Teismas panaikino tiek apeliacinės, tiek pirmosios instancijos teismų sprendimus ir perdavė ją iš naujo nagrinėti Vilniaus apylinkės teismui.

LAT nusprendė, jog teismai netinkamai aiškino Darbo kodekso nuostatas dėl tokio paties darbo pareigų pažeidimo ir laiko, per kurį jis turi būti padarytas, kad darbdavys galėtų nutraukti darbo sutartį.

„Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas. Atsakovo ieškovei pateiktame įspėjime nurodoma darbdavio teisė nutraukti darbo sutartį, jeigu per dvylika mėnesių antrą kartą bus nustatyti tokie pat pažeidimai. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, kada buvo padaryti pažeidimai, už kuriuos ieškovė atleista iš darbo, ir ar jų padarymo laikas atitinka darbo sutarties nutraukimą leidžiančią įstatymo sąlygą“, – teigia LAT.

Teismas mano, kad tinkamai neišsiaiškinus šių aplinkybių, byla galėjo būti išnagrinėta neteisingai.

E. J. Zabarskaitė prašė teismų panaikinti ministro įsakymą dėl jos atleidimo ir grąžinti į eitas pareigas bei priteisti 11 tūkst. eurų neturtinę žalą.

Neturtinę žalą ji grindė sutrikdyta sveikata ir teismui pateikė tai pagrindžiančius įrodymus. Siekiant apsaugoti informaciją apie ieškovės sveikatos būklę, byla buvo nagrinėjama neviešuose teismo posėdžiuose.

LAT mano, jog tokių priemonių reikalingumą pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti iš naujo.

„Šios darbo bylos esmė nėra susijusi su ieškovės sveikata, neturtinės žalos atlyginimo klausimas tik vienas iš keleto byloje spręstinų reikalavimų, aktualus tik tokiu atveju, jei bus tenkinamas pagrindinis reikalavimas“, – teigia LAT.

Nuo 2003 metų įstaigai vadovavusi E. J. Zabarskaitė atleista 2018 metų gegužės 31 dieną, įvertinus Lietuvių kalbos instituto 2015-2018 metų veiklą – per auditą nustatyta reikšmingų teisės aktų pažeidimų, taip pat neištaisytų po ankstesnių patikrinimų.

Kaip skelbė Švietimo ir mokslo ministerija, konstatuota, kad E. J. Zabarskaitė „ilgą laiką netinkamai vykdė nustatytas funkcijas, neužtikrino instituto veiklos atitikties įstatymams ir kitiems teisės aktams“, taip pat neužtikrino tinkamo, racionalaus ir tausaus išteklių naudojimo bei veiksmingos finansų kontrolės.

E. J. Zabarskaitė teigia atleista buvusi neteisėtai, dėl politinių motyvų. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai jos argumentus atmetė.

Ministerija skelbė nustačiusi, kad institutas neįvykdė įsipareigojimų grąžinti į valstybės biudžetą netinkamai panaudotas lėšas (47,7 tūkst. eurų), direktorė, nesuderinusi su darbdaviu, buvo papildomai įdarbinta instituto vykdomame tarptautiniame finansuojame projekte.

Taip pat konstatuota, kad vienodas pareigas einantiems darbuotojams buvo nustatyti nepagrįstai skirtingi darbo užmokesčio koeficientai.

„Lietuvių kalbos instituto direktorė Elena Jolanta Zabarskaitė, neatsižvelgdama į 2017 metų pradžioje atlikto audito pateiktas pastabas dėl kitų direktorės sudarytų darbo sutarčių ir jos darbo laiko nederinimo su ministerija, be ministerijos, kaip darbdavio, žinios, 2017 metais papildomai įsidarbino instituto vykdomame EK finansuojamame projekte „eTranslation TermBank“ kaip projekto vadovė ir vyriausioji specialistė“, – pranešime teigia ministerija.

Pasak ŠMM, institute nustatyta ir kitų pažeidimų: institutas neįvykdė finansinių įsipareigojimų grąžinti į valstybės biudžetą netinkamai panaudotas lėšas, o darbuotojams, einantiems vienodas pareigas, nustatyti nepagrįstai skirtingi darbo užmokesčio koeficientai. 

Ministerijos teigimu, tai, kad institutas neįvykdė finansinių įsipareigojimų grąžinti į biudžetą netinkamai panaudotas lėšas, nustatyta dar 2015-aisiais. Įstaiga buvo įsipareigojusi per trejus metus į valstybės biudžetą grąžinti 47,7 tūkst. eurų dalimis po trečdalį sumos kasmet. Tačiau per šių metų sausį vykdytą auditą nustatyta, kad institutas 2017-aisiais grąžino tik 4840 eurų, t. y. mažiau nei trečdalį numatytos metinės sumos.

Pasak pranešimo, netinkamai planuota ir vertinta instituto veikla, t. y. dokumentai tvirtinti direktoriaus įsakymais be instituto Mokslo tarybos pritarimo.

„Nerasta įrodymų, kad Mokslo taryba būtų vertinusi, kaip institutas įgyvendina savo tikslus ir uždavinius“, – tvirtina ministerija.

Taip pat konstatuota, kad vienodas pareigas einantiems darbuotojams nepagrįstai taikyti skirtingi užmokesčio koeficientai. Pavyzdžiui, vieniems vyriausiems mokslo darbuotojams nustatytas darbo užmokesčio koeficientas 8,84, kitiems – 7,35.

„Direktorė E. J. Zabarskaitė dėl audito metu rastų pažeidimų įspėta ir informuota, kad darbo sutartis su ja gali būti nutraukta, jei per dvylika mėnesių antrą kartą bus nustatyti tokie pat darbo pareigų pažeidimai“, – teigiama pranešime.

Praėjusį pirmadienį institute ŠMM inicijavo veiklos ir finansinį auditą, bus tikrinami pernykščiai ir šių metų finansiniai dokumentai.

E. J. Zabarskaitė: vykdomas spaudimas

Pati E. J. Zabarskaitė tikino skųsianti nepalankias jai išvadas.

Ji sako papildomo leidimo dirbti su EK finansuojamu projektu neprašė, nes jau anksčiau buvo gavusi ministrės leidimą dirbti kaip mokslininkė puse etato, o šis darbas neviršijo nustatytų valandų.

Dėl netinkamai panaudotų lėšų grąžinimo, anot jos, institutas su ministerija galutinai sutarė tik pernai kovą ir jau grąžino apie 14 tūkst. eurų. Instituto vadovė tikina, kad didžioji dalis jų panaudota darbuotojų atlyginimams, kai dar 2014-aisiais institutui buvo sumažintas finansavimas.

Dokumentų tvirtinimą be Mokslo tarybos pritarimo ji aiškina tuo, kad ministerija ir instituto atstovai skirtingai traktuoja teisės aktus.

„Galvoju tą ministrės įsakymą skųsti. Pripažįstu, kad leidimo nepaprašiau, pripažįstu, kad pinigų mes negrąžinome. Bet tai, kaip man inkriminuojama, kad aš pažeidžiau teisės aktus, nematau, kad ten yra teisės aktai, matau, kad tai yra daugiau situacija, aplinkybių dalykai. Aš dabar labai didžiulį spaudimą patiriu. Matyt, toks yra tikslas (atleisti – BNS), kadangi vėl vykdomas auditas“, – teigė ji.

E. J. Zabarskaitė neabejoja, kad priekaištai jai susiję su ministerijos planais jungti humanitarinius institutus. Pasak instituto vadovės, ir Lietuvių literatūros, ir Kultūros tyrimų instituto vadovų kadencijos pasibaigusios, Istorijos instituto baigiasi šių metų gruodį, jos vienintelės kadencija baigsis kitų metų spalį. Ji sako pati trauktis neketinanti.

„Saugodama savo sveikatą, savo gyvenimą, kuris labai stipriai šiuo metu ardomas, turbūt turėčiau priimti tokį sprendimą. Bet yra žmonės, bendruomenė, kuri manimi pasitiki ir mato manyje mūsų bendruomenės lyderę, jie prašo manęs laikytis“, – aiškino E. J. Zabarskaitė

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) pernai gruodį pranešė, kad aiškinasi situaciją, ar E. J. Zabarskaitė nesprendė savo ir bendraautorių parengtos monografijos „Kūrybiškumo slinktys ir lūžiai. Kalbinė kurti analizė“ leidybos klausimų. Ji pati tuomet teigė, kad monografiją rengė ne kaip instituto direktorė, o kaip darbuotoja.

Keiksmažodžiai netoleruojami, bet nerasite nesikeikiančio žmogaus, sako laidų vedėjas aktorius Algis Ramanauskas-Greitai. Jo nuomone, socialiniai tinklai padarė revoliuciją, nes juose keiktis tapo gana įprasta net ir tiems, kurių anksčiau nebūtum išgirdęs vartojant keiksmažodžių.

„Kažkada leptelėjau, nesuvokdamas viešumo (beje, dažniausia pirmas nepradedu, dažniausiai atsakau, nes nemoku atsukti kito žando), kažkokiam grafičio vandalui. Tada būtent mane citavo spauda. Tai buvo pamoka. Šiandien tai – beveik norma. [...] Tai – įdomus fenomenas“, – sako A. Ramanauskas-Greitai.

Kalbininkė: žmogus kalba taip, kaip mato pasaulį

Reakcija į paviešintą Alytaus mero Jurgio Krasnicko įrašą, kuriame meras keikiasi, anot A. Ramanausko-Greitai, rodo, kad visuomenė tokio elgesio netoleruoja, nors yra išimčių. „Kai kuriems marginaliems politikams tai padeda. Turime Vladimirą Žirinovskį, Vytautą Šustauską, kurie yra smarkesnio žodelio mėgėjai. Jie susirenka savo [publiką – LRT.lt]. V. Žirinovskis, man atrodo, turi labai nemažą populiarumą. V. Šustauskas to dar neturi. Gal kada nors turės“, – svarsto A. Ramanauskas-Greitai.

Jis pripažįsta, kad teiginys, kad keiktis yra negražu, iš jo lūpų gali skambėti keistai, nes aktorius yra asocijuojamas su necenzūrinių žodžių vartojimu. Tačiau A. Ramanauskas-Greitai prideda, kad labai didelis skirtumas, ar keikiasi pats žmogus, ar jo kuriami personažai, pripažindamas, kad ir pats nevengia keiktis.

„Turbūt nerasite žmogaus, kuris nenusikeikia tam tikroje situacijoje. Keikiuosi lygiai taip pat vairuodamas, matydamas siaubingą vairavimą, kai kas nors rikiuojasi, nerodydamas posūkių, ir tai sukelia avarinę situaciją, arba šiaip chamiškai elgiasi. Keikiuosi, vienas būdamas automobilyje, kai manęs niekas negirdi. Aš taip išsilieju, kad maža nepasirodo, ir man palengvėja. Apskritai keiksmažodis yra psichologinė pagalba daugeliu atveju“, – tvirtina A. Ramanauskas-Greitai.

Jam pritaria ir Lietuvių kalbos instituto direktorė doc. dr. Elena Jolanta Zabarskaitė. Jos teigimu, žmogus kalba taip, kaip mato pasaulį. Todėl, pasak E. J. Zabarskaitės, aktorių kuriami besikeiksnojantys personažai savo kalba taip pat atspindi pasaulį tokį, kokį jį mato.

„Šiuo atveju personažai mato tokį pasaulį, jis yra toks, koks yra, ir labai tipiška, kad jie keikiasi. Jų keiksmai siunčia žinutes ir siekia tokių tikslų, kurių siekia jų gimdytojas, kūrėjas A. Ramanauskas-Greitai“, – apie laidų vedėjo personažus sakė E. J. Zabarskaitė.

E. J. Zabarskaitė: nežinau, kaip rašytojai gali kurti be keiksmažodžių

Savo ruožtu A. Ramanauskas-Greitai teigia, kad diskutuoti apie aktorių kuriamus personažus ir jų kalbą yra beprasmiška. Anot jo, vartojamą kalba besąlygiškai lemia personažas. „Nėra, ką apie tai kalbėti. Man tai primena situaciją, kai Teatro ir muzikos akademijoje buvo ir, man atrodo, iki šiol yra kalbininkų etatas, kuris aiškina aktoriams, kaip reikia kirčiuoti. Aktorius vaidina personažą, kuris gali būti toks ar kitoks. Gali būti personažas, kuris nekirčiuoja taisyklingai, smarkuolis alkoholikas, o jam aiškina, kaip reikia kirčiuoti. Tai – tuščia kalba“, – akcentuoja A. Ramanauskas-Greitai.

Jam antrina ir E. J. Zabarskaitė, kalbėdama apie kūrybą. Jos teigimu, jeigu rašytojai kuria fantastinę dramą, pjesę ar romaną, kurio siužetas vyksta idealiame pasaulyje, kūrinio veikėjai galbūt nesikeikia. Tačiau, pasak jos, toks požiūris į kūrybą ir apskritai kalbą yra aplipęs stereotipais.

„Kartais mums atrodo, kad kalba – dirbtinis, neliečiamas ornamentuotas darinys, kuris mažai sulipęs su gyvenimu. [...] Bet gyvenimas, deja, yra toks, koks yra. Jame žmonės keikiasi. Jeigu rašytojas nori rimtai nagrinėti ir analizuoti reiškinius, ką literatūra ir turėtų daryti, nežinau, kaip jam išvengti keiksmažodžių ir kaip jam kurti“, – svarsto E. J. Zabarskaitė.

Jos teigimu, reikėtų analizuoti ne priežastis, kodėl kūrėjai savo darbuose naudoja keiksmažodžius, bet kodėl keiksmažodžių tiek daug mūsų kasdienybėje. Kalbininkė pakartoja, kad kalba atspindi pasaulio, savęs pačių suvokimą.

„Turėtume keisti požiūrį į pačią kalbą, nes kalboje atsispindi mūsų gyvenimas, vertybės, mąstymas. Tai – problema. Ją reikia analizuoti ir pabandyti keisti požiūrį. Žinome, kad plačiausiai vartojami keiksmažodžiai daugiausia atėję iš mūsų rytų kaimynų. Reikia, kad labiau suktume į vakarus“, – tvirtina E. J. Zabarskaitė.

Į LRT Radiją paskambinęs klausytojas teigia manąs, kad vis dėlto kūryboje keiksmažodžiai neturėtų būti vartojami, siekiant tokiu būdu ugdyti vartotoją. Jo teigimu, dažnai keiksmažodžių vartojama tiek daug, kad jie skamba netgi nenatūraliai. Klausytojas pateikia analogiją, kad viešose vietose turėtų būti grojama ne ta muzika, kuri patinka klausytojams, bet ta, kuri turėtų patikti. Esą toks pat principas turėtų būti taikomas ir keiksmažodžių kūryboje atžvilgiu.

„Tai – labai tuščia kalba. Tuštesnę kalba sunku įsivaizduoti, – sako A. Ramanauskas-Greitai. – Kiekvienu atveju tai, kiek personažams keiktis, sprendžia jų autorius. Niekas to nesureguliuos. Jeigu, pavyzdžiui, man nuomone Emilio Vėlyvio filmuose keiksmų yra daugoka, nes (šiuo atveju klausytojas buvo teisus) jie dažnai nuskamba nenatūraliai, tai kitu atveju keiksmų gali būti pakankamai. Autorius gali nutarti, kad keiksmų iš viso nėra. Tai – jo sprendimas, o ne klausytojo, Seimo ar vietinės savivaldos.“

Keiksmažodžiai socialiniame tinkle – beveik norma?

A. Ramanausko-Greitai teigimu, internetiniai socialiniai tinklai padarė labai didelę įtaką ne tik bendravimui, bet ir keiksmažodžių vartojimui. Jo pastebėjimu, pradėję naudoti socialinius tinklus, juose keiksmažodžius ėmė vartoti net ir tie visuomenės veikėjai, aktoriai ar kiti žinomi žmonės, kurių anksčiau nebūtum išgirdęs besikeikiant.

„Kažkada leptelėjau, nesuvokdamas viešumo (beje, dažniausia pirmas nepradedu, dažniausiai atsakau, nes nemoku atsukti kito žando), kažkokiam grafičio vandalui. Tada būtent mane citavo spauda. Tai buvo pamoka. Šiandien tai – beveik norma. [...] Tai – įdomus fenomenas. Nesakau, ar tai – gerai, ar – blogai“, – sako A. Ramanauskas-Greitai.

E. J. Zabarskaitė atkreipia dėmesį, kad keiksmažodis labai dažnai tėra jaustukas, išreiškiantis žmogaus būseną kalbėjimo metu. Be to, pasak jos, niekas nedraudžia rašyti, sakyti ar kitaip vartoti keiksmažodžių, jeigu žmogus nori tai daryti.

„Turi apsispręsti, kaip tave priims. Ką, kokią žinutę žmonės girdi, kai ją reiški vienaip ar kitaip? Galiu pasakyti apie save, kol „Facebooke“ tarp mano draugų nebuvo oficialesnių žmonių ar mano studentų, moksleivių, aš daug mažiau kontroliuodavau, ką ir kaip rašau. Tai darau visiškai sąmoningai, nes, matyt, noriu pasirodyti, priešingai nei A. Ramanauskas-Greitai, geresnė negu esu“, – juokiasi kalbininkė.

Ekspertas: žargonas atsiranda tada, kai prireikia specifinio žodžio

Žargoną tyrinėjantis Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto mokslininkas doc. dr. Robertas Kudirka akcentuoja, kad žargoninę leksiką vadinti kalbos šiukšlėmis yra neteisinga, ir tai – supaprastintas požiūris.

„Taip nėra. Lietuvių kalba nėra vienalytė. Ji – teritoriškai ir socialiai susiskaidžiusi. Šalia bendrinės sakytinės ir rašytinės kalbos yra jos posistemė arba atmainos: socialiniai, teritoriniai dialektai, pusiau tarminė kalba, buitinė prastakalbė ir visi žargonai, socialiniai dialektai. Lingvistai tų žodžių arba tos kalbos, kuri funkcionali ir ja komunikuoja tam tikros žmonių grupės, kalbos šiukšlėmis nevadintų“, – pabrėžia R. Kudirka.

Jo teigimu, keiksmažodžiai, žargonas atsiranda tada, kai socialiniam dialektui prireikia specifinės, žaismingos, kitokios kalbos ar netgi slaptakalbės. Ar žodis vartojamas normine forma, ar ne, priklauso ir nuo žmogaus socialinės grupės. Mokslininkas pateikia pavyzdį, kad kalėjimo žargone žodis „ožys“ turi ne tik tiesioginę ir pravardžiuojamąją reikšmę, bet ir „skundiko“. Tai taip pat daroma, siekiant supaprastinti, palengvinti komunikaciją.

„Pavyzdžiui, žodis „troleibusas“ ir jo variantai – „trūlas“, „trolikas“, metaforinis „šleika“. Kaip šį dalyką galima vadinti kalbos šiukšlėmis? Tai – akivaizdūs trumpiniai („šleika“ – ne). Jų funkcija visiškai akivaizdi – kai komunikuojama dialogiškai, jo [trumpinio – LRT.lt] kitaip nesuprasi. Gali kirčiuoti, kaip nori, ištarti su ilguoju balsiu „trūlas“ ar su trumpuoju – „trulas“. Komunikacija įvyks. Priežastys akivaizdžios. Žargonas visada bus. Tai nėra šiukšlės“, – įsitikinęs R. Kudirka.

Jis prideda, kad, nepaisant plataus žargono vartojimo, vartojant tik tokius žodžius, galima būtų suregzti vos vieną kitą sakinį. Žargonas, anot specialisto, dažnai paprastai tiesiog pakeičia tam tikrus žodžius.