– Sakai, kad tai nebuvo greitas sprendimas. Kiek laiko jis kapsėjo?

– Tikslą siekti teatro režisierės karjeros išsikėliau labai anksti - trečioje klasėje. Šios minties taip ir nepamečiau – dėl to turbūt kaltas mano užsispyrimas. Esu iš Mažeikių, dar gyvendama ten siekiau savo tikslo, kiek tai buvo įmanoma mažesniame mieste – lankiau teatro būrelį, organizavau renginius, lankiausi teatre. Tik prieš studijų pradžią buvau sudvejojusi, apsvarsčiau finansų ekonomikos specialybę, tačiau grįžau prie ilgamečio tikslo ir stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Nekeldama klausimų, nesvarstydama kitų galimybių ir su didžiuliu tėvų palaikymų - juk siekiu savo svajonės. Stojamasis konkursas didelis ir įstojus konkurencija tik didėja dėl visų studijų metu išliekančios tikimybės iškristi iš taip kruopščiai surinkto kurso.

Aplinkybės padarė įtaką begaliniam norui įsitvirtinti šioje profesijoje. Azartas, konkurencija, baimė ilgą laiką buvo tai, kas neleido suabejoti savo pasirinkimu. Abejonė man būtų reiškusi silpnumą, o to negalėjau sau leisti. Nuo studijų laiko ypač trumpi pasvarstymai apie kitokius darbus baigdavosi mintimis apie tai, kad nieko daugiau nemoku, neišmanau, nesugebu. Juk visada galvojau tik apie teatrą. Dabar suprantu, kad abejonės jau ilgą laiką gyveno manyje, bet net sau neleidau jų pasakyti garsiai. Bijojau kad tai reikštų jog pasiduodu, pralaimiu. Bijojau pamatyti, kas aš esu be teatro.

– Tarytum pasirinkusi šią profesiją gauni kryžių, kurį turi tempti visą likusį gyvenimą?

– Į akademija įstojau 2010 metais, prabuvau profesionalaus teatro lauke 13 metų. Dabar vykstantį atsitraukimą nuo profesijos stengiuosi daryti atsakingai, sąmoningai reflektuojant tai, kas buvo ir kaip atsidūriau čia, kur esu dabar. Jaučiu, kad išeidama iš teatro atsikratau didžiulio emocinio svorio. Tad sakyti, kad teatre jaučiausi kaip vilkdama kažką ypatingai sunkaus, ar ridendama Sizifo akmenį, tikrai yra tiesa. Tik tas sunkumas vidinis, tai aš jį įsivaizduoju kaip didelę juodą dėžę, kurią turiu atidaryti, bet ji niekaip neatsidaro. O kai dėžę galų gale pavyksta praverti, ten – tuštuma. Ji teatre lydėjo mane nuolat ir per ilgą laiką prislėgė, atnešė daug tamsių minčių. Aišku, svarbus ir konkurencijos aspektas. Mes apie tai garsiai nekalbame, bet konkurencija yra milžiniška. Teatro kūrėjų yra daug, o galimybių mažai. Tad visuomet vyksta lenktynės. Ilgai ir intensyviai gyvenau su jausmu, kad nuolat turiu sau ir kitiems įrodyti, kad aš esu verta būti teatre, kad esu gera kūrėja, kad galiu tai daryti ir turiu ką pasakyti. Bet šiuos metus pradėjau visai kitomis mintimis. Iš esmės pripažinimas, kad esu nelaiminga šioje profesijoje, labai stipriai sukrėtė mane pačią. Išgyvenau daug nerimo epizodų, pykčio bangų, kurios atkeliavo iš didžiulio laimės ir pasitenkinimo savo gyvenimu trūkumo. Dėl to kentėjau ne tik aš, bet ir mano šeima. Teko aiškiai įsivardinti, kad mano gyvenimas priklauso man ir jeigu nenoriu jo iššvaistyti, turiu daryti bauginančius, bet kardinalius sprendimus. Mano emocinė būsena mane gąsdino kur kas labiau, nei išėjimas iš teatro į niekur.

E. Kižaitės asmeninio archyvo nuotr. 

– Bet juk iš šono gali pasirodyti, kad šie metai atnešė tau šlovės viršūnę – tris „Auksinių scenos kryžių“ nominacijas mono spektakliui „Pirk dramblį“. Kaip palikti tai, kai sekasi?

– Tokią spektaklio sėkmę prieš kelis metus ar net praėjusiais metais būčiau vertinusi visai kitaip. Šiuo atveju man svarbu, kad darbas buvo pamatytas ir taip palankiai įvertintas. Tai paglosto visus mano jausmus, lyg tylus pasakymas, kad nebuvau čia veltui, kad buvau išgirsta. Todėl išeinu pasitikėdama savimi, žinodama, kad turiu daugybę gerų savybių darbe, bendravime ir organizavime. Visa tai, kas yra mano, niekur nedingsta. Žinau, kad tai, ką išmokau teatre, tikrai panaudosiu ateityje. Bet po nominacijų nė kiek nesuabejojau savo sprendimu išeiti. 

– Kodėl vis dar gajus įvaizdis, kad menininkas turi kentėti?

– Kančia ir auka man tikrai buvo teatro sinonimas. Įvairiais profesiniais tarpsniais vis kitoks, tačiau visada šalia. Aukojau draugus, neįsivaizduojamai daug dirbau naktimis, savaitgaliais, be miego, poilsio, patyriau stiprių psichologinių spaudimų. Tam tikros situacijos su kolegomis ir bendrakūrėjais pareikalavo daugybės psichologinių ir fizinių jėgų.

Bet tai tik dalis to, ką nuolat patiriu kiekvieno kūrybinio proceso metu nuo idėjos iki spektaklio sukūrimo. Kiekvienas įrodinėjimas ir bandymas gauti finansavimą, nuolat rašomi ir tuomet atmetami projektai, nuolatinis lindimas pro adatos skylutę bandant išsisukti su keturis kartus mažesniu finansavimu negu reikia, bilietų platinimas, bandymas derinti grafikus, ir per kelias savaites sukurti spektaklį galų gale man asmeniškai vis labiau ir labiau prasilenkdavo su profesionalumu ir kūryba. Ratas visada vienodai sunkus, niekada neatsiranda daugiau užtikrintumo, pastovumo. Visada jaučiuosi lyg vaikščiodama aukšto namo stogo atbraila. Labai ilgai tikėjau ir bandžiau įrodinėti, kad tai galima pakeisti. Pirmą savaitę akademijoje mums buvo pasakyta – jūs neturėsit šeimos, vaikų, draugų. Labai ryškiai atsimenu kaip iškart pasakiau sau - ne, man taip nebus, įrodysiu kad mano dėstytojo žodžiai absoliučiai neteisingi. Bet jau po kelių mėnesių buvau praradusi ir nutraukusi visas iki tol sukurtas draugystes. Teatras mane įtraukė, tikėjau, kad jei visą save įdėsiu, tai tik tada kažkas ir įvyks. Bet nežinau, kas turėjo įvykti. Galbūt būtent tai, kas ir vyksta dabar. Tiesiog aiškiai suprantu, ko aš išties noriu – šeimos, draugų, laiko savo vaikui ir sau.

Aš negaliu kurti iš kančios. Kai jau nusprendžiau, kad tikrai noriu nutraukti šį daužymąsi į sieną, prieš mano akis atsivėrė blogų dalykų pandoros skrynia, prieš kuriuos nebegaliu būti užsimerkus. Mano tikslas nėra pailsėti ir sugrįžti.

Dar viena legenda – juk iš teatro savo noru niekas neišeina! Čia gali nebent tapti nereikalingu.

Suprantu, kad yra daug teatro žmonių, kurie į savo profesiją žiūri kaip į misiją. Aš tai matau kaip darbą. Ir šitas darbas, kuriame aš išmokau daugybės dalykų, sutikau įdomių, įkvepiančių žmonių ir netgi savo vyrą, su kuriuo sukūrėme daug prasmingų dalykų, manęs netenkina. Suprasdama, kad šioje profesijoje aš negaliu užsitikrinti norimo gyvenimo nei finansine, nei emocine prasme, renkuosi joje nebūti. 

Kiekvienas esame reikalingas, tiek kiek patys jaučiame prasmę čia būdami. Visas gyvenimas yra nuolatinė kaita, būtų keista jai priešintis. Turime judėti, kitaip liksime drumzliname stovinčiame vandenyje. Būtent dabar taip matau ir teatrą Lietuvoje, vos su keliais vandens paburbuliavimais.

– Stovinčio vandens nesujudinsi vien modernia spektaklių forma scenoje, reikia ir tvirtos žinutės, tiesa?

– Man įdomus tas menas, kuris turi žinutę. Ar tai būtų dailė, muzika ar teatras - autorių žinutė žiūrovui, stebėtojui, klausytojui yra be galo svarbi, nes per ją jaučiame dialogą. Kurdama visada stengiausi kalbėti su tais, kurie atėjo. Žinutės gali būti įvairios, ir tik kiekvienas gaunantis žinutę iš meno kūrinio įvertins kiek ji stipri, jautri. Bet jeigu jos nėra, jeigu nebėra stengiamasi megzti dialogo su realiu žiūrovu tuomet aš nežinau, kokia tokio meno prasmė.

– Savą darbą padarė ir pastaraisiais metais teatrus judinantys dramatiški skandalai.

– Tai be galo sumenkino teatrą, jis pats save įkalino bulvariniame skaitale. Tai, kokios dramos buvo eskaluojamos tik iškėlė į viešumą dalykus, kurie vyksta, bet lieka nutylėti. Teatro apartas, visos vidinės peripetijos niekada manęs netenkino. Sprendimą palikti teatrą priėmiau dar prieš auksinių scenos kryžių apdovanojimus. Pamenu, pasijuokiau su kolege – išeisiu, nebent bus koks nors ženklas, kad turėčiau likti. Kitą dieną paskelbė nominacijas, tarp kurių net trijose kategorijose nominuotas mano spektaklis „Pirk dramblį”.  Bet viduje pajaučiau, kad tai – ženklas išeiti kaip tik dabar, kol dar  nenusivariau savo sveikatos iki galo. Ir žinojimas, kad išeinu ne dėl to, kad man nesiseka. Visada ėjau į teatrą su aiškia misija, su ja iš jo ir išeinu. Man svarbu, kad teatro bendruomenė, ypač jauni žmonės, atkreiptų dėmesį, kad pirmiausia jie turi galvoti apie save. Mes nieko nesame skolingi teatrui. Ir išėjimas nėra pabaiga, nėra pralaimėjimas. Tai daug drąsos pareikalaujantis pasirinkimas.

E. Kižaitės asmeninio archyvo nuotr. 

– Žinau kad tavo vyras, aktorius Pijus Narijauskas, taip pat svarstė apie profesijos keitimą. Kaip jis pasitiko šį tavo sprendimą?

– Jeigu žmonės teatre būtų atviri, dauguma pasakytų kad yra bent kartą svarstę keisti profesiją. Toks yra gyvenimo dėsnis – kai pradedi paleidinėti dalykus, jie pradeda sektis. Taip buvo ir Pijui, kai jis pradėjo abejoti. Abejonė mene, beje, taip pat yra viena iš kankinimosi formų! Ir kai Pijus pradėjo paleidinėti mintį apie aktorystę, gavo režisieriau Emilio Vėlyvio pasiūlymą kurti pagrindinį vaidmenį seriale „Kas būtų, jeigu nebūtų mėnulio“. Labai tikiuosi, kad lengvumas ir tėkmė lydės Pijaus kelią. Nes po kiekvieno pasibaigusio projekto iškykla klausimas – o kas dabar? Nėra jokių garantijų, visada dalyvauji loterijoje nežinodamas, ar joje yra bent vienas laimingas bilietas.

Matydamas mano emocijas, psichologinį būvį, nuolatinius badymus suderinti kelis darbus ir šeimą, kuriant „Vėjų teatrą“, statant spektaklius kituose teatruose, jis  džiaugėsi mano apsisprendimu išeiti. Jis mato, kiek daug man kainavo buvimas šioje profesijoje. Turime įsipareigojimų, sūnų, namus. Didelis sprendimas yra išeiti iš veiklos, kurioje esi. Bet teatre taip pat neturi jokių finansinių užtikrintumų. Visa šeima, artimiausi draugai stipriai mane palaiko. Ir tai labai veža, nesu jautusi tokio palaikymo, kaip dabar. Šeimos nariai buvo kartu visame mano kelyje, matė pačius blogiausius laikus, kurių buvo tikrai daugiau, negu gerų.

Apskritai psichinė sveikata teatre reikalauja atskiro pokalbio. O juokingiausia tai, kad patys ten save įmetame galvodami, kad rasime atsakymus ir įkvėpimą. O randame ką? Tamsą, vienatvę, desperaciją. Teatras sumistifikuoja, nužmogina. Dabar jaučiuosi taip, lyg pagaliau palikčiau toksiškus santykius. Patys sprendžiame savo gyvenimą, renkamės mes, o ne aukštesnė jėga. Džiaugiuosi savo pasirinkimais, ir tos tvirtybės noriu palinkėti kitiems žmonėms. Gali būti visaip, galbūt man nebūtinai pasiseks, bet aš pabandžiau – ir tai yra didesnis laimėjimas, negu auksinis scenos kryžius.

„Šio spektaklio auditorija yra 6–18 mėnesių kūdikiai. Kartais pamirštame, kad kiekvienas dalykas jiems yra naujas. Kiek daug informacijos jie gauna! Mes sugebame viską susidėti į stalčiukus savo galvose, ir tai ne visada. O jie juk mokosi apie visą pasaulį, daugybės dalykų dar yra nepažinę, nepatyrę!“ – pasakoja E. Kižaitė.

Visi kūdikių auditorijai skirti „Vėjų teatro“ spektakliai vyksta žaidimo forma. Pasak spektaklio kūrėjų, būtent per žaidimą vaikai mokomi susipažinti ir susidraugauti su jūra, naujais objektais, potyriais. Tam reikalingas ypač didelis tėvų indėlis – mokant mažylius žaisti, sudominant, padedant pastebėti naujus dalykus. „Būtina prisiminti, kad spektakliai patiems mažiausiems yra visos šeimos patirtis. Juk aktoriai kūdikiams – svetimi žmonės, jiems svarbiausi yra tėvai. Mes spektaklyje tampame tais, kurie perduoda žinią svarbiausiam žmogui, kad jis ją perduotų savo kūdikiui. Lyg kokie laidininkai. Tik nuo tėvų priklauso, kiek mažajam žiūrovui bus įdomu, kiek jis įsitrauks į spektaklį ir norės jame dalyvauti“, – sako režisierė ir priduria, kad dažnai sulaukia komentarų, kad vaikų susidomėjimas veiksmu, naujas patyrimas teatre iki ašarų sujaudina tėvus.

Būtina prisiminti, kad spektakliai patiems mažiausiems yra visos šeimos patirtis.

E. Kižaitė visus spektaklius vaikams stato remdamasi išskirtinai lietuvių autorių kūriniais – jų kuriamas turinys inspiruoja. „Kartą pagalvojau – spektaklis juk gali gimti ne tik iš literatūros, bet ir dailės, muzikos kūrinių. O M. K. Čiurlionis yra mūsų tautos pasididžiavimas, norisi, kad vaikai jį pažintų nuo pat mažų dienų. Jam gamta buvo be galo svarbi, jį įkvėpė ir ramino, tai jis sudėjo ir į muziką. O ir ne vienam iš mūsų būtent gamta, ypatingai šiame pandeminiame laike padeda ramiau išgyventi, giliau įkvėpti. Kviečiame visus atsigręžti į gamtą, parodyti, kaip ji gali atpalaiduoti, nuraminti. Taip kilo mintis ne grūmoti pirštais dėl šiukšlinimo ir rūšiavimo, o parodyti, kokia gamta yra stebuklinga ir graži, kiek daug joje atradimų. Reikia mokyti ją mylėti“, – svarsto E. Kižaitė.

Spektaklio „Jūra“ scenografė – Šarūnė Pečiukonytė, dirbanti su pojūčiu teatru, puikiai išmananti sensorinę galią. Ji pasirūpino, kad spektaklyje esantys objektai būtų malonūs liesti, atrodytų įdomūs, turėtų įvairių tekstūrų ir taip leistų vaikams susipažinti su pasauliu iš kitos, dar nematytos, pusės. Povandeninių gelmių mistiką aktoriai kuria su šešėlių teatru ir paskutinėje spektaklio dalyje nukelia į keistų ir netikėtų formų pasaulį. „Spektaklyje vaidina Greta Šepliakovaitė ir Mantas Bendžius – tai patirties vaikų teatre turintys aktoriai, ne vieną jų yra suvaidinę kūdikiams. Gera dirbti su profesionalais, suprantančiais, kad ne aktoriai, o kūdikiai, jų poreikiai ir galimybės yra svarbiausi spektaklio kūrimo elementai!“ – sako E. Kižaitė.

– W.Shakespeare'o pjesė "Vasarvidžio nakties sapnas" – viena populiariausių šio autoriaus pjesių. Joje net trys siužetinės linijos: Atėnų kunigaikščio Tesėjo ir Amazonės karalienės Ipolitos vestuvių šventimas, Fėjų karalystė ir keturių įsimylėjėlių atėniečių nuotykiai. Jūsų pastatymas bus vienos dalies. Kažko atsisakėte?

– Ši pjesė buvo sukurta aristokratų vestuvėms. Vaidinimo scena atskleidžia paties autoriaus santykį į tokius pramogoms užsakytus kūrinius. Atsisakiau teatro scenų, nes pasirinkau kitas linijas. Spektaklyje veiksmas prasideda Ipolitui ir Tesėjui ruošiantis vestuvėms. Išliko ir dievų – Titanijos ir Oberono linija – jie spektaklyje jungia temą, paaštrina konfliktą. O pagrindinį vaidmenį atlieka elfas Pakas, kurio burtai sukelia nesusipratimus – kažkas kažko nemyli, įsimyli ne tą. Taip ir neišaiškėja, ar jis buria tyčia, ar ne. Man ši pjesė tuo ir įdomi, kad yra pakankamai fragmentiška. Tai leidžia palaikyti spektaklio gyvybę, žaismingumą, peršokti iš vienos scenos į kitą. Man patinka, kai aktoriai, suvaidinę komediją, iš scenos išeina šlapi.

– Prieš akis iškyla jūsų spektaklis pagal "Dekamerono" noveles "Atleisk jiems – nes jie nežino, ką daro". Spektaklis buvo paremtas komedijos del arte principais. Kokią formą taikysite W.Shakespeare'o pjesei?

– Tai buvo del arte variacija, nes šis žanras turi daug taisyklių. Kai tas taisykles laužai, tada yra įdomu. Daugelyje šalių spektakliai pagal W.Shakespeare'o kūrybą yra statomi remiantis sena tradicija. Mes laužome tradicinius kanonus. Vienas teatro aktorius yra pasakęs, kad lietuviai teatralai daug keliauja, dalyvauja tarptautinėse dirbtuvėse, festivaliuose ir viską jungia, maišo stilius. Lietuviai režisieriai kuria išskirtinius spektaklius. Mūsų teatras labai įvairus, nes mes neturime vienos tradicijos, mokyklos, esame drąsūs laužyti taisykles, dėl to ir gimsta nauji, netikėti dalykai.

– Spektaklio žanras – komedija. Būtent tai suteikia konkrečių lūkesčių žiūrovui. Ar jūs bandysite juos pateisinti?

– Čia jau pats dramaturgas yra padaręs didelį darbą – komedija yra pjesėje. Per daug negalvoju apie žiūrovų lūkesčius, nes nesinori įsivelti į nesibaigiančią diskusiją, kadangi visi nori skirtingų dalykų. Manau, kad kaip ir gyvenime, kai nustoji tikėtis, galvoti, tada ateina džiaugsmas. Rytų filosofija moko neturėti troškimų. Manau, ir teatras žiūrovus nustebintų, jie daugiau pajaustų ir įsijaustų, jei atsisakytų troškimų dar prieš užgęstant salės šviesoms. Mes, kūrėjai, einame į sceną ir priimame žiūrovą tokį, koks atėjo. Neišeiname iš scenos, jeigu atėjo ne toks, kokio mes tikėjomės. Visada siekiame užmegzti dialogą ir tikimės, kad žiūrovas nori to paties.

– Žiūrovui svarbiausia priimti žaidimo taisykles?

– Taip. Teatras – ne kaip kinas ar televizija, jis yra gyvas. Žiūrovas jaučia aktorių, koks jis yra tą dieną, kaip vaidina, ar jis atsidavęs. Tiek pat aktorius jaučia žiūrovą, kiek jis yra su juo, kiek serga už jį. Tai turėtų būti bendras suvokimas, buvimas kartu. Aktorius kuria kartu su žiūrovu.

– Ar visi aktoriai gali ir geba kurti komedijos vaidmenis?

– Tikrai yra aktorių, kuriems tai sudėtinga. Aišku, tai priklauso nuo pjesės ir nuo režisieriaus. Pasitaiko, kad aktorius įsivaizduoja save romantiniu herojumi, ir staiga pamatai jį visai kitomis spalvomis. Arba momentas, kai staiga komikas suvaidina tragišką vaidmenį. Negali patikėti, kad tai tas pats žmogus. Čia ir yra teatro stebuklai.

Reikia labai daug laiko skirti, norint suprasti kitą žanrą. Tai lyg pradėti kitą mokslą, jei aš dabar bandyčiau įsigilinti į chemiją? Lietuvoje aktoriai save išbando įvairiuose spektakliuose. Komedijos žanras yra sunkus. Nėra daug komedijų, o ypač nėra daug gerų komedijų.

– Kokia, jūsų nuomone, būtų svarbiausia komedijos spektaklio sudedamoji dalis?

– Aktoriai. Svarbus ir jų susižaidimas. Aš atsinešu idėjos sumanymą, bet man patinka, kai spektaklio kūrimo procese sumanymas keičiasi. Komedija leidžia aktoriams kurti, suteikia laisvę, čia būna daug improvizacijos. Vyksta tarsi koks kino montažas, o vaidyba kaip komandinis žaidimas.

– Norisi paliesti ir dar vieną aspektą. Neretai komedijos žanro spektaklis tapatinamas su komerciškai naudingu spektakliu. Tai jau tampa netgi šablonu.

Prikelti daiktą naujam gyvenimui, kad ir scenos, – tai irgi kūryba. Peržiūrėjome maišus žmonių suneštų nereikalingų drabužių. Iš jų siuvami kostiumai.

– Neretai šis žanras tarnauja tam, kad teatrai ar trupės surinktų žiūrovų sales. Gaila, kad taip yra. Kalbant plačiau, ir vaikų teatras pastaruoju metu priimamas kaip komercija.

– "Vasarvidis" rekomenduojamas žiūrovams nuo keturiolikos metų. Kuo jis turėtų patraukti jaunuolius?

– Ženklas N–14 turi savotišką galią, kad kūrinys skirtas jau ne vaikams. Spektaklio herojai kalba apie meilę, kurią neišvengiamai lydi aistra. Man norisi, kad šį spektaklį žiūrėtų ir paaugliai, nes tema jiems labai artima. Mes kalbame apie įsimylėjimą. Pjesės skaitymą stebėjo ir klausė J.Basanavičiaus gimnazijos moksleiviai. Jie reagavo, nes atpažino save.

– Jau minėjote, kad spektaklio sprendimas – pasiruošimas vestuvėms. Vestuvės asocijuojasi su pasiruošimu, gražiomis suknelėmis ir t.t. Bus puošnu?

– Mes pasirinkome gana netradicinį šio spektaklio apipavidalinimo būdą. Spektaklio dailininkė Justė Kondratė pasiūlė scenografiją ir kostiumus kurti iš nebenaudojamų daiktų. Teatro sandėliuose rado reikalingą rekvizitą, šviestuvo gaubtą dailininkė sugalvojo pagaminti iš senų vyriškų marškinių. Nepirkome nieko naujo. Juk ir taip visko prikaupta. Prikelti daiktą naujam gyvenimui, kad ir scenos, – tai irgi kūryba. Peržiūrėjome maišus žmonių suneštų nereikalingų drabužių. Iš jų siuvami kostiumai. J.Kondratei ir jos sesei Onei Maldžiūnaitei, kuri mums talkina šiame spektaklyje, tai puikiai sekasi. Jų kūrybos tikslas – sukurti drabužį remiantis formule 0 + 0 = 1. Kaip tai atrodys, pamatysite spektaklyje.

Vardai ir veidai

Spektaklio kūrėjai: režisierė Eglė Kižaitė, scenografijos ir kostiumų dailininkė Justė Kondratė. Vaidina: Eglė Grigaliūnaitė, Neringa Nekrašiūtė, Goda Petkutė, Andrius Gaučas, Gytis Laskovas, Pijus Narijauskas, Gintautas Bejeris.

Premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Rūtos salėje, vasario 14, 18 ir 25 d.