaus pasaulio, tačiau čia randa tai, ko nė manė stokojęs, – gyvenimo jaudulį ir prasmę.

Daugelyje savo kūrinių N. Gaimanas pasinaudoja literatūros klasikoje ir kultūroje įsitvirtinusiais pasakojimais ir motyvais. Štai „Kapinių knygoje“ atsiremiama į Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knygą“, „Žvaigždžių dulkėse“ į Viktorijos laikų pasakas. Kartu rašytojas gausiai naudojasi ir populiariosios kultūros elementais ir klišėmis, ypač kurdamas savo veikėjus. Pasitelkęs visą šį rekvizitą jis atveria tirštus fantastinius pasaulius, išsiskiriančius tamsia, pavojinga, gotiška atmosfera. Ir knygoje „Niekurniekada“, kurioje žaidžiama „Hobito“, „Ozo šalies burtininko“, „Batuoto katino“ ir kitų visuotinai žinomų pasakojimų elementais, daug dėmesio skirta pasaulio kūrimui. Nors atrodo, kad romane veiksmas veja veiksmą, nuolat atsiranda naujų veikėjų ir siužeto posūkių, tačiau Žemutinį Londoną skaitytojas gali ir užuosti, ir pajusti, ir pamatyti.

Knygos vertimas, deja, gana vidutiniškas. Nei vertėjai Adas Macevičius ir Elena Macevičiūtė, nei knygą redagavęs „Kalbos ir komunikacijos centras“ nepersistengė.  Jau anksčiau tos pačios leidyklos leista ir E. Macevičiūtės versta „Kapinių knyga“ nepažymėjo kokybe, tad ir „Niekurniekada“ ėmiau atsargiai. Ne veltui. Pavyzdžiui, angliškas frazeologizmas „cry me a river“ išverstas itin tiesmukai „priašarok man upę“, nors galbūt labiau būtų tikusios visiems suprantamos „krokodilo ašaros“. Vietomis nuostabą kelia tai į lietuvių kalbą verčiami, tai tik sulietuvinti Londono toponimai. O angliškas „hurt“ ne kartą verčiamas kaip „įskaudinti“, ir nors toks vertimas galimas, tačiau gerokai sušvelnina kontekstą – du knygos visai nesubtilūs blogiukai mėgaujasi sadistiškai žalodami kitus. Na, ir dar kartais pasitaiko tokios kalbos kliurkų, kaip „velteidžiausime laiką čia“ (p. 184). Nepaisant viso to, kūrinys paskaitomas.

N. Gaimano kūryba intriguoja tamsumu ir atmosferiškumu, popso ir aukštosios kultūros elementų derinimu, gudriai užmegztomis aliuzijomis, užuominomis, bet galiausiai tai šiai knygai ir pakiša koja – fantastinis pasaulis, nors ir perkautas, bet įdomus ir žadinantis vaizduotę, tačiau siužetas ir veikėjai gana banalūs, nuspėjami, o kartais pernelyg plokšti, tad galiausiai užvertus paskutinį puslapį norisi atsidusti. Eh. Gera knyga, kaip ir geras vynas, turi palikti turtingą, ne išsivadėjusį poskonį.

Maurice’as Sendakas „Kur gyvena pabaisos?“

Didelė šventė, kai pasirodo pasaulio klasika tapusių knygų vertimai į lietuvių kalbą. Šiek tiek baugi, bet kartu ir labai šilta knyga „Kur gyvena pabaisos?“ amerikiečių vaikams skaitoma jau daugiau nei 50 metų ir yra laikoma viena reikšmingiausių paveikslėlių knygų pasaulyje, o kritikų darbuose neretai įvardijama ir kaip pirmas modernus šio žanro pavyzdys.

„Kur gyvena pabaisos?“ ir M. Sendako indėlis į vaikų literatūrą buvo įvertintas ne vienu vietiniu, ir tarptautiniu apdovanojimu, kurių svarbiausias yra Hanso Christiano Anderseno premija, kartais vadinama vaikų literatūros Nobeliu. Lietuvoje iki šiol, deja, neturėjome šio autoriaus kūrybos vertimų.

Legendinėje knygoje pasakojama apie berniuką Maksą, kuris persirengęs vilko kostiumu namuose iš įniršio krečia įvairias piktas išdaigas (atkreipkite dėmesį į pirmąsias iliustracijas, visose jis susiraukęs!). Susierzinusi mama pavadina jį pabaisa ir nusiunčia miegoti be vakarienės, jis supyksta, tačiau nuėjęs į kambarį patiria nusiraminimą. Netikėtai įvyksta magiška transformacija – kambaryje pradeda augti giria ir Maksas pabėga į vietovę, kur gyvena pabaisos. Nors šios jį mėgina gąsdinti,  jis jų nebijo, atvirkščiai, savo akiplėšiškumu jas suvaldo, tampa karaliumi ir kartu išdykauja taip, kaip jam nebuvo leidžiama namuose. Tačiau galiausiai tai berniukui įkyri – jis ir užsinori grįžti ten, „kur yra mylimas“.

„Kur gyvena pabaisos?“ interpretuota labai įvairiai, tačiau dauguma pabrėžia vaiko brandos momentą. Knygos pradžioje Maksas dar nesugeba įvertinti tvarkos reikšmės ir suvaldyti savo emocijų, tačiau, atsidūręs tarp pabaisų ir tapęs viršesniu, atsakingu už gudrumu pavergtus gyvius, supranta, kad tvarka yra svarbi, o savo namuose yra ne tik baramas, bet ir mylimas. Persikėlimas į pabaisų pasaulį, galima tarti, yra vaiko fantazija ar sapnas, kuri atlieka tokią funkciją, kokią gali teikti ir gera knyga vaikui prieš miegą – nusiraminimo, katarsio, inspiruoti apmąstymą, savęs pažinimą ir pasaulio dėsnių atradimą.

Ne kartą M. Sendako knyga sukritikuota ne tik dėl išgąsčio, kurį kelia vaikams, bet ir antipedagogiškumo, grubaus motinos elgesio. Tačiau tokios pastabos neatrodo pamatuotos. Šioje knygoje du veikėjai išmoksta susidoroti su savo emocijomis: Maksas pripažįsta tvarkos reikšmę ir suvaldo įniršį, o Makso mama, praėjus akimirkos pykčiui, nuneša sūnui ne tik vakarienę, bet dar ir desertą, rodydama palankumą, rūpestį ir meilę.

Knygos vertėja poetė Violeta Palčinskaitė įveikė nemenką iššūkį. Ir poetinio, ir trumpo, bet turiningo, gilaus teksto vertimas visada itin sudėtingas, reikia pasverti kiekvieną žodį ir vis vien kas nors pranyks... Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad išversti prozos paveikslėlių knygelę, kurios tekstą sudaro vos per 200 žodžių, yra vieni niekai. Knygoje „Kur gyvena pabaisos?“ daug sąskambių, reikšmingų pasikartojimų, įtampų ir sąlygiškumo, daugumą jų vertėjai pavyko perteikti, tačiau neišvengiamai šis tas praslydo, kai kas sutirštėjo, prarado daugiaprasmiškumą. Ypač tai pasakytina apie pačias „pabaisas“, kurios originalo kalba yra „wild things“, taigi pažodžiui „laukiniai padarai“, o juk knygoje gausu svarbių opozicijų tarp laukinio pasaulio ir sociumo.

Manau, kad gerą literatūrą vertinančios šeimos šią knygą atras ir pasiūlys savo mažyliams. Joje daug jaudulio, pamokų, šilumos ir ji meniškai vertinga. Tai knyga, kuri ugdo skonį ir ragina skaityti ir tekstą, ir svarbias iliustracijas.

Be to, gero esame lepinami. Metų pradžioje džiaugėmės pasirodžiusia Janocho istorijų  mažiesiems apie Meškiuką ir Tigriuką knyga, šiandien M. Sendaku, o kuo džiaugsimės rytoj? Pastaraisiais metais Nobelio premijos laureatų vertimai pasirodo gana greit, gal ir vaikai ir vaikų literatūros skaitytojai tuojau galės kibti į H. K. Anderseno premijos ar Astridos Lindgren atminimo medalio laureatų kūrybą? Norėtųsi, kad ir lietuviškai būtų galima skaityti Wolfą Erlbruchą, Meg Rossof ir  kitus visuotinai pripažintus autorius.

Selemonas Paltanavičius „Maži ežiuko sapnai“

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius gali pasigirti mažiesiems skaitytojams parašęs gausų glėbį pažintinės ir grožinės literatūros. Ne veltui 2015 m. už talentingą kūrybą vaikams jis buvo apdovanotas Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigta Vaikų literatūros premija, o šiemet jo „Maži ežiuko sapnai“ atsidūrė tarp penkių ekspertų atrinktų „Metų knygos rinkimų 2016“ vaikų kategorijos knygų.

Jaukūs ir šviesūs „Maži ežiuko sapnai“. Pirmiausia patraukia skaisčiai gelsvas knygos iliustratorės Linos Eitmantytės-Valužienės sukurtas viršelis, kurio centre, pasklendęs tarp ryškiaspalvių gėlių kažką malonaus, kaip sufleruoja pavadinimas, sapnuoja ežiukas.

Atvertus knygą skaitytoją pasitinka ne ką mažiau mielos trumposios literatūrinės pasakos. Kaip būdinga mažiausiesiems skirtoje literatūroje, knygos pasaulis apsiriboja artima ežiuko aplinka: namais ir mišku, po kurį jis vaikšto lydimas mamos. Nieko keisto, kad kasdienybė, kur yra tik jis ir mama, jokio draugo, įdomesnio žaidimo ar nuotykio, smalsų mažylį nelabai žavi, tad jis ima svajoti ir sapnuoti apie visa tai, ko taip trokšta.

Ežiukas dar visai jaunutis – tikrovė, svajonės ir sapnai jam susiriša į vieną neišardomą mazgą, tad ir skaitytojas ne visada lengvai gali atskirti, kur realybė, kur sapnas. O ir pagrindiniam veikėjui ši skirtis visai nerūpi – juk pasaulio žavumas jam atsiveria tik tada, kai ištirpsta ribos, kai pirmasis ežių giminėje pasišneka su mėnuliu ir pamato jį iš itin arti, kai ruošiasi aplankyti draugus, kuriuos sutiko tik sapne, nes juk „jeigu nemokėtum svajoti ir sapnuoti, pasaulis būtų nei šioks nei toks“ (p. 12). Pasakotojas taip pat gėrisi tokia vaiko pasaulėjauta – dabar pats metas leistis ten, kur veda fantazija, o atėjus laikui ežiukas suaugs ir jo svajos liks nostalgiška vaikystės patirtimi.

Gamtininkas S. Paltanavičius kūrinyje puikiai išlaiko balansą tarp tikrovėje gamtai būdingų savybių ir literatūrinės kūrybos, pasakos pasaulio. Nors jo veikėjai personifikuoti, tačiau turi nemažai jų rūšiai būdingų savybių. Dėl to pasakoje atsiranda pažintinių elementų, o kartais – smagių anekdotų. Pavyzdžiui, ežiuko, mėsėdžio gyvūno, mama piktinasi grybais: „Ajajai... Ir šitas be kirmėlių... Tie grybai šiemet visai netikę...“ (p. 28).

Sergejaus Kozlovo „Ežiuką rūke“ be abejonės galėtume laikyti „Mažų ežiuko sapnų“ literatūriniu pusbroliu, gal net kiek per artimu. Ir ne tik todėl, kad abiejų kūrinių pagrindinis veikėjas yra ežiukas, tekstai panašios struktūros ir apimties. Kūrinius sieja ir jauki, svajinga atmosfera, išlaisvintos poetiškos fantazijos, sumišusios su tikrove, pasaulis. Be abejo, yra ir skirtumų – S. Paltanavičiaus ežiukas dar visai jaunutis, tad jo žaidimai nuolatos prižiūrimi akylų mamos, kiek primenančios Tuvės Janson Muminuko mamą, akių. Būtent ji padeda pernelyg nenukrypti nuo kelio, likti saugiam, bet ir patirti vaikystės pilnatvę. Tikriausiai todėl ežės buitis kūrinyje tokia nyki – daug rūpesčio dėl namų, maisto ir mažylio, tad saviems džiaugsmas, rodos, nelieka laiko.

Stipri, sklandi ir meniškai vientisa „Mažų ežiuko sapnų“ pradžia veda skaitytoją į jaukią ir žaismingą ežiuko kasdienybę, mažyčius jo nuotykius. Gaila, kad kūrinio pabaiga atrodo nesubrandinta, neišnešiota, per anksti ir ne vietoje paleista į pasaulį. Skubotumą liudija pakitęs meninis pasakų pasaulėvaizdis, vientiso koncepto išardymas įvedus pernelyg tiesmuką, ankstesnio poetiškumo ir žaismės stokojančią didaktinio pobūdžio pasaką „Lyg sapnas, lyg ne“, perspėjančią apie ežių tykantį pavojų – žmones, jų kelius ir mašinas, ir tai, kad realus gyvenimas gerokai skiriasi nuo ežiuko sapnų. Neįtikina ir paskutinioji pasaka, kurioje ežiukas sutinkamas jau ūgtelėjęs, kiek surimtėjęs, ruošiasi netrukus pradėti savarankišką gyvenimą – visose pasakose išlikęs statiškai vaikiškas ežiuko personažas staiga nemotyvuotai tampa dinamiškas, tarsi priartėjęs prie paauglystės.

Nepaisant to „Maži ežiuko sapnai“ – skaitytojo dėmesio verta knyga. Ji prajuokins ir privers susimąstyti, patirti spalvingą vaikystės pasaulį – gražų, kupiną fantazijos ir žaismės.

Arkadij Strugatckij, Boris Strugatckij „Sunku būti dievu“

Ar įmanoma išlaikyti sveiką protą ir profesionalumą, netgi savastį, jei tenka daugybei metų įsigyventi į paskirtą vaidmenį? Pagrindinis brolių Arkadijaus ir Boriso Strugatskių romano „Sunku būti dievu“ veikėjas Antonas yra istorikas antropologas. Iš smarkiai pažengusios, komunistiniame rojuje gyvenančios Žemės jis pasiųstas į kitą planetą, taip pat žmonių, įsilieti į aplinką, stebėti ir rinkti duomenis tyrimams apie viduramžius, kurie dabar ten išgyvenami.

Užduotis iš pažiūros lengva, bet iš tiesų – kupina vidinių įtampų. Antonui, dabar besivadinančiam donu Rumata, kištis į istorijos vyksmą nevalia. Penkiolika metų jis gan uoliai vykdo nurodymus, tačiau romano veiksmo metu feodaliniame pasaulyje prasidėjus keistam sujudimui, mokslo ir meno žmonių masiniam naikinimui, jis atsiduria moralės kryžkelėje. Būdamas Apšvietos epochos produktas, žvelgdamas į primityvų pasaulį, kuriame dirba, aplinkui save jis mato žmones, kurie „nėra žmonės šiuolaikine žodžio prasme, o tik ruošiniai, pusgaminiai, iš kurių kruvini istorijos amžiai kada nors ištekins tikrą, išdidų ir laisvą žmogų“ (p. 131). Vis dėlto, gyvendamas tarp jų, Antonas ilgainiui negali likti jiems abejingas ir nešališkas – po truputį jame užgimsta aistros, noras išgelbėti šios planetos žmoniją nuo tironijos ir teokratijos, netgi pajunta tampąs panašus į kitus dabartinės savo aplinkos žmones ir tai jį ima gąsdinti: „Įsigyventi į vaidmenį – štai kas užvis baisiausia“ (p. 42).

Romanas „Sunku būti dievu“ – žmogaus, kuris save laiko dievu, drama. Vos tik atvykus iš labiau pažengusios civilizacijos. lengva laikyti save aukštesniu ir galingesniu, paprastai tariant dievu, tačiau anksčiau ar vėliau susiduriama su klausimais, į kuriuos atsakyti vienareikšmiškai neįmanoma. Be to, jie tampa vis sudėtingesni – nuo asmeninio apsisprendimo klausimo einama prie vis globalesnių, pavyzdžiui, „ar verta atimti iš žmonijos jos istoriją?“ (p. 186). Kartu pamažu aplanko ir suvokimas, kad dievu būti vis dėlto nepaprastai sunku, kas nurodoma ir knygos pavadinime. Antonas daugų daugiausia gali žmonijai duoti savo gailestį ir atjautą, būti aklas, neveiksnus, dėl to kenčiantis deistinis dievas, nes galiausiai supranta, kad bet kokia atnešta šviesa ir laimė neprigis tuose, kuriuose ji neužgimė. Kiekvienas esame savo aplinkos ir prigimties įkaitas – net ir dievu save vadinantis Antonas. Taigi jo racija ima viršų prieš aistras – kaip vaikystėje su tikrais ginklais žaidžiant Vilį Telį jis neišdrįsta šauti, taip ir dabar – priima skaudesnį, bet saugų sprendimą.

Turiu pripažinti, kad tokia pabaiga džiugina. Tiek daug šiandieninėje literatūroje mįslingų ir vis nuobodesnių pabaigų, kuomet autorius ar pasakotojas nusikrato atsakomybės ir pačiam skaitytojui reikia svarstyti, o kas galėjo nutikti vėliau. Ir visai nėra nejauku pabaigą štai taip apžvalgoje atskleisti, nes kūrinyje nesiekiama stebinti netikėtais siužeto posūkiais ar vingrybėmis, juk pabaigą nuspėti galima jau iš prologo. Šio kūrinio esmė – procesas, įvykių ir minčių grandinė, sudaranti prielaidas neišvengiamam Antono sprendimui.

Broliai Arkadijus ir Borisas Strugatskiai – antros XX a. pusės Rusijos rašytojai fantastai, kuriems pasaulinę šlovę pelnė jų romanas „Piknikas šalikelėje“, kurį Andrejus Tarkovkis aštunto dešimtmečio pabaigoje ekranizavo kino filme „Stalkeris“. Strugatskių fantastika – atmosferiška ir alegoriška, vienu metu analizuojanti ir globalias temas, besigilinanti į žmogaus prigimtį bei aistras, bet kartu giliai žvelgianti ir į konkretaus veikėjo psichologinę bei etinę dramą. Tuo pasižymi ir aptariamas romanas „Sunku būti dievu“, į lietuvių kalbą puikiai išverstas Dalios Saukaitytės.

Visada patiko knygos, kurių pabaigoje spausdinamos ne pagyros, padėkos ir reklama, kaip vis dažniau tinka, bet kad ir neilgas, bet skaitytojo dėmesio vertas straipsnis apie teksto autorių ir jo kūrybą ar kokia kita kontekstinė medžiaga, padedančia skaitytojams susiorientuoti, susipažinti su autoritetinga specialisto nuomone ar įžvalga. Tad džiugu, kad leidykla „Kitos knygos“ jau antrą Strugatskių romano leidimą papildo B. Strugatskio užrašais, darytais po Sovietų Sąjungos žlugimo, apie kūrinio atsiradimo istoriją. Šalia „Sunku būti dievu“, kurio pirmasis leidimas Rusijoje pasirodė 1964 m., išspausdinti užrašai skaitytojui pasiūlys dar vieną, tekste potencialiai numanomą, bet neimplikuotą perskaitymo variantą. Romanas atsivers ne tik kaip alegorinė fantastika apie žmogaus progresą, žmogiškumą ir atsakomybę, bet ir kaip puikus ezopine kalba parašytas kūrinys, bylojantį apie sovietų represijas ir šalyje tvyrojusią įtampą. Tai intelektuali fantastika, galinti įtikti net tiems, kuriems fantastika svetima.