Namų apsauga

Savo namų virtuvėje menininkė Eglė Colucci niekada nebūna viena. Nesvarbu, gurkšnoja ryto kavą ar tiesiog dairosi pro langą, ją visuomet stebi prie dujinės viryklės įsitaisiusios, katinais aplipusios keturios damos. Viena jų maišo burbuliuojantį puodą, kita, apglėbusi bičiulės pečius, velniai žino ką pasakoja. Ketvirtoji, pasirėmusi ranka, veikiausiai galvoja, kokia beviltiška pastaroji trijulė.

"Piešinys šioje vietoje – labai geras sprendimas. Gaminant valgį siena taškosi, o nuo to piešinys tik gerėja", – nuo kaitlentės nukėlusi virdulį ir užplikiusi arbatžolių, puodelio karšto gėrimo namų šeimininkė kvietė į vieną iš kambarių.

Jau nuo pirmųjų žingsnių kilo įtarimas, kad esu stebima. Kitapus sienos kabančio paveikslo atspindys virtuviniame veidrodyje dvejones patvirtino – kiekvieną mano žingsnį skaičiavo dešimtys akių drobėje. Pasijutau įsibrovusį į personažų teritoriją, tačiau stengiausi išlikti rami. Juolab kad aštrūs žvilgsniai mane varstė ne tik virtuvėje, bet ir likusiose buto erdvėse.

"Man patinka humoras ir sarkazmas, todėl paveikslus užpildau žmonėmis, – atsigręžusi į katinus prie viryklės, E.Colucci patikslino: – Tiesa, yra juose ir karvių, ir šunų, ir paukščių. Ypatingai nesigilinu į kiekvieno personažo esmę, jie tiesiog mano paveiksluose apsigyvena atsitiktinai."

Anksčiau tapiusi nuo ryto iki vakaro, dabar kūrybai Eglė nebeturi nė pusdienio.

Nekolekcionuoja daiktų

Po akimirkos stabtelėjau kambaryje. Ramstydama menininkės rankomis išpieštą sienos kampą pasveikinau šalia arkos susodintas jos dukros Ditos lėles ir keistą būtybę, sukurtą iš potėpių, sukančią lanką. Įrankis, kurį naudoja gimnastės ir apie liekną taliją svajojančios, tačiau riebių pyragėlių nevengiančios moterys, – gana dažnai pasikartojantis Eglės darbų motyvas.

"Aš mėgstu lanką sukančius žmones. Nutapau figūrą ir jei trūksta kažko apvalaus kompozicijai, uždedu jį. Kartais nuspalvinu vidų", – man ir toliau ramstant sienas, E.Colucci užėmė poziciją prie lyginimo lentos, atstojančios dažų ir kitų tapymo priemonių stalelį. Ant jo – ir savadarbė paletė, ir tvarkingai išrikiuotos, kartu su menininke po pasaulį keliaujančios aliejinių dažų tūbelės, ir keliolika įvairaus storio teptukų. Skaičiuodama juos, alkūne stuktelėjau medinę komodą, kurią drauge su mielu staliuku Eglė kažkada įsigijo Aleksoto sendaikčių turguje. Miegamajame, kur sienas bent keliais dažų sluoksniais penkerius metus dažė pati Eglė, stovi ir kelionę po Indiją menanti daili kėdė. Akimirką pamaniau, kad seni baldai, kaip ir kelionės, – moters silpnybė. Klydau.

"Nesu daiktų medžiotoja", – paklausta ar dėl tos pačios priežasties namuose kabo tik jos tapyti darbai, E.Colucci patikino, kad kolekcionavimas taip pat nėra jos aistra. Tačiau, atsiradus galimybei, į namus parsinešti vieną paveikslą iš bet kurio pasaulio muziejaus, be abejonės, ji čiuptų Hieronymo Bosho "Žemiškųjų malonumų sodą".

Nusipelnė molberto

Molbertas Eglės namuose atsirado ne itin seniai. Priešingai nuo daugumos, pirmiausia apsirūpinančios priemonėmis, o tik tada pradedančios tapyti arba ne, kūrėja medinį stovą paveikslui tvirtinti nusipirko tik tada, kai jautėsi jo nusipelniusi. Mums šnekantis, molbertas kambario viduryje tvirtai apglėbęs laikė drobę, vaizduojančią vieną Kęstučio–Gedimino gatvės sankirtos pastatų ir iš jo virstančius žmones – šiurpių veido išraiškų, su plaukais arba be jų, minimaliai apsirengusius arba tokius, kokius Aukščiausiasis sukūrė.

"Iš kelių klientų esu sulaukusi pastabų dėl nuogumo piešiniuose", – E.Colucci žadėjo ieškoti kompromiso, tačiau aklai nepataikauti kitiems ir neišsižadėti savo braižo.

Tegul nuogi, tegul be rasės ir tautybės, tegul kraupesni, bet E.Colucci, o ne kieno nors kito. Kaip kad Francisco Goyos šmėklos, raganos ir kaukai, kuriuos priglausti savo namuose išdrįsta ne visi kolekcininkai.

"Kalbant atvirai, kuo gražesnė moteris paveiksle, tuo pastarasis man mažiau patinka", – tapytoja patikino, kad jos darbuose niekada nesišypsos žurnalinės gražuolės, purslais nesitaškys delfinai, gulbės nesipins kaklais, o gėlės neskleis žiedų. Niekada nebus ir parašo dešiniajame paveikslo kampe. Dabar jame tik nedidelėmis raidėmis brūkštelėta – E.Colucci. Kūrėja vylėsi, kad ateis toks laikas, kai nereikės raityti ir pastarųjų raidžių, o žmonės ją identifikuos vien iš potėpių ir juodai dažytų drobės rėmų.

"Man patinka masyvūs, prabangūs rėmai, tačiau tokio dydžio paveikslams jie kainuotų apie 500 eurų, todėl pasirinkimo laisvę palieku klientams. Jie renkasi patys. Derina prie namų interjero, – paklausta, kiek atsieitų rėmelis dviejų delnų dydžio paveikslėliui, kurį prieš didžiąsias metų šventes dovanojo vietoje atvirukų, menininkė šyptelėjo. – Brangiau nei pats darbas. Jei pastarasis – 20 eurų, tai rėmelis – dešimčia brangiau. Manau, tai nėra teisinga, tačiau branginti savo darbų nežadu."

Piešia ant sienų

Eglė tapė daug kur – Tekančios Saulės šalyje, Meksikoje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Tailande, Nepale, tačiau daugiausia jos darbų gimė Lietuvoje, gimtajame Kaune, ir Argentinoje. Meilės pašaukta, jau beveik dešimtį metų Eglė Buenos Aires vadina antraisiais savo namais. Ten – dideli langai, žemę šluojančios užuolaidos, 17 kv. m mozaika ant grindų, kurią savomis rankomis surinko menininkė, ir kabinama paveikslų sistema sienose.

Kalbant atvirai, kuo gražesnė moteris paveiksle, tuo pastarasis man mažiau patinka.

"Buenos Airėse paveikslų kur kas daugiau nei čia", – dirstelėjusi į kyšančias vinis menininkė suskubo reabilituoti pustuštes V.Putvinskio gatvės buto sienas.

Šiuo metu dvi dešimtys kūrėjos darbų kabo vienoje miesto šventovėje, tačiau, jiems grįžus, namie ir vėl jausis pilnatvė. Na, o jei klajokliai užtrūks, sienos tuščios ilgai nebus – jiems ruošiama pamaina, o Eglės teptukas nespėja išdžiūti. Ir nors darbuose nesunku identifikuoti gimtąjį miestą, kurti Eglei smagiau Buenos Airėse. Įkvėpimo ten esą nereikia ieškoti – sulyg kiekvieno namo linkiu ir kalvio raityta tvora jis ateina pats.

"Tada susiduriu su kita problema – pristingu drobių", – šią problemą, anot pašnekovės, Buenos Airėse lengva spręsti. Drobes ten keičia nuosavų namų kambarių ir daugiabučių laiptinių sienos prie įėjimų, kurie, vietinių supratimu, privalo būti itin puošnūs. Lietuvoje ant sienos Eglė tapė vos vieną kartą.

Sunku palyginti

Nusprendžiau atlikti trumpą apklausą. Geriau čia ar ten? Be abejo, argentiniečių stalo kultūrai ir patiekalų įvairovei sunku prilygti. Vienintelis trūkumas – grietinė, kurios Argentinoje nėra, todėl grįžusi į Kauną Eglė ją kabina šaukštais. Žmonės Buenos Airėse garsiau reiškia emocijas nei čia ir atrodo draugiškesni, tačiau tai tėra pirmas įspūdis. Laikas esą atsijoja, kas yra kas. Oras?

"Žinoma, ten. Ne veltui po Černobylio katastrofos dauguma žmonių ten keliavo", – drėgme ir šiluma, anot moters, žmonės ten ne tik gydo alergijas, bet ir kelia nuotaiką. Žinoma, būna ir išimčių. Pastaroji subjūra tada, kai trims savaitėms dingsta elektra ir neveikia kondicionieriai. Tiesa, šį diskomfortą jaučia tik vietiniai. Turistams, dažniausiai gyvenantiems viešbučiuose, turinčiuose savus generatorius, mirkti prakaite netenka. 3:1 Argentinos naudai? Eglė suskubo taisyti padėtį. Lietuvoje, anot jos, gyventi paprasčiau, o draugus galima pasiekti per kelias dešimtis minučių, bet ne per kelias valandas, o ir vakarienės Lietuvoje prasideda ne 22 val. vakaro, kaip kad Argentinoje.

"Ten kiekviena vakarienė – tarsi Kalėdų šventė, o aš pasiilgstu galimybės greitai užkąsti pasirėmus į palangę, kaip tai darėme vaikystėje", – nostalgija skandino pašnekovę.

Nesutiktų mokyti kitų

Mažosios Ditos gimimas, anot Eglės, daug ką pakeitė. Pirmiausia – keliones. Įvertinę skrydžių žalą dukrai, sutuoktiniai nusprendė žymiai sumažinti jų skaičių. Savaime suprantama, sumažėjo ir laiko kūrybai. Anksčiau Eglė tapydavo nuo ryto iki vakaro, o pagausėjus šeimai kūrėja džiaugėsi mažomis akimirkomis.

"Vieną dieną pastačiau molbertą ir drobę. Valio! Kitą dieną užtepiau rėmus juodai. Valio!" – taip diena po dienos, mėnuo po mėnesio moteris sukaupė pusdienį.

Todėl dabar, ryte išleidusi dukrą į lopšelį-darželį, menininkė tapo iki vidudienio ir džiaugiasi, kad būtent laiko stygius ją išmokė piešti geriau nei anksčiau.

Nekolekcionuoja paveikslų ir nemedžioja sendaikčių, nes vienintelė Eglės aistra – tapyba.

"Taip, būtent! Dabar aš suprantu, kad man trūko laiko trūkumo", – sutrumpėjus dienai, E.Colucci darbuose atsirado daugiau judesio ir dingo statika, tačiau iki tobulybės, kaip mano ji pati, dar yra kelio.

Eglė norėtų mokytis ir mielai tai darytų bent pas kelis Buenos Airės tapytojus. Deja, patekti į jų mokyklas sunku, o jei ir pavyksta, teptuko virtuozai mokymo procesą neretai patiki savo vaikams, vaikaičiams ar samdiniams. Na, ir pabaigai. Vos tik atėjusi, paklausiau Eglės, kaip ji reaguotų, jei kitą kovą jos pavardė atsidurtų rinkimų "Metų kaunietė 2020" dvidešimtuke. Akimirką pagalvojusi, kūrėja atšovė, kad dažniausiai ji sutinka su visais pasiūlymais, todėl iš minėto dvidešimtuko nereikalautų būti išbraukta.

"Tikrai sutinkate su visais pasiūlymais? Sutiktumėte mokyti kitą? – tiesa, šįsyk menininkė tik pakraipė galvą. – Oi, ne, jokiu būdu. Čia nėra pasiūlymas. Aš negaliu mokyti – neturiu įrankių, neturiu žinių, kažkiek gal, bet, manau, padaryčiau daug žalos. Kaip architektė, galiu kalbėti apie perspektyvą, tačiau toliau – jau ne mano kompetencija."

Tapytoja, šiandien gyvenanti tai Kaune, tai Buenos Airėse, teigia, kad kurti meną Argentinoje yra tiesiog lengviau, tačiau gyventi maloniau Lietuvoje.

Menininkės tapybos darbuose itin gausu įvairiausių veikėjų, jie tampa E.Colucci kuriamo pasaulio gyventojais su paslaptingais likimais ir keistais gyvenimais.

Apie įklampintus drobėse personažų gyvenimus ir svarbias akimirkas, kurios suteikia įkvėpimo, – pokalbis su šiuokart Kaune gyvenančia menininke.

– Jūsų darbai – tarsi ištisas romanas, kurį nežinia nuo kurios dalies reikėtų pradėti skaityti. Drobėse itin gausu įvairių veikėjų. Koncentruojatės į pačius žmones, jų aplinką ir tai, kokie jie yra toje aplinkoje. Kaip manote, ar žmogus gali būti iki galo pažintas? Ar bandote jį pažinti per savo kūrinius?

– Būtent tokią idėją ir turėjau – sekti pasaką ne tik be galo, bet ir nesvarbu, nuo kur pradėti, stengtis kurti personažus ir scenas iš anksto jų neapgalvojus. Tiesiog atsipalaiduoti ir tapyti tai, kas tuo metu šauna į galvą. Taip gimė pirmieji šio detalizuoto stiliaus paveikslai. Vėliau pradėjau sąmoningai apgalvoti viso paveikslo kompoziciją ir išgauti gylį, o personažų atsitiktinumą ir situacijų absurdiškumą palikau. Jei pavargstu tapyti horizontalią drobę – imu ir apverčiu ją, tuomet dalis paveikslo tapoma aukštyn kojomis, o kabinti ant sienos jį galima vartant pagal nuotaiką. Paveiksluose vyrauja ne tik žmonės, bet ir katės, karvės, šunys, paukščiai. Labai nesigilinu į kiekvieno personažo esmę, jie tiesiog mano paveiksluose apsigyvena atsitiktinai. Tačiau pastebėjau pati, kad portretai, ypač moterų, kaskart bjaurėja.

– Drobėse gausu veikėjų, dažniausiai tai vien moterys. Kodėl tapote tokius gausius žmonių susibūrimus? Ar norite pabrėžti, kad žmogus tarp žmonių užsideda kaukę ar kaip tik tampa savimi?

– Taip jau natūraliai susiklostė veikėjų perkrautas stilius, netapau nei abstrakčių, nei minimalistinių paveikslų, man patinka humoras, sarkazmas, taigi daugiau nei žmonėmis tokiu atveju paveikslo nelabai ir yra kuo užpildyti.

– Kūriniuose dominuoja ir architektūriniai akcentai. Dažniausiai tai ganėtinai dailūs, savotiškai net trapūs statiniai. Kokį vaidmenį architektūra atlieka jūsų drobėse? Ar ji jūsų drobėse pasirodo ir dėl to, kad baigėte architektūros studijas?

– Kadangi turiu architektės išsilavinimą, tapydama fasadus labiau pasitikiu savimi. Laimei, Buenos Airės, kur su šeima praleidžiame dalį gyvenimo, yra labai išraiškingas miestas, pilnas prancūziško stiliaus pastatų. Toks dekoratyvumas man labai patinka, nesu šiuolaikinės architektūros mėgėja. Mane žavi dekoruoti langų apvadai, raityti balkonų turėklai, grindų mozaikos. Savo namus taip pat dekoruoju negailėdama raitytų detalių, mozaikų, freskų. Galbūt ir mano paveikslai kupini moterų būtent dėl polinkio į tokį dekoratyvumą ir detales. Juk moterų formos ir pozos labiau raitytos, jas galiu apkarstyti karoliais ir puošti raštuotomis suknelėmis, o tokių detalių mano paveikslai tiesiog reikalauja, kad išgaučiau mano įsivaizduojamą spalvų ir raštų įvairovę. Tai nėra polinkis prie suknelių ir šukuosenų, tiesiog dekoratyvūs elementai dėlioja mano paveiksluose tam tikrą spalvų ir formų ritmą, kurį kiti tapytojai galbūt išgauna gėlėmis ar abstrakčiais štrichais. O tai, kad Lietuvoje, kur pažvelgsi, dominuoja moterys – tikras sutapimas.

Kadangi turiu architektės išsilavinimą, tapydama fasadus labiau pasitikiu savimi.

– Žvelgiant į jūsų piešinius, eskizus, neapleidžia įsitikinimas, kad tenka nemažai laiko praleisti ieškant būsimų charakterių, kūrinio personažų savybių. Kiekvienas gausios visuomenės dalyvis turi savo istoriją, kurią jūs ir norite papasakoti. Kokios istorijos jums pačiai įdomiausios iš jūsų kuriamų personažų gyvenimo?

– Kai atsikrausčiau į Buenos Aires, teko kurį laiką gyventi sename tradiciniame bute, bet be lango. Tai pasitaiko labai dažnai – dėl tam tikro miesto planavimo visi kvartalo pastatai glaudžiasi šonais. Langus turi tik laimingieji, gyvenantys pastato fasadinėje dalyje. Kadangi neturėjau darbo biure, kuriame praleisčiau dieną tarp žmonių, valandų valandas sėdėdavau kavinėse su knyga ir eskizų sąsiuviniu. Pavargusi skaityti, piešdavau žmones, o grįžusi namo tapydavau detalų žmonių paveikslą, kurį užsikabinusi ant sienos nejausčiau lango trūkumo.

– Eskizuose taip pat gausu ir įvairiausių užrašų. Ką būtent užsirašinėjate?

– Po metų Japonijos meno rezidencijoje dar metus praleidau keliaudama aplink pasaulį – ko gero, matėte mano užrašus iš kelionių dienoraščio su iliustracijomis, papildančiomis tekstą. Keliaudama kolekcionuodavau kūrybingus būdus, kaip žmonės užsidirba pinigų, ir juos aprašydavau bei iliustruodavau, vėliau apie tai esu skaičiusi paskaitas tiek Japonijoje, tiek Lietuvoje. Labiausiai man patiko idėja, kai Zoologijos sodo lankytojams pardavėjai per tvorą iš gatvės parduoda pigesnių užkandžių, nei galima nusipirkti parko teritorijoje. Prekių krepšelius tokie "brakonieriai" per aukštą tvorą ištiesia ant ilgo pagalio.

– Kas jus įkvepia? Kodėl savo gyvenimą nusprendėte susieti su tapyba?

– Tapyti man yra natūralu. Būdama vaikas, pradėjau piešti, tapyti ir tiesiog niekada nenustojau to daryti. Netgi keliaudama po Lotynų Ameriką su savimi tempdavausi dar neišdžiūvusį aliejumi tapomą paveikslą. Jį įdėdavau į didelę tuščią dėžę, kad plokštumos neliestų kiti daiktai ir taip sukeldavau įtarimą pasienio pareigūnams. Tuomet įsitikinau, kad jeigu negaliu liautis tapyti netgi sunkiomis sąlygomis keliaudama po pavojingus kraštus, ko gero, tai ir yra mano tikrasis pašaukimas.

– Be tapybos, ir fotografuojate savo kelionių vaizdus. Nuotraukose – sutiktų žmonių kasdienybės akimirkos. Kokios akimirkos jums atrodo pačios svarbiausios?

– Viešėdama San Fransiske susidomėjau gatvės fotografija, kai užfiksuojamos kuriozinės situacijos, nutinkančios gatvėje. Tokiu atveju vaikštinėdamas po miestą nuolat stebi žmones ir fiksuoji įvairias atsitiktines situacijas – dažnai pavėluotai, o kartais ir pavyksta, tačiau tai, ko gero, vienas kadras iš 200. Bet tuomet užpuola tarsi manija nepraleisti nė vieno gero kadro ir imi jausti įtampą, nuolat dėmesį koncentruoji į aplinką ir fotoaparatą, o ne bendrakeleivį. Labai kremtiesi, jei praleidai idealią akimirką. Vaikštinėti su gatvės fotografu yra labai žeminanti situacija, kadangi jis visiškai nekreipia į tave dėmesio, o medžioja kadrus. Tai buvo geras užsiėmimas klaidžiojant po pasaulį vienai, tačiau dabar turiu šeimą ir viena retai vaikštinėju. Ko gero, vieną geriausių tokio stiliaus fotografijų man pavyko padaryti Romoje, kai vyras atsitiktinai pasirėmė tokia pačia poza kaip parduodamas paveikslas vitrinoje.

Netgi keliaudama po Lotynų Ameriką su savimi tempdavausi dar neišdžiūvusį aliejumi tapomą paveikslą. Jį įdėdavau į didelę tuščią dėžę, kad plokštumos neliestų kiti daiktai ir taip sukeldavau įtarimą pasienio pareigūnams.

– Kuriate ir labai įmantrius batus. Jie iš tiesų išskirtiniai. Kodėl susidomėjote ir batų dizaino kūrimu? Kodėl jie iš tokių netradicinių medžiagų – popieriaus, vielos?

– Gal tiesiog kartais pavargstu tapyti ir kurį laiką pamankštinu rankas kitose srityse – tai gali būti papjė-mašė, mezgimas, siuvimas arba lempų gaubtų dizainas. Tačiau, vos pradėjusi kažką knibinėti, greitai įsitikinu, kad tai ne man, ir vėl grįžtu prie tapybos. Batai, ko gero, buvo vienas tų trumpų pabėgimų. Tokį popierinį batą užtrunka padaryti beveik tiek pat laiko, kaip ir nutapyti darbą, taigi šiek tiek gaila laiko. Tačiau Japonijoje šie darbeliai iš popieriaus turėjo labai didelį pasisekimą. Galbūt dėl to, kad japonams artima praleisti gaminant nepriekaištingą mažmožį neapsakomai daug laiko.

– Koks jūsų gyvenimas yra Lietuvoje, o koks – Argentinoje? Su kuo dar, be meninės kūrybos, jį siejate?

– Kūrybai, žinoma, labiau įkvėpia Buenos Airės. Ko gero, dėl tos dekoratyvios architektūros ir masės žmonių gatvėse. Tik išeini iš namų ir tenka grumtis su perpildytu miestu. Mano paveiksluose užfiksuota nemažai šio didmiesčio architektūros ir gyvenimo stiliaus. Buenos Airėse daug lengviau tapyti, nereikia sukti galvos kuriant paveikslą, tiesiog dairaisi aplinkui ir paveikslai bėga pro šalį vienas po kito. Tačiau gyventi paprasčiau Lietuvoje. Man patinka perkrauti paveikslai, tačiau gyventi esu linkusi ramiai, organizuotai. Smagu, kad Kaune visur galima patekti per 10–30 min. Buenos Airėse kelionės iki draugų ar mėgstamų vietų užtrunka vieną dvi valandas. Jau kurį laiką gyvename kas antrus metus praleisdami tai vienoje, tai kitoje šalyje.

– Esate surengusi savo kūrinių parodą Japonijoje. Kokiose šalyse dar eksponavote savo kūrinius? O kaip sekasi rengti parodas Lietuvoje?

– Džiaugiuosi, kad mano kūriniai išsiskiria ir esu kviečiama dalyvauti Argentinos kultūros minsterijos rengiamose grupinėse parodose, esu surengusi nemažai personalinių parodų Buenos Airėse. Tiesą sakant, pirmą kartą savo kūrinius viešai parodžiau Vilniuje konkurse kelionei į Japoniją laimėti, tai buvo viena laimingiausių dienų mano gyvenime, išdrįsau pasirodyti pirmą kartą, ir Tokijo galerijos savininkė iškart mane atrinko meno rezidencijai. Po darbų Japonijoje ilgai keliavau, kol nusėdau Argentinoje, taigi parodose Lietuvoje spėjau dalyvauti tik porą kartų. Šiuo metu gyvenu ir kuriu Kaune. Rengti parodą nėra mano tikslas, tačiau, pasitaikius progai, galbūt ir surengsiu.