„Guodžia nebent tai, kad pasiekę šias aukštumas populistai jau penkerius metus jų neperšoka. Vis dėlto yra pavojus, kad populistinės partijos vis dažniau linksta į totalitarizmą, nes supriešinimo darbotvarkė reikalauja griežtos rankos. Žmonėms tai patinka, kol griežtoji ranka neatsigręžia prieš juos pačius“, – indekso ataskaitą komentavo Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė Elena Leontjeva.

Dar blogesnės žinios, jos teigimu, laukia ekonomikos. „Tyrimai rodo, kad penkiolika metų trunkantis populistinių jėgų valdymas šalies ekonomikai gali reikšti 10 proc. bendrojo vidaus produkto praradimus. Nenuostabu – populistai dažnai siūlo tarpusavyje prieštaringas darbotvarkes, kurios varžo ekonomikos augimą ir mažina konkurencingumą“, – kalbėjo LLRI prezidentė.

Didžiausią paramą populistinėms partijoms reiškia rinkėjai Vengrijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Graikijoje ir Lenkijoje, menkiausią – Kroatijoje, Portugalijoje, Jungtinėje Karalystėje, Liuksemburge ir Maltoje. Visgi į populiariausių partijų trejetuką autoritarinė populistinė partija patenka beveik visose ES šalyse, pabrėžia TIMBRO leidybos direktorius ir ataskaitos autorius Andreas Johanssonas Heinö.

„Populistinės partijos savo esme yra antisisteminiai judėjimai ir jas vienija pasipriešinimas atitinkamų šalių politiniam elitui. Ekonominėje plotmėje šiandien jos yra labiau kairiųjų pažiūrų nei prieš 20 metų”, – komentavo A. Johanssonas Heinö.

Autoritarinis populizmas mano gimtosios šalies, Vengrijos, teisinę sistemą ir ekonominę pažangą sulėtino keleriais metais, jei ne dešimtmečiais.

 

LLRI vadovė E. Leontjeva akcentavo, kad konkurencija politinėje rinkoje turi savotišką poveikį – ilgainiui ir tradicinės partijos vis labiau linksta į populizmą.

Pastebimos ir požiūrio į ES kaitos tendencijos. Nors šios partijos išlieka kur kas euroskeptiškesnės nei kitos, vis dėlto pasisakančių už pasitraukimą iš Bendrijos skaičius mažėja.

„Autoritarinis populizmas mano gimtosios šalies, Vengrijos, teisinę sistemą ir ekonominę pažangą sulėtino keleriais metais, jei ne dešimtmečiais“, – teigė EPICENTER vadovas Adamas Bartha. Todėl svarbu blaiviai įvertinti įstatymų viršenybės ir liberaliosios demokratijos būklę visoje Europoje ir užtikrinti, kad ES valstybės narės laikytųsi ekonominės pažangos kelio ir saugotų asmens laisves.

Autoritarinio populizmo indeksas pateikia išsamią apžvalgą apie tai, kokias politines partijas ir ideologijas palaiko gyventojai visoje Europoje, analizuojami nacionalinio lygmens rinkimai 31 šalyje nuo 1945 m. iki 2023 m. Indeksą rengia Švedijos analitinis centras TIMBRO ir Europos laisvosios rinkos analitinių centrų tinklas EPICENTER. Iniciatyvą palaiko tarptautinis tinklas „Atlas Network” ir Friedricho Naumano paramos fondas.

Kaip toli nuėjome nuo postsovietinio paveldo, iliustruoja daug dėmesio darbo kultūrai skyrusios įmonės.

Pokyčius pradėjusios prieš dešimtmečius, dabar jos yra aukščiausios verslo lygos žaidėjos ir kuria tarptautinius standartus bei vizijas, kokioje Klaipėdoje ir kokiame pasaulyje gyvensime.

Kultūra formavosi palaipsniui

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentės, ekonomistės Elenos Leontjevos teigimu, pirmieji vietos darbdaviai Nepriklausomoje Lietuvoje pradžioje turėjo gana miglotą supratimą apie darbo kultūrą. Ji buvo formuojama palaipsniui.

Įsivyravus laisvos rinkos ekonomikai ir Lietuvoje ėmus daugėti užsienio kompanijų, tai turėjo įtakos ir vietos žmonių darbo kultūros raidai.

„Užsienio kompanijų atėjimas į Lietuvą, žinoma, buvo labai reikšmingas įvykis. O ir nuvykus į užsienį, pradžioje buvo sunku suvokti, kas ten yra kitaip, kodėl ten darbuotojai šypsosi, kodėl ten nėra tos įtampos? Žmonės, kurie turėjo galimybę padirbėti užsienio kompanijose Lietuvoje arba stebėti juos kaip konkurentus ar partnerius, perėmė nemažai gerosios patirties. Patys sumaniausi suvokė, kad verslo subtilybių reikia mokytis užsienyje. Jie išmoko vakarietiškos darbo kultūros, už kurios stovi dar ir organizacinė kultūra, kai asmuo gali sukurti daugybę veikiančių sistemų organizacijoje. Šios pamokos lėmė didelę pažangą. Šiandien nemažai užsienio bendrovių gali pasimokyti jau ir iš lietuviško kapitalo įmonių. Štai kokį lygį pasiekėme iš sovietmečio išėję ir nuo nulio viską pradėję“, – kalbėjo E. Leontjeva.

Įžvalga: E. Leontjeva teigė, kad šiandien nemažai užsienio bendrovių gali pasimokyti jau ir iš lietuviško kapitalo įmonių, tokį lygį pasiekėme išėję iš sovietmečio ir viską pradėję nuo nulio. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Pastebėjo esminį skirtumą

Ekonomistė pripažino, kad vis dėlto pasitaiko visko, nes įmonė įmonei nelygi. Aukštesniojo lygio darbo kultūra dar nėra absoliučiai įsitvirtinusi visose organizacijose. Tačiau skirtumai nuo praeities – akivaizdūs.

„Esminis skirtumas, kalbant apie sovietmečio darbo kultūrą, buvo tas, kad vogti iš valstybės buvo ne nuodėmė, todėl darbuotojai dengė vieni kitų vagystes ir kitus piktnaudžiavimus. Vagiama buvo skirtingai – darbininkai iš gamyklų produkciją ar žaliavą išnešdavo po kilogramą ar kelis, viduriniosios grandies vadovai – dėžėmis, o didieji viršininkai vežė sunkvežimiais. Tai buvo įsišakniję visoje sovietinėje ekonomikoje. Dabar gi tokios vagystės yra tik pavieniai atvejai, nes įdiegtos ir stebėjimo, ir premijavimo sistemos, ir tokie dalykai neturi galimybių suvešėti. Dabar viskas yra organizuojama taip, kad sistema veiktų bendram legaliam rezultatui. Tai yra esminis skirtumas, kas buvo, ir kas yra dabar“, – dėstė E. Leontjeva.

Jos teigimu, vagysčių iš įmonių pasitaiko ir dabar, bet organizacinė kultūra ir savininko interesas leidžia laiku nustatyti ir sustabdyti tokius atvejus bei užkirsti kelią jų suvešėjimui, skirtingai nei buvo sovietmečiu, kur visa sistema nuo apačios iki viršaus buvo absoliučiai korupcinė.

Sąmoningumą lėmė laisvė

Klaipėdos prekybos pramonės ir amatų rūmų prezidentas, automobilių verslu užsiimančios bendrovės „Klasera“ vadovas Vladas Pleskovas pastebėjo, kad sovietiniai darbo standartai iš esmės buvo prievartiniai, lyginant su laisvai, savarankiškai kuriamais verslais.

Pasak jo, verslą kaip nuosavybę suvokę klaipėdiečiai mokėsi kurti vertę klientams, prisiimti atsakomybę ir kontroliuoti procesus.

Sovietmečiu darbuotojai neretai vengdavo iniciatyvų iš baimės, kad bus nubausti ar atleisti iš darbo.

Pasak V. Pleskovo, kai staiga viskas pasikeitė, žmogus privalėjo suvokti, kad nevykęs darbas, elgesys ir darbo kokybė atsiliepia jo verslui.

Matome, kad aukštos kvalifikacijos darbuotojai uždirba daug. Tai yra paskata mokytis ir tobulėti. Sovietmečiu to nebuvo.

„Sovietmečiu gi vieni prievarta, kiti savanoriškai turėjo dirbti. O iš prievartinio darbo aukštos kokybės nėra ko tikėtis. Pamenu tuos laikus, kai gaudavome tuos rusiškus automobilius, jų kokybė būdavo apgailėtina. Ir po Nepriklausomybės atkūrimo, kai pradėjome importuoti automobilius iš Vokietijos, tai nuo sovietinių jie skyrėsi kaip diena nuo nakties. Šiuo atveju galima lyginti prievartinio darbo darbuotojų sąmoningumą ir tų, kurie dirba laisvoje rinkoje“, – kalbėjo V. Pleskovas.

Jo teigimu, anksčiau būdavo, jei viršininkas nemato, gali dirbti bet kaip ar visai nedirbti, dabar supratimas yra kitoks.

„Be to, sovietmečiu darbuotojų atlyginimai buvo neadekvatūs atliktam darbui. Anuo metu inžinieriaus alga būdavo mažesnė nei aukštesnės kategorijos darbininko. Vyravo nepagarba mokslui, išsilavinimui, erudicijai ir žmogaus sugebėjimams. Dabar išsilavinęs žmogus yra gerbiamas ir jam yra mokama adekvačiai, galbūt tik dar ne visur. Juk matome, kad aukštos kvalifikacijos darbuotojai uždirba daug. Tai yra paskata mokytis ir tobulėti. Sovietmečiu to nebuvo“, – pabrėžė V. Pleskovas.

Standartai: L. Garip pastebi, kad kai darbdavys rūpinasi, žmonės savo darbe gerai jaučiasi ir to neslepia. Taip atsiranda ir lojalumas. / I. Gelūno nuotr.

Postūmis krašto verslui

Kalbant apie Klaipėdos krašto verslo įsikūrimą, išaugimą ir vystymąsi po Nepriklausomybės atgavimo, tokio virsmo vienas pavyzdžių – „Philip Morris Lietuva“ fabrikas.

Tai buvo pirmoji šalyje iš užsienio atėjusi investicija, kuri išaugo ir suteikė ryžtingą postūmį visam krašto verslui.

„Philip Morris Baltic“ generalinis direktorius Mindaugas Dacys, įmonėje pradėjęs dirbti beveik nuo pat įkūrimo, 1995 m., pritarė įžvalgai, kad kompanijos investicijos Klaipėdoje vaidmuo buvo didžiulis.

„Pats atsimenu, kaip 1993-iaisiais ūžė visi – ir žmonės, ir laikraščiai, ir televizija. Tai buvo Nepriklausomybės jaunystė, tuomet investicijų iš užsienio nebuvo, bet visi tikėjosi atsigauti po sovietinės ekonomikos ir žengti į Vakarų pasaulį. Žinoma, visa Klaipėda šnekėjo, kas čia dabar bus, kai tokio lygio kompanija nusipirko tabako fabriką. Tačiau tuo pat metu klaipėdiečiai nepaprastai didžiavosi, kad pirmoji užsienio investicija būtent įvyko uostamiestyje“, – kalbėjo M. Dacys.

Būtent „Philip Morris Lietuva“ tuomet ir tapo tuo ledlaužiu, kuris atvėrė kelią kitiems užsienio investuotojams.

„Vertindami įmonės istoriją, matome, kad tada padarytas sprendimas dėl pirmos užsienio investicijos Lietuvoje buvo labai sėkmingas tiek verslui, tiek miestui, o Klaipėdos potencialas ir buvo, ir tebėra didelis“, – vardijo M. Dacys.

„Nuo pat PMI atėjimo į Lietuvą didžiausias dėmesys buvo skiriamas darbuotojams. Nemažai pokyčių atnešė kompanijos darbo etika ir kultūra, kuri nebuvo įprasta to meto darbovietėms. Visiems bendros elgesio taisyklės, kuriama bendrystės atmosfera bei puoselėjama darbuotojų gerovė – pamažu tapo įprastu dalyku, o dėmesys darbuotojų kvalifikacijos kėlimui bei galimybė kilti karjeros laiptais, tobulėti ir išbandyti naujas pozicijas – būrė ir kūrė veržlią komandą“, – teigė jis.

Šiandien net 98 proc. Klaipėdoje esančio fabriko produkcijos yra eksportuojama į 33 rinkas. Fabriko produkcija sudaro svarbią dalį regiono eksporto ir Klaipėdos jūrų uosto apkrovos.

2022 m. duomenimis, tabako gaminiai sudarė 17,5 proc. Klaipėdos apskrities eksporto.

Per veiklos metus į fabriką Klaipėdoje jau investuota beveik 400 mln. eurų. Per 30 metų PMI įmonės Lietuvoje sumokėjo daugiau nei 3,6 mlrd. eurų įvairių mokesčių. Pavyzdžiui, per pirmąjį 2023 m. pusmetį „Philip Morris Baltic“ buvo ketvirta tarp didžiausių mokesčių mokėtojų, sumokėjusi 113,2 mln. eurų įvairių mokesčių.

Darbo jėgos poreikis

Verslo pažangą pripažino ir Klaipėdos pramonininkų asociacijos administracijos direktorė Jolanta Girdvainė.

Tačiau ji pastebėjo ir aktualų iššūkį – kvalifikuotų darbuotojų trūkumą. Per daugiau negu 30 metų Nepriklausomybės, Lietuva patyrė protų ir talentų nutekėjimą.

„Darbuotojų, ypač gamybinėms įmonėms, trūko ir trūksta. Ieškodamos išeičių, bendrovės atsiveža darbuotojų iš Tolimųjų Rytų – Nepalo, Bangladešo, Vietnamo, Indijos, taip pat iš arčiau – Kazachstano, Turkijos. Jie per atrankų bendroves įdarbinami mūsų gamybinėse įmonėse ir užpildo tas spragas, mūsų specialistams išvykus į kitas šalis. Tačiau abejojama, ar atvykėliai čia ilgam pasiliks. Veikiausiai Lietuva jiems gali būti tik tarpinė stotelė, pakeliui į turtingesnes ES šalis“, – teigė J. Girdvainė.

„Philip Morris“ Klaipėdoje kuriama istorija rodo, kad sėkmingai plėtojama veikla pritraukia ne tik darbuotojus, gyvenančius Klaipėdos mieste, bet ir gyvenančius Klaipėdos regione.

„Turėdami gerą darbą, žmonės ima geriau vertinti ir miestą, kuriame yra jų darbo vieta“, – sakė prieš metus iš Ukrainos, kur lig tol vadovavo „Philip Morris International“ (PMI) fabrikui Charkive, į įmonę Klaipėdoje vadovu paskirtas Levent Garip.

Per savo karjerą vadovas dirbo skirtingose rinkose – nuo Šveicarijos iki Turkijos – tad išbandė darbą skirtingose kultūrose ir aplinkose.

Vladas Pleskovas / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Įspūdžiai atitiko lūkesčius

Gražių žodžių Klaipėdai negailintis L. Garip jau prieš atvykdamas čia žinojo apie išskirtinę fabriko reputaciją tarp kitų kompanijos fabrikų.

„Aukšta reputacija neatsirado atsitiktinai. Tikėjausi, kad rasiu labai pajėgią organizaciją. Prisijungus prie komandos Klaipėdoje, pirmieji įspūdžiai atitiko lūkesčius. Akivaizdžiai matėsi aukšti organizacijos gebėjimai, puiki drausmė ir stiprus žmonių atsakomybės jausmas bei įsipareigojimas siekti meistriškumo, kuris apima visus fabriko veiklos aspektus ir prisideda prie įspūdingų bendrovės rezultatų“, – kalbėjo pašnekovas.

Jo teigimu, per visus 30 veiklos metų Lietuvoje, „Philip Morris Lietuva“ buvo naujų aukšto lygio darbo kultūros standartų diegėja šalyje: aukščiausi saugumo reikalavimai, mokymai ir sprendimai, darbuotojų iniciatyvų skatinimas, įsitraukimas, bendravimas, aiški ir išplėtota atlygio, premijų ir naudų sistema – visa tai kompanija įvedė Lietuvoje viena pirmųjų.

„Suprantu, kodėl darbuotojai Klaipėdoje pelnė investuotojų ir partnerių pasitikėjimą. Jie yra darbštūs, atsakingi ir kvalifikuoti. Per 30 metų jie ugdė ir stiprino požiūrį, kad komandai nėra neįveikiamų užduočių. Todėl prisijungęs čia aš matau, kad galime padaryti viską“, – dalijosi L. Garip.

Lojalumas ir naujų proveržių vizija

Fabriko vadovo nuomone, darbo kultūra, kuri pasijuto nuo pirmųjų pokalbių su kolegomis, yra viena priežasčių, kodėl fabrikas pasiekė Vakarų šalių PMI bendrovių lygį ar net ėmė jį lenkti. Kai darbdavys nuolat rūpinasi, žmonės savo darbe gerai jaučiasi ir to neslepia.

„Taip atsiranda ir lojalumas – švenčiant jubiliejinę veiklos sukaktį teko garbė pagerbti net 23 kolegas, kurie su bendrove yra visus trisdešimt metų ir net ilgiau. Dabar fabrike ir mūsų tiekimo grandinėje dirba apie tūkstantį žmonių. Žmonės yra ir dar vienas svarbus mūsų ryšio su visu regionu elementas, kadangi fabrike dirba viso Klaipėdos regiono gyventojai“, – pridūrė L. Garip.

Patys darbuotojai pripažįsta, kad didelę įtaką jų motyvacijai turi ir kasdienės veiklos prasmės pojūtis. Mat šiuo metu „Philip Morris“ įgyvendina istorinę transformaciją – kurdama bedūmę ateitį palaipsniui atsisako įprastų cigarečių ir pereina prie alternatyvių gaminių, sukurtų remiantis moksliniais tyrimais ir technologijų inovacijomis.

L. Garip įsitikinęs, kad tai reiškia naujas galimybes ir fabrikui, veikiančiam Klaipėdoje.

Nors terminas „progresinis“ kildinamas iš „progreso“ ir instinktyviai atrodo kaip savaiminis gėris, daug gėrio jame nėra. Tai tiesiog aukštesnis mokestis ir auganti mokesčių našta tiems, kurie daugiau uždirba. Tai vienodų, proporcinių, skaidrių ir manipuliuoti neskatinančių mokesčių atsižadėjimas. Aukštesnio tarifo taikymas ne tik darbo pajamoms grindžiamas tuo, kad pajėgumas mokėti mokesčius priklauso ne nuo pajamų rūšies, bet nuo jų kiekio.

Teigiama, kad progresinis mokestis įneš daugiau teisingumo. Tad verta prisiminti progresinio mokesčio darbo pajamoms atsiradimo istoriją. Virš 120 vidutinio darbo užmokesčio (VDU) siekiančioms darbo pajamoms nuo 2019 m. pradėtas taikyti 27 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifas. Vėliau pamažu pajamų slenkstis leidosi, o tarifas augo. Ir štai nuo 2021 m. darbo pajamos virš 60 VDU jau imtos apmokestinti 32 proc. tarifu (šiuo metu tai maždaug 100 tūkst. eurų per metus). Tačiau progresyvumas čia įslinko vogčiomis – buvo sutarta, kad aukštoms darbo pajamoms įvedamos „Sodros“ įmokos lubos, o mainais į jas asmeniui prie 20 proc. GPM bus pridedamas dar 12 proc. GPM tarifas – taip ir išėjo 32 proc. siekiantis aukštutinis tarifas. Visuomenė buvo raminama argumentu, kad pačiam žmogui suminė mokesčių našta nepasikeis. Taip ir yra. Našta nepasikeičia, o „Sodros“ lubos pagrindžiamos tuo, kad, pasiekus aukštesnes pajamas, žmogaus pensija nebeauga. „Lubos pensijai – lubos įmokai“, viskas logiška. Tik ne padariniai, kurie dabar tampa regimi.

Kai akį rėžiantis (o kai ką pamaloninantis) progresinis tarifas sistemoje apsigyveno, drauge su juo užgimė ir noras suvienodinti mokesčius, pakeliant iki viršutinio tarifo visų kitų pajamų rūšių mokesčius. Progresinis mokestis, kuris tikrovėje nereiškia progresinio apmokestinimo darbo pajamas gaunančiam žmogui, pakibo virš visų kitų pajamų gavėjų kaip Damoklo kardas.

Suvienodinimo motyvas labai dažnai remiasi ir tuo, kad darbo pajamoms taikomas 20 proc. tarifas, o kitoms pajamoms – 15 proc. Šių tarifų skirtumai irgi turi savo atsiradimo istoriją. Juk kadaise visi pajamų mokesčiai buvo vienodi ir skaidrūs – 15 proc. Tačiau 2019 m. bendrosios pensijos mokėjimo šaltinis buvo perkeltas iš „Sodros“ į valstybės biudžetą ir būtent todėl prie 15 proc. darbo pajamų tarifo buvo pridėtas papildomas 5 proc. tarifas – bendrai pensijai gauti.

Neišvengiamai paskatinsime žmones žaisti su mokesčių sistema žaidimus, o politikus ir mokesčių rinkėjus – lopyti skylėtą sistemą.

Taip atsirado nelygumas ir progresyvumas, kurie dabar tapo didžiuoju reformos motyvatoriumi: nelygumą žadama panaikinti, pakeliant visus iki aukštesnio tarifo (jei dar ne visus, tai tik laiko klausimas), o progresinį tarifą norima pritaikyti visoms pajamų rūšims. Nors, kaip paaiškinta anksčiau, darbo pajamoms progresyvumas yra popieriuje, o ne realybėje. Išspręsti perteklinio talentų apmokestinimo problemą galima paprastai – grąžinant visoms darbo pajamoms 20 proc. tarifą ir paliekant „Sodros“ lubas. Juolab kad, pačios Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, žmonių, kurie moka padidintą tarifą, Lietuvoje yra tik 8 tūkst.

Svarbu suvokti, kad kapitalo pajamoms, kurioms netaikoma nei „Sodros“ įmoka, nei jų lubos – nes „Sodros“ įmoka pagal savo prigimtį taikoma tik darbo pajamoms – progresyvumas jau būtų tikras, ne popierinis. Gaunantiems jungtinių pajamų daugiau nei 60 VDU, būtų taikomas papildomas 5 proc. GPM tarifas, o gaunantiems virš 120 VDU – papildomas 7 proc. tarifas.

Klausimas, kiek tvarūs yra kol kas išlaikomi skirtingi baziniai tarifai, jeigu norima sujungti pajamas į bendrą bazę. Nuolat skambantys suvienodinimo ir pakėlimo iki aukštesnio tarifo argumentai yra rimtas perspėjimas, kad idėja sujungti visas pajamas galiausiai lems ir visų tarifų suvienodinimą iki aukščiausio.

Štai kokia mokesčių ekspansija tyko naujame mokesčių pakete. Kalbos apie ekonomikos augimui palankius mokesčius tam augimui visai nepadės. Atsisakydami tos mokesčių sistemos dalies, kuri iki šiol buvo skaidri, proporcinė, paremta logika ir lygybe, neišvengiamai paskatinsime žmones žaisti su mokesčių sistema žaidimus, o politikus ir mokesčių rinkėjus – lopyti skylėtą sistemą.

Vis dėlto, anot jos, biurokratijos įdarbinant užsieniečius išlieka daug, o Užimtumo tarnyba (UŽT) nėra pajėgi susitvarkyti su jai patikėta atsakomybe užtikrinti, kad šalies verslas rastų trūkstamų specialistų. Ekspertė tikina, kad darbdaviai turėtų patys laisvai spręsti, kokių darbuotojų jiems reikia.

Paskutiniame Seimo pavasario sesijos posėdyje birželį Seimas priėmė įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (UTPĮ) pataisas, kurios palengvins užsieniečių įdarbinimo tvarką. Tuo siekiama į Lietuvą pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistų, sukuriant jiems patrauklią imigracijos sistemą.

Pakeitimais taip pat viliamasi spręsti įtemptos darbo rinkos problemas, verslui ir darbdaviams jau ilgokai kalbant apie beprecedentį darbuotojų stygių.

Nuo ateinančių metų užsienietį pakvietusiam verslui užteks informuoti UŽT tik apie jo kvalifikaciją arba darbo patirtį, o ne apie abu, kaip iki šiol. Be to, reikalavimas negaliotų, jei siūlomas atlygis viršija vidutinį. Taip pat, aukštos kvalifikacijos kandidatams nebereikės atlikti darbo rinkos testo.

Kartu pataisomis nuo keturių iki trijų mėnesių trumpinamas leidimų laikinai gyventi išdavimo nekvalifikuotiems darbuotojams terminas, aukštos kvalifikacijos darbuotojams – iki mėnesio. Leidimą gyventi užsienietis galėtų gauti dar būdamas užsienyje.

Taip pat, nuo kitų metų liepos nebeliks dėl darbo išduodamų nacionalinių vizų.

E. Leontjeva Eltai pasakojo apie iki šiol egzistuojančias paradoksalias situacijas – pavyzdžiui, darbdaviui nėra leidžiama priimti patyrusio užsieniečio siuvėjo, jei nepavyksta įrodyti, kad jis turi diplomą. Arba atvirkščiai – kvalifikuotas specialistas negalėtų kurtis Lietuvoje nepateikus patirtį įrodančių dokumentų.

„Čia vienas pavyzdžių, kaip migracijos sistemoje buvo užkuriama visa biurokratinė mašina su dokumentų rinkimu, vertimu, diplomų padirbinėjimu ir profesijos popieriuje bei realybėje neatitikimu“, – sakė E. Leontjeva.

Įteisinti atlaisvinimai, pasak ekspertės, mažins administracinę naštą, tenkančią darbuotojui ir darbdaviui, todėl prognozavo, jog svečių šalių piliečių Lietuvos verslas įdarbins daugiau, jei darbuotojų poreikis išliks aukštas.

LLRI prezidentės teigimu, būtent dėl darbo rankų stygiaus pastaraisiais metais dalis įmonių turėjo stabdyti plėtrą, atsisakyti tarptautinių projektų ar sutarčių.

„Nes darbuotojų trūkumas buvo chroniškas, o užsieniečio įdarbinimo kaštai bei ilga procedūrų trukmė neleidžia būti tikriems, kad turėsi darbuotojų ir galėsi įvykdyti įsipareigojimus“, – pokyčių svarbą verslui iliustravo E. Leontjeva.

Vienu svarbesnių UTPĮ pokyčių ji įvardija mėnesiu sutrumpintą leidimų laikinai gyventi išdavimo terminą visų kategorijų darbuotojams – keturis ar tris mėnesius užsitęsdavusios migracijos procedūros nuo kitų metų truks atitinkamai tris ir du mėnesius. Ji džiaugiasi, kad procesas laisvinamas tiek aukštos, tiek žemesnės kvalifikacijos asmenims.

„Pokyčių metu laikas svarbiausias ekonomikos išteklius, kurį privalome taupyti. Lietuvoje užsieniečio įdarbinimas užtrukdavo iki keturių mėnesių, kai kaimyninėje Lenkijoje tą padaryti galima per kelias dienas“, – pabrėžė LLRI vadovė. LLRI yra skaičiavęs, kad joje užsienietis gali pradėti dirbti jau po 1–2 dienų, tuo metu Lietuvoje pradėti darbus galėtų po 2–4 mėnesių.

„Pokyčiai bus naudingi visiems, kuriems šiandien trūksta darbuotojų. (...) Smagu, kad gausių diskusijų metu visi suprato, kad rūpestį (...) galima patikėti darbdaviui, nes jis yra labiausiai suinteresuotas, kad atvyktų tinkamas darbuotojas. Ir darbdavys pirmas nukentės, jeigu po visų derinimų ir piniginių išlaidų atvyks žmogus, netinkamas darbui“, – apibendrino E. Leontjeva.

Dalį UŽT funkcijų turėtų atlikti patys darbdaviai

LLRI prezidentė aiškino, kad UTPĮ švelninimas leis UŽT skirti daugiau išteklių nedarbo ir kitoms problemoms spręsti. Dabar, pasak E. Leontjevos, UŽT be pagrindinių savo funkcijų dar siekia suderinti pasiūlą ir paklausą darbo rinkoje – nustato, kiek ir kokių darbuotojų artimiausius metus Lietuvoje reikės.

UŽT kasmet rengia Lietuvoje trūkstamų profesijų sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis. Jame įrašytą kvalifikaciją turintys užsieniečiai leidimą dirbti ir gyventi Lietuvoje gauna per mėnesį. Kitais atvejais UŽT tikrina, ar svečios šalies piliečio darbas atitinka šalies darbo rinkos poreikius, organizuoja darbo rinkos testą.

E. Leontjevos nuomone, koordinuoti pasiūlą ir paklausą darbo rinkoje centralizuotai yra neįmanoma, o biurokratija trukdo derinti darbuotojų pasiūlą su jų paklausa, kenkia šalies ekonomikai.

„Ši užduotis UŽT – neįveikiama. Niekas negali aprėpti visų įmonių poreikių, užfiksuoti visų staigių pokyčių, naujų kompetencijų bei profesijų atsiradimo. To ir nereikia daryti centralizuotai. Matome, kad perteklinė biurokratija trukdė pasiekti pusiausvyrą ir dirbtinė darbuotojų stoka ėmė stipriai varžyti Lietuvos ekonomikos galimybes“, – pastebėjo E. Leontjeva.

„Tą rodo itin išaugusi darbuotojų paklausa, stinga ne tik programuotojų, bet ir medicinos, švietimo darbuotojų, inžinierių, pardavėjų. Dėl to sutriko kai kurių įmonių veikla, darbdaviai negalėjo užpildyti pamainų, turimas technologinis ir rinkos potencialas liko neišnaudotas“, – toliau dėstė ekspertė.

Esančias spragas E. Leontjeva siūlo taisyti dar labiau lengvinant užsieniečių įdarbinimo procedūras. Priimtomis UTPĮ pataisomis, anot jos, darbdaviams naikinamos dar ne visos kliūtys.

LLRI prezidentė sako, kad visų pirma darbdaviui reiktų leisti savarankiškai vertinti, ar užsienio darbuotojas tinkamas, taip pat pilnai atsisakyti darbo rinkos testo, liberalizuoti laikinojo įdarbinimo bendrovių veiklą.

„Svarbu perduoti užsieniečio atitikimo siūlomam darbui vertinimą darbdaviui visa apimtimi, išlaisvinti UŽT išimtinių funkcijų vykdymui, atsisakant darbo rinkos testo visais užsieniečio įdarbinimo atvejais, įgalinti laikinojo įdarbinimo įmones veikti Lietuvoje be papildomų apribojimų įdarbinant užsieniečius“, – kalbėjo E. Leontjeva.

„Rinkos poreikiai nuolat keičiasi, atsakyti į tuos poreikius savalaikiai galima tik tuomet kai taikoma kuo mažiau apribojimų“, – reziumavo ji.

Instituto prezidentės Elenos Leontjevos teigimu, apskaičiavus Laisvės nuo mokesčių dieną matyti, kad mokesčiais surenkamų pajamų valstybei trūksta, dėl to auga valstybės skola, kuri 2021 m. pabaigoje siekė 24,5 mlrd. eurų arba 8772 eurus vienam gyventojui.

„Pastaraisiais metais surenkamų mokesčių vis labiau trūko visoms valstybės išlaidoms finansuoti, ir todėl nuolat augo skolinimasis. Skelbiama, kad valstybės biudžeto deficitas yra 4,9 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Tačiau čia yra lyginama su BVP. O realus atotrūkis tarp pajamų ir išlaidų yra virš 12 proc., taigi, kas dešimtas išleistas euras yra skolintas“, – pasakoja E. Leontjeva.

Naujienų agentūrai ELTA ji sutiko pristatyti šią simbolinę datą ir papasakoti, kodėl Lietuvos skolos augimo tempai kelia nerimą, nors, pagal Europos Sąjungos (ES) nuostatas, šalies skolos rodiklis dar neviršija leistinos ribos.

„Negalėdama šios dienos mokesčiais finansuoti visų valstybės poreikių, valdžia apmokestina būsimąsias kartas“, – konstatuoja ekspertė, besilaikanti pozicijos, jog Europoje vis dar galiojant atlaisvintoms fiskalinės drausmės taisyklėms, jau pripratome gyventi ne pagal savo išgales, o valstybės išlaidų peržiūra vis atidedama.

– Pirmadienį minima Laisvės nuo mokesčių diena. Kuo ji svarbi, ką reiškia kiekvienam mokesčių mokėtojui? Kaip ją skaičiuojate ir kokias išvadas apie Lietuvos biudžeto balansą, išlaidas, pajamas bei valstybės skolą padarėte šiemet?

– Laisvės nuo mokesčių diena supažindina žmogų su mokesčių mokėtojams tenkančia biudžeto išlaikymo našta. Visose srityse valdžia siekia dirbti skaidriai ir tinkamai informuoti žmones, tačiau mokesčių ir valstybės išlaidų srityje neretai apie tai pamirštame. Žinome, kad dalis žmonių iki šiol painioja mokėjimus už elektrą ir šildymą su mokesčiais.

Tad svarbu, kad jie būtų supažindinami su tikraisiais mokesčiais ir bent jau nujaustų proporcijas – tarp mokesčių ir išlaidų, įvairių valstybės išlaidų, tarp skirtingų sumokamų mokesčių. Informuotas žmogus gali geriau suformuoti nuomonę ir suprasti politikų deklaruojamus rinkiminius pažadus – ką jie žada daryti su mokesčiais, ir kaip užtikrins, kad mokesčiai bus panaudoti tikslingai.

Taigi, šiemet valstybės išlaidoms finansuoti dirbome 5 mėnesius ir 6 dienas arba 157 dienas. Kalendorius tarsi padeda žmogui geriau suprasti, kokią dalį savo sukurtos gerovės jis skiria bendriesiems valstybės reikalams. O tai yra beveik pusė mūsų pastangų, taigi verta gilintis į jų panaudojimo būdus.

Žmonės nustemba, sužinoję, kuri valstybės finansavimo sritis kiek kainuoja. LLRI skaičiavimai rodo, kad vidutinis mokesčių mokėtojas šiais metais 34 dienas per metus skirs tam, kad finansuotų „Sodros” sistemą, 13 dienų – švietimą ir sportą, po dvi dienas dirbs aplinkai saugoti, kultūrai plėtoti ir teisingumui užtikrinti. Žemės ir maisto ūkio palaikymas kainuos mums septynias, o užsienio politika vos vieną dieną darbo. Gynybai skiriame aštuonias darbo dienas.

Čia reiktų paminėti, kad pastaraisiais metais surenkamų mokesčių vis labiau trūko visoms valstybės išlaidoms finansuoti, ir todėl nuolat augo skolinimasis. Skelbiama, kad valstybės biudžeto deficitas yra 4,9 proc. BVP. Tačiau čia yra lyginama su BVP. O realus atotrūkis tarp pajamų ir išlaidų yra virš 12 proc. Tai reiškia, kad kas dešimtas išleistas euras yra skolintas.  

– Vis tik, prisiminus vieną iš dviejų ES Mastrichto kriterijų, šalies narės skola negali viršyti 60 proc. jos BVP...

– Nors mūsų skola dar nesiekia Mastrichto kriterijų ribos ir dažnai pagiriama, kaip santykinai nedidelė, pagrindinė to priežastis yra tai, kad mes, atsiskyrę nuo Sovietų Sąjungos, pradėjome, kaip sakoma, „nuo balto lapo“, nuo nulio. Neturėjome skolos. O demokratinės Vakarų šalys jau turėjo sukaupusios nemažą skolų portfelį. 1990 m. Vokietijos valstybės skola siekė 20 proc. BVP, Prancūzijos – 35 proc., Italijos – 54 proc. BVP. Kaip matome, mes vejamės Vakarus gana sparčiai.

– Tuomet kokiais tempais Lietuvos skola auga šiuo metu? Ar sparčiai, pavojingai didėja atotrūkis tarp valstybės išlaidų ir pajamų?

Jeigu 2007 m. Lietuvos skola buvo 4,6 mlrd. eurų ir sudarė apie 15,9 proc. BVP, 2015 m. ji jau pasiekė 15,8 mlrd. eurų arba virš 40 proc. BVP. Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos valstybės skola pasiekė 24,5 mlrd. eurų arba 8772 eurų vienam gyventojui.

Pasirodo, kiekvienas gimęs kūdikis paveldi beveik devynis tūkstančius eurų skolos. Lietuvos skola sudaro beveik pusę (44,3 proc.) bendrojo vidaus produkto.

– Juk dabar turime kaimynystėje vykstantį karą tarp vienų didžiausių maisto, įvairių žaliavų tiekėjų, taip pat seniai nematytą energijos kainų augimą bei didžiulį ekonominį neapibrėžtumą. Galbūt yra objektyvių priežasčių, argumentų skolintis labiau, siekiant suvaldyti kylančius iššūkius? Galbūt skolinamės objektyviai?

– Istoriniai duomenys rodo, kad valstybės ima daugiau skolintis ir išlaidauti karo, pandemijos, krizės metu, tarsi norėdamos padengti sunkumus. Bėda ta, kad to daryti vėliau nenustoja.

Žinote, prisimenu, kaip mes diskutavome su vienu bičiuliu, vėliau tapusiu Lietuvos finansų ministru apie įstatymo nuostatas, leidžiančias valstybės biudžetui skolintis. Tuo metu, išsilaisvinus iš Sovietų Sąjungos gniaužtų, daugeliui ekonomistų atrodė natūrali mintis, kad valstybė turi gyventi pagal išgales, t. y., kiek surinko mokesčių, tiek ir išleido. Tai buvo mūsų viltis, apie tai vyko karštos diskusijos. Mano bičiulis anuomet tikino mane, kad būtina leisti valstybei skolintis, nes gali būti poreikis „uždengti“ laikinus pinigų srautų svyravimus.

Kitaip tariant, kaip ir įmonei, valstybei gali pritrūkti likvidumo. Todėl toks trumpalaikis skolinimas turėtų būti pateisinamas. Ir ką gi matome? Įstatymu įteisinta galimybė skolintis, tačiau ribos ir sąlygos neuždėtos. Todėl skola nuolatos augo. Įpratome gyventi ne pagal išgales ir dabar tai visiems atrodo natūralu. Įdomūs požiūrio į natūralumą poslinkiai, ar ne?

Argumentų, kad reikia išleisti daugiau, žmogus turi visuomet. Valstybė dėl demokratinio valdymo ir interesų atstovavimo ypatumų turi tokių svarių argumentų dar daugiau. Žmogaus neriboti norai ir išteklių ribotumas yra esminė ekonominio mąstymo ir ekonominio žmogaus veikimo, pačios ekonomikos atsiradimo prielaida.

LLRI šiuos fenomenus tiria savo Stokos studijose. Nepakankamumas yra ontologinis ir todėl objektyvus dalykas. Atšaukti jo mes negalime. Klausimas – ką su juo darome? Išmokstame gyventi su ribomis, kurios verčia optimizuoti mūsų veiklą ir išlaidas? Ar užbraukiame ribas, naudodami tam politinę galią?

Valstybei, kaip ir žmogui, visuomet reikia visko daugiau, geriau, tobuliau. Tai objektyvu. Privačiame gyvenime mus riboja galimybės. Valstybės gyvenime tas galimybes turėtų lemti mokesčiais surenkamos lėšos. Tačiau atotrūkis tarp jų ir išlaidavimo nuolat auga. Tai tampa sistemine yda. Mastrichto kriterijų taikymą nutarta atidėti. Tačiau ar bus geras laikas, kai Europos valstybės galės grįžti prie santūraus išlaidavimo, išlaidavimo pagal išgales? Kol kas taip neatrodo.

– Be to, tikėtina, kad Europos centrinis bankas rugsėjį pakels palūkanų normas, jos nebebus neigiamos. Ar tai taip pat reikštų, kad kiekvienam mokesčių mokėtojui už valstybės skolą tenkanti našta netolimoje ateityje augs, kadangi didės ir skolos palūkanos? Kokia skolos našta kiekvieną mūsų slegia dabar?

– Palūkanos jau ir dabar nėra mažos. Turbūt nustebsite sužinojęs, kad palūkanoms sumokėti mes skiriame daugiau lėšų, negu pavyzdžiui, kultūrai. 2021 m. 246,7 mln. eurų siekiančioms palūkanoms padengti buvo išleista daugiau nei skirta kultūrai – 234 mln. eurų. Nors 2020 m. palūkanoms buvo išleista kone dvigubai daugiau. Neigiamos palūkanos padaro skolinimąsi ypač patrauklų.

Ūkiškai žiūrint, kai palūkanos žemos, tikrai verta skolintis. Klausimas tik vienas – o kam bus panaudota skola? Ar ši skola „atsipirks“, leisdama padaryti strateginį proveržį, ar tik padės padengti valstybės išlaidų neūkiškumą?

Viena iš galimybių, kurią matau labai aiškiai – reformuoti ir sumažinti mokesčius, skolos pagalba uždengiant laikiną biudžeto pajamų sumažėjimą. Jau po kelių metų taip reformuoti mokesčiai generuotų didesnes ir tvarias biudžeto pajamas. Sumažintų šešėlinę ekonomiką. Tačiau bėda ta, kad mes skolintis skolinamės, tačiau sumanaus proveržio tų skolų dėka nesugebame organizuoti.

Valstybės funkcijų optimizavimą irgi vis atidedame, nes pinigų biudžete yra. Išeina, kad skola mus slegia dvejopai – tiesiogine savo našta ir tuo, kad leidžia toleruoti neefektyvų valstybės aparatą, užprogramuoja išteklių švaistymą.

– Kada kiekvienas gyventojas gali labiau pajusti Lietuvos skolos naštą? Vis vien dalį augančios skolos, kartu su palūkanomis, valstybė tikriausiai perkels į visų mūsų sąskaitas. Kokiais būdais „padėsime“ skolą grąžinti? Ar tai reikš didesnius mokesčius, mažėsiančias valstybes išlaidas, dar ką kita?

– Dabar gyvename „euforinėje“ ekonomikoje, kai dėl pinigų emisijos ir infliacijos skola nuvertėja. Todėl susidaro pagunda neriboti išlaidų, nekvestionuoti, kur mes dedame bendrąsias lėšas. Galima pasakyti taip: negalėdama šios dienos mokesčiais finansuoti visų valstybės poreikių, valdžia apmokestina būsimąsias kartas. Kol kas visi viliasi, kad skolos dėl infliacijos nuvertės. Bet pats negebėjimas subalansuoti pajamų ir išlaidų reiškia chronišką deficitą ateityje. Net ir tada, kai palūkanos ims augti, mums bus sunku pakeisti trajektoriją.

Tyrimai rodo, kad aukštos valstybių skolos turi neigiamą įtaką jų ekonominiam augimui – pasireikšti tai gali per mokesčių didinimą, infliaciją, žemesnį produktyvumą, mažesnes investicijų apimtis. Daugelis ES valstybių patenka tarp tų šalių, kuriuose skolos ir BVP santykis siekia nuo 75 proc. iki 100 proc. ir tai verčia sunerimti.

Ypač turint galvoje tai, kad būtent spartesnis ekonominis augimas yra vienas iš būdų mažinti skolos ir BVP santykį. Tokiu būdu valstybės patenka į uždarą ratą. Vis patrauklesniu atrodantis skolos mažinimo būdas, didinant infliaciją, yra skausmingas ir turi didelį perskirstomąjį poveikį. Dėl to nukenčia silpnesnės visuomenės grupės.

Augant skolai, šalys tampa mažiau atsparios įvairiems šokams, o jų per šį šimtmetį turėjome jau du. Jiems reikia ruoštis – vykdyti atsakingą skolinimosi politiką.

Lengvesnio kelio ieškojimas yra ateities kartų sąskaita. Etinis aspektas galvojant apie tai, kokį pasaulį norime palikti ateities kartoms – klimato kaitos klausimais pripažįstame, kad turime prisiimti atsakomybę. Tad lygiai taip pat ir valstybės skolos klausimu – mes turime atsakomybę neužkrauti nepagrįstai aukšta skola būsimų kartų vien dėl to, kad tai neleis joms priimti sprendimų dėl biudžeto pagal jų tuometinius prioritetus, nes reikės spręsti skolos ir palūkanų problemą.

– Kokių sprendimų, veiksmų reiktų, norint sušvelninti skolos augimą, neapkrauti ja savo vaikų ar anūkų? Kaip patartumėte mažinti šalies poreikį skolintis bei keisti šalies mokestinę sistemą, didinti valstybės pajamas?

– Būtina daryti tai, ką daro bet kuri šeima ir įmonė. Kai negalime pakelti tam tikrų išlaidų, optimizuojame jas, peržiūrime visą veiklą. Dabar gi, kai valstybė gali lengvai pasiskolinti, mes vis atidedame šį būtiną optimizavimą. Pasakyčiau taip – problema ne ta, kad valstybė skolinasi, o galėdama lengvai uždengti pajamų stoką, nesiima nustatyti prioritetų ir optimizuoti visų savo grandžių.

Tuomet skola tampa dviguba problema – auga jos našta, o valstybės kokybė prastėja. Štai kur reali dilema. Nuolatinė skuba verčia greitai užkišti valstybės finansavimo skyles, o jei tokios galimybės nebūtų, tektų greitai ir sumaniai optimizuotis. Išmoktume tai daryti. Ir nustotume kalbėti apie valstybės institucijų KPI (pagrindinių veiklos rodiklių – ELTA), o akimirksniu juos surastume.

– Pabaigai, įdomi jūsų nuomonė apie „tvarių pajamų“ sąvoką. Opozicijos politikai neretai pabrėžia tokių pajamų stygių į valstybės biudžetą, esą vietoje to skolinamasi. Kaip jūs apibūdintumėte „tvarias“ pajamas? Kokių tokių pajamų pavyzdžių matote, kokių pasigendate ir ar tvarių pajamų šaltinių Lietuvai pakanka?

– Tvarios pajamos lengvai ir skaidriai surenkamos bet kurioje situacijoje. Kaip pavyzdį paminėsiu Ukrainą, kuri prasidėjus Rusijos agresijai, panaikino pridėtinės vertės (PVM) ir pelno mokestį, įvedė 2 proc. apyvartos mokestį. Išgyvenimo būtinybė diktuoja paprastus ir patikimus sprendimus. Pas mus tvariausias turėtų būti PVM, bet daugybė išimčių ir biurokratiniai sunkumai, administruojant, sudarko sistemos tvarumą. Pasaulio bankas nurodo, kad mes esame vieni pirmųjų Europoje pagal PVM nepriemoką.

Pagal Ekonomikos vargo indeksą Lietuva – trečioje vietoje. Iš galo esame labai prastoje pozicijoje. Ką tai reiškia mums, pokalbis su Laisvosios rinkos instituto prezidente Elena Leontjeva.

– Kodėl esame tokioje prastoje pozicijoje?

– Šį indeksą sudaro trys pagrindiniai ekonomikos rodikliai: bendro nacionalinio produkto augimas, nedarbas ir infliacija. Kol nežinojome tikrų infliacijos skaičių, atrodė, kad ekonomika auga, mes džiaugėmės įmonių augančiu produkcijos mastu, pelnais, ir tik pasibaigus metams, sužinoję tikrus infliacijos skaičius, supratome, kad augimas buvo nominalus. Perskaičiavus tikromis kainomis, jei jos būtų nepakitusios, paaiškėjo, kad jau nuo 2021 m. trečiojo ketvirčio mūsų BVP visai neaugo. Ketvirtajame ketvirtyje buvo nedidelis augimas – 0,5 proc.

– Kodėl toks lėtas mūsų ekonomikos augimas?

– Didžiausią vaidmenį atliko turbūt tai, kad įmonėms, kurios turėjo paklausos ir galimybių plėstis, trūko darbuotojų. Valdžia labai ribojo darbuotojų iš trečiųjų šalių atvykimą, tų pačių ukrainiečių. Įmonės, kurios galėjo plėstis, galėjo gaminti daugiau, realiai buvo suvaržytos darbuotojų skaičiaus. Atlyginimai augo, o realus našumas mažėjo.

– Ar mums reikėtų panaikinti kvotas ir įsileisti daugiau užsienio darbuotojų? Galbūt dabar atvykstantys ukrainiečiai išgelbės situaciją?

– Ukrainiečiai pagelbsti, tačiau pagrinde atvyksta moterys, vaikai ir seneliai. Įmonėms reikia ir pajėgių dirbti vyrų. Dabar kaip tik pradedamos svarstyti įstatymo pataisos, institutas irgi prie jų prisideda, kad būtų palengvintas darbuotojų atvykimas iš trečiųjų šalių, kad tiek Migracijos departamentas, tiek Užimtumo tarnyba neatliktų perteklinių funkcijų.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Kodėl valdžia baiminasi, kad iš rinkos bus išstumti lietuviai darbuotojai?

Kas vienam žmogui yra atlyginimas, kitam – kaina.

– Baimės jau mažiau. Pripažįstama, kad reikia įsileisti ne tik aukštos kvalifikacijos, bet ir vidutinės. Svarbu suvokti ekonominę logiką – kai žmonės ima dirbti mažiau kvalifikuotus darbus, kur ir kalbos nereikia, vietos gyventojai gali kilti karjeros laiptais.

– Kokios šalys ekonomiškai mažiau vargsta?

– Lenkija, Malta, Vokietija, Skandinavijos šalys. Jų padėtis daug geresnė. Žemiau už Lietuvą – tik Ispanija ir Graikija.

– Ko galėtume pasimokyti iš gerųjų pavyzdžių?

– Jų gerus rodiklius lėmė žemesnė infliacija. Prie mūsų aukštos infliacijos tikrai prisidėjo darbo jėgos varžymai, atlyginimai kilo, o našumas – ne. Kas vienam žmogui yra atlyginimas, kitam – kaina. Tai ir yra infliacinis augimas, kurio mes visi norime išvengti, kompensuoti jį. Svarbu matyti ekonominį ryšį. Situaciją dabar blogina ir geopolitinė padėtis, ir prekybos santykių nutraukimas. Galima prognozuoti, kad bendras ekonomikos našumas globaliu mastu mažės, vadinasi, gerovė globaliu mastu tikrai bus mažesnė. Tai atsispindės visuose ekonominiuose rodikliuose.

– Gal galima tikėtis, kad kitoje ataskaitoje nebūsime treti nuo galo?

– Jei valdžia sumažins suvaržymus ir padės mūsų įmonėms greitai adaptuotis prie vykstančių ekonomikos pokyčių, tikrai galime augti.

Praėjusią savaitę Seimui reaguojant į kainų augimo tempus buvo nuspręsta įvesti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatą centriniam šildymui, Vyriausybės atstovai ir toliau priversti sukti galvą dėl papildomų antiinfliacinių sprendimų. Ne vieną pasiūlymą dėl mokestinių lengvatų įvedimo yra pasiūlę ir parlamento opozicijos atstovai.

Tuo metu kovo viduryje į posėdį susirinkusi Europos Centrinio Banko (ECB) valdančioji taryba nusprendė nekeisti istorinėse žemumose laikomų palūkanų normų, tačiau prižadėjo lanksčiau užbaigti pandemijos pradžioje pradėtą turto supirkimo programą.

Tačiau E. Leontjeva sako, kad šiuo metu ECB tam tikra prasme įsivarė save į kampą. Infliacijos tendencijos, jos teigimu, tarsi ir indikuotų monetarinės politikos pokyčių poreikį. Tačiau galimos euro zonos ekonomikos recesijos rizika pinigų politikos sprendimų priėmėjus verčia atidėti veiksmus dėl bazinių palūkanų normų didinimo.

„Suprantame, kad centriniai bankai pateko į aklavietę. Nes turėtų vykdyti restrikcinę politiką, pagal visą jų logiką, bet dabar dėl karo, geopolitinės situacijos turbūt bijo vykdyti pinigų masės ribojimus ir stiprų palūkanų auginimą. Todėl tikėtina, kad ta infliacija tęsis“, – Eltai tvirtino E. Leontjeva.

Infliacija prasideda nuo pinigų spausdinimo. Jeigu nebūtų naujų pinigų rinkoje, kažkas brangtų, o kažkas pigtų.

Pasak ekonomistės, būtent pigių pinigų politika ir buvo pagrindinis veiksnys, lėmęs iki šiol įsibėgėjusios infliacijos tendencijas. Vėliau prisidėjo logistikos sutrikimai, o dabar dar ir karo bei sankcijų sukelta bazinių išteklių stoka.

„Infliacija prasideda nuo pinigų spausdinimo. Jeigu nebūtų naujų pinigų rinkoje, kažkas brangtų, o kažkas pigtų. Vadinasi, visuminis vartojimo kainų indeksas nebūtų tiek stipriai šovęs į viršų. Būtent visuminis kainų augimas nurodo į sistemines priežastis, į ekspansinę pinigų politiką“, – tikino ji.

Kaip pažymi E. Leontjeva, politikams svarstant apie įvairių „antiinfliacinių“ priemonių įvedimą bei mokestinių lengvatų taikymą, tam tikras mokestis gyventojams jau yra pritaikytas būtent kainų augimo pavidalu. Todėl, jos vertinimu, įvairios infliacijos švelninimo priemonės yra daugiau psichologinė pagalba žmonėms, o ne realų efektą duodantys sprendimai.

„Turime suprasti, kad pas mus atsirado mokestis. Infliacinis mokestis yra visiems. Aišku, žmonėms, kurie turi tam tikrų santaupų, infliacija yra didžiulis galvos skausmas, kaip dabar daryti. Viena vertus, per karą reikėtų taupyti, bet kam taupyti tam, kad nuvertėtų pinigai“, – kalbėjo LLRI vadovė.

„Infliacinį mokestį svarbu bent jau pripažinti. Tuomet, tikiuosi, nebus siūloma didinti esamus mokesčius ir bus ieškoma tvarių antiinflacinių sprendimų“, – pridūrė E. Leontjeva.

Reaguodamas į kainų augimą Seimas priėmė PVM lengvatą centriniam šildymui

Praėjusį ketvirtadienį ypatingos skubos tvarka Seime priimtas Vyriausybės inicijuotas projektas dėl nulinio PVM tarifo taikymo centralizuotam šildymui ir karštam vandeniui.

„Įstatymo projekte siūloma laikinai iš valstybės biudžeto dengti PVM, apskaičiuotą už šilumos energiją ir karštą vandenį, 9 procentinių punktų PVM tarifo dydžiu (nuo 9 iki 0 procentų skirtumas)“, – rašoma dokumente, už kurį priėmimo metu balsavo 112 Seimo narių, niekas nebalsavo prieš, o susilaikė 9 parlamentarai.

Lengvata bus taikoma atgaline data, nuo šių metų sausio 1 d. iki balandžio 30 d. PVM mokėtojams, tiekiantiems šilumos energiją ir karštą vandenį, reikės patikslinti už praėjusius laikotarpius išrašytus apskaitos dokumentus.

Tuo metu finansų ministrė Gintarė Skaistė šią savaitę tvirtino, kad šalyje pritaikytos infliacijos padarinių švelninimo priemonės neatsilieka nuo kitose Europos Sąjungos šalyse pasirinktų sprendimų.

„Mes sekame, ką daro ir kitos valstybės. Lietuvos pritaikytas paketas yra nė kiek ne mažesnis negu kitų valstybių. Tiesiog jie yra skirtingi, dėl skirtingų aplinkybių“, – atsakydama į parlamentarų klausimus ketvirtadienį Seime tikino G. Skaistė.

Ji akcentavo, kad veiksmų reaguojant į augančias kainas Vyriausybė ėmėsi dar praėjusiais metais.

„Vyriausybė pateikė valstybės biudžeto projektą, kuriame numatyta per milijardą eurų žmonių pajamų didinimui. Žmonių pajamos turėjo augti sparčiau nei infliacija, jeigu ne karas Ukrainoje“, – pabrėžė politikė.

Finansų ministrė pažymėjo, kad pateikus pirmąjį energijos kainų amortizavimo paketą buvo atidėtas elektros rinkos liberalizavimo procesas, numatytas dujų brangimas buvo išdėstytas per 5 metus. Taip pat G. Skaistė atkreipė dėmesį, kad antrajame pakete buvo numatyta PVM lengvata centriniam šildymui, be to, pasiūlyta skirti papildomus 35 mln. eurų gyventojams įsigyjant saulės elektrines.

Politikė taip pat pažymėjo, kad kitą savaitę bus pristatytas Finansų ministerijos parengtas šalies ekonomikos raidos scenarijus, o Vyriausybė iš karto po to pristatys siūlomas papildomas infliacijos amortizavimo priemones. Priemonės, anot G. Skaistės, bus skirtos energijos kainoms sušvelninti ir gyventojų pajamoms didinti.

„Akivaizdu, kad infliacijos dedamosiose esminę dalį sudaro energijos ir maisto kainos. Todėl papildomos priemonės, kurios bus siūlomos, bus nukreiptos į energijos kainų augimo amortizavimą ir papildomas pajamas žmonėms, kad jie galėtų nusipirkti tai, kas būtina kiekvienos dienos vartojimui“, – Seime antradienį žurnalistams kalbėjo politikė, kartu patikindama, kad šiuo metu vertinamos opozicijos, verslo atstovų ir kitos pasiūlytos antiinfliacinės priemonės.

Lietuvos bankas šiemet prognozuoja dviženklę metinę infliaciją

Kaip pažymėjo G. Skaistė, Finansų ministerijos ekonomikos raidos ir infliacijos prognozės iš esmės bus panašios į šią savaitę pateiktus Lietuvos banko scenarijus. Šalies centrinis bankas antradienį paskelbė šalies ekonomikos raidos prognozes, kuriose numatoma, kad vidutinė metinė infliacija šiemet turėtų siekti 10,5–11,1 proc., o jau kitais metais vos 2,7–3 proc. Eltos kalbinti ekonomistai sutinka, kad toks metinės infliacijos mažėjimas kitais metais yra realus pirmiausiai dėl vadinamojo bazės efekto, kadangi kainų pokytis bus skaičiuojamas nuo žymiai didesnės šių metų kainų ribos.

Pagal konvencinį scenarijų, parengtą remiantis kovo 1 d. turėta informacija, numatoma, kad Lietuvos BVP šiemet augs 2,7, o infliacija sudarys 10,5 proc. Šoko scenarijaus atveju, kuris pagrįstas prielaidomis ir finansų rinkų informacija iki kovo 17 d., šalies BVP šiemet didės 0,4, o infliacija sudarys 11,1 proc. Didesnio šoko scenarijaus atveju numatomi hipotetiniai papildomi šokai ekonomikai, dėl kurių 2022 m. BVP sumažėtų 1,2, o infliacija sudarytų 11,5 proc. Šių dviejų scenarijų atveju aptariama tik dviejų pagrindinių makroekonominių rodiklių – BVP ir infliacijos – raida.

Tuo metu vasario mėnesio metinė infliacija Lietuvoje sudarė 14,2 proc.

ECB palūkanų normų didinimo nesiėmė, tačiau „atsirišo“ rankas pinigų politikos pokyčiams

Tuo tarpu ECB, euro zonai ruošiantis Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą ir aukštos infliacijos padariniams, kovo viduryje nekeitė rekordiškai mažų palūkanų normų ir pažadėjo lanksčiai užbaigti savo pandeminę obligacijų supirkimo programą.

Kaip ir prognozuota, ECB nepadidino 0 proc. lygios pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų normos, 0,25 proc. siekiančios ribinio skolinimosi galimybės palūkanų normos ir -0,5 proc. sudarančios indėlių palūkanų normos.

Tačiau akcentuojama, kad valdančioji taryba yra pasirengusi atitinkamai koreguoti visas savo priemones, jog vidutiniu laikotarpiu infliacija įsitvirtintų ties siekiamu 2 proc. lygiu.

Kaip aiškino ECB valdančiosios tarybos narys ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus, apie bazinių palūkanų normų didinimą euro zonos pinigų politikos formuotojai šiuo metu net nesvarsto, tačiau sprendimas atverti galimybę turto pirkimo programą (TPP) nutraukti anksčiau nei planuota iš esmės reiškia, kad buvo sudarytos sąlygos priimti lankstesnius monetarinės politikos sprendimus, reaguojant į ekonominę situaciją.

„Euro sistemos pinigų politikos sprendimas šitomis didelio netikrumo sąlygomis pirmiausiai atidarantis duris įvairioms pinigų politikos opcijoms“, – pirmadienį žurnalistams kalbėjo G. Šimkus.

„Aš į tai žiūriu, kaip į rankų atsirišimą, kad euro sistema galėtų veikti plačiau“, – pridūrė jis.

Remiantis naujausiu ECB valdančiosios tarybos sprendimu, balandį grynieji turto pirkimai bus vykdomi už 40 mlrd. eurų per mėnesį, gegužę – už 30 mlrd. eurų per mėnesį sumą, nors anksčiau planuota pirkimus už šią sumą vykdyti visą trečią ketvirtį, o birželį – už 20 mlrd. eurų per mėnesį sumą, nors anksčiau tokio dydžio pirkimai planuoti vykdyti tik nuo spalio.

Nors Lietuvos banko vadovas pažymi, kad nėra konkrečios datos, kada bus imtasi palūkanų normų didinimo, sprendimai tiek dėl skolinimosi galimybių, tiek dėl turto pirkimo programos ateities priklausys nuo konkrečių ekonominių prognozių bei infliacijos rodiklių.

Kitas ECB valdančiosios tarybos posėdis numatomas balandžio viduryje.

„Situacija, iš tiesų, yra pakankamai pavojinga, nes nebuvo įvertinta tai, kad šiandien ekonominė padėtis globalioje rinkoje yra kitokia nei įprastai. Ir todėl bausti Lietuvą Kinija gali kitaip, nei tik ribodama importą, kas paprastai yra daroma, bet nutraukdama tiekimą, eksportą strateginių žaliavų ir komponenčių iš Kinijos. Ir kiek tai palies Lietuvos įmones, šiandien dar sudėtinga pasakyti labai tiksliai, bet kad tai gali turėti multiplikacinį poveikį mūsų verslui, tai tikrai galima numatyti“, – „Info dienai“ kalbėjo Laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva.

Niekas nenumatė apie tai, kad galbūt kažkas gali uždrausti ir eksportą, ir tikriausiai niekas nekėlė klausimo, kas yra blogiau – likti be importo galimybės į Kiniją ar likti be eksporto iš Kinijos.

„Manau svarbu tai, kad tokie dalykai būtų analizuojami, ir kaip tik šį rudenį mūsų Vyriausybė ypatingą dėmesį skyrė, kad Lietuva 2050 projektui, tai yra projektas, kurio tikslas sugebėti numatyti įvairius scenarijus, netgi tokios ilgalaikės plėtros. Tai tikrai apmaudu, kad tokios trumpalaikės plėtros scenarijai nebuvo svarstomi, apie tai vis garsiau prisipažįsta ir patys politikai, kad nebuvo dėliojama galimybių, ir žinoma, netgi tas 1 proc. importo praradimas, apie kurį taip gana atsainiai buvo kalbėta, tai taip pat yra rimta problema. Nes ir už to procento yra žmonės, yra įmonės, kurie nebeturi kur parduoti savo produkcijos“, – apie importo praradimus kalbėjo  prezidentė E. Leontjeva.

Šiandiena mes jau girdime apie tai, kaip lietuviškas alus turi važiuoti namo, yra įstrigęs ir net neaišku, kaip jį atsivežti.

Ką verslo žmonės sako, apie kokius pavojus, apie kokias nuoskaudas jie kalba?

Plačiau – reportaže:

– Kur darbuotojų labiausiai trūksta?

– Apie tai turbūt galėtų papasakoti Užimtumo tarnyba, nes ji daro tokius rinkos tyrimus. Mes tiesiog turime bendrą informaciją apie tai, kad net trečdalis Lietuvos įmonių galėtų įdarbinti virš 20 proc. darbuotojų papildomai, o apie 60 proc. įmonių galėtų įdarbinti iki 20 proc. darbuotojų papildomai. Galima iš to nujausti, kad tas spektras yra pakankamai platus, nekalbama apie kažkokius išskirtinius sektorius. Be to, valstybei tai turėtų rūpėti, nes lygiai taip pat darbuotojų trūksta ir socialinės rūpybos srityje, trūksta ir mokytojų, ir IT specialistų. Taigi tas trūkumas yra visuotinis.

– Laisvosios rinkos institutas sako, kad Statistikos departamento pateikiami skaičiai iš esmės neatspindi realios situacijos, nes tiesiog formaliai darbdaviai neregistruoja savo paieškų arba atsilaisvinusių vietų, kur reikia surasti žmogų. Skaičiai yra netikslūs?

– Taip, tie skaičiai labai stipriai atsilieka nuo tikrovės.

– Ar būti bedarbiu vis dar apsimoka labiau Lietuvoje, nei gauti, pavyzdžiui, minimalią algą?

– Darbdaviai skundžiasi, kad įdarbinant dabartinius bedarbius tikrai yra problemos ir su jų kvalifikacija, ir su jų motyvacija dirbti. Instituto skaičiuojami nedarbo spąstai rodo, kad už minimalų atlyginimą įsidarbinantis žmogus gautų tik 15 proc. daugiau pajamų, negu jis gauna iš pašalpų vidutiniškai. 

– Galbūt ir darbdaviai dabar rengia labai griežtas atrankas? Galbūt iškeliami aukšti kriterijai?

– Reikia žmonių, kurie yra pirmiausia pasiruošę dirbti ir mokytis. Gebėjimas mokytis, prisiimti atsakomybę apskritai ir veikti komandoje tikrai yra svarbus. Dėl ilgalaikio nedarbo žmogus dažnai praranda būtent tuos įgūdžius. Jam svarbu tiesiog neiškristi iš darbo rinkos ilgam laikui, nes paskui grįžti ganėtinai sunku.

– Gal mes gyvename tokiu laiku, kad net nereikia turėti kažkokio popieriaus, kad tu esi kažką baigęs? Svarbu būti fiziškai pajėgiam ateiti ir dirbti?

– Taip, tikrai labai svarbu norėti dirbti ir turėti motyvaciją mokytis kažkokio naujo amato. Dažnai tie darbai yra tikrai labai paprasti: trūksta ir fasuotojų, pakuotojų, sandėlininkų. Situacija tokia, kad darbdaviai pasiruošę rizikuoti.

– Kaip reikėtų užpildyti šį darbuotojų trūkumą?

– Darbuotojų trūkumas atspindi bendrą Lietuvos demografinę situaciją, kuri blogėja sparčiausiai Europoje. Esame labiausiai senstanti Europos tauta. 700 tūkst. žmonių praradome dėl emigracijos. Taigi natūralu, kad žmonių trūksta ir darbo rinkoje. Svarbu imtis visų priemonių ir galvoti apie lietuvių grąžinimą, gerų sąlygų sudarymą, kad žmonės norėtų grįžti, ir apie bedarbių įgalinimą dirbti.

– Ar mes gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje, kur bedarbį vadiname bedarbiu, bet gal bedarbis vis dėlto Lietuvoje yra dirbantis žmogus ir tam tikrais kanalais gauna kitas pajamas, todėl jam neapsimoka kažkur dirbti oficialiai?

– Taip, Užimtumo tarnyba vis garsiau pripažįsta, kad dalis žmonių prisiduria prie pašalpų ir gauna nelegalias pajamos, todėl žadama griežtinti sąlygas. Pirmiausia svarbu, kad pati Užimtumo tarnyba susikauptų darbams, kurie tikrai padėtų bedarbiams įgauti reikalingą kvalifikaciją, integruotis į darbo rinką.

 Plačiau – reportaže. 

Niūrios prognozės

„Tyrimai rodo, kad dabar 3,5 dirbančiojo finansuoja vieną pensininką, o jau netrukus, 2035 metais, vienam pensininkui jau teks tik 1,7 dirbančiojo. Turime suprasti, kad našta tikrai bus didelė – finansuoti „Sodrą“, mokėti visus mokesčius. Juk reikia išlaikyti ir viešąjį sektorių, visą infrastruktūrą. Regionai juk tuštėja, gyventojų vis mažiau, bet išlaikyti tą infrastruktūrą vis vien reikia“, – sakė Laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva.

Esą vis atsiranda sakančių, kad mažiau dirbančiųjų reikš didesnes algas. E. Leontjeva paneigė tokias mintis: „Nėra taip viskas paprasta, negali algų pareikalauti iš dangaus, reikia jas uždirbti. Kaip tik kiti tyrimai rodo, kad darbo našumas Lietuvoje labai atsilieka nuo atlyginimų augimo. Perpus mažiau auga mūsų našumas. Tam, kad labai daug uždirbtume, reikia labai daug investuoti. Matome visą ekonominių problemų kompleksą, jas reikia spręsti. Vien pašalpom ir palankia valstybės politika šitų dalykų neišspręstume“.

„Jeigu žmonės susirūpinę ateitimi, tai tikrai reikia gimdyti daugiau vaikų. Bet reikia galvoti ir apie kitus būdus – neprarasti tų žmonių, kurie šiandien yra Lietuvoje, juk mes per dešimtmetį praradome šimtus tūkstančių gyventojų“, – teigė ji.

Padėtų intensyvesnė imigracija

Jeigu žmonės susirūpinę ateitimi, tai tikrai reikia gimdyti daugiau vaikų.

„Iš tiesų pasaulyje vyksta arši kova dėl talentų ir dėl darbo rankų. Jeigu konvejeriui trūksta fasuotojų, tai tas fasuotojas tampa didžiausiu talentu, brangesniu negu technologas ar inžinierius. Mes, deja, vėluojame toje konkurencinėje kovoje. Turime palankią situaciją – tiek baltarusiai, tiek ukrainiečiai labai mielai nori atvykti į Lietuvą ir darbuotis. Dalis žmonių norėtų įsikurti ir su šeimomis. Tačiau nustatėme, kad mūsų legali imigracijos politika yra labai biurokratizuota. Ką reikėtų padaryti? Visą tą nereikalingą biurokratiją likviduoti, nes tai irgi yra kaštai visuomenei, kaštai valstybei“, – kalbėjo E. Leontjeva.

Anot Laisvosios rinkos instituto prezidentės, Lietuvai šiuo metu trūksta įvairių sričių darbo jėgos: „Trūksta technologų, ypač trūksta inžinierių, nes turime tikrai puikių gamyklų, bet reikia žmonių, kurie tikrai profesionaliai pasirengę ten dirbti. Turime paradoksalią situaciją, kad net suradus inžinierių ar technologą Ukrainoje, gali iki pusės metų užtrukti visas tas jo atsivežimas. Per tą laiką žmogus įsidarbina Lenkijoje. Žmonės jau ir bijo pradėti tas legalias procedūras. Kita vertus, matome, kad kai legalios procedūros yra tokios apsunkintos, vyksta nelegali imigracija – žmonės „komandiruojami“ per Lenkiją, per kitas valstybes. Tada žmogus tampa labai priklausomas, pažeidžiamos jo teisės. Reikia suprasti, kad tai yra tiesioginė išdava to, kad žmonės negali atvažiuoti legaliai“.

„Iš tiesų regionų tuštėjimas yra viena iš opiausių problemų. Galvojant apie tai, kad atvyktų šeimos gyventi į Lietuvą, kadangi didmiesčiuose būsto kainos yra pakankamai didelės, galbūt būtų galimybė toms šeimoms įsikurti regionuose. Yra žmonių, kurie mielai užsiimtų ir žemės ūkiu. Yra vilties, kad mūsų regionai gali vėl prisipildyti žmonių. Galimybių veikti yra daug, bet pirmiausia, prieš pradedant skatinti, reikia nuimti kliūtis, nes dažniausiai paaiškėja, kad pati valstybė savo biurokratinėmis kliūtimis stabdo procesus, kurie jau yra pribrendę, ir kurie yra reikalingi ne tik mūsų ekonomikai, bet galvojant apie mūsų ilgalaikes perspektyvas kiekvienam Lietuvos gyventojui“, – šnekėjo E. Leontjeva.

„Pirmiausia reikėtų panaikinti visas nereikalingas procedūras Užimtumo tarnyboje, ir tuomet Užimtumo tarnyba galės susitelkti į duos darbus, kurie tikrai turi kažkokią prasmę. Kalbama apie tai, kad mūsų bedarbius reikia įdarbinti, jiems reikia padėti išeiti iš tų nedarbo spąstų. Jiems reikia ir perkvalifikavimo pagalbos, ir viskių kitokių dalykų. Būtent pašalpomis negali padėti žmogui tam tikrose situacijose. Tam, kad Užimtumo tarnyba galėtų susitelkti į tuos darbus ir aprūpinti darbo rinkos poreikius, reikia nuimti nereikalingą biurokratiją, o tuomet ir migracijos problema pradės spręstis savaime“, – komentavo ji.