1988–1991 m. ji Kauno menininkų namuose (KMN) dirbo sekretore. Šiai ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai svarbiai įstaigai minint 50-metį, E.Komkaitė-Baltušnikienė prisiminė nepriklausomybės aušroje KMN virusį gyvenimą.
Laisvės vėjai
E.Komkaitė-Baltušnikienė į KMN pateko gana atsitiktinai. Vilniuje studijavusi režisūrą, ji nusprendė atvykti į Kauną mokytis aktorystės. "Kaune pradėjau lankyti dramos studiją. Tačiau tai nebuvo studijos universitete, tad man reikėjo darbo. Kartą su vienu poetu išgėrėme kavos ir jis pasiūlė užsukti į Kauno menininkų namus, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. – Taip ir padariau – užėjau ir paklausiau, ar jiems nereikia sekretorės. Lemtingas sutapimas, kad tuo metu sekretorės jie kaip tik ir ieškojo. Tad įsiliejau į nuotaikingą KMN kolektyvą."
Pasak E.Komkaitės-Baltušnikienės, devintojo dešimtmečio pabaigoje KMN stipriai jautėsi atgimimo sukelta euforija. Be to, Kauno menininkai visada buvo laisvesni, nebijantys kitaip mąstyti, priešintis sovietinei valdžiai.
"Tai buvo tikri namai, kuriuose menininkai iš tikrųjų gyveno, diskutavo, dalijosi idėjomis. Kadangi čia rinkdavosi labai laisvai mąstantys ir jokių suvaržymų nepripažįstantys žmonės, tai buvo ne tik meno, bet ir laisvės idėjų vieta. Tuometis KMN direktorius Algimantas Norvilas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, tad čia burdavosi atgimimo idėjas palaikantys žmonės, – atskleidė ji. – Tuo metu buvo prasidėjęs ir judėjimas, siekiantis atstatyti sovietų suniokotus paminklus. Karo muziejaus sodelyje buvo atstatyta J.Zikaro "Laisvė", atkurtas Nežinomo kareivio kapas. Direktorius man skyrė užduotį – atspausdinti raštą, kuris bus įdėtas į kapsulę ir užkastas į žemę po Nežinomo kareivio paminklu. Tris dienas prasinervinau, nes spausdindama mašinėle vis padarydavau klaidų."
Gyvenimas tada buvo kur kas lėtesnis – nei interneto, nei mobiliųjų telefonų. Sulaukus nepriklausomybės, su laisve užgriuvo ir įvairios atsakomybės. Daug ką reikėjo išmokti.
Vis dėlto nors pašnekovei įsidarbinus KMN jau pūtė laisvės vėjai, cenzoriai vis dar ateidavo patikrinti parodų. "Kai pirmą kartą pamačiau komisiją, išvis nesupratau, kas čia vyksta. Tai man paliko neišdildomą įspūdį, – prisiminė E.Komkaitė-Baltušnikienė. – Komisiją sudarydavo partijos ir komjaunimo komitetų, Dailininkų sąjungos ir M.K.Čiurlionio dailės muziejaus atstovai. Laimei, amžinatilsį muziejaus direktorius, laisvas žmogus ir menininkas Petras Stauskas buvo meno pusėje. Atsimenu tapytojo Eugenijaus Varkulevičiaus parodą, kurią prieš porą metų buvo uždrausta rodyti Dailininkų sąjungos galerijoje. Cenzoriams kliuvo jo nutapytas altorius. Tačiau P.Stauskas, būdamas komisijoje, pareiškė, kad tai ne altorius, o židinys. Tad parodą leista surengti. Laikai jau buvo išties laisvesni, neprisimenu atvejo, kad būtų liepta parodą nukabinti."
Veržėsi į Kauną
Pasak E.Komkaitės-Baltušnikienės, devintojo dešimtmečio pabaigoje KMN galėdavai sutikti beveik visus Kauno menininkus. Čia rinkosi dailininkai, skulptoriai, fotografai, kompozitoriai, rašytojai, poetai, grafikai. Dauguma jų pirmąsias savo parodas surengė būtent čia.
"Praktiškai visi Kauno menininkai, kuriems dabar apie 60 metų, savo kelią pradėjo KMN. Tuo metu Kaune nebuvo tapybos, skulptūros studijų, tad jaunieji menininkai išvykdavo studijuoti į Vilnių. Tačiau po studijų dauguma jų grįžo į Kauną ir čia sudarė labai rimtą, talentingą branduolį, – pasakojo ji. – Jauni žmonės veržėsi į laikinąją sostinę, nes čia viskas buvo kitaip, vyravo labai gera atmosfera meninėms diskusijoms, artimam bendravimui. Tad Kaune susibūrė labai smagi menininkų kompanija, kuri stipriai bendradarbiavo. Tiek jauni, ką tik studijas baigę, tiek vyresni menininkai, kuriuos būtų galima pavadinti mokytojais, bendravo tarpusavyje, keitėsi idėjomis, diskutavo, vaikščiojo į parodas, žiūrėjo filmus. Bendradarbiavimas tarp šių dviejų kartų buvo labai glaudus. Tai įvardyčiau kaip išties įdomų reiškinį, nes Vilniuje to nebuvo. Ten būta daugiau biurokratijos ir sovietinio režimo. Galbūt dėl to, kad cenzoriai sostinei skyrė didesnį dėmesį. Be to, Kaunas visada buvo šiek tiek kitoks – laisvas – miestas."
Būtent glaudus įvairaus amžiaus menininkų bendradarbiavimas lėmė tai, kad užsimezgė tvirtos draugystės. Dauguma jų tęsiasi iki šių dienų. E.Komkaitės-Baltušnikienės teigimu, KMN lankęsi menininkai labai gražiai sutarė ir su Architektų namuose įsikūrusiais kūrėjais. Jie mėgdavo lankytis vieni pas kitus parodose ir renginiuose, dalytis idėjomis. Renginiai neretai būdavo paderinami, kad nesikirstų tarpusavyje.
"Tuo laikotarpiu pagrindiniais Kauno menininkų susibūrimo taškais būdavo KMN ir Architektų namų kultūros klubas. Veiksmas vykdavo ir legendinėje KMN kavinėje, kurioje būdavo skaitomos eilės, organizuojami renginiai. Dėmesio sulaukdavo ir vėliau Architektų namuose įkurta kavinė "Antis", – prisiminė pašnekovė.
Architektų namų kultūros klubą devintojo dešimtmečio pabaigoje įkūrė iš Vilniaus A.Kaušpėdo pakviestas dailininkas Naglis Rytis Baltušnikas. E.Komkaitė-Baltušinikienė juokiasi su būsimu vyru ir susipažinusi darbe KMN. Susirgus Architektų namų sekretorei, N.R.Baltušnikas užsuko į KMN ir paprašė, kad Eglė jam šį tą atspausdintų. Ši lemtinga pažintis ne vienintelė, kurią E.Komkaitė-Baltušnikienė brangina iš darbo KMN laikų. "Iki šiol bendrauju su daugybe menininkų, kurie anuomet būdavo dažni KMN svečiai. Visus net sunku būtų išvardyti", – šypsosi ji.
Lūžio karta
E.Komkaitė-Baltušnikienė juokiasi, kad KMN užmegztos pažintys nulėmė netgi tolesnį jos gyvenimą. Pavyzdžiui, diplominio darbo temą "Lūžio karta: Kauno dailės gyvenimas 1986–1992".
Dar tebedirbdama KMN, pašnekovė įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto menotyros studijas. Atėjus laikui rašyti diplominį darbą, ji pasirinko rašyti apie menininkų kartą, kurių kūrybą pažįsta geriausiai. "Rašiau apie lūžio kartą – dar sovietiniais metais institutą baigusius menininkus, kurie turėjo prisitaikyti prie staigių pokyčių. Kaip amžinatilsį tapytojas Rimvidas Jankauskas-Kampas sakė: po studijų grįžus į Kauną ir pradėjus dirbti, jiems reikėjo pamiršti viską, ką išmoko institute, – pasakojo pašnekovė. – Šie menininkai grįžo į Kauną – lietuvių tapybos modernizmo kalvę. Visi puolė uoliai dirbti ir labai aktyviai įsijungė į Kauno meno lauką rengdami savo grupines ir personalines parodas. Kitaip sakant, miestą jie užliejo tarsi galinga banga. Tai buvo tikrai įspūdingas laikotarpis."
E.Komkaitė-Baltušnikienė pastebėjo, kad sovietmečiu menininkams kartais būdavo skiriamos dirbtuvės ir apskritai buvo visai kitokia tvarka. Tuo tarpu nepriklausomybės pradžioje viskas keitėsi ir kūrėjams teko išmokti prisitaikyti prie pokyčių bei imti mąstyti kitaip. Tuo laikotarpiu KMN menininkams tapo tikra užuovėja, kur jie galėjo susirinkti, kartu išgyventi pokyčius. "Čia nuolatos buvo pilna menininkų. Vieni ateidavo pas direktoriaus pavaduotoja dirbusią Haną Šumilaitę pasėdėti balkone, kiti – į legendinę kavinę. KMN visiems buvo labai jauki susibūrimų, pokalbių, diskusijų vieta", – prisiminė pašnekovė.
Nepamirštami vakarai
E.Komkaitė-Baltušnikienė pasakoja, kad nepriklausomybės aušroje KMN vykdavo gausybė įvairiausių renginių: koncertų, poezijos vakarų, parodų, karnavalų, festivalių.
P.Stauskas, būdamas komisijoje, pareiškė, kad tai ne altorius, o židinys. Tad parodą leista surengti.
"Visko buvo tiek daug, kad sunku ką nors išskirti. Puikiai prisimenu filmų peržiūras, kurios anuomet buvo labai naujas dalykas. Galbūt todėl jos visiems paliko didžiulį įspūdį. Tie vakarai būdavo tiesiog stebuklingi. Susėsdavome didžiojoje salėje, sunešdavome kelis televizorius ir žiūrėdavome dar nematytus filmus. Žinoma, jie nebūdavo legalūs, tačiau tais laikais kitokiu būdu negalėjome pažiūrėti norimų kino šedevrų, – pasakoja ji. – Vykdavo ir poezijos vakarai, nes KMN buvo įsikūręs Rašytojų sąjungos Kauno skyrius. Tad jaunieji poetai labai mėgdavo pasirodyti ir paskaityti savo eiles. Įvairiausi renginiai vykdavo ir legendinėje KMN kavinėje. Kalbant apskritai, visas tas laikotarpis buvo labai spalvingas ir laisvas."
Iš laikų, kai dirbo KMN, pašnekovė teigia labiausiai prisimenanti laisvės ir bendrystės pojūtį. Būtent tai čia vyravusią atmosferą pavertė išskirtinai jaukia. "Įdomu prisiminti tuos laikus. Gyvenimas tada buvo kur kas lėtesnis – nei interneto, nei mobiliųjų telefonų. Sulaukus nepriklausomybės, su laisve užgriuvo ir įvairios atsakomybės. Daug ką reikėjo išmokti, patirti, sužinoti. Tad tai gana sudėtingas laikas, bet smagus, – šypsosi pašnekovė. – Per tuos 30 metų viskas beprotiškai pasikeitė, nekalbant apie visus 50 metų, kiek gyvuoja KMN. Tačiau tai natūralu. Laikas nestovi vietoje, vienos kartos keičia kitas. Šiandien menininkai jau susiduria su kitokiais iššūkiais – jie laisvesni, tačiau turi daugiau socialiai įpareigotos atsakomybės."
