Taikoma ir versle
E.Pelienę-Venslovę visada domino netradiciniai žmogaus elgsenos pažinimo būdai. Tad prieš penkiolika metų ji pasinėrė į veidotyrą – senovės graikų filosofų dažnai naudotą praktiką. Pasak veidotyros specialistės, šiandien šis požiūris gali būti taikomas beveik visur – tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime.
"Tikslingiau būtų klausti, kur veidotyros negalima pritaikyti? Ji naudinga versle, pardavimo srityje, personalo atrankoje, antrosios pusės paieškose, atrandant savo talentus ar geriau pažįstant artimuosius. Įdomu tai, kad viena didžiausių oro linijų bendrovių pasaulyje "American Airlines" visus savo darbuotojus, kurie turi tiesioginį kontaktą su keleiviais, moko veidotyros. Šis požiūris yra naudingas bendraujant su klientais, sprendžiant konfliktus, bandant rasti bendrą kalbą", – pasakoja E.Pelienė-Venslovė.
Atspindys: E.Pelienė-Venslovė sako, kad veidotyra neleis nuspėti likimo ar kažko išpranašauti, tačiau padės daug ką sužinoti apie žmogaus būdą, charakterio ypatybes, elgsenos modelį.
Pašnekovė pastebi, kad veidotyra kartais pernelyg suprimityvinama. Populiariuose žurnaluose ar televizijos laidose mėgstama teigti, kad pavienis veido bruožas jau gali nemažai atskleisti apie žmogaus charakterio savybes. Pavyzdžiui, vien iš siaurų lūpų jau esą galima piešti visą asmens portretą. Taip tikrai nėra.
"Kartais straipsniuose rašoma – jei žmogus turi dideles ausis, jis pasižymi dideliu intelektu. Tiesa, kad toks asmuo turi polinkį į aukštesnį intelektą, nes geba greičiau ir visapusiškiau priimti didelius informacijos kiekius. Tačiau šią savybę reikia ugdyti, tad dideles ausis turintis žmogus savaime aplinkinių nežavės dideliu protu", – paaiškina veidotyros žinovė.
Visada atkreipiu dėmesį į šiuos dalykus: genetikos nulemtus veido bruožus ir kūno sudėjimą, mimikos ir jaučiamų emocijų paliktus pėdsakus veide, kūno kalbą, balso tembrą ir žmogaus asmeninį stilių.
Vertindama žmogų E.Pelienė-Venslovė visada stebi jo bruožų kompleksą: smakrą, žandikaulio ir lūpų liniją, skruostikaulius, nosį, kaktą, antakius ir kitus bruožus. Svarbus ne tik veidas, bet ir kūno sudėjimas, kaulų struktūra, kiti fiziologiniai aspektai. Nereikėtų pamiršti ir balso tembro, kūno kalbos, mimikų – visa tai suteikia nemažai informacijos. Pasak pašnekovės, nėra vieno svarbiausio bruožo, pagal kurį būtų galima spręsti apie priešais stovintį asmenį. Viskas priklauso nuo to, kas veide dominuoja.
"Vienas žmogus galbūt išvis neturi dominuojančių bruožų. Tai irgi yra tam tikra informacija – ji signalizuoja, kad šiam asmeniui būdinga pusiausvyra, nuosaikumas. Bet gali būti ir atvirkščiai. Galbūt sutikęs žmogų pirmiausia pamatai dominuojantį jo smakrą. Jeigu jis atsikišęs, itin traukiantis akį, tai gali reikšti, kad žmogus yra labai užsispyręs, valdingas, kontroliuojantis ir mėgstantis atsakomybę, – vardija veidotyrininkė. – Kita vertus, konfliktinėje situacijoje jis gali tapti grubiu, arogantišku, netgi agresyviu. O kaktos linija gali papasakoti apie mąstymo ypatumus – ar asmuo greitai priima sprendimus, o gal delsia ir daug galvoja."
Ką pasako kūno sudėjimas
E.Pelienė-Venslovė atkreipia dėmesį, kad nors gimstame su tam tikrais veido bruožais, dalį jų galime ir įgyti. Juk vienaip atrodys nuolat pikto, o kitaip – visada besišypsančio žmogaus veidas.
"Tose vietose, kur yra stipri kaulinė struktūra, veido bruožai metams bėgant menkai keičiasi. Tačiau tie bruožai, kurie priklauso nuo veido raumenų judėjimo, yra glaudžiai susiję su mūsų mimikomis. Emocinės būsenos ilgainiui veide palieka pėdsaką. Tada galima matyti – žmogus jaučia nerimą, o gal jį kasdien lydi pozityvumas, – atskleidžia pašnekovė. – Visada atkreipiu dėmesį į šiuos dalykus: genetikos nulemtus veido bruožus ir kūno sudėjimą, mimikos ir jaučiamų emocijų paliktus pėdsakus veide, kūno kalbą, balso tembrą ir žmogaus asmeninį stilių. Kalbu ne apie madą, bet apie tai, kaip asmuo kerpasi plaukus, kokias renkasi aprangos spalvas, detales ir papuošalus. Jei tai vyras, atsižvelgiu, kokią jis augina barzdą, kaip formuoja ūsus. Visa tai apie žmogaus būdą gali papasakoti gerokai daugiau, nei jis numano."
Analizuojant asmens būdo savybes, daug informacijos suteikia ir jo kūno sudėjimas. Pasak pašnekovės, smulkių, nedidelio ūgio žmonių organizme yra daug hormono dopamino. Šis hormonas žmogų daro neįtikėtinai darbingą, energingą ir greitą, skatina norą būti dėmesio centre, išsiskirti iš kitų, laužyti taisykles.
"Tokio žmogaus pavyzdžiu galėtų būti žurnalistė Jolanta Svirnelytė – tai energinga moteris, kurios, rodosi, visur pilna. Žurnalistės charakterį atskleidžia ne tik smulkūs jos veido bruožai ir kūno sudėjimas, bet ir greitai kalbėjimo maniera, ryški apranga ir šukuosena. Išties labai daug smulkaus sudėjimo žmonių, kurių organizme dominuoja dopaminas, dirba žiniasklaidoje. Jų taip pat yra nemažai tarp aktorių, dainininkų ir kitų scenos žmonių, – tikina veidotyrininkė. – Pavyzdžiais galėtų būti aktoriai Marius Jampolskis, Ineta Stasiulytė, atlikėjas Donatas Montvydas."
E.Pelienė-Venslovė aptaria ir kitokį kūno sudėjimo tipą – kai žmogus turi kvadratinį, stambų skeletą, sunkius veido bruožus. "Įsivaizduokime prezidentę Dalią Grybauskaitę, plaukikę Rūtą Meilutytę, Algirdo Brazausko dukras: Laimą Mertinienę ir Audronę Ūsonienę. Šios moterys yra kitokio sudėjimo nei dopamino valdomi žmonės. Jų kūnuose daug hormono testosterono, o tai lemia ir pamatines charakterio savybes: valdingumą, blaivų, racionalų mąstymą, gebėjimą save suvaldyti stresinėse situacijose, – sako veidotyrininkė. – Ir atvirkščiai: žmonės, turintys daug moteriško hormono estrogeno, pasižymi minkštesniais veido bruožais, apvaliomis kūno formomis. Tokių moterų klubai ir krūtinė labai išryškėję, o vyrams formuojasi riebalų sankaupos aplink liemenį. Šie žmonės labiau linkę į jausmus, emocijas, konkuravimas ir valdingumo demonstravimas jiems nebus būdingas."
Koks veidas tinka advokatui?
Smulkių veido bruožų ir kūno sudėjimo žmonių dažnai galima sutikti scenoje. Tad galbūt veidotyra gali būti naudinga, renkantis profesiją?
"Žmogus, kurio kūne dominuoja dopaminas, gali būti aktorius, bet jis lygiai taip pat gali tapti ir alpinistu ar "Formulė-1" lenktynininku, – šypsosi E.Pelienė-Venslovė. – Analizuodami veido bruožus, labiau galime įžvelgti ne žmogui tinkančią profesiją, bet jo talentus ir darbo stilių. Pavyzdžiui, visi gali baigti teisės studijas, tačiau kiekvienas žmogus bus kitoks teisininkas. Vienam advokatui patiks adrenalino kupini sprendimai, jis sieks būti individualistu. O kitas bus nuosaikesnis. Kartais matau reklamas – ateikite, iš veido bruožų pasakysiu, kokia profesija jums tinkamiausia. Tai neįmanoma. Veidas gali atskleisti tik žmogaus mąstymo būdą ir dominuojančias charakterio savybes."
Pasak E.Pelienės-Venslovės, veidotyra gali padėti atskleisti žmogui tinkančius veiklos laukus. Logiška, kad ryžtingo charakterio asmuo mieliau rinksis tokią specialybę, kuri jo reikalaus, nei labai ramią ir saugią.
"Įsivaizduokime sporto šakas. Smulkaus kūno sudėjimo, dopamino kupini žmonės dažnai renkasi alpinizmą, aitvarų sportą, "Formulė-1" lenktynes, maratoną. Paprastai geriausi maratono bėgikai yra smulkūs, nedidelio ūgio žmonės. O tarp krepšininkų matysime visai kitą paveikslą – tai aukšti žmonės, ilgomis galūnėmis, – pastebi pašnekovė. – Juk smulkaus sudėjimo asmeniui geriau seksis kopti į kalnus ar būti akrobatinio skraidymo pilotu nei stambiam aukštaūgiui, kokius regime krepšinio aikštelėje."
Veidotyrininkė atkreipia dėmesį ir į tai, kad, net iš veido išskaičius tam tikrą žmogaus charakterio savybę, ji nebūtinai akivaizdžiai pasireikš.
"Būna, kad veidotyros pradėję mokytis žmonės asmens veide įžvelgia tam tikrą būdo bruožą, bet bendraudami su žmogumi tos savybės nepamato. Tai natūralu, nes mes vienaip elgiamės būdami ramybės būsenos, kitaip – apimti streso ar būdami oficialioje aplinkoje, – paaiškina E.Pelienė-Venslovė. – Skaitydami veidus mes galime įžvelgti tam tikrų žmonių polinkių, bet, nesusiklosčius reikiamoms aplinkybėms, šie bruožai taip ir neišryškės. Tad veido analizavimas yra kur kas kompleksiškesnis, nei kartais manoma."
Veidotyrininkė pabrėžia, kad žmogus yra vienintelė gyva būtybė, galinti save ugdyti. Tad sau nepatinkančius bruožus žmonės išmoksta kontroliuoti ir užgniaužti, nors jie veide ir atsispindi.
Plastikinio veido širma
Pasak E.Pelienės-Venslovės, pradėjus gilintis į veidotyrą, šios žinios nejučia persikelia ir į kasdienybę.
"Imi visai kitaip suprasti žmones, intuityviai jausti, koks asmuo prieš tave stovi, kaip su juo bendrauti. Žinoma, aplinkinių pakeisti mes negalime, tačiau įmanoma pritaikyti turimas žinias ir palengvinti tarpusavio komunikaciją, – sako ji. – Pastaruoju metu veidotyra itin populiari klientų aptarnavimo sektoriuje. Faktas, kad pardavėjas, išmanantis šią sritį, bus kur kas efektyvesnis. Klientui jis mokės pritaikyti jam labiausiai tinkantį pasiūlymą, žinos, kaip jį užkalbinti ir užmegzti ryšį. Galbūt iš veido bruožų matyti, kad žmogus yra pedantiškas ir smulkmeniškas, o gal – greitai susierzinantis?"
Vis dėlto šiandien veido bruožus pakeisti gana lengva. Išryškinti ir paslėpti norimus aspektus galima ryškiu makiažu. O kur dar plastinės grožio operacijos ir injekcijos... Ar tai gali turėti įtakos charakterio savybių skaitymui? Pasak pašnekovės, iš smarkiai modifikuoto veido informaciją išskaityti išties sunkiau. Tačiau visų veido korekcijų negalima vertinti vienodai. Kartais žmonės chirurginiu būdu koreguoja įgimtą defektą. Tai išties gali pagerinti gyvenimo kokybę ir padėti jaustis geriau.
"Nepritariu korekcijoms, kurios nukreiptos į siaurą grožio suvokimą ar žūtbūtinę kovą su senėjimu. Man nerimą kelia tendencijos, kai jaunos merginos kreipiasi į chirurgus, norėdamos susivienodinti su tariamomis gražuolėmis ir įsprausti save į griežtus grožio rėmus. Vyresnės moterys kartais taip pat pernelyg stipriai trokšta išlaikyti jaunystę. Tačiau neįmanoma būnant 50-ies atrodyti kaip 20-metei. Be to, yra daugybė kitų efektyvių priemonių veido struktūrai gražinti: sveikas gyvenimo būdas, sportas, masažas. Šie būdai nepanaikina veido natūralumo, bet leidžia jaustis geriau", – sako veidotyros specialistė.
O galbūt plastinė veido operacija gali padėti pakeisti būdo savybes? E.Pelienė-Venslovė purto galvą: taip tikrai nebus. "Palyginkime, kaip atlikėjas Vaidas Baumila atrodė prieš žandikaulio operaciją ir dabar, kai jam įdėti implantai. Skirtumas išties didžiulis. Tačiau ar jam tas didesnis smakras suteikė valios, drąsos ir ryžto? Nemanau, – sako ji. – O jei kalbėtume apie veido užpildus – hialuroną ar botuliną, galiu pasakyti, kad tokios korekcijos matosi iškart. Jei esi bent kiek susipažinęs su veido struktūra, matai, kad jis tapo mažiau judrus. Po korekcijų žmogus turi mažiau raukšlių, jo veidas proporcingesnis, bet jis taip pat nebegali natūraliai mimikuoti. Ironiška, bet sustingęs, tarsi įcementuotas veidas mūsų pasąmonei atrodo mažiau patrauklus. Bendraujant su žmogumi, mūsų limbinė sistema privalo atpažinti emocijas jo veide. Jei to padaryti smegenys negali, pašnekovas mums mažiau patinka."
Realybė ar pramanai?
O ką E.Pelienė-Venslovė pasakytų tiems, kurie veidotyrą laiko pseudomokslu? Viešojoje erdvėje kyla daugybė diskusijų: nejaugi veido bruožai išties gali atskleisti reikšmingos informacijos apie žmogų? Atsakydama į kritiką, pašnekovė atkreipė dėmesį, kad anksčiau nerimtomis buvo laikomos ir tos sritys, kurios šiandien pripažįstamos kaip mokslinės.
"Ilgą laiką pseudomokslu buvo vadinama ir psichologija, ir neuromokslas. Šiandien toks požiūris lydi astrologiją. Tačiau yra daugybė astronomų ir fizikų, kurie patvirtina planetų poveikį žmogui, – pastebi pašnekovė. – Vis dėlto skeptikai ir kritikai šį tyrimų lauką sumenkina. Prie neigiamos informacijos formavimo prisideda ir paviršutiniški straipsniai, horoskopai. Tarkime, kad visi Dvynių ženklo žmonės yra tokio charakterio, o Jaučiai – kitokio. Perskaitę tokius straipsnius, žmonės ima manyti, kad astrologija yra išsigalvojimas. Tačiau tie, kurie rimtai užsiima šia sritimi, patvirtins, kad dangaus kūnai mus stipriai veikia."
Veidotyrą E.Pelienė-Venslovė įvardija ne kaip mokslą, bet pažinimo sritį. Pasak jos, tai yra dar vienas būdas pažinti žmonių charakterio savybes, elgseną ir šias žinias pritaikyti kasdieniame gyvenime.
"Šis empirinis metodas praktikuojamas jau tūkstantmečius. Dar Aristotelio veikaluose buvo parašyta, kad ryškus karvedžio smakras įrodys jo didžiadvasiškumą, drąsą ir valią. Nuo šio senovės filosofo mirties praėjo tiek šimtmečių, o mes vis dar apie tai kalbame. Tad galbūt veidotyra nėra toks jau išgalvotas dalykas?" – retoriškai klausia ji.
Keitėsi požiūris
• Veidotyros mokslas skaičiuoja tūkstančius metų. Šią praktiką itin mėgo senovės graikų filosofai. Ją tyrinėjo ir senosios Rytų kultūros: senovės kinai, indai. Viduramžiais veidotyra turėjo prastą reputaciją, nes ją ėmė praktikuoti šarlatanai, bandydami išvilioti iš patiklių žmonių pinigus.
• XIX a. pabaigoje veidotyra vėl išpopuliarėjo. Tuo pasirūpino šveicarų filosofas ir poetas Johannas Kasparas Lavateris. Tačiau greitai veidotyra antrą kartą užsitarnavo prastą reputaciją. Besiremiant jos pagrindais, ėmė vystytis biologinis rasizmas. Jį plačiai naudojo naciai – pagal veido bruožus ir fiziologiją jie skirstė žmones į arijus ir žemesnes rases.
• Šiandien veidotyra labiau laikoma pseudomokslu. Tačiau šiuolaikiniai tyrėjai patvirtina žmogaus vidinio pasaulio ir veido anatominės sandaros ryšį. Ypač daug atskleisti gali veide palikti mimikų atspaudai.
